Category Archives: Slidinėjimas

Slidinėjimas, kaip sporto šaka, dažnai propaguojama ir mėgėjų. Kadangi ne visada galime sau leisti tokį malonumą slidinėti dėl oro salygų, todėl tenka domėtis kelionėmis į kraštus, kuriuose klimatas šiuo sportu užsiimti yra tinkamas.
Prieš vykstant į tokią šalį, turėtumėte pasidomėti, kas yra slidinėjimas ir ką turėtumėte žinoti prieš juo užsiiminėdami. Pirmas dalykas tai tas, jog norint slidinėti – Jums reikės specialios įrangos, ja pasirūpinti padės instruktorius.
Slidinėjimas taip pat pradžioje pareikalaus nemažai specifinių įgūdžių. Iš pradžių Jums pagelbės kantrus instruktorius arba nekantrus draugas – jeigu viską greitai perprasite, suprasite kokia šauni tai pramoga.

Slidininko žodynėlis

SKI PASS – slidinėjimo bilietas, leidžiantis naudotis keltuvais tam tikrą laiko tarpą (valandą, pusdienį, dieną, keliems nusileidimams) bei leidžiamomis trasomis. Slidinėjimo pasų kainos tame pačiame kurorte irgi gali būti įvairios – skiriasi pagal sezonus, dienų skaičių. „Ski pasų“ kainos kurortuose dažnai diferencijuojamos, taikomos nuolaidos vaikams, paaugliams, studentams ir senjorams. Daugumoje modernių kurortų perkant „ski pasą“ ilgesniam laikotarpiui išduodama elektroninė plastikinė kortelė, kurią galima nešiotis specialioje striukės kišenėje. Kortelė automatiškai atrakina vartelius einant pro juos. Trumpesnio laikotarpio „ski pasas“ gali būti popierinis bilietas, kurį praeinant pro vartus reikia nuskenuoti.


SKI BUS – specialus autobusas, kursuojantis po vieną ar keletą kurortinių vietovių ir vežantis slidininkus iki keltuvų. Turint „ski pasą“, daugumoje kurortų tokiu transportu galima naudotis nemokamai. Į tokį autobusą drąsiai galima lipti su slidininko batais, kai kuriuose autobusuose būna specialus skyrius pasidėti slidėms.
 
SKI RENT (angliškai), SKI VERLEIH (vokiškai), SKI NOLEGGIO (itališkai) – tai vieta, kur galima išsinuomoti visą reikalingą slidinėjimo inventorių. Nuomos punktą slidinėjimo kurortuose galima rasti beveik prie kiekvieno centrinio keltuvo, jų yra ir miestuose. Inventorių galima išsinuomoti dienai arba visoms atostogoms.
Nuomojamas inventorius visuomet būna gerai prižiūrėtas. Nuomos centruose siūlomos garsiausių firmų slidės ir snieglentės ir kt. slidinėjimo įranga (šalmai, pirštinės). Galimos įvairios nuomos kombinacijos tiems, kurie per savaitę nori išbandyti įvairios kategorijos slides. Jei nutrynė batas ar netinkamos slidės, visuomet galite grįžę pasikeisti. Čia taip pat galima apdrausti nuomojamą inventorių. Dažnai klientų patogumui nuomos punkte būna inventoriaus saugojimo kameros bei batų džiovyklos (SKI LOCKER, SKI DEPOSIT), kad nereikėtų slidžių ir batų nešiotis į viešbutį.
 
SKI SERVICE – inventoriaus taisymas, galandimas ir vaškavimas. Dažniausiai atliekamas nuomos punktuose.

APR.S SKI – baras ar kavinė, atsipalaidavimas dar nespėjus nusiauti slidinėjimo batų. Tokių barų esama ir viršuje ant kalno, ir trasose, ir apačioje miestuose, dažniausiai netoli keltuvų.
 
„VARLYNUKAS“ – trasos, skirtos pirmą kartą atsistojusiems ant slidžių. Tai žalios arba nesudėtingos mėlynos (dažniausiai trumpos) trasos. Taip pat jose slidinėja vaikai.
 
„ČAINIKAS“ – taip vadinami pradedantieji slidininkai, atėjęs iš tarybinių laikų.

PLŪGAS arba PICA – pradedančiųjų čiuožimo poza, kuomet kojos pečių plotyje, keliai stipriai sulenkti, o slidžių pirmagaliai susilietę V formos kampu.

Slidinėjimo trasos
Tarptautiniu mastu trasos klasifikuojamos pagal jų sudėtingumo lygį. Pagrindiniai faktoriai yra statumas, trasos plotis ir dangos sąlygos. Pasaulyje taikomi įvairūs trasų sudėtingumo klasifikacijos metodai, o bendras trasų ilgis kilometrais yra viena pagrindinių slidinėjimo regiono charakteristikų. Europoje trasų sudėtingumą žymi spalvos (žalia, mėlyna, raudona, juoda, oranžinė ir geltona).

Žalia trasa – pati paprasčiausia. Tai lygios, plačios ir nuožulnios trasos, kuriomis slidininkai gali ramiai čiuožti tiesiai, neįgaudami didelio greičio. Žalios trasos paprastai yra skirtos pradedančiųjų mokymui. Austrijos ir Italijos kalnų kurortuose tokių trasų nėra; jas čia jungia kartu su vidutinio sudėtingumo trasomis ir žymi mėlyna spalva.
Mėlyna trasa – vidutinio sudėtingumo slidinėjimo trasos, skirtos pradedantiesiems ir pažengusiems slidininkams. Tai plačios, gerai prižiūrėtos ir be stačių nusileidimų trasos. Jomis drąsiai gali slidinėti pradedantieji slidininkai, jau pramokę pasukti ir stabdyti, o pažengusieji gali mėgautis staigesniais posūkiais didesniu greičiu.
Raudona trasa – sudėtingos trasos, skirtos pažengusiems ir profesionaliems slidininkams. Vietomis šios trasos gali būti labai stačios, tačiau toliau būtinai turėtų būti nuožulni atkarpa, kur galima sumažinti greitį. Jeigu sniegas yra minkštas, tai dienos pabaigoje trasose susidaro kauburiai. Tai pačios įdomiausios slidinėjimo trasos, jos žavi įvairiu reljefu ir galimybėmis slidinėti dideliais ar mažais lankais įvairiu greičiu. Vis dėlto tiesūs ir greiti nusileidimai gali sukelti nepageidaujamas pasekmes.
Juoda trasa – labai sudėtinga, skirta profesionaliems slidininkams. Tai labai stačios ir siauros trasos, vietomis gali būti aštrūs riboto matomumo posūkiai. Pavyzdžiui Prancūzijoje juodos trasos nėra prižiūrimos mašinų ir jose gali būti visko: didelių apledėjusių plotų su akmenimis, žmogaus dydžio kauburių. Slidinėjant tokiomis trasomis malonumą gali jausti tik ekspertai – aukščiausio lygio slidininkai.
Oranžinė trasa – labai sudėtinga, skirta ekstremalių pojūčių mėgėjams. Nedaugelis slidinėjimo regionų turi tokias trasas.
Juoda punktyrinė (Geltona) trasa (arba free-ride arba off-piste) – taip dažniausiai žymimos laukinės, specialiai neparuoštos, dengtos tik šviežiu sniegu ir gelbėtojų neprižiūrimos trasos, skirtos slidinėjimui ne trasoje. Ruošiantis slidinėti tokiose zonose, nereikėtų pamiršti realaus lavinų pavojaus, nes paprastas slidinėjimo draudimas tokiu atveju negalioja. Kai kuriuose kurortuose tokiose vietose draudžiama slidinėti be instruktoriaus. Būtina paisyti įspėjamųjų ir draudžiamųjų ženklų apie lavinas bei uždarytas trasas. Slidinėjimas šiose trasose yra draudžiamas, kai yra paskelbti pranešimai apie gręsiančias lavinas.
 

BugelisBugelinis keltuvas (ang. T-bar, platter)
Bugelinis keltuvas – trosu traukiamas, padedantis slidininkams įsikibti ir stovint ant slidžių pakilti į kalną. Dažniausiai kelia į nesudėtingas ir trumpas trasas. Pradedantiesiems pasikėlimas bugeliu paprastai atrodo
sudėtingai, tad prieš pradedant kilti tokiu keltuvu, reikėtų pasikonsultuoti su instruktoriumi arba stebėti, kaip tai atlieka kiti.
 
