Category Archives: Egzotinės kelionės

Egzotinės kelionės ne kartą filmuotos, aprašytos ir apie jas girdėjome visi. Dažnai labai iškeliamos kelionės Azijoje kaip pavyzdžiui Indonezijoje, nes ten viskas daugiau mažiau primityvu Europiečio akims ir gerokai dažnai pigiau.
Pavyzdžiui atsikėlus ryte, galite susimedžioti pats sau pusryčius nuo sienų (juokaujame :) ). Amatai, prekyba – įprasta ir rankų darbo.
Egzotinės kelionės labiausiai šio technologijų amžiaus žmones stebina gamta, žmonių įvairove, nepatirtais įspūdžiais.

Japonija ir Mikronezija 2013

Pasitaiko pigūs bilietai į Tokijų, tačiau kyla smalsumas jau tik už kelių tūkstančių kilometrų nuo Japonijos esančias sunkiau ir brangiau pasiekiamas paslaptingas Mikronezijos regiono Ramiojo vandenyno salas, labai įdomias savo unikalia kultūra, kur dėl didelių atstumų gyvenimas nedaug pasikeitęs per tūkstančius metų. Ši kultūra plečiantis mobiliųjų telefonų, interneto ryšio tinklui sparčiai nyksta, tad reikia skubėti ją pamatyti.

Lapkričio 11 d., pirmadienis

Japonų oro linijų lėktuvu po naktinio skrydžio ryte atvykstame į Tokijo oro uostą. Labai paprastai be jokių nuotykių pereiname pasų kontrolę ir greituoju traukiniu nuvykstame į Tokijo stotį. Apsistojame šalia esančiame gražiame japonišku stiliumi dekoruotame viešbutyje. Einame pasivaikščioti. Nueiname į šalia esantį Ginza prabangių parduotuvių rajoną. Iš ten nuvykstame į kitą apsipirkimo rajoną Haradžuku, kur siaurose gatvelėse matome daug kalėdinėmis vitrinomis išpuoštų parduotuvėlių. Užėjus lietui užsukame į sushi restoraną, kur prisivalgome sumokėdami atrodo visai nedaug – po 20 Lt. Iš ten metro nuvykstame prie naujai pastatyto bokšto – Tokyo Sky Tree, šiuo metu esančio aukščiausiu pasaulyje, tačiau bilietų nėra ir pakilti į apžvalgos aikštelę negalime. Nuvykstame į naktinio gyvenimo rajoną Šindžuku, pakylame į miesto savivaldybės apžvalgos aikštelę pasigrožėti naktinio miesto vaizdu, už tai mokėti nereikia. Apeiname šalia esantį raudonųjų žibintų kvartalą bei siaurose gatvelėse esančių klubų rajoną Golden Gai.

Lapkričio 12 d., antradienis

Kiek pamiegoję keliamės ir 4 val. ryto einame į milžinišką Tsukidži žuvų turgų žiūrėti tunų aukciono, tačiau pavėluojame, nes tam tikras turistų skaičius jau įėjo ir daugiau neleidžama. Reikėjo ateiti valanda anksčiau, taria besišypsantis policininkas. Grįžę į viešbutį kiek pamiegame ir nuvykstame į Ueno parką tikėdamiesi pamatyti tvenkiniuose augančius lotosus, tačiau vietoj jų pamatome kažkokius keistus didžialapius augalus. Apžiūrėję vėl išvykstame į oro uostą ir išskrendame į Mikroneziją. Su trumpu persėdimu Guame, 2 val. nakties leidžiamės Japo oro uoste.

Japas, Mikronezija
Japas, Mikronezija

Federacinės Mikronezijos Valstijos – valstybė, kurią sudaro per 600 Ramiojo vandenyno salų. Japas yra viena iš keturių Mikronezijos valstijų, labiausiai nutolusi į vakarus. Valstiją sudaro pagrindinės Japo salos su sostine Kolonija ir keletas aplink esančių nutolusių koralinių salelių grupių.

Į šią valstiją patekti nėra paprasta, su išoriniu pasauliu ją jungia vos du savaitiniai skrydžiai. Lėktuvo bilietai yra labai brangūs, iš Japonijos už kelionę pirmyn-atgal tenka pakloti mažiausiai 2800 Lt, o iš Jungtinių Amerikos Valstijų net apie 5000 Lt, iš Europos apie 6000-7000 Lt.

Pustuštis lėktuvas nusileidžia nedideliame oro uoste, kurį sudaro medinė tradiciniu stiliumi pastatyta trobelė. Praėjus pasų kontrolę besišypsanti spalvingais tradiciniais rūbais apsirengusi moterėlė kiekvienam atvykusiajam ant uždeda iš gėlių nupintą juostą.

Lapkričio 13 d., trečiadienis

Japo sala yra labiausiai paisanti tradicijų iš visų Mikronezijos valstijų. Tik išėjus iš sostinės „miesto“, iš tiesų 1000 gyventojų turinčio didžiausio kaimo, prasideda kitas pasaulis. Kaimeliai, daugiausiai gyvenantys pirmykštės bendruomeninės santvarkos principais, vis dar naudoja akmeninius pinigus, didesnes ar mažesnes akmens plokštes su skyle viduryje. Griežtai saugomos teritorijos, kurių ribos apsodintos tam tikrais augalais. Ribas svetimam peržengti be leidimo yra nusikaltimas. Reikia prieš tai atsiklausti. Laimei, į turistus, nežinančius šių taisyklių žiūrima atlaidžiai.

