Category Archives: Kelionės

Kelionės – jau nuo viduramžių buvo laikomos svarbiu elementu kiekvieno žmogaus gyvenime. Ne veltui jau tais laikais buvo manoma, jog kelionė yra žmogaus sielos praturtinimas ir apskritai, padeda žmogui pažinti geriau save.
Skirtingos kultūros, papročiai, leidžia suprasti žmonių skirtumus ir skirtingą aplinką, kurioje mes visi gyvename. Užsienio šalių tradicijos, kitoks požiūris į gyvenimą – praturtina mūsų suvokimą, tuomet galime vertinti gyvenimą iš kelių pozicijų, todėl kelionės yra labai svarbios kiekvieno žmogaus gyvenime yra labai naudingos.

Kelionė po Indoneziją. 2 dalis: Džakarta, Argo Dwipangga, Džordžakarta ir Ugnikalnis Merapi

Kelionė traukiniu Argo Dwipangga

Ryte kėlėmės gal kokią 5h ir netgi gavome pusryčius, nes pradeda gaminti net prieš 6 val. Išėjus iš viešbučio taksi gavome vos už 20.000 IDR – tokią kainą pasakėm ir iškart sutiko pats pirmasis taksi. Šį kartą taksi turėjo taksometrą, kuris stebint jis prisuko tik ~8.000 IDR. Dar pora tūkstančių taksistui kainavo įvažiavimas į stoties teritoriją, todėl reali kaina buvo tik kokia 10tūkst. IDR. Atvykus į Gambir stotį reikėjo praeit vartus (kaip oro uoste į skrydį), o traukiniai stotyje važiuoja trečiame pastato aukšte, tai būnant antrame aukšte ir važiuojant traukiniui dreba visos lubos.

Mūsiškis traukinis vėlavo kokį pusvalandį (8:00 grafikas), tačiau matemė kad nesame vieninteliai turistai laukiantys šio maršruto tai didelės baimės nebuvo. Galiausiai traukiniui atvykus sulipome į vidų, lagaminus teko dėti prie kojų. Taip važiuojant apie 7 val. tikrai būtų nepatogu, taigi pradėjome blaškytis ir mąstyti kaip čia įsipatoginti… Ir mums už nugarų sėdintis geranoriškai nusiteikęs indonezietis vieną lagaminą priėmė į šalia esančią laisvą vietą (o kur būtų tilpę ne pirmos klasės traukinyje?). Jis vėliau truputį bandė apšviesti ką galėtume pamatyti Džordžakartoje, nors vos mokėjo anglų kalbą, tačiau mūsų turimos knygos žemėlapyje pieštuku pažymėjo kelias rekomenduotinas aplankyti vietas.

Kelionės metu į ryžių laukus turbūt atsižiūrėjome visam gyvenimui, nes susidaro įspūdis, kad praktiškai daugiau nieko be ryžių ir neaugina. Po truputį kildavome aukštyn į kalnus, po to leisdavomės, o šis pirmos klasės traukinys ant bėgių keistai drebėdavo bei dundėdavo – neaišku kuriame amžiuje jie ten buvo nutiesti.

Vienoje stotyje stabtelėjome trumpam, kur keli vietiniai pardavėjai greit prabėgo per traukinio vidų tikėdamiesi ką nors parduot todėl susidarė jausmas, kad tik dėl pardavimų ir sustojo tas traukinys, nes retai kur stodavo apskritai. Pardavimų ir maisto siūlymų netrūko ir pačiame traukinyje. Per labai nešvarius Argo Dwipangga traukinio langus taip pat matėme nemažai ir sporto aikštelių (krepšinio, futbolo, tinklinio ar badmintono).

Sostinėje Džakartoje miegama visur

Gyvenimas prie bėgių

Apetitiniai kanalai

Ryžiai...

..ryžiai..

.. ir dar kartą ryžiai..

Pradžia Džordžakartoje (Yogyakarta arba Yogya)

Išlipus iš traukinio indonezietis mus palydėjo iki taksi ir su vietiniais pašnekėjo bei paaiškino, kad mes eisim pėškom (buvom sumastę su tuo vietiniu eit pakeliui, nes tik ~2km atstumas, bet su jo nerišlia anglų kalba nesupratome, kad jis pirmiau eis pavalgyt, tai teko keist planą), bet galiausiai suderėjome vieną iš įnoringų taksistų nuvežti už 20.000 IDR, nors pradinės sumos buvo dvigubos ir daugiau.

Viešbutis 4 žvaigždučių, nors visa aplinka, parkavimas, durų atidarinėjimas ir aptarnavimas prilygsta 5 žvaigždutėms. Jei atvykote pakeliauti tai tokio prabangaus nereiktų. Viešbutyje buvo nemokama treniruoklių salė (net nebuvo kada išbandyti), baseinas, nemokamas internetas, o pusryčiai švediško stalo tipo su daugybe patiekalų, vaisių ir saldumynų, kurių ne visus pavyko išragauti per kelias dienas. O papildomo maisto bei mini baro kainos jau gerokai aukštesnės nei gatvėje ar parduotuvėje.

Viešbutyje esančioje kelionių agentūroje iš vakaro tikėjomės užsisakyti kelionę, tačiau kai sužinojome, kad dviem žmonėm kiekviena kelionės diena (praktiškai tik vairuotojas su mašina ir retais atvejais gidai) kainuos po 400-500 Lt greitai perėjome prie paieškų internete, kur susiradome kelias turizmo agentūras. Ir ryte išėjome į miestą ieškotis kur čia kelionių susirast į aplinkines įžymias vietoves.

Patarimas. Keliones reikia susiieškoti kaip galima ankščiau iš vakaro arba internetu užsisakyt, kad atvažiuotų iki viešbučio su vairuotoju. Susimokėt pilnai patikimai galima ir vairuotojui.

Pradžioje ėjome išsikeisti pinigų, nes likutis jau buvo prie galo. Nuėjome į kitoje gatvės pusėje esantį banką. Padavėme kupiūromis po $5, $10, $20, nors oficialus keitimo kursas buvo nurodytas vienas, tai paskaičiavus pasakė kad kokiais 5-10% duos mažiau nes smulkios kupiūros. Tada paklausėme kiek būtų jei po $1 keistume tai duotų apie 20% mažiau nei oficialus kursas. Tuomet ištraukėme kupiūras po $100, tai pasirodė, kad nepriima tų kurios prasideda kodu A (senos leidybos), o priima tik su kodo pradžia H (naujesni). Dėl kupiūrų senumo nežinojome – bus pamoka. Tada davėme kelias šimtines su H pradžia, tai vėl nuėjo ir atėjus pasakė, kad vėl duos kokiais 5% mažiau vien todėl, kad pinigai buvo perlenkti dukart.. Po šito bandymo jau trūko kantrybė ir išėjome. Taigi banke oficialaus kurso sumą duoda tada kai duodate $100 kupiūromis, kurios yra visiškai naujos be jokių perlenkimo žymių.

Išėjus gatvėje nusprendėme pabandyti šiame mieste esantį triratį minamą taksi (Džakartoje ir Balyje jų nėra). Išsitraukėme pirmą susirastą kelionių agentūros adresą ir susitarėm, kad nuveš už 20.000 IDR, nors vaizdavo labai nepatenkintą. Vėliau supratome, kodėl jis nebuvo entuziastingas veždamas du vos į vienvietę transporto priemonę telpančius turistus. Pasirodo atstumas iki tos turizmo bendrovės buvo kokie 4-6km ir mynimo buvo tikrai nemažai. Įkalnėse net buvo pagailę (~48m. vyras, „storumo“ kaip dauguma paauglių) kaip nulipdavo nuo dviračio ir stumdavo kiek jėgų turi, tačiau atsisakydavo kai sakydavom, kad galim paeiti įkalnėse.

Vietinių transportas

Turistų transportas

Į tokį sugebėjome net dviese tilpti

Galiausiai kai privežė iki susirastos agentūros – ji jau buvo uždaryta, tačiau toje pačioje gatvėje pamatėme dar pora veikiančių ir vienoje iš jų nusipirkome praktiškai visas keliones Džordžakartoje. Mėtytis tarp agentūrų nėra tikslo, nes visų kainos identiškos.

Kadangi jau saulė turėjo tuoj leistis ir tą dieną ekskursijų nebuvo galima padaryti, tai išsirinkome naktinę ekskursiją tą patį vakarą, o sekančiai dienai tik po poros valandų pertraukos nuo pirmosios.

Kadangi buvo tik viena naktinė ekskursija tai ją ir pasirinkome, nors labai svarstėme ar reikėtų ją bandyti.. Tai ekskursija – kopimas į veikiantį, vieną aktyviausių pasaulyje, ugnikalnį Merapi.

Šis „džiaugsmas“ kainavo po 190.000 IDR (~57 Lt). Užsisakėme dar pora kelionių kitoms dienomis. Vietinės agentūros darbuotojos gan neblogai kalbėjo angliškai, taigi paprašėme, kad užrašytų kelis vietinius patiekalus  Išėjus lauke vis dar laukė tas pats mūsų „taksistas“. Pradžioj lyg ir norėjom pasivaikščioti po apylinkes ir užeiti pavalgyti agentūroj pasiūlyto maisto, bet jis niekaip neatstojo, pasiūlė nuvešti į gerai vietinį maistą ruošiančią kavinę bei palaukti tiek kiek reikės, kad tik su juo grįštume atgal į viešbutį. Taip ir padarėme pakeliui į viešbutį stabtelėjome pavakarių – Gudek (vištiena su ryžiais ir kt.), o jis tuo tarpu laukė lauke kol baigsim valgyt. Taigi pavalgius ir nustebus, kad jų vietinis patiekalas yra vištiena su vaisių žele ir dar kažkokiu aštriu „marmeladu“ (tikėjomės labiau egzotikos 🙂 ) pajudėjome viešbučio link.