Krėslinis keltuvasKrėslinis keltuvas (ang. chairlift)
Kylant į kalną, krėsliniai keltuvai suteikia galimybę pailsėti ir pasigrožėti peizažu. Jie yra patogūs, nes sėdant nereikia nuo kojų nusiimti slidžių ar snieglenčių. Kai slidininkams reikia įlipti/išlipti, keltuvų greitis sumažėja.
Tokie keltuvai gali būti skirtingo dydžio (nuo 1 iki 9 vietų). Nauji modernūs krėsliniai keltuvai dažnai gaminami su šildomomis odinėmis sėdynėmis ir turi uždangą nuo vėjo.
 
Slidinėjimo gondolaGondolinis keltuvas (ang. gondola)
Gondoliniai keltuvai dažnai dar vadinami kabinomis arba vagonėliais.
Vienu vagonėliu gali kilti nuo 4 iki 24 asmenų. Kadangi gondoliniu keltuvu galima ne tik pakilti, bet ir nusileisti nuo kalno, šis keltuvas dažnai yra pradinė stotelė, kelianti iš miestelio į slidinėjimo zoną.
Tai pati patogiausia kėlimosi į kalnus priemonė. Prieš kilimą slidės ir snieglentės dažniausiai įstatomos į išorėje esančius laikiklius, o lazdos įsinešamos į vidų.
 
Didydis gondolinis keltuvasDidysis gondolinis keltuvas (ang. cable car, aerial tramway)
Tai du kabantys vagonai, talpinantys nuo 30 iki 200 žmonių. Jie jungia viršutinę ir apatinę stotis, juda vienu metu (vienas kyla, o kitas tuo metu leidžiasi). Dažniausiai statomi, kai tenka kelti per perėjas ar į labai didelį aukštį. Pagrindinis jų trūkumas – prie keltuvų susidaro eilės, o kylant tenka glaustai stovėti, nes vagonas piko metu dažniausiai būna sausakimšas.
 
Funikuliariaus keltuvasFunikulierius (ang. funicular)
Funikulierius (pranc. funiculaire, lot. funiculus – „virvė, lynas“ ) – tramvajus ant bėgių, traukiamas lynu. Vienu metu gali kelti daugiau nei 200 žmonių – tai užtikrina greitą pasikėlimą trumpiausiu keliu arba kalno viduje esančiu tuneliu. Kad tokio kilimo metu keleiviams būtų patogu stovėti, funikulieriaus grindys dažnai daromos laiptų formos.

Vieš­bu­čiai Aust­ri­joje

Vieš­bu­čiai Pran­cū­zi­joje

Vieš­bu­čiai Ita­li­joje

 

Parengta pagal Nova­turo lei­di­nius

Slidinėjimo taisyklės

Prieš kelias dienas rašėme apie slidinėjimo patarimus, o dabar įvardinsime 10 tarptautinės slidinėjimo federacijos (FIS) taisyklių:

1. Dėmesys kitiems slidininkams. Elkitės taip, kad nesukeltumėte pavojaus aplinkiniams ar jų nesužalotumėte.

2. Greičio ir judėjimo trajektorijos apribojimas. Pasirinkite greitį ir judėjimo trajektoriją įvertinęs realią situaciją, matomumą trasoje, oro sąlygas, sniego dangą ir bendrą šlaito būklę.

3. Judėjimo trajektorijos pasirinkimas. Slidininkas, esantis aukščiau šlaite ir galintis iš ten daugiau matyti, privalo taip numatyti savo nusileidimą, kad nesusidurtų su žemiau esančiu.

4. Aplenkimas. Lenkti galima iš viršaus ir iš apačios, iš dešinės ir kairės, tačiau lenkiant privaloma laykits saugaus atstumo, kad nesusidurtumėte su bet kokį manevrą darančiu aplenkiamu slidininku.

5. Įvažiavimas ir užvažiavimas (į ką nors ir ant ko nors).

Kiekvienas slidininkas, įvažiavęs į ką nors ar užvažiavęs ant kokios kliūties, trasos užtvaros, būtinai privalo sustoti ir įsitikinti, ar nieko nesužalojo. Besiruošiantis įvažiuoti į trasą slidininkas privalo įdėmiai pasižiūrėti į viršų ir į apačią ir įsitikinti, kad nesukels pavojaus kitiems ir sau. Prieš pradėdami judėti padarykite tą patį.

6. Sustojimas. Negalima be tikslo sustoti ant siauro tako ar blogai matomoje vietoje ir taip trukdant kitiems. Pargriuvęs slidininkas privalo kaip galima greičiau atsikelti.

7. Pakilimas ir nusileidimas. Kiekvienas slidininkas, kylantis ar besileidžiantis šlaitu pėsčiomis, privalo eiti pačiu kraštu, kad netrukdytų kitiems.

8. Dėmesys ženklams. Svarbu atkreipti dėmesį į įspėjančius ir draudžiančius ženklus.

9. Elgesys atsitikus nelaimei. Atsitikus nelaimei, kiekvienas netoliese esantis slidininkas privalo suteikti pagalbą nukentėjusiam. Kiekvienas slidininkas turi mokėti teikti pirmąją pagalbą.

10. Nelaimingo įvykio liudijimas. Kiekvienas slidininkas, tapęs nelaimingo atsitikimo liudininku ar dalyviu (nesvarbu, kaltas jis ar ne), privalo pasakyti savo pavardę ir koordinates.

 

Vieš­bu­čiai Aust­ri­joje

Vieš­bu­čiai Pran­cū­zi­joje

Vieš­bu­čiai Ita­li­joje

 

Parengta pagal Nova­turo lei­di­nius

Patarimai vykstantiems slidinėti

Pasiruoškite fiziškai
Dar prieš kelionę paruoškite savo organizmą didesniam fiziniam krūviui: sportuokite treniruoklių salėje arba lauke, bėgiokite. Jeigu yra galimybė, paslidinėkite Lietuvoje arba Latvijoje ant mažesnių kalnų. Tai padės prisiminti per vasarą jau pamirštus slidinėjimo įgūdžius.
Prieš pirmąjį rytinį nusileidimą pasimankštinkite, kad sušiltų raumenys. Slidinėdami įvertinkite savo fizines galimybes, jų nepervertinkite. Jeigu pajusite nuovargį, pailsėkite..

Slidinėjimo Apranga
Prieš žiemos sezoną, patikrinkite inventorių ir batus.
Batai neturėtų spausti, kojų trynimas neleis jums saugiai ir smagiai slidinėti. Ruošdamiesi kelionei nepamirškite pasiimti kepurės, pirštinių ir akinių bei kremo nuo saulės. Šalmas daugumoje šalyje privalomas visiems, siūlome paisyti šios rekomendacijos.

Civilinės atsakomybės draudimas
Be medicininių išlaidų draudimo taip pat įsigykite civilinės atsakomybės draudimą. Taip išvengsite nesusipratimų trasoje susidūrę su kitu slidininku ar snieglentininku, bei padarę jam žalos ar sutrikdę sveikatą. Kai kuriuose regionuose registracijos metu viešbučiai gali pareikalauti tokio draudimo.

Būtiniausia informacija
Jei nenorite išlaidauti važinėdami taksi, patartina atsiminti keltuvų bei „ski bus“ darbo laikus. Turėkite omenyje, kad prie kai kurių keltuvų gali susidaryti eilės. Su savimi turėkite slidinėjimo trasų žemėlapį. Pasidomėkite orų prognoze ir sužinokite, ar visos trasos bei keltuvai veiks norimą slidinėti dieną.

Slidinėjimo instruktoriaus paslaugos
Norint slidinėti reikia turėti žinių ir įgūdžių. Su instruktoriumi šios sporto šakos abėcėlę įsisavinsite daug greičiau ir saugiau nei savarankiškai ar su patyrusių draugų pagalba. Yra geriau išmokti taisyklingai slidinėti iš karto, nei turint neteisingų įgūdžių mokytis iš naujo.