Išsimiegoję viešbutyje, einame apžiūrėti sostinės. Einame pagrindine, viena iš kelių gyvenvietėje esančių gatvių. Užsukame į didžiausią supermarketą, kuris primena kaimo krautuvėlę – nusipirkti nelabai yra ko daugiau, kaip makaronai ir konservai. Paėję toliau prieiname akmeninį taką, kuriuo per džiunglių kaimelius nueiname link Čamoro įlankos. Pakeliui sutikti žmonės visuomet pasisveikina ir šypsosi, teiraujasi iš kur esame atvykę. Kadangi nuo Antrojo pasaulinio karo sala priklausė JAV, dauguma žmonių kalba angliškai.

Kai ispanai pirmąkart išlipo šiose salose, manė, kad visi gyventojai užsikrėtę kažkokia liga ir spjaudo kraujais. Paaiškėjo, kad ne. Gyventojai ypač mėgsta kramtyti arekinės palmės riešutus, dar vadinamus betelio riešutais. Riešutas įvyniojamas į pipiro lapą, užbarstomas koralų milteliais ir kramtomas, mišinys pavirsta kraujo spalvos mase ir turi lengvą narkotinį poveikį. Pakramtę šį mišinį jie išspjauna tarsi kraujo čiurkšlę. Nedaug kas nuo tų laikų pasikeitė. Bene visi japiečiai, ir vyrai ir moterys, kramto betelio riešutus. Šis įprotis turi šalutinį poveikį – dantys tampa juodi. Taigi, vyresnio amžiaus žmonių dantys yra juodi.

Bevaikščiodami nueiname Balabot kaimelį, esantį už 3 km nuo sostinės, apžiūrėti akmeninių pinigų banko. Gražiame sodelyje tvarkingai atremtos įvairaus dydžio akmeninės plokštės.

Lapkričio 14 d., ketvirtadienis

Japo saloje yra vos keli viešbučiai. Į juos atvykstantys turistai daugiausiai aistringi nardytojai. Tad šią dieną susiruošiame apžiūrėti nardymo vietų. Viešbučio laiveliu plaukiame į tam tikrą vietą ir panėrę skaidriame melsvame vandenyje pamatome daugybę spalvotų žuvelių bei nepaprastai gražių koralinių rifų, vienas jų vadinamas “vyšnių žydėjimu“.

Lapkričio 15 d., penktadienis

Šią dieną planavome skristi lėktuvėliu į Uličio atolą bei apsigyventi tolimoje Mogmog salėlėje, kurioje žmonės ypač paiso tradicinio gyvenimo būdo. Vakarietiški rūbai yra uždrausti, ir visi įskaitant svečius turi atvykdami persirengti tradiciniais rūbais – lavalava, tai yra tarp kelių ir juosmens užvyniota juosta įskaitant ir moteris, kurios nuo juosmens aukštyn negali būti prisidengusios. Deja, vienintelis lėktuvas ir vienintelis pilotas neskrenda. Atvyksta inspekcija tikrinti lėktuvo. Turizmo centro darbuotojas bando ieškoti žvejų laivo, kuris pakeliui nuplukdintų, bet deja jis neplaukia tinkamu laiku.

Tuomet skubiai pakeičiame bilietus ir nusprendžiame šeštadienio vakarą savaitiniu reisu skristi į už 500 km esančią Palau Respubliką.

Tad penktadienį vėl skiriame nardymui. Stengiamės pamatyti tai, kuo šios salos įdomios pasaulio nardytojams – milžiniškomis manta rajomis ir rykliais. Jų čia yra tiek daug, kad nepamatyti neįmanoma. Vėl plaukiame į šiaurinį Japo salos pakraštį, kampą kertame Vokiečių kanalu tarp nuostabių mangrovių (vokiečiai okupacijos metu šį kanalą praplatino, dėl to taip vadinamas). Tam tikroje vietoje paneriame. Vanduo čia vėsus, nelabai skaidrus, ir rajų vis nėra… Negi nepamatysime? Jos išplaukė, reikia kiek palaukti, – taria gidas. Maždaug pusvalandį tenka laukti, jau visiškai sušalus ir staiga atplaukia milžiniški jūrų paukščiai – viena jų praplaukia taip arti, kad vos neužkliudo. Pamatę bene aštuonias didesnes ir mažesnes rajas plaukiame į kitą vietą. Čia paviršinis nardymas neleidžiamas, tik giluminis. Judėjimas atkreipia ryklių dėmesį, o tai nėra saugu, – įspėja gidas. Tačiau leidžia nulipti laivelio kopetėlėmis į vandenį ir įkišti galvą. Atsiveria nepaprastai skaidrus melsvo vandens pasaulis, kur tarp daugybės ryškiaspalvių žuvyčių plaukioja keletas nelabai didelių ryklių, be abejo kreipiančių dėmesį į mus nardytojus ir sukančių aplink ratus. Vos atsikvošėjame nuo patirtų nepaprastų įspūdžių ir plaukiame atgal į miestelį.