Patiekalas Gudek

Dar pas jį paprašėme, kad  pakeliui kokių nors prieskonių parodytų , tačiau jis mūsų nesuprato, o pradėjo savo siūlyti  ar norim pamatyt kažką ko mes nesupratom su jo nerišlia anglų kalba, bet sutikom ir užvežė pas batik (spalvinimo menas su vašku) menininkus. Pirmiausia užsukome pas vieną, kuris  gaminana figūras šešėliniam teatrui. Pamatę kainas 300-500tūkst. IDR už nuspalvintą odą tikrai galvojome po pasakojimų apsisuksime ir eisime iš ten, bet po neilgų demonstracijų pastebėjome Bimos (vietinė deivė) dirbinį (iš kažkokio gyvūno odos), kurios pradinė kaina 400.000 IDR iškart pasakius 200.000 IDR sutiko parduoti, bet daugiau nebenuleido.Vėlesniuose keliones etapuose panašių dirbinių (galbūt ne tiek kokybiškų) teko matyti turgavietėse už ~60.000 IDR.

Išėjus iš šio menininko užrodė paveikslus su batik stiliumi. Čia jau žinojome, kad nepirksime (nors transportuotis įmanoma) todėl ir kainų neklausėme, bet išklausėme kaip viskas yra daroma ir bandysime lietuviškoms velykoms pritaikyti šį spalvinimo būdą vašku, nes nusipirkome darbui su vašku skirtą įrankį (bandysim kiaušinius marginti 😉 ). Po to mūsų vairuotojo griežtai paprašėme (tik taip su jais įmanoma) jokių daugiau menų ir pirkinių – tiesiai į viešbutį, tai taip ir padarė – daugiau niekur nestojo. Vairuotojas pasitaikė vienas iš geriausiai kalbančių šioje šalyje sutiktų žmonių, tai paklausinėjome ir šiaip papasakojo ką ir kur galima pamatyt ar nusipirkt. Grįžimą iki viešbučio jau susitarėm už 40.000 IDR, nes jis jau buvo privatus mūsų pusdieno vairuotojas.

Visas Džordžakartos transportas: arkliai, triračiai, motociklai ir automobiliai

Saulėtekis ant Merapi ugnikalnio

Grįžus iš miesto viešbutyje pasistiprinome ir susiruošėme, kaip po kelionės galime patvirtinti, didžiausiam šios kelionės įspūdžiui – kopimui į aktyvų ugnikalnį Merapi. Apie 10 val. vakaro vairuotojas Nindya atvyko laiku ir iš pirmo žvilgsnio jį atpažinome, nes atrodė kaip indėnas iš amerikiečių filmų, bet anglų kalbą buvo bene geriausiai įvaldęs iš visų sutiktų vietinių gyventojų. Pakeliui daug pasakojo apie cunamius, ugnikalnių išsiveržimus, prieš kelis metus buvusius turistų apiplėšimus šiame kelyje, indoneziečių gyvenimo būdą ir atsakė į daug mūsų klausimų, nes iki šiol niekas normaliai nesuprasdavo arba nemokėdavo paaiškinti.

Stovykla iš kurios turėjome pajudėti buvo 1500 metrų aukštyje, ugnikalnio aukštis 2968 metrų. Kylant į stovyklą sustojome prie vietinio kaimo šventės, kurioje vyko lyg ir tabako derliaus nuėmimo šventė, o visas kaimas buvo susirinkęs apie šokių salėje išsipuošusius šokėjus. Tiek vietiniai, tiek mūsų vairuotojas yra pilnai įsitikinę, kad po to kelių valandų šokių į vietinius įsikūnija velnias (ar kažkas pan.) ir tuomet tas šokėjas daro keistus dalykus (valgo stiklą ir pan.).

Merapi pakalnės kaimelio šventiniai šokiai

Nindya kažkiek papasakojo ir apie mūsų laukiančią kelionę džiuglėmis į Merapio ugnikalnį. Kopimai organizuojami šiaurinėje pusėje, nes truputį mažesnė tikimybė esant ugnikalnio išsiveržimui, kad vyks į šiaurinę pusę. Minėjo, kad pietinėje pusėje yra pakankamai tigrų ir kitų džiunglių gyvūnų, nuo kurių ne vieni savarankiški alpinistai nėra grįžę. Galėjo pasitaikyti ir šiaurinėje pusėje minėtų gyvūnų, tačiau minios atseit jie bijo.

Kopimas turėjo prasidėti 1 val. nakties, o viršuje turėjome būti apie 5 val. ryto – prieš pat saulėtekį. Palaukėme to vakaro pilnos turistų grupelės, kurioje buvo apie 10 narsuolių. Buvo duoti 4 vietiniai gidai (3 turistai vienam gidui) mokantys kelis angliškus žodžius, įsijungėme žibintuvėlius ir pajudėjome į viršų. Kol ėjome kokį kilometrą dar asfaltuotu pasviriu keliuku į atrodė, kad bus tikrai sunku, tačiau galvojome, kad taip po truputį einant iš užlipsim. Tuomet baigėsi asfaltas ir supratome, kad tiek daug kartų keiktis dar neteko….. ~3,5 val. kopimas akmenimis ir grioviais su kuprinėmis tikrai nesuteikė tiek džiaugsmo kaip gulėjimas paplūdimyje. Kuo aukščiau tuo labiau vėso oras ir vėjas didėjo, tačiau daug rengtis irgi buvo blogai, nes prakaitavimas nuo kopimo buvo dar didesnis.

Per gerą valandą atsiskyrėm į kelias grupes pagal greitį, mes, deja, judėjome lėčiausios grupės priekyje, nors pradėjome gan energingai su greičiausiais. Pakeliui vieną turistą praradom, nes čiurnos trauma atsinaujino – tai likom penkiese su vienu gidu. Pertraukėles kartais darėm net kas pora minučių, per kurias kas nors atsigerdavo, kas nors užkasdavo (būtinai reik užkandos ir gėrimų), gidai ir parūkydavo, pora kiniečių ir pamedituot spėdavo.

Belipdami matėme kaip prie kito kalno artėja audra su žaibavimais tai tas dar vis skatino lipti aukštyn, o kadangi buvo likęs tik vienas gidas, tai net ir nusileist jau nebūtų kaip. Griaustiniai taip ir nepraėjo pro kitus kalnus bei ugnikalnius – išsisklaidė. Gidas gal pusiaukelėje pasakė, kad mes tikrai neužlipsim su tokiais tempais. Bet vargais negalais prie viršaus prisivijome priekyje buvusius turistus, nes užkopti iki pačios pačios viršunės ir pamatyt lavą žiūrint į kraterį niekam neleido, nes ugnikalnis leido daug dujų ir dumų. Po to sužinojome, kad prieš kelias dienas buvo paskelbtas pavojus dėl ugnikalnio išsiveržimo, o grįžus, po trijų savaičių nuo kopimo, perskaitėme naujienas kopimą į šį ugnikalnio uždarymą ir suaktyvėjimą, bei avarinio lygio paskelbimą. Ir vos kelioms dienoms praėjus apie išsiveržimą ir žmonių bei gyvūlių žūti.

Nepaisant pastovios išsiveržimo grėsmės ugnikalnio papėdėje įsikūrę ne tik daug kaimų, bet net ir nemažas miestas (Solo). Vietiniai neturi baimės gyventi šioje vietoje (po kelių savaičių esant didžiausiai grėsmei dėl išsiveržimo – atsisakė evakuotis), nes mano, jog jei ir išsiverštų lava, tai tekėtų žymiai ankščiau susiformavusiais lavos grioviais. Kiek pasakojo vairuotojas tai per paskutinius kelis išsiveržimus praktiškai žudavo tik tie žmonės kur laukuose (gerokai nuo ugnikalnio) darbuodavose laukuose ir juos užmušdavo krentantys akmenys, bei kokie nors neatsargūs turistai. Iš viso jų narsumo susidarė įspūdis, kad indoneziečiai neturi baimės nei drebėjimams, nei cunamiams, nei ugnikalniams, o viską priima taip pat paprastai kaip pas mus kokia nors audra.

Saulės patekėjimas buvo „šis tas“, o vaizdai ir nuotraukos suteikė keliolika minučių džiaugsmo, kol nepradėjome lipimo žemyn…

Saulėtekis nuo ugnikalnio Merapi

Lipant žemyn jau buvo šviesu ir kiek drasiau dėl matomo kelio, tačiau atsirado kita problema – slidinėjantys akmenys iš po kojų. Todėl teko kiek atsargiau dėti žingnius. Pora minimalių griuvimų labai nepristabdė lipimo ir jau matėm šviesą tunelio gale – kaimo stovyklą iš kurios startavome. Viduryje lipimo pamatėme keletą vietinių gyventojų, kurie rytais užlipa ir prisirenka žolių prakuroms daugiau nei atrodo galėtų panešti, ir tokiu ankstyvu metu jau leidžiasi žemyn…

Šalia Merapi viršūnės. Aukščiau neleido dėl didelio dujų kiekio einančio iš kraterio.

Kito ugnikalnio fone su puslapio reklama 🙂

Ugnikalnio nuokalnė

Matosi pakalnėje esantis kaimas (~1,5km aukštyje)

Just nice one

O čia Merapio seismografas

~6:30 ryto jau žmonės leidžiasi su ryšuliais

Besileidžiant šalia ir skardžiai...