Mityba slidinėjant
Valgykite kaloringą maistą ir vartokite daug skysčių, kad kompensuotumėte jėgas dėl padidinto fizinio krūvio šaltyje bei pasikeitusiame aukštyje.

Saugokite savo inventorių
Kalnuose kaip ir visur pasitaiko vagysčių. Dažniausiai vagiamas be priežiūros paliktas brangesnis slidinėjimo inventorius arba tiesiog tyčia ar netyčia sukeičiamas. Jei ilsiėtės kavinėje – nepalikite be priežiūros savo įrangos. Patartina turėti spynelę slidinėjimo įrangos prirakinimui tam skirtuose stovuose.

Džiaukitės slidinėjimu!

Viešbučiai Austrijoje

Viešbučiai Prancūzijoje

Viešbučiai Italijoje

Parengta pagal Novaturo leidinius

Slidinejimas Slovakijoje Jasna

Projekto vieta: Liptovska Sielnica, Slovakija.
Projekto laikas: 2009 02 14 – 21
Dalyvių skaičius: 15

1 diena (penktadienis/šestadienis) – Kelionė pirmyn
Visi dirbam dirbam paskutinį pusdienį, paskutines valandas, paskutines minutes ir nekantraudami laukiam sėdimo į mašiną ir to ilgai laukto atostogų POLĖĖĖKIO.. Darbas baigtas! Namo! Paskutinė užkanda namuose.
Ir štai! Atrieda atidunda Arminų berniukas su plačių apimčių juodu buliuku, kuriama jau pakrauta pilnai 5 žmonių kojų laužymo įranga. Susimetu susimetu ir varom paimti Editos su Tomu. Tie pasirodo pasiėmė tiek mažai daiktų, kad vos avensis bagažinė užsidarė. Ir visa tai teko perkelt į juodąjį buliuką.. Buvo vargo. Užtrukom.. Pavyko!

Tuomet nuvykom paimti ir naujosios projektų dalyvės – Betos, kuri kaip ir visi likę tašių trukumu nesiskundžia. Pajudėjom link Lenkijos! Pagaliau!!!

Tik pajudėjus be 1/5 devintą valandą žvimbtelėjo Vaidos žinutė – “Neriam i Lenkija..” Sėkmės! Po poros valandėlių ir mes pranėrėm pro Lenkijos pasienio pusreidį, kur visos priešais važiavusios mašinos buvo sustabdytos! Cha. Pravežėm! Kiek vėliau 21:40 Lenkijos laiku ir džiugioji Aurimo žinutė – “Kertam siena!..”. Taip ir nebuvo aišku ar pravažiavo sieną, ar trenkėsi į sieną, bet jei ir trenkėsi vistiek negalima atsisukt atgal ir reik siekt savo tikslo – išlieka tik stipriausi!

Pusiaunaktis. Pusto belekaip, akis semia belekaip (zlotas už pavarvinimą 🙁 ), GPS’as grybauja (nors ir ne sezonas) po Lenkijos, vos pravažiuojamai slidžius miškus, išlipus šalta belenkaip (net ir telefonų budelėse) .. Vieni miega, kiti žaidžia, treti kerta Nerijaus mamos sumuštinius (prilygstančius Mariaus mamos sumuštiniams) su antru geriausiu gėrimu pasaulyje Coca-cola (dėl pirmo klausimų tikiuos nekyla). Keli sustojimai, keli užsipylimai, keli pamy**mai, džiaugsmingoji Aurimo žinutė 02:28 “zapraszamy, warszawa :*”, dar pora valandėlių ir švinta. Džiugu. Akyse šviesėja. Galima grožėtis Lenkijos greitkeliais, beverčių reklamų masiškumu ir net keliomis furomis įlėkusiomis į griovius.

Jau netoli ir Slovakijos siena, todėl bandome ieškoti pigios lenkų kavinės išleist visiem slidinėjimo treniruotėm užsipirktus zlotus. Kavinė paprasta, šašlai nesiekia 8 zlotų, sriuba pora zlotų.. Tačiau lenkaitė, nemokanti nei vienos užsienio kalbos, nesugėbėjo paaiškinti, kad garnyrai, priedai ir kt. kainuos pora kart daugiau nei maistas. Zlotų likutį pavyksta išleisti iki paskutinio penio, kurį dar nukratome nemokamam varvekliais apkibusiam kavinės tualete ir einam ruoštis važiavimui. Kol bendrakeleiviai gaivaliojasi dumais, kaip tik pralenkia &co abu ekipažai. Susimojuojame. Sėdam ir minam toliau, šalia griuvėsiais tapusiais naujojo greitkelio vaizdais, grožimės kraštovaizdžiais kur raganos nepalieka pėdu nebent tik mašinas pusnyje.. Kirtom! Naujos telefono žinutės apie telefonų operatorių tarifus, nauji kalvoti vaizdai, naujas grynai žiemiškas, slovakiškas oras. Pravažiavome ir gražiąją ant kalno įsitaisiusią pilį į kurią užsikelti nepanoręs kolega apšlapino pilies kalno papėdę.

Ką veikt? Kur varyt? Su &co ekipažais slidinėt? NEE, per daug pavargę po ilgos penktadienio tryliktos dienos kelionės, bei Valentinkės pradžios. Kadangi turime informacijos apie pakelyje esantį Besenovos terminio vandens parką, tai ir pasirenkame šį variantą. Nusiperkame viso komplekso bilietą, visai likusiai dienos daliai, tačiau kas keiščiausia į pirčių kompleksą galima įeiti tik kartą, todėl ten pirma ir pasukome. Teko nusirengt visai nuogai ir užsidėt jau šimtus kartų naudotas paklodes! Išbandėme vieną pirtį, antrą pirtį, šaltkarštį praėjimą, trečią pirtį (kur daili nuoga mergikė kaitino kuną), dušą, ketvirtą pirtį. Prisižiurėjom kapšelių ligi soties.

Vienintelės Jakuzzi išbandyti nedrysome, dėl seksualinių aktų bei vieno nudisto iškėlusio pagalius per Jakuzzio vidurį. Po valandėlės konstatavę, kad Druskininkuose viskas yra kur kas geriau, palikome pirčių kompleksą ir įšėjome į lauką pasinert į šudinės spalvos bei kvapo terminius vandenis, kurie bėga tiesiai iš kalnų ir palaiko ~+28 Celcijaus. Keli baseinai, kelios nuotraukos, valandžikė atsiputimui ir bėgam lauk iš parudavusių vandenų. Kadangi buvo Valentino diena gavome kuponus ir nemokamom šampano taurėm, tačiau tik tie kas buvo su antra puse. Deja, vienas musų kolega jo negavo, tai teko pasiskolint nukritusį ant žemės. Šampą midų gėrėm, braškėm užkandžiavom, popierines panas masažavom, prie vaikų staliuko sėdėjom, Valentynkę žymėjom, burnoj neturėjom…

Galutinai nusprendus, kad Lietuviškuose parkuose geriau, pajudėjome į apgyvendinimo vietą, kur jau pastoviai krentantį sniegą nukasinėjo šeimyninkai. Kol vyko kambario registracija pavyko suderinti, kad tam pačiam kambaryje gyventų ir penktasis narys už truputį mažesnę kainą.

Išsipakavom ir galvojam ką čia galima nuveikt, o taigi sudomino kaip tas Liptovki Mikulas atrodo, todėl išsiruošėm į kalnus miesto apžiurėt, kur tik greit pravažiavom ir stabtelėjom prie vietinės maximos – Hypernovos. Pamatę pigų alų bei apylyges į lietuviškas kainas, ir apsidžiaugėm (padegustuot pigiai bus galima) ir nuliudom (euro įvedimas sukėlė visas kainas).. Parsivežėm vakarienės, pavalgėm, išgerėm, pamatavom ilgiausius pirkinių čekius, paskaipinom, paone’inom ir miegot prieš didįjį bandymą, Anykščiuose ir Lenkijoje įgytas praktikos žinias realizuot ant tikrų kalnų, o ne kalniukų.