Lapkričio 16 d., šeštadienis

Pasisamdome gidą ir nusprendžiame pakeliauti po Japo salas žemės transportu. Pirmiausiai netoli oro uosto apžiūrime porą nukritusių ir džiunglių augmenija apaugusių japonų karinių lėktuvų. Nuvykstame apžiūrėti vieno kaimelio akmeninių pinigų banką. Akmeniniai pinigai – tai vienas iš unikalių Japo dalykų, Japas dažnai vadinamas Akmeninių pinigų šalimi. Įvairaus dydžio akmeniniais ritiniais su skyle viduryje žmonės atsiskaitinėja ir dabar. Tai nėra skirta kasdieniams pirkiniams – tam gyventojai turi JAV dolerius. Akmeniniais pinigais galima nusipirkti žmoną, žemės ir išpirkti į nelaisvę paimtą žmogų. Akmeniniai pinigai iš specialaus akmens būdavo kaldinami už kelių šimtų kilometrų esančioje Palau valstybėje ir gabenami laivais. Gabenimas būdavo sudėtingas, daugelis žūdavo nuo vandenyno audrų. Kuriems pavykdavo parsigabenti, kaimo vadui turėdavo sumokėti mokesčius, tai yra kažkokią dalį pinigų palikti kaimo bendruomenės reikmėms. Šie pinigai būdavo sustatomi tam tikroje vietoje, vadinamoje akmeninių pinigų banku. Kai kas nors perkama, akmeninių pinigų nereikia perridenti kitur. Tiesiog visi žino, kad pinigas priklauso tam tikram asmeniui ir jis turi jį prižiūrėti. Kiekvienas Japo kaimas turi savo pinigų banką.

Apžiūrėję banką, važiuojame pro bažnyčią, norėtume ją apžiūrėti, tačiau gidas įspėja, kad turime tam gauti leidimą. Laimei, sutinkame pakeliui žmogų, kuris leidžia sustoti automobiliui ir apžiūrėti bažnyčią bei šalia esančias gausiai gėlėmis išpuoštas kaimo kapinaites.

Japo salose kiekvienas lopinėlis žemės yra privati nuosavybė ir ji kruopščiai saugoma. Žemės ribos apsodintos tam tikrais augalais. Peržengti privačios teritorijos ribas be leidimo yra griežtai draudžiama, o einant takeliu reikia turėti nusiskynus to paties augalo šakelę, tai parodo tranzitą, kad nesi įsibrovėlis. Vandens plotai šalia kaimų taip pat priklauso kaimams ir gretimo kaimo gyventojai negali žvejoti ne savo teritorijoje.

Sustoję pakeliui apžiūrėti gražiai atsiverenčių vaizdų, nuvykstame į Tomil saloje esantį kaimą, kuriame gyvena gidas. Gidas iš anksto gavo kaimo vado leidimą mums apsilankyti. Mums pasiseka, nes pats vadas sutinka su mumis susitikti ir pasikalbėti, dažniausiai jis tam neturi laiko. Kaime apie 200 gyventojų ir jų išrinktas vadas turi spręsti visas kam nors iškylančias problemas. Atvykstame į betelio palmių giraitę ir pakelėje esančią kaimo vado sodybą. Čia jau vakarietiškais drabužiais beveik niekas nesirengia, moterys vaikšto nuogomis krūtimis apsisiautusios lavalava, dengiančią nuo kelių iki juosmens. Vyrai taip pat dėvi lavalava. Daugelis žmonių puošiasi spalvingų gėlių vainikėliais, ar tiesiog įsikiša į plaukus žiedą. Genties vadas, kuriam nors jau virš 70 metų, atrodo jaunatviškai. Ant galvos ir ant kaklo vadas pasikabinęs džiovintų imbierų šakelių vainiką. Ant kaklo dėvi koralų karolius, kurių apačioje kabo banginio dantis. Šie karoliai perduodami iš kartos į kartą, vieno vado kitam vadui, – aiškina kaimo vadas. Juosmenį persijuosęs trijų spalvų lavalavomis, viena nuo vaikystės, antra nuo dvidešimties metų ir trečia nuo trisdešimties – žymi, kad jau senas žmogus, – juokiasi senelis. Šalia sėdinti moteris pavaišina šviežia, čia pat ant malkų išvirta juoda krabų sriuba, kurią iš kokosų riešuto kaušo valgome užsikąsdami duonmedžio kukuliais, apvoliotais kokosų drožlėmis. Skanaujame ir pačių sausumos krabų. Pavalgę einame apžiūrėti vyrų namo. Kiekvienas kaimas Jape turi vyrų namą ir moterų namą. Moterų name renkasi moterys, ką jos ten šneka mes nežinome, – juokiasi gidas. Vyrų name beveik kas rytą susirenka vyrai kartu su kaimo vadu ir tariasi, ką tą dieną veiks. Ar eis žvejoti, ar eis skinti kokosų riešutus, ar remontuos kažką. Vakarais čia jie vėl susirenka, geria tubą (palmių vyną) ir vyresnioji karta ką nors pasakoja. Kaip statyti namą, kaip žvejoti. Taip yra perduodama išmintis iš kartos į kartą. Aš jaunystėje stačiau šį namą, – pasakoja vadas. „Jokių vinių nenaudojame, balkius surišame iš kokosų kevalų pasidarytomis virvėmis, stogą dengiame mangrovių augalais.“ – toliau pasakoja išmintingas senelis. Namo sienos tik perpus perskirtos, išpuoštos kriauklėmis. Viduryje laužavietė, skirta apsaugoti nuo vabzdžių ir apšvietimui vakare.

Senelis ilgai dalijasi išmintimi, pasakoja apie kaimo gyvenimą. „Valgykite natūralų maistą, tada ilgai gyvensite. Mėsą, vaisius pirkite tiesiai iš ūkininkų, nes parduotuvėse daug chemijos. Taip ilgiau ir sveikiau gyvensite“ – pataria kaimo vadas.

Nuoširdžiai atsisveikiname. „Atvykite kada norite, visuomet būsite mano svečiai“ – šypsosi senelis.