Tabako auginimas pakalnėje

Galiausiai pasiekėme asfaltuotą kelią prie kurio šį kartą jau laukė mūsų vairuotojas ir pavežė tą likusią kelio atkarpą. Kai paklausėme kodėl negalėjo pavežti iš vakaro kai į kalną reikėjo lipt tiesiog pasijuokė, kad turėjome apšilti kojas.. Gavome pusryčių ir alaus, tada supratome, kad visi vargai baigti.. 🙂

Išsvajotieji pusryčiai reiškiantys vargų pabaigą 🙂

Patarimas. Tokiai ekskursijai reikalingas bent poros mėnesių fizinis pasiruošimas, ypač kojoms.

Važiuojant atgal mūsų vairuotojas kažką dar pasakojo, bet jau sunku buvo girdėti, nes po naktinio žygio labai norėjosi miego. Buvome pas jį prašę, kad užveštų kur nors kur galima būtų nusipirkti ryžių rinkėjų kepurę, taigi jis stabtelėjo prie turgaus kur ir nusipirkome tą kepurę už 30.000 IDR, tai pat parekomendavo paragauti vaisių salak, o jau važiuojant link viešbučio stabtelėjęs kelio pakraštyje iš ilgų žolių parodė kokias figūras (gėlę, papūgą) vaikystėje darydavo.

Dar nenuskintas vaisius Sala

*****

1 dalis: Kaunas — Minskas — Indonezijos sostinė Džakarta
2 dalis: Džakarta, Argo Dwipangga, Džordžakarta ir Ugnikalnis Merapi
3 dalis: Prambanan, Dieng Plateau, Borobudur, persikėlimas į Bali
4 dalis: Bali (Ubud, Taman Ayun, Git Git kriokliai, Lovina Beach, Tanah Lot, Uluwatu, Jimbaran)
5 dalis: Maistas, kainos, pramogos Indonezijoje. Ar verta?

*****

Viešbučiai Džakartoje (Jakarta)

Viešbučiai Džordžakartoje (Yogyakarta)

Viešbučiai Indonezijoje

Kelionė po Indoneziją. 1 dalis: Kaunas – Minskas – Indonezijos sostinė Džakarta

Apie Indoneziją

Kas yra Indonezija?

Indonezijos Respublika – salų valstybė Azijos pietryčiuose. Indonezijos pavadinime yra du žodžiai: lotyniškas Indus, reiškiantis Indiją ir graikiškas nesos, reiškiantis salas. Taigi, šalies pavadinimas gali būti verčiamas kaip Indijos salos, kurių ji turi virš 17 tūkst. ir kuriose viso gyvena apie 250 ml. gyventojų.

Kodėl Indonezija?

Šilta, egzotinė šalis puikiai tinkanti povestuvinei kelionei ir šiuo metu buvusi tarpsezonyje tarp Azijoje būdingų sauso ir lietingo sezonų (kitur jau lietingi sezonai). Šią kelionę mums suorganizavo kelionių agentūra www.geros-keliones.lt. Esame tikrai patenkinti ikikelioniniais vizų ir bilietų pasirūpinimais, kelionės plano surašymu, Lonely Planet knygos apie Indoneziją dovanojimu (jei kam reikės galėtume perleisti) ir atsakymais į daugybę mūsų klausimų 🙂
Prieš išvykimą pasiskiepijome nuo Hepatito A+B (po 3 injekcijas – 137 Lt), taip pat nuo rekomenduojamos difterijos (nuo 40 Lt, bet su papildomais skiepais injekcijoje kaina kyla).

Aplankėme šias tris pagrindines vietoves: sostinę Džakartą, kultūros sostinę Džordžakartą bei vakariečių “Palangą” Bali (žemėlapis).

Tekste prie esančių piniginių įverčių kai kur skliausteliuose bus įrašyta koks buvo iš anksto žinomas pinigų kiekis už konkrečią paslaugą ar prekę todėl galėsite palyginti.

1 BYR (Baltarusijos rublis) – 0.00083 / LTL
1 USD – 9090 IDR (Indonezijos rupija)
1 EUR – 12670 IDR
1 LTL – 3683 IDR
Geriausias lyginimas 1000 IDR lygu lietuviškiems 30ct.

Išvykimas iš Lietuvos ir Baltarusijos ypatumai

Rugsėjo 23 d. Paskutiniai susipakavimai, rūbų išsidėliojimai ir atsigulimas su viltimi, kad dar pavyks užmigti ir pamiegoti… 02:00. Žadintuvas – skausmingesnis nei bet kurį darbo rytą.. Apsirengiam ir per pora susinešimų susimetam visą lagaminų ir tašių rinkinį į mašiną ir pajudame link Kauno autobusų stoties, pakeliui paimdami, mašinos transportavimu ir saugojimu, pasirūpinančius asmenis.

Kadangi labai daug persėdimų, įsėdimų, ugnikalnių išsiveržimų (trukdančių skrydžiams), įvairių šalių streikų tai bijodami pavėluoti būname gerokai ankščiau – kiek po 3 val. nakties (autobusas 03:55). Oras jau kaip gilaus rudens – vėsus ir vėjingas.

Laukiame, jaudinamės, nes daugiau pakeleivių stotyje nesibūriuoja ir likus tik keliom minutėm iki išvykimo pasirodo mūsų autobusas. Sėdame į dviaukštį aplopytą autobusą ir pajudame link Vilniaus (autobuso reisas Palanga-Vilnius-Minskas). Bilieto kaina 57 Lt asmeniui, bilietus galima nusipirkti ir į vieną pusę, tačiau Baltarusijos pareigūnai gali būti susidomėję kodėl atgalinių transportų nėra. Vilniuje persėdimas į kitą TOKS autobusą (vairuotojas pagrinde kalba rusiškai), kuris jau važiuoja iš tiesiai į Minską.

Pasienyje Lietuvos postą pravažiavom su minimaliu keleivių skaičiaus sutikrinimu. Tuomet privažiavome prie Baltarusijos muitinės kur vėl sutikrino asmenų skaičių ir pajudėjome toliau, bet pasirodo tai buvo dar ne visas tikrinimas ir dar už gero puskilometrio vėl laukė baltarusiai – šį kartą surinko pasus ir užtruko ilgiau kol patikrino visus pasus prie savo kompiuterių. Kitataučiams t.y. mums teko supildyti imigracinę informaciją.

Pagaliau kirtus sieną kažkodėl „susišvietė“, kad turėtų suktis laikrodis valandą į priekį – taip ir padarėme. Tuomet susižvalgę į laikrodžius pamanėme, kad autobusas gerokai vėluos ir liks mažiau laiko iki lėktuvo. Ir vėl jaudulys, kurio greičiausiai nebūtų jei vėluotume grįžti iš atostogų, o ne į jas važiuojant.

Išlipome iš autobuso ir jau dairomės į kurią pusę čia reik eit, kad kaip galima greičiau pasigauti taksi, nes iki oro uosto apie 50km ir apie 3 val. (su pasuktu laikrodžiu atrodė, kad jau mažiau nei 2 val. iki skrydžio). Ilgai dairytis neteko nes prisistatė „bachūriukas“ ir sako 100.000 BYR (planas 70.000 BYR, iš Lietuvos užsakant 90.000BYR). Iškart apsistojome prie žinomos sumos (70.000 BYR) ir nenusileidome. Galiausiai kategoriškai atsisakius su juo važiuoti už nuolaidinę sumą 90.000BYR ir pasukus link gatvės taksistas atlyžo ir pasakė, kad tuoj privažiuos.

Baltarusių važiavimo ypatumai truputį skiriasi nuo mūsų miestų ir visi važiuoja kupini pykčio neribodami savo greičio bei minimalaus atstumo nuo priekyje esančių automobilių, panašiai kaip Lietuvoje prieš gerą dešimtmetį.

Bevažiuojant susiderinome, kad mokėsime doleriais ir taksistas iškart sako $25, nors paskaičiavus gavosi $23.33. Pasakėm, kad skaičiuot mokam ir kursą žinom, tai linksmai sutarėme dėl $24 atlygio. Bevažiuodams greitkeliu nusuko į kažkokį miško kelią prie kurio nebuvo visiškai jokių ženklų link oro uosto – net įdomu pasidarė ar neveža kur nors „miesto miške parodyt“ 🙂 Bet po kokių 10 min. tuo miško keliu pamatėme ir oro uostą. Atsilyginome ir sutarėme, kad, jei reiks taksisto ir gido po Minską, grįžtant atgal parašysime žinutę su nusileidimu.

Prie įėjimo į lėktuvą buvome laiku ir po keliolikos minučių laukimo pradėjo įleidinėti į lėktuvą. Pirmas praėjimas ir praskenavimas buvo pažymėtas rankenos nutrūkimu, nors lagaminas svėrė ~20kg ir prieš trejetą metų buvo pirktas JAV (kokybė?).. Praėję galvojome, kad jau liko tik į lėktuvą įlipti, tačiau buvo dar pora (viso net trys) patikrinimų ir skenavimų…

Pagal išankstinę informaciją įlaipinimo salėje duty free tikėjomės pigiai nusipirkti baltarusiškos degtinės arba brendžio „dezinfekcijai“ Indonezijoje, tačiau net ir šiame šioje šalyje teko nusivilti duty free kainomis, kurios aukštesnės net už lietuviškas stipriųjų gėrimų kainas…

Patarimas. Pasiimti kažkiek stipriųjų gėrimų iš Lietuvos.

Truputį pasifotografuojame ir sėdame į lėktuvą, kuris buvo pirmas iš šešių pakilimų šioje kelionėje.. Pravažiuojantis aptarnaujantis personalas dar sugebėjo pagasdint, kad blogas ženklas yra fotografuotis prieš skrydį..