2 diena (sekmadienis) – Slidinėjimas
Tvirtai išsimiegojome, užkandome ir į kalnus. Kelias pasirodė labai slidus, apsnigtas, Last Christmiškas (Kaip iš Wham klipo), bet pravažiavome iki labiausiai pradininkam tinkančias Jasnos slidinėjimo kurorodo „Bella Put“ trasos. Dedamės batus, slides, dailias kepures, pozuojam, lipam į kalniuką link bilietų. Stovim. Laukiam kol kas pasiulys nusipirkti pigesnių nei studentiškų pusdienio bilietų. Viens po kito per gerą pusvalandį ir visi sulaukiame diskountinių sky pass’ų. Pajudam su pirmu pakilimu į “Ponių laimės” trasą ir leidžiamės gan sėkmingai, nes toli gražu ne tokios stačios, kaip per treniruotes. Genialus posakis: „Sunku treniruotėse lengva kare“. Dar pora nusileidimų nuo vaikiškosios trasos ir nusprendžiam pabandyti mėlynąją trasą. Sėdam, kylam ir nesustoja snigt… Užkėlė iki pat juodosios trasos.. Žiauriai šalta, pučia vėjas, matomumas minimalus, pravažiavimų nesimato.. Judam paskui pora pasirodžiusių žmonių. Visi kas netingi krentam, keliamės ir toliau čiuožiam. Po keliolikos minučių pasimato ir perėjimas iš juodosios į raudonąją trasą. Jau ir gamtos truputi matyti. Kaip pirmą valandą rimtai čiuožinėjant, gan lėtai judame šia trasa kol pasiekiame mėlynąją į kurią atrodė, kad kylam. Čia jau fainiau ir trasa nuožulnesnė ir besimokantiems patogesnė.

Po geros valandos kas išsekę, kas pilni azarto pagaliau atsiduriame apačioje ir suprantame, kad keltuvai nebeveikia!! O mes atsidurėme kitame kalno šone „Zahradny“ stovykloje. Kiek paklausinėjome, pasibaigė ir viešašis transportas vežiojantis nuo vieno iki kito kurorto… Ką daryt?!? Leidžiamės į aikštelę ir bandysim prašyt, kad kas nors pavežtų iki mašinos, tačiau čia pasirodo paskutinis autobusas! Sušokam į užpildytą autobusą ir pasiekiame savo transporto buliuką.

Pavargę ir pilni įspudžių griždami užsukame apsišopinti alaus ir užkandžių. Po ko vėl vakaras su išgėrinėjimais, šįkart jau pas kolegas iš gretimo namo, kur pabandome išvakarėse prasuktą Smirnoff’o trilitriaką. Kaip kažkas pasakytų “Skanus – rupužė”…

3 diena (pirmadienis) – Slidinėjimas
Ankstyvas rytas. Kadangi jau pirmadienis, ir nors Lietuvoje šventinė vasario 16d., tai keliamės kaip į darbą. Ir jau apie 9 valandą kitame kurore stovime eilėje prie studentiškųjų sky pass’ų. Kylame į išvakarėse jau pamėgtą dalį raudonosios bei visą mėlynąją trasą. Tenka išbandyti ne tik kritinėjimus bet ir miško gludumą, kurioje gali su bet kuria šaka ar medžiu pasiglamonėti, jei tik akimirkai užsižiopsai į miniakus, kurių ačiu šalčiui nebuvo.

Tuomet ryžtamės išbandyti ir ilgesnes raudonų trasų atkarpas. Išbandome ir prisėdame bariuke trasų apačioje. Po prisėdimo atvėsus jau nebesinori grįžti slidinėt ir renkamės bilietų prastumimą už puskainę. Neblogai pasipozavę prie mašinų ir sulaukę iš lietuvio komentaro “Gerai varot!” pajudam nuo kalno žemyn. Ir vėl varom šeimyniškai apsipirkti. Jaunajai Armytei išrenkame gražius naktinukus, o vyresniajam jos broliui – kastuvą. Edita neiškentus jaunėlės matavimosi nulužo vežimėlyje… Pakeliui busto išbandėme, naujai atsidariusią piceriją su tikrai nebloga pica, bet papildomai mokamu ir iš mini pakuočių duodamu ketčupu..

Susikuitę varom į miestą apžiurėti esamų parduotuvių bei barų. Pasirodo, kad žmonės nuo ~18val. nebedirba šiame kaime ir veikia tik keli barai visoje centrinėje dalyje. Į vieną iš jų užsukame ir net stebimės, kai alus neviršyja 3 Lt (nors jau šiuo krizės metu ir Lietuvoje galima už tiek rasti) ir visa kita tikrai nedaug atitrukę nuo parduotuvės kainų. O baras pasirodė ne iš kelmo spirtas, su kruva motociklų iškabinėtų ant sienų, lubų ir visur kur įmanoma. Taip pat su besiilsiančiais klientais ant baro… Bare gavome labai “gerą” aptarnavimą iš mus aptarnavusios Kuricos, kuri visiškai nesugebėjo suprasti ko norime ir net nežinojo ką turi asortimente.

Po pub’o apėjome ir apkritinėjome sniege pagrindinę miesto aikštę, kuri pasirodė ne ką pilnesnė nei Kauno Laisvės alėja. Miegot! Ryt cave’ai!

4 diena (antradienis) – Cave’ai
Susiruošėm aplankyti kalno viduryje esančias uolas – „Demanovska Jaskyna Slobody“. Bilietus sutaupydami po eurą suderinome už studentines ISIC’ų (kurių neturėjome) kainas. Visgi Lietuviai taupus žmonės. Ir nors gido kalba nebuvo nei angliškai nei rusiškai, pilnai užteko pasifotkinimų prie vieno ar kito stalaktito ir stalagmito, stalaktitų palaižymo, papokštavimų, užpakalių rodymo ir pan.

Po cave’ų bandėme susirasti kur pavalgyti. Deja, radome tik Liptovski Mikulase, nes visos kavinės ar restoranai pakalnėse buvo uždaryti arba siulė perdaug prabangų asortimentą. O kur vietiniai cepelinai ar vėdarai?? Tokius radome kitoje gatvės pusėje prie populiaraus tarp užsieniečių pubo “Route 66”, kurį turėsime progos aplankyti vėliau.

Pasiėmėm nacionalinių patiekalų ir bandėme pavalgyti. Ne viskas buvo gardu, tačiau nacionalinis interjeras, vienintelis šmaikštus restorano padavėjęs, sugebėjęs aptarnauti visus staliukus ir pigus slovakiškas alus, užglaistė visas nuoskaudas.

Pavalgę, pasitarę parvykstame namučio trumpam poilsiui. Deja, jau ne visi sugeba atsikelt naktiniam slidinėjimui po trumpo užsnudimo… nors ir labai viliojanti mintis. Vakare sulaukėm lalaujančių kaimynų su bananais ir Smirnovo paskutiniais lašais. Priėmėm. Pavaišinom. Biški daugiau išgert davėm. Ir paleidom sumuštinių kept.

5 diena (trečiadienis) – Slidinėjimas
Važiuojam į kalną ir slidinejam nuo pat ryto. Kaip ir kiekvieną dieną kelyje skamba romantiškos žiemą ir kalnus primenančios legendinės dainos, bei naujasis kelionės hit’as “Poker face”!

Mėlynos, raudonos, juodos, kaukolinės ir net tramplyninės… Visos eina į trasą. Netgi pakilimai iki aukščiausios nusileidimo trasos, kur temperatura greitai atšala ir net akis traukia. Nusileidimai nebeatrodo tokie baisus kaip yra iš tikrųjų. Lekiam, čiuožiam, verčiamės, žalojamės, traumuojamės ir vakare atsipalaiduojam su alumi ir kitais sveikais gėrimais.

6 diena (ketvirtadienis) – Kulturinimasis, slidinėjimas ir strigimas
Aplankom kažkokį miestelį su jo architekturiniais pastatais. Prisiperkam alkoholinio medaus gėrimo tiek bonkom tiek suvenyrinėmis bonkutėmis. Pavartom AVON’o lankstinukus ir varom čiuožti į kolegų skersai išilgai išbandytą „Dolny Kubin“.