Grįžtame ir vakare vykstame į oro uostą. Kartą per savaitę iš čia skrenda lėktuvas į už kelių šimtų kilometrų esančią Palau Respubliką. Šiuo reisu pasinaudojame.

Lapkričio 17 d., sekmadienis.

Kororo, Palau didžiausio miesto, oro uoste su gėlėmis jau niekas nepasitinka, o ir oro uostas nėra toks mažas kaip Japo valstijoje – čia jau kasdien atskrenda keli lėktuvai. Kororas nors ir didesnis už Koloniją, tačiau tėra nedidelis miestelis, jame tėra viena pagrindinė gatvė. Tačiau šios salos nemažai lankomos turistų – ypač japonų, korėjiečių, filipiniečių, net yra kai kur rusiškų užrašų. Salos yra mėgiamos nardytojų, čia yra vienos įdomiausių vietų pasaulyje nardyti. Pagrindinėje gatvėje jau daug viešbučių, parduotuvėlių, daugiausiai japonų ir korėjiečių restoranų.

Pasivaikštome po miestelį.

Lapkričio 18 d., pirmadienis

Diena skiriama nardyti, pamatome daug spalvotų žuvelių, vėžlį, keletą ryklių. Pakeliui sustojame prie taip vadinamo Pieno tako („Milky Way“), kur dėl tam tikrų dumblių dugnas yra pieno spalvos, padengtas minkšta koše. Vienas iš Palau gamtos stebuklų – medūzų ežeras, kuriame nuo seno gyvena apie 20 milijonų medūzų. Medūzos nuo amžių čia neturėjo priešų, tad jų geluonys atrofavosi ir jos nedegina. Tenka pakloti nemažą sumą pinigų – nardymo ekskursija kainuoja apie 150 JAV dolerių, o 10 dienų leidimas lankytis uolinėse salose dar 100 JAV dolerių. Tačiau vaizdas išties įspūdingas. Vakare einame į restoraną ragauti Palau vietinių patiekalų, užsisakome virtą šikšnosparnį su kokosų padažu.

Lapkričio 19 d., antradienis.

Ryte nusiperkame apžvalginę ekskursiją virš salų nedideliu Cessna keturviečiu lėktuvėliu. Prisisegame diržus, japonas pilotas nusprendžia išimti duris, kad nebūtų karšta, tačiau skrendame neaukštai – 300-500 m aukštyje. Iš viršaus galime pamatyti tikrąjį Palau uolinių salų grožį, kurios tarsi grybai išsimėčiusios tarp žydrų koralinių rifų. Pusvalandžio paskraidymas kainuoja 180 JAV dolerių.

Po pietų susitinkame su slovake Danka, kuri už 70 JAV dolerių pavežioja po Kororo salą. Aplankome akmenį, kuris vadinamas „Motina ir vaikas“, pagal legendą moteris nešina vaiku įėjo į vyrų namą, kas yra griežtai draudžiama, dėl to suakmenėjo. Tokių mistinių akmenų yra salose ir daugiau, dažnai tai akmenys su žmonių veidais, panašūs į esančius Velykų saloje. Nacionaliniame muziejuje apžiūrime vyrų namą. Palau salose vyrų namai, skirtingai nei Jape, išdažomi natūraliais dažais bei išpiešiami įvairiomis istorinėmis scenomis. Vakare nuvykstame į restoranėlį, kur ragaujame moliuskų pyrago. Naktį lėktuvu skrendame į Guamo salą.

Lapkričio 20 d., trečiadienis

Keletą valandų pamiegoję viešbutyje, nusprendžiame apžiūrėti Guamą. Guamas yra didžiausia Mikronezijos regiono sala, esanti Jungtinių Amerikos Valstijų prieglobos teritorijoje. Šiaurinę dalį salos sudaro milžiniška amerikiečių karinė bazė, viduryje sostinė Aganija ir greta esanti Čamorų įlanka, apjuosta balto smėlio paplūdimiu bei prabangiais viešbučiais. Čia ilsėtis ypač mėgsta japonai. Pietuose – džiunglės, miesteliai, gyvena vietos gyventojai čamorai. Apžiūrime balto smėlio Čamoro paplūdimį, nueiname į Aganiją, kur apžiūrime katedrą ir keletą aplink esančių parkų. Po pietų skrendame į Japoniją.

Lapkričio 21-22 d., ketvirtadienis ir penktadienis

Dvi dienas prieš kelionės pabaigą nusprendžiame pasilikti Japonijoje, senojoje jos sostinėje Kiote. Šis metų laikas yra bene gražiausias. Rudenėjantis oras išdažo augmeniją įvairiausiais gelsvais ir rausvais atspalviais. Kiote yra nepaprastai daug senųjų 10-15 a. budistų šventyklų, daugelis jų šalia turi sodus su tvenkiniais, upeliais, apsodintus klevais. Kaip tik šie sodai virsta nepaprastai gražiu rudeninių spalvų deriniu ir tūkstančiai žmonių plūsta pasižiūrėti šio reginio. Aplankome apie dešimt viena už kitą gražesnių šventyklų bei sodų, pavaikštome bambukų giraitėse.

 

Keliauta su www.geros-keliones.lt

Jamaika aktyviems ir seks turizmui

Dviejų dalių Ugnės pasakojimas apie Jamaiką. Pirmą dalį galite rasti čia.