Abu Dabis su Etihad Airways

Į Abu Dabį skridome su Etihad Airways ir jei kada bus pasirinkimas kurią oro bendrovę rinktis tai neabejotinai rinkitės šia kompaniją, nes ši pakankamai nauja bendrovė yra geriausia pasaulyje ir kasmet surenka daugybę apdovanojimų skrydžių srityje. Visų pirma nustebino patogios kėdės ir individualūs ekranai, kuriuos Europoje teko matyt tik Suomijos oro linijose, o transatlantiniuose tai čekų oro linijose (skrydyje į JAV), tačiau dar niekur nematėme tokių individualizuotų galimybių:

  • matyti įvairią skrydžio informaciją
  • žiūrėti pačius naujausius ir kiek senesnius filmus keliomis kalbomis
  • video laidos apie keliones ar tam tikras šalis
  • klausyti muzikinius albumus arba „gyvų“ radio laidų ir kt.
  • žaisti žaidimus

Be viso šito skrydžio metu gaunate tikrai nekuklų maisto davinį bei neribotai alkoholinių (Smirnoff lygio degtinės, vynai, pora alaus rūšių) ir nealkoholinių gėrimų. O stiuardesės Jums visą šitai atneš neavėdamos batelių.

Personalo aptarnavimas ir malonumas tikrai nepriekaišti – pasistengs atsakyti į Jūsų klausimus bent 5 skirtingomis kalbomis.

Ir žinoma ši bendrovė tikrai nėra baisi kainų atžvilgiu – nes šiuo metu naršant tolimus skrydžius po rytus ji pigumu gerokai lenkia kitas oro bendrovių kombinacijas. ~5,5 val. ilgumo neprailgo, o ir vietų buvo daugiau nei pakankamai todėl galima buvo net per kelias vietas pamiegoti ar filmų pasižiūrėti. Viso įveikus net 4 skrydžius su šia bendrove, kiekvienas surinkome virš 13 tūkst. mylių, kurių vertė ~157 EUR Etihad rewards parduotuvėje.

Patarimas. Jei skrendate ilgesnius atstumus siūlau pasidaryti mylių rinkimo kortelę, nes vėliau galite atsisiųsti nemokamų daiktų iš oro linijų bendrovės.

Po nusileidimo Abu Dabyje teko kelių valandų neprailgęs laukimas bei pasivaikščiojimas didžiuliame ir įspūdingai atrodančiame oro uoste (JAE laikas +1 val.), kuriame maisto ir daiktų kainos tikrai nemažos (~0,33l pigiausias atsigėrimas 2 EUR, „statoilinis submarinas“ $7 ir daugiau bei pan.).

Patarimas. Jei yra galimybė įsidėkite truputį maisto ir/ar snacks‘ų.

Abu Dabio oro uostas (Jungtiniuose Arabų Emiratuose)

Abu Dabyje kelionėje pirmą kartą susidūrėme su kitokia „kur karaliai pėsti vaikšto“ kultūra. Tiek arabuose, tiek vėliau ir Indonezijoje vyriškame WC praktiškai nėra tualetinio popieriaus (nebent europiečiams pritaikyta). Pasirodo, kad ir kokius reikalus atlikę šie rytų šalių gyventojai kažkokiu būdu nusiprausia su šalia tualeto krėslo esančiais rankiniais dušais net neišėję iš būdelės. Ir kas įdomiausia apsisausinimui taip pat nėra jokių popierių ar rankšluoščių.

Ne kartą teko įeiti į budelę, kurioje vanduo (likęs po kažkieno reikalo) praktiškai kulniukus sėmė. Kai kuriuose jau gražesniuose WC „po reikalų“ pribėgdavo berniukas (vos ne ištisą parą dirbantis), kuris ir nusausindavo tą visą vandenį. Taigi jei kartais neturėtumėte tualetinio popieriaus – teks išbandyti rytietišką dušą 🙂

Abu Dabyje teko pralaukti kiek daugiau nei 6 val. bet neprailgo dėl įvairių vietinių įspūdžių. Bandėme teirautis ar neišleistų iš oro uosto ir spėt keliom valandoms nuvažiuoti pasižvalgyti po arabų vieną iš didžiausių miestų. Deja to padaryti nebuvo negalima, nes vizos neturėjome.. Oro uosto darbuotojų paslaugumas tai super – tik pakeli akis į viršų lyg dairytumeis ir bet kuris arčiausiai esantis darbuotojas klausia „need help?“. Po palaukimo pakilome link išsvajotosios Indonezijos su Etihad Airways (daugiau 8 val. skrydis, kuris taip pat neprailgo). Aptarnavimo kokybė ir toliau tenkino ir stebino. Šį kartą lėktuve visi buvo panašūs į indoneziečius. Leidžiantis lėktuvui reikėjo pildyti pakankamai detalę Indonezijos imigracijos kortelę.

Patarimas. Pasą arba paso duomenis bei tušinuką geriau turėti prie savęs, kad prieš nusileidžiant nereiktų per galvas lipti ir ieškoti savo rankiniame bagaže.

Indonezija welcomes

Leidžiamės betemstančioje Indonezijos sostinėje – Džakartoje. Aktyvi diena šiuo metu šiame pasaulio krašte prasideda labai anksti, o baigiasi kiek vėliau nei 17:00. Pasukame laikrodį 3 val. į priekį (jau 4 valandomis lenkiame Lietuvos laiką).

Džakartos Soekarno Hatta oro uostas jau neprimena ištaikingo Abu Dabio oro uosto – tai jaukus su gamtine žaluma vieno aukšto pastatas.

Džakartos Soekarno Hatta oro uostas

Tik išlipę iš lėktuvo su visa minia skubame link lagaminų atsiėmimo, tačiau pirmiau reikia praeiti imigracijos postą, todėl stojame prie užsieniečių eilės, kuri yra neįtikėtinai trumpa. Čia sužinome, kad reik grįžt nemažai kelio atgal ir nusipirkt vizą už $25. Tada supratome, kodėl buvo praktiškai tuščia užsieniečių eilė. Po kokiu 20-30 min. ir mes sulaukėme savo eiles susimokėt už mėnesio trukmės Indonezijos vizą.

Grįžome prie imigracijos. Čia per mini apklausą gali pasirodyti, kad atvykome į JAV ir mus klausinėja dėl deportavimo.. Kur apsistosite? Kur po to keliausite? Dar kažko klausė.. Pagal išankstinę informaciją žinojom, kad gali klausti dėl pakankamo pinigų kiekio arba kreditinės kortelės turėjimo, tačiau to nebuvo. Praleido 🙂

Sostinė Džakarta (angl. Jakarta) 1 diena

Džakartos oro uoste susirandame lagaminus ir ieškome išėjimo, kuris tikrai neaišku kurioje pusėje. Ėjome ėjome ir pasirodo pataikėme prie vietinių gyventojų išėjimų, kur buvo dideli susigrūdimai ir rytietiška „panika“. Čia radome ir pirmąją valiutos keityklą (1 USD – 8750 IDR), kur net vietiniai po kelis kartus perskaičiuodavo paduotą sumą. Po to oro uosto darbuotojas pastebėjo, kad net keli užsieniečiai čia jau blaškosi ir nusiuntė į visai kitą oro uosto pusę, kur ir yra išėjimai. Išeiname iš kondicionuojamo oro uosto ir… ir dvelksteli +30 arba dar didesnė šiluma. Mes jau vietoje!

Taxi, taxi, ser, mister, taxi, taxi, where are you from, how much do you want, taxi, taxi – krūvos taksi paslaugų teikiančių indoneziečių. Visoje šalyje kreipiniuose pirmiau kreipiamasi į vyrus (mister, ser etc.). Dėmesio į taksistų kalbinimus nekreipiame nes žinome, kad yra tiesioginis autobusas vežantis iš oro uosto į miesto centre esančią Gambir autobusų-traukinių stotį, kuri yra netoli mūsų viešbučio. Oro uoste nusiperkame šalto vandens buteliuką (0,5l , 6.000 IDR) ir bilietus (po 20.000 IDR) į Gambir autobusų stotį su kas pusvalandį važiuojančiu transportu.

Autobusas oro uostas - Gambir autobusų / traukinių stotis

Džakartos gatvės su daug "S" (sustoti draužiama) ženklų

Autobuse esame vieninteliai baltaodžiai važiuojantys šiuo autobusu, bet niekas tiek dėmesio nekreipia kaip dažnai Lietuvoje žiūrima į kitos spalvos žmones. Išlipus vėlgi daugybė taksi paslaugų, taip pat griebiančių ir bandančių padėti lagaminus tampyti berniukų. Kadangi po 1,5 paros buvome nusprendę važiuoti su traukiniu iš sostinės į Džordžakartą (angl. Yogyakarta), todėl iškart ėjome ieškoti kur nusipirkti traukinio Argo Dwipangga bilietus. Kadangi angliškai labai retas kas šneka tai pirmiau nuėjome į informaciją, kuri paaiškino pakankamai informatyviai, o dar keli sėdintys vietiniai palinkėjo sėkmės ir saugotis vietinių, nes pastarieji gali „nelabai gražiai su mumis elgtis“. Argo Dwipangga bilietų kainos pasirodo keičiasi kiekvieną pirmadienį ir šiuo metu šio virš 500 km atstumo maršruto kaina patapo po 300.000 IDR (planas 225.000 IDR). Žinoma galima rinktis ir ne pirmos klasės traukinį (apie 100.000 IDR), tačiau greičiausiai toks ir sudužo maždaug po 4 dienų nuo mūsų važiavimo.

Nusiperkame bilietus į traukinį ir einame ieškoti kas mus paveš ~4km iki viešbučio, nors buvo mintis ir pėškomis eiti (~2km), tačiau pažiūrėjus į šaligatvius ir mūsų lagaminus norai praėjo. Norėjosi pabandyti triračius motociklus tuk tuk, tačiau su lagaminais tikrai nebūtų buvę galimybių, todėl pasikliovėme taksi. Pradinė kaina buvo kažkur 40-50tūkst. IDR, tačiau jau demonstratyviai nusisukant ir einant galiausiai sutiko su mūsų kaina – 25.000 IDR (planas 35.000 IDR).