Kadangi mėlynosios trasos pasirodo per mažai kylame į patį patį šio kalno viršų. Bet pakilimas pašikniuku labai nestabilus, todėl iškart prisimename Jasnos keltuvų privalumus ir patogumus… Viršuje vengdami freeride’o bandome surasti pravažinėtą trasą, tačiau pataikėme į mišką, kur bandėm miestą aprodyt. Per tokius rodymus pataikėme išvis į miškingą ir labai pusningą ruožą, be akimi matomo kelio į trasas. Po didelių įkritimų į pusnis bei kapšelių rodymo pagaliau pamatėme kelis žmones, kurių pėdsakais ir bandėme pasekti.

Deja.. Vienas čiuožiantis kolega patyrė kojos išsisukimą.. Įvykio vietoje atsirado vokiečių šeimynėlė, su kurių pagalba dviese gelbėjimo komanda greitai nusileidome nuo kalno, kad atvažiuoti išgelbėti likusiųjų viduryje kalno. Vokietis bandė pakviesti budinčią pagalbą, tačiau mes atsisakėme motyvuodami, kad turime mašina ir galime privažiuoti patys. Čia buvo musų didžioji klaida.

Užsikurėme savo buliuką ir vis tik radome kelią kuris galėtų vesti prie laukiančiųjų. Kuo toliau važiavome tuo daugiau matėsi, kad visai nepravažinėtas kelias. Kitų mašinų nesutikome, nors gerai, nes prasilenkti vietos nėra, nebent atbuliniu važiuoti iki tarpinių apsisukimo stotelių.
Iki minėtosiosios išsisukusiojo vietos buvo apie 6 km., tačiau privažiavus ženklą, kad iki tos vietos liko 3,2 km., automobilis net ir įsibėgėjęs nesugebėjo įveikti įkalnės… Atgal judam ir įklimpom į sniegą! STRIGOM! Nei gyvos dvasios aplink! Beišsikraunančiu telefonu skambinam – nejungia! Artėja naktis!

Mastom..laukiam žmonių – nėra.. dar mastom.. Tuomet pradedam traukt slides ir atsikasinėti savo automobilį. Atsikasam truputį pajudam ir vėl stringam, toliau kasamės ir taip gerą pusvalandį… Apie kalno viduryje strigusį kolegą baigiame pamiršti, tačiau gauname žinutę, kad sužeistąjį parvežė gelbėtojai, o kitus palydėjo „vietiniai“ turistai iki apačios. O mes ant kalno, belenkiek kilometrų nuo normalaus kelio, pagalbos nėra, atsikast nelabai pavyksta… Ir iš niekur pasirodė vietinis slovakas su visureigiu! VALIO!! Išsitraukė trosą ir bandome kabinti savo sunkesvorę. Užkabinome ir ištempė iš sniego pusnų. Tačiau dabar slovakas strigo lygioj vietoj.. Teko rankomis pastumt.

Labai atsargiai atbuliniu važiavome kokį kilometrą, kol atsirado vietos apsisukimui ir šokdami atbuliniu į pusnį rizikavome, kad vėl SĖSIM, bet šioj vietoj sniego nebuvo toks didelis kiekis, kad neatsikastume su viską mačiusiomis slidėmis. Tačiau neužstrigome ir pajudėjom žemyn nuo kalno. Už geros kelio atkarpos sutikoms ir slovaką, kuris pasitraukęs į šoną laukė kol mes nusileisime nuo kalno. Kalno apačioje jau po pailsėjimo ir po vyno gėrimo musų laukė bendrakeleiviai su kuriais dar kartą įveikėme puse kalno bei jo tramplynus.

Vakare kaimynam buvo daug pasakojimų apie tai kaip mes kalnuose “išgelbėjom” susitraumavusį kolegą.. Taip pat buvo daug šnekėta apie slidinėjimo įrangą ir įmantrumus su naujausiais prisijungiais keliauninkais Rimu su kolega.

7 diena (penktadienis) – Slidinėjimas, apsipirkimas ir pub’as
Pabudome ir keliamės! Po daugybės ketvirtadienio įspudžių grįžtame į sėkmingąjį ir geriausiąjį Slovakijos kurortą – Jasną. Nesismulkindami varome į patį viršų, leidžiamės pavojingiausiomis trasomis, varome pro medžius, per miškus, filmuojamės miškuose, šokinėjame per tramplynus, fotografuojam, filmuojam ir stebim iš arti Pasaulio moterų slalomo čempionato etapą.

Toliau lakstom offround’u, gulim viduryje trasų, išsidirbinėjam ir bandom atsidžiaugti paskutine slidinėjimo diena. Kaip sakoma slidinėjant pirma ir paskutinė diena pavojingiausios, tai neišvengiam šios patirties ir krentam bei rizikuojam kur kas daugiau nei ankstesnėmis dienomis. Tačiau viskas sėkmingai ir nebaigę visos dienos slidinėt nusprendžiam, kad jau išbandėm viską ir užteks šiam sezonui, kol nepatyrėme traumų ant paskutinių paskutinio nusileidimų.

Prastumiam bilietus ir namo sumastom, kad reikia pagal kaimynų pavyzdį ir mums nuvažiuoti nusipirkti pigaus slidinėjimo inventoriaus. Taip ir padarom. Važiuojame 60-70km “į šoną” kad surasti artimiausią tą pigią parduotuvę. Ramiai bevažiuojant ant posukio pasirodo vietinė policija su moderniu šaudymo aparatu ir išrašo nelaimingą baudos čekį.. Tačiau parduotuvę surandame. Po valandos mastymų susiperkame kam ko reik pigiai ir judam namo vakarienės.

Po vakarienės susitinkam su keliais likusiais gyvais kaimynais ir pajudam į penktadieninį pub’ą Route 66, kuris pilnut pilnutėlis žmonių. Tačiau sugebame paimt paskutinę laisvą vietą ir už poros minučių užsukę klientai jau neberanda vietų. Juodasis Slovakijos auksas – Šariš skaniai bėga per lupų kraštus ir prisimename ką tik patirtus slidinėjimo savaitės įspudžius. AFIGENAI!

Valandžikę pasėdėję nusprendėme grįžti pas kaimynus ir pratesti pasisėdėjimą tenais, tačiau nors metas ir nebuvo vėlyvas – gyvas buvo tik tvirtagerklis Mikas. Tai su juo ir su slovakišku alučiu palydėjom paskutinę slidinėjimo dieną.

8 diena (šeštadienis) – Kelionė namo
Atsikėlėm ir vargais negalais susipakavom savo dvigubai padidėjusią mantą.. Ir slidžių papildomai, ir batų papildomai prisipirkę ir sugrudę pasukom link namų. Paskutiniai kalnų kadrai atminčiai. Pora kartų GPS ir vėl laukuose vėją gaudė bei rodė kelią per nekastus kalnų keliukus, bet žvitrios lietuvių mintys išvedė į teisingą kelią. Biški po biški kirtom Slovakijos-Lenkijos sieną, prie kurios į Slovakijos pusę buvo susidaręs keliasdešimt kilometrų automobilių kamštis.

Lenkijoje sustojome prie druskų kasyklų ir kas norėjo ėjo į unikalias kasyklas. Kol radom įėjimą ir parkavimą teko apvažiuoti kelias aikšteles, o ir radus prisistatė kiemo apsauginis ir pareikalavo 7 zlotų, davėm 4 ir sakėm viskas OK. Ir nors pastarojo šefas buvo, bet nuleidęs galvą ir pasiėmęs zlotus nuėjo toliau savo darbų dirbt. Kas norėjo nuėjo apžiurėti kasyklų o kas nenorėjo – miestelį apžiurėjo ir lenkiškų suvenyrų nusipirko. Kol nesulaukėm kasyklose buvusių kolegų teko ir prisėsti į barą pasišildyti, nes oras, kaip ir visą savaitę, buvo dar žvarbiai šaltas. Kavinėje buvome vieninteliai lankytojai, o ir net 20 Lt nekainuojanti šeimyninė pica, pigus alus ir kokteiliai bei naujausių vaizdo klipų kanalas leido gerai atšilti ir sulaukti druskų prisižiurėjusių kolegų, kurie taip pat susigundė pigia lenkiška pica.