Vaizdai vaizdeliai Jamaikoje

Ką galima nuveikti Jamaikoje? Jamaika yra puikus pasirinkimas, jeigu norisi šio to aktyvesnio nei gulėti pliaže. Nenuvertinant pliažų, pirmiausia reiktų pasakyti, kad Jamaika pasižymi vienais gražiausių pliažų Karibuose – baltas smėlis, mažai koralų arti kranto, bet kartu už 5 minučių paplaukimo giliau, jei norisi pamatyti spalvotas žuvytes, vanduo visų įmanomų mėlynų atspalvių, kartais tokių nelogiškai mėlynų, kad pradedi abejoti, ar kas ten rašalo nepripylė. Na, ir aišku, kokie malonūs +25C. Skaidrumas apie 30 metrų. Visi pliažai grubiai gali būti suskirstyti į viešus ir privačius. Vieši yra nemokami, dažniausiai užimti vietinių. Minusas – juose paprastai nėra įprastinių patogumų – tualetų, dušų bei sukiojasi taip vadinami ‘hustlers’ a la čeburekų pardavėjai Šventojoje, kurie siūlo nuo vaisių iki žolės ar net ko stipriau. Visas dėmesys išblanksta, kai įgauni šiokį tokį padorų įdegį ir jie nusprendžia, kad matyt, su tavim jie jau šnekėjo J Privatūs pliažai paprastai kainuoja 5-7$ ir į juos mielų pardavėjų neįleidžia, šie pliažai yra idealiai prižiūrėti, su visais reikiamais patogumais – dušais, WC, parkingu, paplūdimio kėdėmis, skėčiais, baru, muzika, pripučiamais tramplynais ir nučiuožimais vandenyje ir t.t. Šaunus pasirinkimas bent jau pradžioje.

Kingstono gete

O dabar apie Jamaiką aktyvistams:

Upės – Jamaikoje jų keli šimtai, todėl siūlomos atrakcijos apima raftingą – tiek tradicinį žemyn upe pripučiama valtimi (white river rafting), tiek romantišką (sėdi mėnesienoj dviese ant iš bambukų suręsto plausto, kol jamaikietis dainuoja ir irsto lėtai po kokią džiunglių upę), taip pat pasiplaukiojimą su draugiškais krokodilais! O tokie gyvena Juodojoje upėje (Black river), salos pietuose. Black river safari metu sėdi į motorinį laivą ir plauki Juodąja upe, o gidas laikas nuo laiko sustoja, pašvilpia, ir prie laivo atplaukia koks 2-5 metrų krokodilas, kad jam pakasytų šoną. Galiausiai pasiūloma visiems šokti į upę ir pasimaudyti už poros šimtų metrų nuo paskutinio sutikto krokodilo J Kaip sakoma, darykite tai savo rizika J

Pelican Bar – netoli Black River miestelio, apie 1 km nuo kranto, iš lentų ir palmių lapų suręstas baras su terasa, kurioje galima pasideginti, pavalgyti šviežiai sugautos žuvies, paplaukioti jūroje, išgerti vieną kitą šalto Red stripe alaus – tiesiog ‘pachillinti’ (beje, Jamaikoje, tai vadinasi ‘liming’ – jie tam turi atskirą veiksmažodį, nes nieko nedarymas yra irgi veikla. Va taip!). Į barą galima nuplaukti už maždaug 10$ gražiai paprašius vietinio žvejo nuo Parrotee Bay.

Negril – kurortas, kurį sudaro pliažas ir beveik nieko daugiau J 7 mylių pliažas atrodo kaip nuo kelionių žurnalų viršelio: mėlynas vanduo, baltas smėlis, daug daug viešbučių, paplūdymio barų, restoranų ir nuraudusių turistų. Jeigu norit pliažo, poilsio, gyvos regio muzikos, kokteilio rankoje, persikinių saulėlydžių, nenorit nuomoti mašinos arba pailsėti nuo išprotėjusių vairuotojų, Negril’as pats tas.

Montego Bay – tinka ne tik santechnikam iš Ukmergės J tačiau vienintelė, bet labai laaaaabai verta dėmesio vieta yra Doctor’s Cave Beach, kuris yra vienas gražiausių pliažų Jamaikoje.

Dunn River Waterfalls – pati populiariausia atrakcija Jamaikoje, o kai kurie tvirtina, kad ir Karibuose. Ir vienintelė, kuri dar šiek tiek primena turistinę atrakciją, t.y. turi parkingą, restoranus, užrakinamas spinteles, dirbinių turgų, filmukus apie jus ir fotografijas bei kitus klasikinius turistų spąstus. Esmė labai paprasta – upelis teka per uolų terasas, o vanduo gražiais kriokliais bėga nuo vienos terasos į kitą. Ilgainiui vanduo nugludino šias terasas taip, kad jomis galima lipti kriokliu į viršų, taip pat paplūduriuoti kaip natūralioje burbulinėje vonioje. Nors tai kalnų upė, bet vanduo tik vos pora laipsnių vėsesnis nei jūroje.

Mėlynoji lagūna (Blue Lagoon) – a la vietinis Tauragno ezeras J apie 65 m. gylio lagūna, kurioje susimaišo sūrus šiltas jūros vanduo ir požeminių upelių šalto vandens srovės, todėl vanduo mirga visais mėlynumo atspalviais, įdėmiai žiūrint matosi, kaip jis juda ir maišosi, o plaukiant jaučiasi tai šiltos, tai šaltos srovės. Lagūna susijungia su jūra, todėl vietiniai siūlo pasiplaukiojimus motoriniu kateriu arba bambukiniais plaustais. Praplaukia net palei Tom Cruise’o namą J

Firefly rezidencija – garsaus rašytojo N. Cowell ansktesnioji rezidencija, o dabar visai neįspūdingas muziejus. Užtai vaizdas iš jo sodo yra pribloškiamai fantastiškai nerealiai gražus ir vien dėl jo verta užvažiuoti į kalną, ant kurio jis ta trobelę pasistatė.