Patarimai:

  • Esant galimybei Argo Dwipangga bilietus nusipirkti internetu sulaukus palankesnės kainos.
  • Su traukiniu važiuoti dienos metu, kad nebūtų „kitų traukinių nepastebėjimų“ ir būtų galimybė apžiūrėti ryžių laukus, kalnus, upes, aukštus viadukus, vietinį skurdą bei laimingus vietinių veidus.
  • Džakartoje išbandykite tuk tuk, nes kituose (mūsų aplankytuose) miestuose jų nėra.

3 žvaigždučių viešbutis (su pusryčiais) su vaučeriu priėmė be jokių problemų. Viešbutyje tarakonai ar driežai sienomis deja nevaikščiojo 🙂 Kiek pasistiprinome ir išėjome pasivaikščioti po naktinį miestą. Visi šaligatviai nusėti „kavinėmis“ – maisto įstaigomis vos su pora stalų ir neaiškia ant ugnies skrudinama ar kepama mėsa, kurių kaina vos pora ar kiek daugiau litų. Kvapai visose gatvėse labai aitrūs ir kartais teko net vietinių matyti, kad su respiratoriais gatvėse vaikščiojo ar važinėjo. “Kavinėse” ant šalitgatvių maisto ragavimą atgrasino, tai, kad visi panaudoti indai yra plaunami čia pat ant gatvės esančiame kibire. Kitomis dienomis viešbučiuose paragavome  tokių pat patiekalų ant mažų iešmų (Satay).

Užėjus toliau už pora pagrindinių gatvių pasimatė miesto vakaro negyvumas, tik kas keliasdešimt metrų stovėjo koks nors „verslininkas“ su savo užkandžių ar vaisvandenių kioskeliu. Pusiau apšviestose gatvėse teko pamatyti kelias dideles žiūrkes (tik Džakartoje matėme, kitur matyt patiekalams sunaudoja 🙂 ), kurios prabėgdavo vos pora metrų prieš mus – nuo kelio link viešbučio teritorijos. Taip pat matėsi pilna besiblaškančių kačių, kurias lakstančios žiūrkės nei domino, nei trukdė gyvent.

Sostinė Džakarta (angl. Jakarta) 2 diena

Kitą dieną išėjome apžiūrėti miesto. Su vietinių rekomendacijomis ėjome į centrinę aikštę esančią šalia Gambir autobusų-traukinių stoties, kurioje sekmadieniais renkasi daug vietinių gyventojų. Šį kartą ėjome ne pro naktį matytas gatves, o turbūt pačia pagrindine miesto centrine gatve, kurioje yra 5* viešbučiai, restoranai su amerikietiškais brandais ar dangoraižiai su bankų ir telefono ryšio paslaugas teikiančių įmonių pavadinimais. Ant šaligatvių jau visiškai švaru ir jokių barų ar netvarkų, išskyrus keletą “pavargusių” darbuotojų.

Centrinė sostinės Džakartos gatvė

Miegas - šventas dalykas

Prie įėjimo į centrinę aikštę

Nuo viaduko prie centrinės aikštės

Pagrindinėje Džakartos aikštėje buvo matyti tikrai daug miesto gyventojų, kurie praleidinėjo čia laiką – turistų labai daug nebuvo matyti. Vietinių gyventojų prašymu geranoriškai teko kelis kartus fotografuotis su jais ir jų vaikais. Kai kurie vaikai net slėpdavosi už tėvų nugarų nuo „baltaodžių“. Aukštas stulpas MONAS (panašus į Vašingtono simbolį) – pagrindinis aikštės akcentas.

Centrinė aikšė su MONAS

Viešasis tualetas su kondicionieriumi!

Aikštėje paslaugos kaip Palangoje vaikščiojantys berniukai ir vyrai siūlo atsigert ar užkast, kadangi vanduo buvo į pabaigą tai už tą pačią sumą kaip oro uoste (6000 IDR) čia gavome net du šalto vandens buteliukus (0,5l) be jokių derybų. Į viešbutį grįžome jau kita turistine gatve, kurioje suradome atokesnę parduotuvę ir apsipirkome. Kas labai  nustebino ir nuliūdino, kad alaus (stipresnio alkoholio išvis nėra) pasiūlos praktiškai nėra, nes tik pora rūšių – Bintang ir Heineken. Tiek Džakartoje, tiek ir kituose miestuose parduotuvėse alaus kaina prasideda ties 6.5 Lt už 0,6l (jei pirkti 0,33l tai dar brangiau), bare dar +20-40%. Pirktų ledų porcijų kaina svyravo nuo 6-23tūkst. IDR.

Vietinis pardavinėjimo "verslas"

Vakarienei išbandėme vietinį barą (ne ant šaligatvio), kurio meniu pritaikytas užsieniečiams ir ėmėme kažką truputį žinomo, tačiau savotiškai pateikti ryžiai su ypač aštriais padažais pagardintu garnyru leido suprast, kad tai ne toks pats patiekalas kaip valgoma pas mus. Šiame bare supratome, ką reiškia tirštos ir šviežios Indonezijos sultys – net šiaudeliai nesvyra nuo tirštumo, o skonis tai nepakartojamas. Sulčių kaina visur kiek buvome už 0,3-0,4 l stiklinę būdavo 5.000-15.000 IDR – tikrai verta išbandyti visas sultis kiek yra. Teko praeiti pro be langų, užtamsintą, neaiškios veiklos užeigą „Obama‘s fans club“, kurioje gal kokie fanai renkasi :

*****

1 dalis: Kaunas — Minskas — Indonezijos sostinė Džakarta
2 dalis: Džakarta, Argo Dwipangga, Džordžakarta ir Ugnikalnis Merapi
3 dalis: Prambanan, Dieng Plateau, Borobudur, persikėlimas į Bali
4 dalis: Bali (Ubud, Taman Ayun, Git Git kriokliai, Lovina Beach, Tanah Lot, Uluwatu, Jimbaran)
5 dalis: Maistas, kainos, pramogos Indonezijoje. Ar verta?

*****

Viešbučiai sostinėje Džakartoje (Jakarta)

Viešbučiai Indonezijoje

Slovakijoje slidinėjimas

Projekto vieta: Žemieji Tatrai, Slovakija.
Projekto laikas: 2009 02 14 – 21
Dalyvių skaičius: 15

1 diena
Pratybos liko toli praeityje – atėjo kovos metas. Neskubėdami ekipažai susirinko savo narius, susimontavo amuniciją, pasistiprino Eglutės sumuštiniais, dar kartą pasistiprino, patikrino įrangos tvirtumą ir dar kartą pasistiprino. Na ilga kelionė priešaky, niekur nepriskubėsi, o lietuviškų jėgų tikrai prireiks. Galbūt prireiks ir lietuviško alaus kraujyje, todėl dėl viso pikto įžūliai pažeisdami įstatymus skubiai suvartojame po dozę Lietuviško.

Savyje užspaudę visus keiksmažodžius skirtus girtiems kelininkams nesugebantiems tiesiai išpilti kelių ir urbanistams jaučiantiems pareigą ant kiekvieno girto posūkio pastatyti po miestelį, palengva, daug kartu užmigdami ir pabusdami prasisukam iki pat Slovakijos. Nemiega tiktais Mindė. Kiti Didžiųjų lenktynių ekipažai išsibarstę po visą Lenkiją, taigi sutariama kuo greičiau pamiršti ją ir pasimatyti išlauktojoj Slovakijoj.

Prietaisai rodo, jog liko visai nedaug, o kalnų vis dar nematyti… Žemieji Tatrai, kur jūs? Giliai pasislėpę miškuose, užpustyti sniegu. Tarsi vilkduobės laukiančios patiklaus grobio. Greičiausiai tai net ne kalnai, o duobės, slėniai. Pilni sniego, ir besileisdamas tik tu darai tą tunelį, kaip koks sniego kirminas. Ir vos pašikniukas tave iškelia į jūros lygi, tu vėl leidiesi žemyn skrosdamas užsnigtas Žemųjų Tatrų duobes. Vat Aukštieji Tatrai, gal jau panešės į Šatriją ar Milikonis. (eilučių autorius iš geografijos turėjo 10).

Nuovargis ir paskutiniai virškinamų sumuštinių likučiai iškelia dilemą – slidinėti ar ne? Planus apie pasiturškimą akvaparke ar pasitrynimą vietinės reikšmės rajono centre galop nukerta Vaidos sms – mes slidinėsim! Taip, mes galim taip padaryti! Mes galim, o Mindės prancūzaitė ėmė abejoti – leisti mums paslidinėt ar ne. Neapsikentusi, jog vargsta tik ji su Minde nusprendė apsikeisti vaidmenimis su Aurimu ir Mariumi. Ką reiškia šimtai ir dešimtys arklių prieš tvirtas lietuviškas rankas. Įsispyrėm, ir pyst, kad švystelėjom jąja tolyn iš Lenkijos tiesiai į Slovakiją! Ristelė kirtom sieną į slidintojų ir dviratininkų šalį. Kokias penkiolika minučių ieškojom kur nusviedėm pežą. Radom. Visą ištroškusį, pavargusį. Ryšium su tuo, kad nealkoholinių gėrimų neturėjom, leidomės į misiją, kurios pirmasis uždavinys buvo užmegzti ryšius su žemiška kalba nesusipažinusiais čiabuviais. Su aukšto garsinio slėgio slovakų kalba paskrudinta pamokomaisiais/nukreipiamaisiais jaustukais susidurdavom kaskart sustoję ir pravėrę variklį, ale pagalba matyt liko už poros sienų. Ant galų pagalės radom ūkinių prekių parduotuvę ir sugirdę pežei kas jai priklauso nušovėm link sidabrinio Tatrų-Fatrų slidinėjimo centro Dolny Kubyn.
Rytų Europa pasitiko mus. Pirmasis sandėris sukirstas rankomis nepaisant fakto, jog abiejų šalių interesantai tarpusavy nė žodžio nesuprato, užtat mus vienija tas pats chaltūrinis ekonominis mentalitetas. Norėjau pasakyti, kad pigiai nusipirkom naudotų bilietų.