Vėliau atejo didysis išbandymų metas! Patekome kaip ir &co ekipažai į vos kelis metrus įžiurimą ruką, kuris neleido viršyti 60km/h. Taip pats pasitiko -20 Celcijaus tik kirtus eks Žespospolitos sieną. Net ir musų gerai bagažais apkamšytas buliukas pradėjo šalti ir ledai ant langų iš vidaus dėtis… Kadangi prie Birštono buvome ankščiau nei prasideda slidžių nuomuotojo darbo laikas, teko pažadinti ir atvežti slides iki namų, kur net neapžiurėjo nors kai kurių slidžių labai subraižytos apačios.

Dar valandėlė ir visi jau išvežioti po namus ir sminga lovose su gražiausiais sapnais apie savaitės atostogas..

Išvados. Keliones keliauk su daug draugų!

 

Straipsnis powered by Kapšelių Kapšelis

Slovakijoje slidinėjimas

Projekto vieta: Žemieji Tatrai, Slovakija.
Projekto laikas: 2009 02 14 – 21
Dalyvių skaičius: 15

1 diena
Pratybos liko toli praeityje – atėjo kovos metas. Neskubėdami ekipažai susirinko savo narius, susimontavo amuniciją, pasistiprino Eglutės sumuštiniais, dar kartą pasistiprino, patikrino įrangos tvirtumą ir dar kartą pasistiprino. Na ilga kelionė priešaky, niekur nepriskubėsi, o lietuviškų jėgų tikrai prireiks. Galbūt prireiks ir lietuviško alaus kraujyje, todėl dėl viso pikto įžūliai pažeisdami įstatymus skubiai suvartojame po dozę Lietuviško.

Savyje užspaudę visus keiksmažodžius skirtus girtiems kelininkams nesugebantiems tiesiai išpilti kelių ir urbanistams jaučiantiems pareigą ant kiekvieno girto posūkio pastatyti po miestelį, palengva, daug kartu užmigdami ir pabusdami prasisukam iki pat Slovakijos. Nemiega tiktais Mindė. Kiti Didžiųjų lenktynių ekipažai išsibarstę po visą Lenkiją, taigi sutariama kuo greičiau pamiršti ją ir pasimatyti išlauktojoj Slovakijoj.

Prietaisai rodo, jog liko visai nedaug, o kalnų vis dar nematyti… Žemieji Tatrai, kur jūs? Giliai pasislėpę miškuose, užpustyti sniegu. Tarsi vilkduobės laukiančios patiklaus grobio. Greičiausiai tai net ne kalnai, o duobės, slėniai. Pilni sniego, ir besileisdamas tik tu darai tą tunelį, kaip koks sniego kirminas. Ir vos pašikniukas tave iškelia į jūros lygi, tu vėl leidiesi žemyn skrosdamas užsnigtas Žemųjų Tatrų duobes. Vat Aukštieji Tatrai, gal jau panešės į Šatriją ar Milikonis. (eilučių autorius iš geografijos turėjo 10).

Nuovargis ir paskutiniai virškinamų sumuštinių likučiai iškelia dilemą – slidinėti ar ne? Planus apie pasiturškimą akvaparke ar pasitrynimą vietinės reikšmės rajono centre galop nukerta Vaidos sms – mes slidinėsim! Taip, mes galim taip padaryti! Mes galim, o Mindės prancūzaitė ėmė abejoti – leisti mums paslidinėt ar ne. Neapsikentusi, jog vargsta tik ji su Minde nusprendė apsikeisti vaidmenimis su Aurimu ir Mariumi. Ką reiškia šimtai ir dešimtys arklių prieš tvirtas lietuviškas rankas. Įsispyrėm, ir pyst, kad švystelėjom jąja tolyn iš Lenkijos tiesiai į Slovakiją! Ristelė kirtom sieną į slidintojų ir dviratininkų šalį. Kokias penkiolika minučių ieškojom kur nusviedėm pežą. Radom. Visą ištroškusį, pavargusį. Ryšium su tuo, kad nealkoholinių gėrimų neturėjom, leidomės į misiją, kurios pirmasis uždavinys buvo užmegzti ryšius su žemiška kalba nesusipažinusiais čiabuviais. Su aukšto garsinio slėgio slovakų kalba paskrudinta pamokomaisiais/nukreipiamaisiais jaustukais susidurdavom kaskart sustoję ir pravėrę variklį, ale pagalba matyt liko už poros sienų. Ant galų pagalės radom ūkinių prekių parduotuvę ir sugirdę pežei kas jai priklauso nušovėm link sidabrinio Tatrų-Fatrų slidinėjimo centro Dolny Kubyn.
Rytų Europa pasitiko mus. Pirmasis sandėris sukirstas rankomis nepaisant fakto, jog abiejų šalių interesantai tarpusavy nė žodžio nesuprato, užtat mus vienija tas pats chaltūrinis ekonominis mentalitetas. Norėjau pasakyti, kad pigiai nusipirkom naudotų bilietų.

Yeah baby. Va čia tai įranga. Va taip turi atrodyti kalnas, va tokie keltuvai yra filmuose. Nerangiai sėdam į vieną iš jų ir paleidžiam savo emocijas. Adventas. Laikas kai laukiame kažko tokio ir tas laukimas yra be galo malonus, daug žadanti. Patys tai suprantam. Leidžiamės ir leidžiamės. Stabtelim ir vėl žemyn trasa.

Pirmasis rimtesnis išbandymas kojoms. Apkrovos nė iš tolo neprilygsta Lenkijai ar Birštonui. Visu kūnu, visais vaizdais jaučiam, kad perėjom į aukštesnį lygį.

Antras lygis – pašikniukai. Lyg ir gerai pažįstami iš pratybų, tačiau posakis sunku pratybose lengva kare apsiverčia – pašikniukas vieną po kito išmeta aukštyn kiekvieną slidininką jį prieš tai kaip reikiant praraukdamas. Raukimas vyksta tokiu greičiu, kokiu įprastinėm sąlygom leisdavomės sprintu nuo savų kalniukų.

Vakaras. Vaida pralošė UM‘o lažybas Mindei, nes netikėjo, kad slides galima persivežt ir be laikiklių. Ištvarkom UM‘ą nuleidžiam porą stopkių iš trilitrino smirnoffo paminklo, apdrabstom vieni kitus įspūdžiais ir meigot.

2 diena
Rytas. Sutartu metu pirmasis pašoka Marius ir greičiausiai mintyse keikia visus bevalius draugus nesugebančius išlipti iš lovos jau po pirmosios nakties. Mažytis niuansas – draugai jau gyvena Slovakijos laiku, taigi Marius paguldomas dar valandai. Miego valanda didelių pakeitimų neatneša ir Mindei tenka rinkti Miegančiųjų ekipažą. Sugrįžimas į Dolny Kubin. Jau žinom trasas, pasimokom gražiai papozuoti prieš objektyvą, tik dailiojo kritimo kursai nebaigti. Galvos kietumą tikrina Marius ir rekordinius greičius mušantis tiesiojo slydimo pameistrys Berniukas. Smūgis gerokai sutrenkė smegenų dalį atsakingą už slidinėjimo akinių vietos įsiminimą, taigi dienai baigiantis akiniai dingsta juodojoje skylėje, o Audrius gauna naują iššūkį – surasti pamestus akinius (nebūtinai savo).

Mikas oficialiai pareiškia, kad slidinėjimas jo pernelyg nedžiugina, o iš tikrųjų rezga planus aplankyti slovakes Bratislavoje.

Optimizuojamas grįžimas namo – tuo metu kol vienas ekipažas apsipirkinėja, kitas turi suspėt nusidušinti ir dar su sąlyga, jog bus palikta šilto vandens. O jei dar ir laiko liktų valandžiukė, tai visai miela būt ir su kažkuo šiltu valgomu draugus pasitikti. Grįžusi Vaida dalinasi slovakiško prekybos centro ypatumais – iš kurių daugiausia dėmesio nusipelnė butelių čiulpimo mašina tiksliai diagnozuojanti ką vakar gėrėm. Dar vienas niuansas, – reikia pirkti ne mažiau alaus, nei jo buvo priduota. Šiam apribojimui prieštaraujančių nebuvo – butelių skaitliukas su kiekvienu vakaru tik augo.