Švytintys vandenys (Glistering waters) – prie Falmouth miestelio esančioje lagūnoje gyvenantys mikroorganizmai dienos metu sutraukia šviesą, o naktį pajudinti mirguliuoja ryškiai mėlyna neonine spalva. Nuo uosto sutemus vietiniai siūlo turus su laivais po lagūną, kurio metu nuplukdina iki vietos, kur randasi didžiausia mikroorganizmų koncentracija ir leidžia pasiplaukioti, pažiūrėti kaip visas vanduo apie kūną užsidega mėlyna spalva. Tik pasiklauskite, ar ne pilnatis, nes tada nesimato nieko.

Mėlynieji kalnai (Blue Mountains) – juose dažniausiai einama į žygius. Labai populiarus yra naktinis žygis į Blue Mountain peak, kurio idėja yra atsikelti apie 3 valandas iki aušros ir saulėtekiui užsikabaroti ant kalno viršunės, nuo kurios, orui leidžiant, matosi ne tik Jamaika, bet ir ne taip jau toli esanti Kuba. Apsistoti galima Whitfield Hall arba Penlyne Castle. Taip pat Mėlynuosiuose kalnuose auginama jamaikietiška kava, kuri yra laikoma viena geriausių, prabangiausių ir išskirtinių kavų pasaulyje. Išprotėję japonai už jos pusę kilogramo moka iki 400$. Nekeista, kad 90% šios kavos jamaikiečiais ten iš eksportuoja J Psst, kavos turai po plantacijas su degustacijomis yra nemokami, o kilogramas kavos kainuoja apie 65$, nebent jūs primenate japonus J Psst Nr. 2 – kalnų keliai pravažiuojami tik 4 ratais varomų visureigių, kurie ir tai, kartais užklimpsta. Po šių kalnų vairavimas įprastais Jamaikos keliais nebekelia jokių emocijų.

Kingstonas – sostinė sąlyginai dalinama į dvi dalis – žemutinę (downtown) ir aukštutinę (uptown). Viršuje gyvena vidurinio sluoksnio atstovai ir kiti privilegijuoti asmenys. Viršutinysis Kingstonas kiek primena JAV miestus – geros gatvės, gražūs žmonės, parduotuvės, muziejai, parkai, restoranai. Čia verta užsukti į Bob Marley namą-muziejų, kuriame išlikę gan daug autentikos – nuo Bob’o blenderio, marškinių, įvairiausių prietaisų rūkyti jo mylimai marichuanai iki kambario, kuriame į jį buvo pasikėsinta, sienos suvarpytos kulkomis. Devon House istorinis namas yra netoliese ir vertas dėmesio, jei norite pamatyti, kaip anksčiau gyveno turtingi plantacijų savininkai. Emancipation park yra gražiai prižiūrėtas parkelis su vyro ir moters skulptūromis su tam tikrais dideliais natūraliais atributais.

Žemutinis Kingstonas ne kiekvienam. Getai. Daug šiūkšlių, jas rijančių laukinių kiaulių su barzdomis, ožkų, spalvingai apsirengusių vietinių ‘neformalų’. Deja, visoje Jamaikoje skurdas yra kasdienybė ir tokie vaizdai yra dalis tikrojo jos veido.

Jeigu kyla noras pažiūrėti į naktinį Kingstoną iš viršaus – šiek tiek pavažiavus į šalia esančius Mėlynuosius kalnus, t.y. maždaug kilometro aukštyje, yra įsikūręs prabangus Strawberry Hill viešbutis ir restoranas. Apsigyventi gal ir brangoka (apie 600$ už naktį), bet į restoraną patekti realiau – kainos kaip padoriam Vilniaus restorane (pagrindiniai patiekalai apie 15-20$), plius atsiveriantis iš terasos vaizdas į po kojomis esantį Kingstoną.

Jeigu norisi pliažo – geriausia nuvykti į Port Royal, buvusią piratų sostinę, ir susitarti su žvejais, kad nuplukdytų į mažą, maždaug už 15min nuo kranto esančią, koralinę salelę su balto smėlio paplūdimiu – Lime Cay.

Naudinga žinoti

Viza – ją į pasą įklijuoja atvykus aerouoste už 20$.

Skiepai – nėra jokių privalomų skiepų.

Pinigai – vietiniai jamaikietiški doleriai. Visur priimami ir amerikietiški doleriai, bet paprastai visada labiau apsimoka mokėti vietiniais pinigais. Geriausias kursas išsikeisti kiniečių supermarketuose.

Kalba – vietiniai šneka angliškai, bet tai panašėja į laužytą anglų kalbą tik tada, kai jie nešneka tarmiškai (patois) trumpindami žodžius, jungdami juos į vieną ar tiesiog praleisdami. Pvz. Yes, man, tampa ‘jaman’.

Marichuana – ją rūko ir net siūlo pirkti visi ir visur, tačiau pagal vietinius įstatymus tai yra nelegalu ir už tai galima pakliūti į kalėjimą, tad prašyti užsirūkyti policininko yra bloga idėja.