Yeah baby. Va čia tai įranga. Va taip turi atrodyti kalnas, va tokie keltuvai yra filmuose. Nerangiai sėdam į vieną iš jų ir paleidžiam savo emocijas. Adventas. Laikas kai laukiame kažko tokio ir tas laukimas yra be galo malonus, daug žadanti. Patys tai suprantam. Leidžiamės ir leidžiamės. Stabtelim ir vėl žemyn trasa.

Pirmasis rimtesnis išbandymas kojoms. Apkrovos nė iš tolo neprilygsta Lenkijai ar Birštonui. Visu kūnu, visais vaizdais jaučiam, kad perėjom į aukštesnį lygį.

Antras lygis – pašikniukai. Lyg ir gerai pažįstami iš pratybų, tačiau posakis sunku pratybose lengva kare apsiverčia – pašikniukas vieną po kito išmeta aukštyn kiekvieną slidininką jį prieš tai kaip reikiant praraukdamas. Raukimas vyksta tokiu greičiu, kokiu įprastinėm sąlygom leisdavomės sprintu nuo savų kalniukų.

Vakaras. Vaida pralošė UM‘o lažybas Mindei, nes netikėjo, kad slides galima persivežt ir be laikiklių. Ištvarkom UM‘ą nuleidžiam porą stopkių iš trilitrino smirnoffo paminklo, apdrabstom vieni kitus įspūdžiais ir meigot.

2 diena
Rytas. Sutartu metu pirmasis pašoka Marius ir greičiausiai mintyse keikia visus bevalius draugus nesugebančius išlipti iš lovos jau po pirmosios nakties. Mažytis niuansas – draugai jau gyvena Slovakijos laiku, taigi Marius paguldomas dar valandai. Miego valanda didelių pakeitimų neatneša ir Mindei tenka rinkti Miegančiųjų ekipažą. Sugrįžimas į Dolny Kubin. Jau žinom trasas, pasimokom gražiai papozuoti prieš objektyvą, tik dailiojo kritimo kursai nebaigti. Galvos kietumą tikrina Marius ir rekordinius greičius mušantis tiesiojo slydimo pameistrys Berniukas. Smūgis gerokai sutrenkė smegenų dalį atsakingą už slidinėjimo akinių vietos įsiminimą, taigi dienai baigiantis akiniai dingsta juodojoje skylėje, o Audrius gauna naują iššūkį – surasti pamestus akinius (nebūtinai savo).

Mikas oficialiai pareiškia, kad slidinėjimas jo pernelyg nedžiugina, o iš tikrųjų rezga planus aplankyti slovakes Bratislavoje.

Optimizuojamas grįžimas namo – tuo metu kol vienas ekipažas apsipirkinėja, kitas turi suspėt nusidušinti ir dar su sąlyga, jog bus palikta šilto vandens. O jei dar ir laiko liktų valandžiukė, tai visai miela būt ir su kažkuo šiltu valgomu draugus pasitikti. Grįžusi Vaida dalinasi slovakiško prekybos centro ypatumais – iš kurių daugiausia dėmesio nusipelnė butelių čiulpimo mašina tiksliai diagnozuojanti ką vakar gėrėm. Dar vienas niuansas, – reikia pirkti ne mažiau alaus, nei jo buvo priduota. Šiam apribojimui prieštaraujančių nebuvo – butelių skaitliukas su kiekvienu vakaru tik augo.

3 diena
Lietuvos valstybės atkūrimo diena (vasario 16d.). Tokią ypatingą dieną nusprendėme sutikti didžiausiame ir, kaip paaiškėjo, prabangiausiame Slovakijos slidinėjimo kurorte – Jasnoje. Skipass‘as – 31€, su nuolaida – 25€.. Vaida ir Marius keikiasi, jog Austrijoj tas pats. Nieko nuvažiuosim ten kitą kartą, o dabar vedami Eglutės dainuojame patriotines dainas ir leidžiamės kartu su kūrybine grupe ir didžiule Lietuvos vėliava.

Palaipsniui įveikiamos visos trasos nuo mėlynų iki juodų ir kablys pagaunamas ant kaukolinio offroad‘o. Das ist fantastisch! Pirmoji dalis apšilimui – freeride‘as tarp eglučių per pusnis. Sklandus tolydus brovimasis per niekieno dar nečiuožtą sniegą, minkšti kritimai, natūralios gamtos sukurtos kliūtys. Slidinėjimo patirtis auga su kiekvieno metru. Trasa staiga pereina į gūbrių lauką. Paliekam visas jėgas kovodami su gūbriais. Ruožo pabaigoje įkuriam tradicine tapsiančią UM‘o stotelę, traukiam šildančiuosius gėrimus, Marius vis sugeba atrasti vietinių saldumynų, ir pasistiprinę kertam Fasttrack‘u tiesiai iki keltuvo, kad dar kartelį spėtume nusileisti kaukoline trasa.

4 diena
Žiema vis dar nesitraukia. Sninga nuo pat atvykimo. Išleidžiam Miką pas mergų į sostinę Bratislavą ir patys varom toliau šlifuoti kaukolinės. Marius nusprendžia, kad Eglutės slydimo greiti mažina akinių neturėjimas ir dienos pabaigoje prie baltutėlės aprangos priderinami akiniai. Tai buvo pirmoji investicija į žiemos sporto inventorių.

Kadangi žiema gili, tai švenčiam tradicines lietuviškas Kalėdas. Lalautojai pasipila po Liptovska Sielnica kaimelį. Chef‘as Marius šįkart laisvai pilsto Smirnoffo likučius sankryžoje, o jėgų pertekę slidininkai kala breiko judesiukus ant sniego. Judesiukai operatoriui pasirodė per greiti ir nuotraukų negavom. Bet valgėm bananų.

Nulalavom pas kaimyną Kapšelį. Ans jau buvo susirengęs tikrinti kas per netvarka kaime dedas, bet sugrūdom pas jį įkurtuvių pažymėt. Truputi pabuvom, truputi daugiau išgėrėm, ir Mindei šovė į galvą studentų anti-mintis: ką gali padaryti šiandien neatidėk rytojui. Kadangi jėgos tryško per kraštus, protai nematė reikalo bandyt mus nugint į lovas, tai Berniukas, Mindė ir Skirgaila užsiėmė girtų sumuštinių gamyba. Chillout‘inis procesas, lydimas lengvo slovakiško alaus sukompiliavo stack‘ą sumuštiakų – kam rytdienos priešpiečiai (ir zakusonas tuo pačiu).

5 diena
Kadangi pagal grafiką penktąją dieną turėjom būt, pavargę, tai intensyviai sprendėme užimtumo klausimą. Rezultate susikrovėm šmutkes ir išvarėm slidinėt. Mindė pakoregavo savo trimečio planus ir mokymąsi leistis snieglente perkėlė į „čia ir dabar“. Taupymo programa numatė sugrįžimą į Kubinska Hola kopimą į kalną nesinaudojant keltuvu. Šitam planui kojos netrukus pasakė – Ne!

Nuo kuo didesnio kalno leidies – tuo didesnė tikimybė išmokti valdyti snieglentę. Progresas kilo kaip ant mielių. Žavėjomės kokie esam gabūs ir šaunūs. Tik va kilimas su pašikniuku nebuvo toks sėkmingas. Po pirmojo roundo iškrito visi ant keltuvo trasos. Gerai, kad ir prižiūrėtojas kažką įnirtingai aiškino jam vienam suprantama kalba, todėl turėjome visas moralines teises jį ignoruoti.

Padavėjas užkandinėje pasitaikė kiek gudresnis – pamatęs, kad nenorime suprasti, jog jis mus kaip nieko neužsisakančius, o tik girtus sumuštiakus kertančius klientus nori išguiti laukan, pats išėjo lauk tarptautinių žodžių pasišaudyt. Deja netrukus grįžusio truputi išsimokslinusio slovako laukė Mindės koziris – vieną supka česnakova ant viso stalo… O Supkos česnakovos būta geros… Antigripinas ten visas. Bet gerulis toks. Netrukus supkos pasidaugino ant mūsų stalo, žodž gavos ir padavėjas sveikas ir kapšeliai sotūs. Tiesa pasirodė, kad lietuvių kalba nėra jau tokia svetima šiam kaboke. Eglutė netruko susitikt šimtą metų nematytų birštoniečių.

Pasiimam abstinencijos priepuolių kamuojamą Miką. Greit ištvarkom jo lauktuvėms atvežtą visą stopkę nacionalinės slovakų naminukės pagamintos Čekijoj, toliau Mikė mus vejasi gerdamas žvaigždute.

6 diena
Atėjo kalnų diena – traukiam į Olimpinius Aukštuosius Tatrus (flex). Graži giedra diena, iš tolo pasitinka smailos dangų remiančios viršūnės. Skuodžiam link jų serpantinais vis kildami aukštyn ir aukštyn, kol pasiekiame rimtų sportininkų bazę. Visi gal šiek tiek pailsėję po ale išeiginės puikiausios nuotaikos kylame viršun, grožimės saulės nutviekstais kalnais, slėniais. Pasikeliam labai aukštai. Nusileidžiam, vėl pasikeliam ten pat aukštai, vėl nusileidžiam… ir tai jau viskas.. vienintelaitės trasos mergaitėms pasirodo per mažai, taigi jos parduoda bilietus ir traukia karšto vyno link. Netrukus visi ima sekti jų pavyzdžiu išskyrus Miką, kuris užsiazartina pagavęs kablį ir kapoja trasą karts po karto.