3 diena
Lietuvos valstybės atkūrimo diena (vasario 16d.). Tokią ypatingą dieną nusprendėme sutikti didžiausiame ir, kaip paaiškėjo, prabangiausiame Slovakijos slidinėjimo kurorte – Jasnoje. Skipass‘as – 31€, su nuolaida – 25€.. Vaida ir Marius keikiasi, jog Austrijoj tas pats. Nieko nuvažiuosim ten kitą kartą, o dabar vedami Eglutės dainuojame patriotines dainas ir leidžiamės kartu su kūrybine grupe ir didžiule Lietuvos vėliava.

Palaipsniui įveikiamos visos trasos nuo mėlynų iki juodų ir kablys pagaunamas ant kaukolinio offroad‘o. Das ist fantastisch! Pirmoji dalis apšilimui – freeride‘as tarp eglučių per pusnis. Sklandus tolydus brovimasis per niekieno dar nečiuožtą sniegą, minkšti kritimai, natūralios gamtos sukurtos kliūtys. Slidinėjimo patirtis auga su kiekvieno metru. Trasa staiga pereina į gūbrių lauką. Paliekam visas jėgas kovodami su gūbriais. Ruožo pabaigoje įkuriam tradicine tapsiančią UM‘o stotelę, traukiam šildančiuosius gėrimus, Marius vis sugeba atrasti vietinių saldumynų, ir pasistiprinę kertam Fasttrack‘u tiesiai iki keltuvo, kad dar kartelį spėtume nusileisti kaukoline trasa.

4 diena
Žiema vis dar nesitraukia. Sninga nuo pat atvykimo. Išleidžiam Miką pas mergų į sostinę Bratislavą ir patys varom toliau šlifuoti kaukolinės. Marius nusprendžia, kad Eglutės slydimo greiti mažina akinių neturėjimas ir dienos pabaigoje prie baltutėlės aprangos priderinami akiniai. Tai buvo pirmoji investicija į žiemos sporto inventorių.

Kadangi žiema gili, tai švenčiam tradicines lietuviškas Kalėdas. Lalautojai pasipila po Liptovska Sielnica kaimelį. Chef‘as Marius šįkart laisvai pilsto Smirnoffo likučius sankryžoje, o jėgų pertekę slidininkai kala breiko judesiukus ant sniego. Judesiukai operatoriui pasirodė per greiti ir nuotraukų negavom. Bet valgėm bananų.

Nulalavom pas kaimyną Kapšelį. Ans jau buvo susirengęs tikrinti kas per netvarka kaime dedas, bet sugrūdom pas jį įkurtuvių pažymėt. Truputi pabuvom, truputi daugiau išgėrėm, ir Mindei šovė į galvą studentų anti-mintis: ką gali padaryti šiandien neatidėk rytojui. Kadangi jėgos tryško per kraštus, protai nematė reikalo bandyt mus nugint į lovas, tai Berniukas, Mindė ir Skirgaila užsiėmė girtų sumuštinių gamyba. Chillout‘inis procesas, lydimas lengvo slovakiško alaus sukompiliavo stack‘ą sumuštiakų – kam rytdienos priešpiečiai (ir zakusonas tuo pačiu).

5 diena
Kadangi pagal grafiką penktąją dieną turėjom būt, pavargę, tai intensyviai sprendėme užimtumo klausimą. Rezultate susikrovėm šmutkes ir išvarėm slidinėt. Mindė pakoregavo savo trimečio planus ir mokymąsi leistis snieglente perkėlė į „čia ir dabar“. Taupymo programa numatė sugrįžimą į Kubinska Hola kopimą į kalną nesinaudojant keltuvu. Šitam planui kojos netrukus pasakė – Ne!

Nuo kuo didesnio kalno leidies – tuo didesnė tikimybė išmokti valdyti snieglentę. Progresas kilo kaip ant mielių. Žavėjomės kokie esam gabūs ir šaunūs. Tik va kilimas su pašikniuku nebuvo toks sėkmingas. Po pirmojo roundo iškrito visi ant keltuvo trasos. Gerai, kad ir prižiūrėtojas kažką įnirtingai aiškino jam vienam suprantama kalba, todėl turėjome visas moralines teises jį ignoruoti.

Padavėjas užkandinėje pasitaikė kiek gudresnis – pamatęs, kad nenorime suprasti, jog jis mus kaip nieko neužsisakančius, o tik girtus sumuštiakus kertančius klientus nori išguiti laukan, pats išėjo lauk tarptautinių žodžių pasišaudyt. Deja netrukus grįžusio truputi išsimokslinusio slovako laukė Mindės koziris – vieną supka česnakova ant viso stalo… O Supkos česnakovos būta geros… Antigripinas ten visas. Bet gerulis toks. Netrukus supkos pasidaugino ant mūsų stalo, žodž gavos ir padavėjas sveikas ir kapšeliai sotūs. Tiesa pasirodė, kad lietuvių kalba nėra jau tokia svetima šiam kaboke. Eglutė netruko susitikt šimtą metų nematytų birštoniečių.

Pasiimam abstinencijos priepuolių kamuojamą Miką. Greit ištvarkom jo lauktuvėms atvežtą visą stopkę nacionalinės slovakų naminukės pagamintos Čekijoj, toliau Mikė mus vejasi gerdamas žvaigždute.

6 diena
Atėjo kalnų diena – traukiam į Olimpinius Aukštuosius Tatrus (flex). Graži giedra diena, iš tolo pasitinka smailos dangų remiančios viršūnės. Skuodžiam link jų serpantinais vis kildami aukštyn ir aukštyn, kol pasiekiame rimtų sportininkų bazę. Visi gal šiek tiek pailsėję po ale išeiginės puikiausios nuotaikos kylame viršun, grožimės saulės nutviekstais kalnais, slėniais. Pasikeliam labai aukštai. Nusileidžiam, vėl pasikeliam ten pat aukštai, vėl nusileidžiam… ir tai jau viskas.. vienintelaitės trasos mergaitėms pasirodo per mažai, taigi jos parduoda bilietus ir traukia karšto vyno link. Netrukus visi ima sekti jų pavyzdžiu išskyrus Miką, kuris užsiazartina pagavęs kablį ir kapoja trasą karts po karto.

Esam negailestingi – nėr ko čia viena trasa čiaužyt, juolab ji nekaukolinė. Paverčiam dieną apsipirkinėjimo švente. Vėl ieškom parduotuvių kurios bent kiek būtų ištroškusios mūsų €urų. Regiono centras – Poprad (Pabradė) su tuštoku prekybos molu, kuriame kas svarbiausia yra nemažai žiemos sporto prekių išpardavimu užsiimančių parduotuvėlių, ir čia slovakų marketingas pagauna mus – šluojamos bene 5 kartus nupigintos pirštinės, Mindė greit išrašo vartojamąją paskolą Mariui ant poros slidžių ir Eglutės batų. Taigi apsikraunam amunicija ir drožiam namo. Pabandom laimę ieškodami patogybinių snieglenčių batų. Snieglenčių asas parduotuvėje purto galvą užklaustas ar nekalbąs anglų, rusų, lietuvių kalbomis, užtat kelia savo markę ir teigia galįs viską paaiškint vokiškai. Surandamas vokiečių kalbos specialistas Aurimas, kuriam as(il)iukas protingu veidu rodo, kurie batai vyriški, o kurie moteriški.. bei tikina, kad dvigubai brangesni batai yra kokybiškesni, nei pigesnieji.. Nesužavėti profesionalumo apsisukam ir grįžtam namo laistyti slidžių. Vienas ekipažas beieškodamas interneto randa nerealų larioką kuriame, pagal geriausias amerikietiškas kavos refill‘o tradicijas bokaluose vis palaikomas pastovus alaus kiekis.

Į slidžių apžiūrą suguža ir likusioji kaimelio dalis ir dar du nauji draugai. Tiesa, šeimininkas Marius labai užsiėmęs ilgalaikiais keptuvės šveitimo darbais, vyriškai atlaiko ir Editos pasisiūlymus padėti ir kalėdinės Nikalojaus vodkės kvietimus prisėsti. Po ilgų darbų Marius prisėda. Padedant alui išgeriamas vienas TatranSki Čaj, po to dar paragaujama kito, po to žemyn nusiridena išsimiegojęs Aurimas ir pribaigiamas ir tas paskutinis buteliukas.