Ir pabaigai…

  1. Jamaikoje klesti seks turizmas. Paprastai klientais yra gerokai apkūnios baltaodės amerikietės ir labai dailūs jamaikiečiai arba gerai išsilaikę vyresnio amžiaus baltaodžiai vyrai ir labai gražios vietinės jamaikietės. Paslaugos apima visokeriopą rūpestį klientu J nunešimą iki jūros (nepatrūkstant ir nedejuojant), patepimą kremu nuo saulės, skėčio pataisymą, pamaitinimą ledais, bučinukus ir reguliarų kokteilių papildymą J
  2. Jeigu jamaikietis pasakė ‘soon come’ (tuoj), tai reiškia ‘take your time’ (kažkada). Soon come pusryčiai, pvz. atkeliauja už 3 valandų.
  3. Mėgstamiausia jamaikiečių frazė yra ‘no problem, mon’, kuri dažnai palydima juoku. Kas čia juokingo? O gi kad jamaikiečiai, kaip jie sako, turi tiek problemų, kad ima juokas.
  4. Šalyje, iš kurios kilęs greičiausias planetos žmogus – Usain Bolt’as, niekas niekada niekur nebėga. O jei bėgi, tuoj susilauki ‘wow, wow, woooow, take it easy, what happened? (Kur bėgi? Kas gi atsitiko?)’
  5. Po medžiais įkalti ženklai sako “saugokities krentančių mangų”. O prie medžių jų prikritę tiek, kaip pas mus obuolių prie obels. O kopūstai parduodami kartu su ananasais kaip egzotika.
  6. Sustabdžius policininkui ir nekaltu veidu pasakius ‘o pas mus tai galima sukti į kairę per raudoną, jei niekam netrukdau’, policininkas ramiai atsako ‘pas mus, ne, kitąkart taip nedarykit, gero kelio’.
  7. Kaip pasidaryti jamaikietišką grilį? Reikia perpjauti geležinę statinę pusiau, įtaisyti vyrius, kad atsidarinėtų iš šono, pastatyti ant ‘kojų’, atidaryti, pripilti anglių, uždėti groteles, imti vištą (pageidautina negyvą), padalinti į 4 dalis ir kepti. Valgyti su daug daug tabasco, kai lauke sutemsta. Nes diena gi +35C!
  8. Laukinės ožkos naktimis šokinėja ant mašinų stogų, jeigu joms reikia pasiekti nenugraužtus palmių lapus, todėl nuomodami mašiną, apžiūrėkit jos stogą.
  9. Ackee vaisius, kuris iki subręsta ir atsidaro, yra labai nuodingas, tačiau prinokęs savo skoniu ir išvaizda yra identiškas…omletui, kurį jie valgo pusryčiams su ‘sasyskomis’ su rūgštynėmis J
  10. Jei plauki žvejo laiveliu per tokias bangas, kad norisi šauktis mamos, bet kapitonas ramiai geria kokteilį, o jo padėjėjas rūko žolę, vadinasi, nėra ko jaudintis.

Ugnė ir kompanija

 

Kelionė į Jamaiką: išlaidos ir saugumas

Kas ta Jamaika ir ko ten?

Jamaika yra viena iš didesnių Karibų salų, esanti kiek piečiau nuo Kubos, ir apie 6,5 kartus mažesnė nei Lietuva. Daugeliui žmonių Jamaika turbūt asocijuojasi su regio dievu Bob Marley, žaibo greitumo žmogumi – Usain Bolt’u, lėtais atsipalaidavusiais rastamanais, “žole” ir brangiais viskas-įskaičiuota tipo viešbučiais nusėtais paplūdymiais, na gal dar Kernagio daina apie santechniką iš Ukmergės ar nusikaltėlių gaujų karais Kingstone. Draugai, išgirdę, kad mes – 9 žmonių grupelė – vyksime į Jamaiką, dažniausiai puldavo klausinėti “o tai jūs nebijot, kad nušaus?” arba “o tai jūs tokie turtingi?”. Taigi, ar tikrai ta Jamaika tokia laukinė ir ar tikrai reikia apiplėšti banką, norint ją aplankyti? Atsakymas, labai paprastas – ne 🙂

Skrydžio, apgyvendinimo, automobilio, atrakcijų kainos ir kasdieninės išlaidos

Kaina, kaip ir kiekvienoje kelionėje susideda iš išlaidų skrydžiui, apsigyvenimui, mašinos nuomai, turistinėms atrakcijoms ir kasdieninėms išlaidoms (maistas, gėrimai, suvenyrai ir t.t.). Taigi, toliau apie kiekvieną iš jų.

Skrydis. Dažniausiai pigiausius skrydžius galima įsigyti skrendant iš Varšuvos Šopeno (Chopin) (WAW) aerouosto, į kurį patogiai ir pigiai, t.y. už maždaug 10-75Lt į vieną pusę iš Kauno ar Vilniaus veža (ir parveža) įvairios autobusų kompanijos, pvz.: Simple express, Toks, Lux express. Jamaikoje yra du pagrindiniai turistiniai aerouostai: Montego Bay (MBJ) ir Kinstone (KIN). Be abejo, kaip ir visada apsimoka išskristi ir grįžti savaitės viduryje, skristi ne sezono metu, su persėdimais, pirkti bilietus iš anksto (prieš 3-4 mėnesius). Mes naudojomies paieškos sistema www.cheaptickets.com, kuri patogi tuo, kad nėra jokių rezervazijos (booking) mokesčių, bei galimybė pasirinkti +/-3 dienas pageidaujamoms išvykos/grįžimo datoms. Pasinaudojant šiomis mažomis gudrybėmis ir skiriant šiek tiek laiko bilieto paieškoms, jį galima rasti už maždaug grubiai 1500-2000 Lt (600-800$) į abi puses.