Esam negailestingi – nėr ko čia viena trasa čiaužyt, juolab ji nekaukolinė. Paverčiam dieną apsipirkinėjimo švente. Vėl ieškom parduotuvių kurios bent kiek būtų ištroškusios mūsų €urų. Regiono centras – Poprad (Pabradė) su tuštoku prekybos molu, kuriame kas svarbiausia yra nemažai žiemos sporto prekių išpardavimu užsiimančių parduotuvėlių, ir čia slovakų marketingas pagauna mus – šluojamos bene 5 kartus nupigintos pirštinės, Mindė greit išrašo vartojamąją paskolą Mariui ant poros slidžių ir Eglutės batų. Taigi apsikraunam amunicija ir drožiam namo. Pabandom laimę ieškodami patogybinių snieglenčių batų. Snieglenčių asas parduotuvėje purto galvą užklaustas ar nekalbąs anglų, rusų, lietuvių kalbomis, užtat kelia savo markę ir teigia galįs viską paaiškint vokiškai. Surandamas vokiečių kalbos specialistas Aurimas, kuriam as(il)iukas protingu veidu rodo, kurie batai vyriški, o kurie moteriški.. bei tikina, kad dvigubai brangesni batai yra kokybiškesni, nei pigesnieji.. Nesužavėti profesionalumo apsisukam ir grįžtam namo laistyti slidžių. Vienas ekipažas beieškodamas interneto randa nerealų larioką kuriame, pagal geriausias amerikietiškas kavos refill‘o tradicijas bokaluose vis palaikomas pastovus alaus kiekis.

Į slidžių apžiūrą suguža ir likusioji kaimelio dalis ir dar du nauji draugai. Tiesa, šeimininkas Marius labai užsiėmęs ilgalaikiais keptuvės šveitimo darbais, vyriškai atlaiko ir Editos pasisiūlymus padėti ir kalėdinės Nikalojaus vodkės kvietimus prisėsti. Po ilgų darbų Marius prisėda. Padedant alui išgeriamas vienas TatranSki Čaj, po to dar paragaujama kito, po to žemyn nusiridena išsimiegojęs Aurimas ir pribaigiamas ir tas paskutinis buteliukas.

7 diena
Stebuklingas TatranSki Čaj rytas. Slidžių laistytuvai prabunda 6:00, pasiėmę savo galvas, nusineša jas žemyn ir toliau sėdi girti. Eglutė nenustoja džiūgauti šiuo nauju potyriu – kaipgi galima prabusti ir toliau lyg niekur nieko jaustis lygiai taip pat girtai kaip ir prieš užmiegant? Kadangi išvakarėse buvom nelabai įgalūs sumuštinių gamybai, tenka mėgautis slaviškom sriubytėm ir fritkėm su mokamu kečupu. Greta vykstančios moterų slalomo milžino varžybos aiškiai parodo, kad tobulėti dar yra kur. 3 Snieglentininkai ir snieglentininkė toliau septynmyliais žingsniais skuba tobulumo link, ir pagaliau jaučiasi absoliučiai patogiai ir maloniai lentom laisvai sklaidydami sniegą kairėn dešinėn, jausdami visišką rankų laisvę, pro ausis švilpianti vėją ir begalinį pasitinkinimą savimi, jog – aš galiu tai padaryti!

Toliau tęsiamas inventoriaus pildymas – Mikas įsigyja visai padorius Fisherius už visus 30€, vėliau į kolekciją atsigula ir patogučiai batai.

Mintyse vis dar kirba neuždėtas pliusas ant slovakiško pub‘o. Keturiese nulekiam į šaunų klubelį Route66 susitikit su kaimynais, pasiimam po tamsaus, česnakovos, viskas lyg ir gerai, bet… Bet širdis sako, kad tai paskutinis vakaras ir jį fakin reiktų praleisti su tais kurie buvo šalia visą savaitę. Deja grįžę gyvų nelabai randam ir palaukiam kol grįš alaus atsargas pasipildę kaimynai.

8 diena
Kelionė namo. Galimi variantai:
a. Tiesiai namo.
b. Ekskursija į Krokuvą ar į druskos kasyklas.
c. Slidinėjimas.

Vis dar alkani slidinėjimo Aurimas ir Mindaugas pasirenką C variantą. Pusdienis puikiausioje Jasnoje. Vėl puikiausios trasos, lygūs stadiono dydžio laukai leidžia skust viražais žemyn kvapą gniaužiančių greičiu. Pasikartosiu – fantastikeišen. Imamės naujų aukštumų – šalčiu alsuojanti kalno viršūnė. Užpustyta stebėjimo dvelkia atšiauria egzotika. Šalta. Bėgam į kaukolinę trasą, o čia išvarginti kūnai sako – „Ne, ačiū, bet kojom jau užteks“. Nebelieka jėgų kovai su posūkiais, tiesiog skriejam žemyn pasiduodami ir atsiduodami kalnams. Kilimo metu atsistato tik niekingai maža jėgų dalelytė ir kalno apačioje traukdami cigariles džiaugiamės kad nebeturime jokios teisės reikalauti iš šių atostogų daugiau. Jos mus išsunkė iki paskutinio energijos lašo, o mes jas – iki paskutinės taisyklingos snaigės. Pasisėmėm geriausių įspūdžių su didžiausiu kaupu.

Epilogas. Ant sparnų pakylėtam Mindaugui nukrenta paskutinė misija – susitikimas su Marriane. Eglutės šokoladas iškeičiamas į slovakės telefono numerį ir šioji laukia svečių kitąmet.
Niekur nebeskubam, užsukam į Route66, pavaikščiojam po 69‘ųjų metų dvasia kvėpuojantį Amerikos Istorijos muziejų, pavalgom daugiau mažiau nacionalinius pietus ir vejamės pabėgusius draugus.

Klasikinis lenkiškas siaubiakas – pasiklystam daugiaaukštėjė sankryžoj, važiuojam į priekį ir vėl atsirandame toj pačioj sankryžoj… Nevilties apimti susikaupiam ir ištrūkstam, – tiesiai į akliną rūką.
pEžiukas klaidžioja rūke. GPS‘as irgi. Visai nenustebtume darsyk išlindę Varšuvos žiedų raizgalynėj. Šįsyk pasiseka labiau ir pakliūnam į Berniuko gimtadienio vakarėlį. Greitai suvartojame stingstantį tortą ir per šąlančią žemę pasiekiame namus.

Susitiksim kitais metais!

Kapšelio ir co Slovakiškąją legenda surinko Aurimas

Eurotrip. Iki Romos ir atgal

1 diena. Penktadienį 4 ryto pajudėjome iš Radviliškio, nes tikslas buvo po pietų pasiekti Krokuvą. Per Lenkiją kelionė buvo ilga ir nuobodi. Keliai tragiški, ypač nuo Varšuvos iki Krokuvos. Eismas didžiulis, keliai remontuojami. Gerai, kad vaikai buvo pakankamai kantrūs tai užteko kelių sustojimų kuriuos darėm pusryčių metui ir prieš pietus.

Krokuva labai gražus ir gyvas miestas gaila, kad tik jėgų pas visus po tokios dienos buvo per mažai tai pasivaikštinėjome valandėlę ir į lovas 🙂 dar karštis didžiulis… Naujos dienos naujas tikslas – Viena. Kelionė daug trumpesnė manau ir vaizdai labiau džiugins.

2 diena. Atsikėlę dar kartą praėjome pro Krokuvos senamiestį patraukėme Vienos link. Kadangi kelias nebuvo baisiai ilgas o į apartamentus įleidžia tik nuo 15 val. tai nusprendėme po Čekiją pavažinėti kaimo keliukais, bet likom nusivylę nes nieko gero nematėm… Ir gamta tądien tikrai nežavėjo kaip tikėjomės. Vienoje įsikūrę pajūdėjom senamiesčio link, bet per daug nelikome sužavėti. Turbūt dėl to, kad jis didelis o mes su vaikais tai pėščiomis ne ką pamatysi. O važinėti traukinukais reikia laiko. Pasivaiksčioje pagrindine gatve, kuri šurmuliu primena Palangos Basanavičiaus gatvę, bei pavakarieniavę grįžome į apartamentus.

3 diena. Papusryčiavę nuėjom į šalia namų esantį parką, kad vaikai galėtų prasilakstyti. Tuomet patraukėm Austrijos link. Tą dieną mūsų tikslas buvo Hallstatt miestelis ir Alpių kelias. Dieną vaizdų atžvilgiu buvo superinė. Vos kirtus sieną akimis „rijome“ tvarkingas sodybas, vaizdus su kalnų peizažais. Visur tvarkinga žolės spalva tokia šviesi ir ryški atrodo kaip pas mus pavasarį kai nubunda gamta. Pietum pasirinkom Hallstatt miestelio ežero pakrantę po to nusimaudę atsigavę po beveik 39 laipsnių karsčio pajudėjom Alpių kelio link.

Išbandėme Grosglokerio Alpių kelią (kaina automobiliui 34.50 eur, ilgis apie 40km). Kelias labai gražus ir įspūdingas. Tik nuo kalno leidžiantis vis teko stoti, nes stabdžių kaladėlės net raudonos nuo stabdymo buvo. O turistai Austrijoje keliauja ir su mašinom, ir su motociklais, ir dviračiais.