7 diena
Stebuklingas TatranSki Čaj rytas. Slidžių laistytuvai prabunda 6:00, pasiėmę savo galvas, nusineša jas žemyn ir toliau sėdi girti. Eglutė nenustoja džiūgauti šiuo nauju potyriu – kaipgi galima prabusti ir toliau lyg niekur nieko jaustis lygiai taip pat girtai kaip ir prieš užmiegant? Kadangi išvakarėse buvom nelabai įgalūs sumuštinių gamybai, tenka mėgautis slaviškom sriubytėm ir fritkėm su mokamu kečupu. Greta vykstančios moterų slalomo milžino varžybos aiškiai parodo, kad tobulėti dar yra kur. 3 Snieglentininkai ir snieglentininkė toliau septynmyliais žingsniais skuba tobulumo link, ir pagaliau jaučiasi absoliučiai patogiai ir maloniai lentom laisvai sklaidydami sniegą kairėn dešinėn, jausdami visišką rankų laisvę, pro ausis švilpianti vėją ir begalinį pasitinkinimą savimi, jog – aš galiu tai padaryti!

Toliau tęsiamas inventoriaus pildymas – Mikas įsigyja visai padorius Fisherius už visus 30€, vėliau į kolekciją atsigula ir patogučiai batai.

Mintyse vis dar kirba neuždėtas pliusas ant slovakiško pub‘o. Keturiese nulekiam į šaunų klubelį Route66 susitikit su kaimynais, pasiimam po tamsaus, česnakovos, viskas lyg ir gerai, bet… Bet širdis sako, kad tai paskutinis vakaras ir jį fakin reiktų praleisti su tais kurie buvo šalia visą savaitę. Deja grįžę gyvų nelabai randam ir palaukiam kol grįš alaus atsargas pasipildę kaimynai.

8 diena
Kelionė namo. Galimi variantai:
a. Tiesiai namo.
b. Ekskursija į Krokuvą ar į druskos kasyklas.
c. Slidinėjimas.

Vis dar alkani slidinėjimo Aurimas ir Mindaugas pasirenką C variantą. Pusdienis puikiausioje Jasnoje. Vėl puikiausios trasos, lygūs stadiono dydžio laukai leidžia skust viražais žemyn kvapą gniaužiančių greičiu. Pasikartosiu – fantastikeišen. Imamės naujų aukštumų – šalčiu alsuojanti kalno viršūnė. Užpustyta stebėjimo dvelkia atšiauria egzotika. Šalta. Bėgam į kaukolinę trasą, o čia išvarginti kūnai sako – „Ne, ačiū, bet kojom jau užteks“. Nebelieka jėgų kovai su posūkiais, tiesiog skriejam žemyn pasiduodami ir atsiduodami kalnams. Kilimo metu atsistato tik niekingai maža jėgų dalelytė ir kalno apačioje traukdami cigariles džiaugiamės kad nebeturime jokios teisės reikalauti iš šių atostogų daugiau. Jos mus išsunkė iki paskutinio energijos lašo, o mes jas – iki paskutinės taisyklingos snaigės. Pasisėmėm geriausių įspūdžių su didžiausiu kaupu.

Epilogas. Ant sparnų pakylėtam Mindaugui nukrenta paskutinė misija – susitikimas su Marriane. Eglutės šokoladas iškeičiamas į slovakės telefono numerį ir šioji laukia svečių kitąmet.
Niekur nebeskubam, užsukam į Route66, pavaikščiojam po 69‘ųjų metų dvasia kvėpuojantį Amerikos Istorijos muziejų, pavalgom daugiau mažiau nacionalinius pietus ir vejamės pabėgusius draugus.

Klasikinis lenkiškas siaubiakas – pasiklystam daugiaaukštėjė sankryžoj, važiuojam į priekį ir vėl atsirandame toj pačioj sankryžoj… Nevilties apimti susikaupiam ir ištrūkstam, – tiesiai į akliną rūką.
pEžiukas klaidžioja rūke. GPS‘as irgi. Visai nenustebtume darsyk išlindę Varšuvos žiedų raizgalynėj. Šįsyk pasiseka labiau ir pakliūnam į Berniuko gimtadienio vakarėlį. Greitai suvartojame stingstantį tortą ir per šąlančią žemę pasiekiame namus.

Susitiksim kitais metais!

Kapšelio ir co Slovakiškąją legenda surinko Aurimas

Slidinėjimas Slovakijoje (pasiruošimas)

Projekto vieta: Žemieji Tatrai, Slovakija.
Projekto laikas: 2009 02 14 – 2009 02-21
Dalyvių skaičius: 9+2+..= DAUG

Likus mažiau nei 4 mėn. iki Didžiųjų Atostogų, galime panešti įvairių naujienų. Visų pirma, jau rezervuota nakvynė gražiame namelyje, mums paskirtas antras namo aukštas, t.y. apartment B. Kažkur už sienos įsikurs ir du pavėlavę pakeleiviai Audrius ir Armis. Nakvynės kaina savaitei, 1 žmogui – 82 € (miegantys už sienos mokės šiek tiek daugiau).

Čia turbūt ir baigiasi geros naujienos… Kad ir kiek politikai bandytų įtikinti, kad euro įvedimas kainoms įtakos neturi, Slovakija tampa puikiu pavyzdžiu, kaip viskas iškart pabrangsta. Visi slidinėjimo parkai 2008-2009m. sezonui pakėlė kainas ~20-30%. Esame numatę 3 galimas slidinėjimo vietas:
1. Jasna, 1 d. ski pass kaina 31 €, turintiems ISIC arba EURO 26 pažymėjimą – 25 €.
2. Kubinska Hola 2008-2009 m. sezono kainų dar neskelbia.
3. Park Snow Donovaly. 1 d. ski pass kaina 29.50 €, su ISIC arba EURO 26 pažymėjimu taikoma 20 % nuolaida.

Kainos visur vienodai šlykščiai aukštos. Tikslių slidžių nuomos kainų rasti nepavyko, kažkuriame puslapyje buvo reklama, kad nuomoja nuo 12 € dienai, bet imant ilgesniam laikotarpiui gaunasi gerokai pigiau, pvz., nuomojant 5 d., už 6 d. mokėti nereikia.

Suprantu, kad kelionės išlaidos šiek tiek kyla, todėl jei atsiras tokių, kuriems pasirodys per bangu, manau 100 Lt nuostolis už kambario rezervaciją nėra baisiai didelis praradimas. Tačiau tikiuosi, kad tokių nebus!!! Taip pat laukiu įvairių pasiūlymų dėl kitų slidinėjimo parkų (gal draugai, tėvai ar močiutė pernai slidinėjo), kitų žiemos pramogų (slidinėjimo naktį, rogučių ir pan.) ir primenu, kad kol turim laiko, privalome įsigyti neperšlampamas kelnes, pirštines ir kepures, o išlaidaujantys dar gali paieškoti striukės ir akinių. Laukiam sniego!!!

Ankstesniųjų metų patirtimi galime nupasakoti tipišką dieną Kapšiatatriuose. Gražiais, žiemiškais keliais važiuojame slidinėjimo trasų link. Nedrąsiai sėdame ant keltuvų ir dar labiau bijome, nes reikės nuo jų nulipti. Labai nuožulniai atrodanti trasa, pasirodo, neįveikiama iš pirmo karto, tad apžiūrimos aplink esančios pusnys, paragaujama slovakiško sniego.

Ekstremalesniems dalyviams rekomenduojame visai ne slidžius
kalnus, kurie suteiks proga atlikti akrobatinį numerį „Kapšelis ant ledo“ arba kalnus debesyje ir pasirodymą „Kapšelis rūke“. Po sunkios dienos, žinoma, laukia skani vakarienė ir nakvynė, vyriškai bandant atsilaikyti ir neužmigti 18:00 val.

P. S. Atkreiptinas dėmesys į slovakiškas svaigiųjų gėrimų
taureles.

Kuratorė Vaida