Pagal skaitytus atsiliepimus tos nakties nakvynės nebuvom užsisakę ieškojom tik išvažiavę iš Grosglokerio kelio miestelyje tarp kalnų radom vietinius apartamentus su įspūdingu vaizdu pro balkoną. Kalnuose tas šniokštimas ir oro tyrumas taip atpalaiduojančiai veikia… Miegas buvo labai saldus prie atviro balkono.

11872742_10153537122262442_319865436_n[1]

4 diena. Šeimininkei mus primaitinus sočiais ir skaniais pusryčiais, su skauda širdim, kad tenka palikti tokį grožį, pajudėjom Italijos link. Važiavome kalnų miesteliais, visi vaizdai kaip iš paveiksliuko. Tačiau tik įvažiavus į Italiją tas tvarkingumas dingo, pakrantės apžėlusios, kalnai pasiliko mums už nugaros, prasidėjo įprastos lygumos. Pakeliui pietums buvom pasirinkę ežero pakrantę tik šįkart jis buvo ne toks geras kaip Austrijoje. Bet papietavę ir atsigaivinę važiavom link Venecijos.

Apartamentus buvo užsisakę iš anksto. Šįkart jie buvo labai „ne kokie“. Prie kelio, plius karšta, bet tik 8 km nuo Venecijos. Ją pasiekėm miesto autobusu. Žmonių masė pagrindinėje gatvėje ir tas turgus pradžioje suformavo ne kokią nuomonę apie Veneciją. Bet pati miesto širdis įspūdinga. Reikėjo iškart nuplaukti į miesto centrą ir nuo ten pradėti apžiūrą.

Venecija irgi nėra švari greičiausiai tai tūristų kaltė, bet ir patys jie per daug nesivargina dėl tvarkos. Pasiplaukiojimas gandola kainuoja 100€ ir tai padaryti būtina nes tik taip pajusi ir pamatysi tikrą Venecijos grožį (mes pagailėjom, o po to jau patys gailėjomės). Alaus čia gausite už 7€, picą – 15€. Vakare iki autobuso plaukėme laivu kuris žmonių perpildytas, su vaikais plaukti stačiom valandą gerą sunkoka, bet naktinė Venecija gražu!

5 diena. Po siaubingų pusryčių iškeliavome vakarine Italijos pakrante. Tos dienos tikslas buvo aplankyti San Mariną. Tikėjausi, kad prieš pietus maudysimės kokiame įspūdingame papludimyje. Deja.. nuvylė ne tik pakrantė kuri purvinesnė nei Palanga, bet ir gyvenvietės bei aplinka. Labai nešvaru, netvarkinga ir vaizdai skurdūs… tai buvo ta diena kuomet nusivylėme Italija.

Toliau pasiekėme kurortinį Rimini miestelį kuris labai šurmuliu primena Palangos triukšmą, įsikūrėm, šiek tiek pailsėjome po kelionės ir išvažiavom apžiūrėti San Marino valstybės. Nerealiai gražūs vaizdai ir labai įspūdinga nykštukinė valstybė. Siauros ir architektūra turtingos gatvelės maloniai džiugino širdį. Nusipirkę pirmą butelį Itališko vyno grįžom į miestuką kuriame apsistojome. Maudytis nesirįžome, nes vanduo pakrantėje baisiai nešvarus pasirodė, bet nusprendėm paragauti Itališkos virtuvės ir pica, ir makaronai buvo be galo skanūs…

6 diena. Kelias iki Romos nebuvo tolimas, pietų metui pasirinkom vieną iš pakeliui rastų Italijos ežerų, nes po maudynių vaikai krisdavo pietų miegeliui iškart. Popiet atvažiavę į Romą įsikūrėme labai jaukiuose apartamentuose, iškeliavom apžiūrėti vakarinės Romos. Deja, nuo pirmadienio iki penktadienio metro linija dirba tik iki 9.30 tad laiko labai daug neturėjome. Tik išėję į gatvę aplinka šokiravo. Smarvė, šiūkšlės net š… gatvėje, kėlė pasišlikštėjimą… Centre tvarkingiau, bet prikibti yra prie ko (mūsų Lietuvėlė be galo švari palyginus). Apžiūrėję įspūdingus pastatus nusikalę grįžome ilsėtis.

7 diena. Savo dienos maršrutą visada daliname į 2 dalis, dėl vaikų pietų miegelio. Rytui pasirinkom vieną iš didžiausių Romos parkų. Jis labai didelis, tad nusprendėm pasiimti motorinį dviratį į kurį tilpom visi, todėl be didelio nuovargio apvažiavome visą ir vaikams, ir mums labai patiko. Po pietų važiavome apžiūrėti senovinį Romos miestą. Kuris ištikro paliko didžiulį įspūdį. Griūvėsiai ir tai kas likę šitiek metų atrodo išties įspūdingai. Uždėjom didelį pliusą ir nusprendėm dar kartą grįžtį kitą dieną. Vėl tekinome į metro kol neužsidarė..

8 diena. Paskutinė diena Romoje. Ryto maršrutas Vatikano miestelis išvažiavom anksčiau, kad nebūtų taip karštą, nes temperatūra iki pietų siekė 38 laipsnius. Nuo pat ryto minia žmonių laukė prie įėjimo į baziliką. Eilė kilometrinė, saulė spigina, pavėsio jokio… nusprendėm eiti be eilės. Niekas per daug neprieštaravo arba nieko nesakė. Praėję visą patikrą kaip į lėktuvą, mane sustabdė apsauga. Deja negaliu eiti toliau dėl per trumpų šortų. Mano vyrai bėgo nupirkti skarelės, kurią reikėjo persirišti per liemenį, kad uždengtų kojas. Pakilome į kupolą, baziliką apžiūrėti iš viršaus vaizdas labai gražus. Po to nusileidome ir į apačią – tikrai įspūdinga.

Į Vatikano miestą-valstybę įleidžia tik grupėmis ir tam tikru laiku, būtų tekę laukti pusvalandį plius saulė kaitri todėl nusprendėm, kad užteks ir bazilikos. Grįžom siestos miegučio. Siestos metu nuo 13-17 val. Italijoje dauguma parduotuvių ir restoranų nedirba. Vakare sugrįžome į senovės Romos miestą, išlaukėm didžiausią eilę, kad apžiūrėtume Koliziejų iš vidaus – vaizdai buvo to verti. Po kultūrinės programos sutemus niekur neskubėdami, kadangi buvo penktadienis ir metro dirbo ilgiau, susiradome jaukų Itališką restoranėlį ir sukirtom po tikrai skanią itališką picą.

9 diena. Kelionė į prie Gardo ežero. Prieš pietus susiradome ežerą prie kurio papietavome ir pasimaudę patraukėme ežero link. Įsikūrę apartamentuose nuvykome prie ežero išsimaudyti, grįžome namo, kieme tūrėjome baseiną, tai kol gaminau vakarienę – tėtis su vaikais maudėsi. Pavakarieniavę terasoje prie vyno butelio sedėjome ir žiūrėjome į žaibuojantį dangų, kuris nežadėjo nieko gero…

10 diena. Planas buvo važiuoti į vandens atrakcijonų parką, bet… lietus ir temperatūra nežadėjo nieko gero. Vietoj jo pasirinkom Movie atrakcijonų parką. Žmonių buvo nedaug, todėl prisisupome iki valios. Dangus pratrūko ir iki pat vakaro lijo, todėl tik vakare galėjom aplankyti miestelį prie kurio įskūrėme. Pasivaikčiojome be galo gražaus ežero pakrante (į kurią tikrai norėsiu sugrįžti) bei prieplauka.

11 diena. Tikslas – didžiausias Europos krioklys Šveicarijoje. Pakeliui nusprendėme apkankyti Milaną. Duomo aikštė verta buvo sustojimo. Begalė parduotuvių ir prabangos dvelksmas atsispindi mieste. Pasivaiksčioje patraukėme tikslo link. Kelias buvo ilgas, bet labai gražus. Važiavome per Šveicarijos Alpių kelią temperatūra nukrito iki 9 laipsnių. Kalnų viršūnėse pilna sniego. Neįtikėtina kai tokiame aukštį žydi gėlės. Vaizdai iš viršaus užima amą.

Pati Šveicarija labai tvarkinga švari bei graži, bet gyvenvietės mane labiau žavėjo Austrijos gal dėl begalės balkonuos žydinčių gėlių kurios duoda tiek gyvybės.. Vakare pasiekę viešbutį buvome pavargę po kelionės ir įspūdžių, todėl krioklius pasilikome kitai dienai.

12 diena. Papusryčiavę nuvažiavome prie krioklių, ar didžiausi dar pasiginčyčiau, nes kai buvome Kroatijoje KRK nacionaliniame parke, atrodė didesni bet gal klystu… atrodo jie įspūdingai ir dar tas vandens šniokštimas taip ramina… Aplankę bei padarę keletą fotografijų patraukėme toliau. Kitas tikslas po truputį namų link. Pasirinkome Vokietijoje romantikų kelią. Vairavimo 8 val… Deja viso neįveikėme.. Miesteliai labai gražūs ir įspūdingi, bet pats kelias primena mums įprastus kaimo vaizdelius: kukūrūzai kultūros ir t.t… Pagaliau pasiekę viešbutuką vakare išėjome į miestelį ieškoti keptos mėsos ir Vokiško alaus. Radome. O grįžtant namo reikėjo parduotuvės (buvo 20.30) – niekas nebedirbo.. Griežtai.

13 diena. Privalgę be galo sočių, skanių ir įvairaus pasirinkimo pusryčių judam link namų. Vokietijos keliai labai tvarkomi, todėl nemažai spūsčių. Popiet pasiekę Berlyną šiek tiek pasivaiksčiojomę ir jau kirtę sieną su Lenkija apsistojome viešbutukę, kitą dieną jau miegojome savo lovose..

Renata ir ko 🙂