Firefly Estate panorama

Apsigyvenimas. Pasirinkimo, kur ir už kiek apsistoti Jamaikoje tikrai netrūksta. Viskas tiesiogiai priklauso nuo norimo patogumo lygio ir galimų išleisti litų 🙂 Mes per 3 savaites gyvenom ir jaunimo hosteliuose, ir trobelėje kalnuose, ir vilos tipo namuose. Juokingiausia, kad tiek tie, tiek tie, mums kainavo po 50Lt (20$) žmogui už vieną nakvynę, nors hostelio patogumai neprilyginami patogumams gyvenant name. Trumpai apie vienus ir kitus – hosteliai Montego Bay ir Kingstone pasirodė paprasti, bet tvarkingi, švarūs, saugūs ir verti savo kainos, nes vienintelė jų paskirtis būdavo lova ir dušas 🙂 Be to, tai puikus būdas susipažinti su naujais žmonėms iš visų pasaulio kampelių, sutikom ir 70 m. senukų iš Rumunijos ir darbą metusių jaunų japonų porelių, keliaujančių aplink pasaulį. Namai, kuriuose gyvenome turėjo virtuvę su pilna įranga, patogias dideles lovas, vonias, terasas su hamakais, staliukais ir pamoraminiu vaizdu į vandenyną ar kalnus. O taip, už tuos pačius 50Lt. 🙂 Tokios konkurencijos net bobutės Palangoj neatlaikytų. Žinoma, tai nereiškia, kad visos vilos Jamaikoje tiek kainuoja, jų reikia paieškoti ir keliauti 4-5-se, nes namo nuomos kaina yra fiksuota parai nepriklausomai nuo žmonių skaičiaus (štai ir keliavimo grupe ekonomija), bet Google eros laikais, tai priklauso nuo Jūsų noro tuo užsiimti 🙂 Hosteliuose kaina fiksuota žmogui, todėl keliaujant vienam ar dviese, apsimoka apsistoti būtent juose.

Automobilio nuoma. O mašina Jamaikoje yra socialinio statuso ženklas 🙂 Jamaika yra sala. Į Jamaika mašinas atplukdyti brangu. Viešas transportas nepatikimas ir juo naudojasi tik vietiniai… Kitaip tariant, nusiteikite, kad tai nebus pigu. Kaip išsigelbėti? Visų pirmiausia, susiraskite ją prieš kelionę internetu ir užsirezervuokite. Antra, jei ketinate imti draudimą (o jį ten imti, tiesiai šviesiai, būtina. Kodėl? Skaitykit skyrelį ‘vairavimo ypatumai Jamaikoje’ J) būtinai jį įsigykite, rezervuojant mašiną, jei tik yra toks pasirinkimas. Tiek išsinuomojant mašiną, tiek imant draudimą atvykus į Jamaiką, galite laisvai sumokėti bent dvigubai daugiau. Galiausiai, keliaukite 4-5-se ir išsidalinkite išlaidas automobilio nuomai ir degalams. Jie, beje, šiek tiek brangesni nei Lietuvoje. Taigi, suma sumarum, mes už vidutinio dydžio mašiną (Toyota Corolla) su pilnu draudimu mokėjome 130Lt (50$) per dieną. Automobilį rezervavom per www.economycarrentals.com.

Turistinės atrakcijos. O išlaidos joms priklauso nuo Jūsų pasirinkimo būti tingiais turistais (paėmė nuo viešbučio, nuvežė, pavedžiojo, papasakojo, nufotografavo, parvežė atgal) arba viską pasidaryti pačiam. Abiems variantams sąlygos idealios. Skirtumas? Be abejo, kaina. Pirmasis variantas nuo antrojo skiriasi maždaug santykiu 1:10 🙂 Pavyzdžiui, kelionė motoriniu laivu Juodąja upe gali kainuoti 200$ arba 20$. Mes visada rinkomies antrąjį variantą 🙂 Trumpai apibendrinus, muziejai kainuoja apie 5-20$, įvairūs privatūs pliažai apie 5-7$, pasiplaukiojimas laivu po Mėlynąją lagūną 20$, kopimas kriokliais – 20$. Be viso to, tikrai apstu viešų nemokamų pliažų, parkų, skverų, panoraminių kelių, turų po kavos plantacijas ir t.t., kurie nekainuoja anei dolerio ir yra tikrai verti pamatyti.

Kasdieninės išlaidos. O maistas ir gėrimai kainuoja tiek pat kiek pas mus 🙂 Įdomu tai, kad paprasti supermarketai yra iš esmės dideli ‘kioskai’, t.y. juose pasiūla apima visokius sausainius, saldainius, bulkutes, alų, limonadą ir panašiai. Jeigu reikia mėsos, pieno, varškės ir kitų normalių dalykų, rekia važiuoti į mega supermarketą Megamart 🙂 O ten jau kažkas panašaus į didelio prekybos tinklo vidutinio dydžio parduotuvės pasiūlą 🙂 Beje, vaisiai ir daržovės pigiausi turguje, o skonis fantastiškas. Supranti, kad lietuviški bananai ir mangai yra kažkokia plastmasė 🙂 Suvenyrus geriausia pirkti dirbinių turguje, (craft market), kurių ten ne vienas ir ne du – tiek didesniuose miestuose, tiek pakelėse. Juose tiesiog būtina derėtis, kaip ir dėl visų turų, jeigu juos siūlo vietiniai.

Saugumas Jamaikoje

Dauguma yra girdėję, kad Jamaika neva pavojinga šalis, kurioje nusikalstamumas klesti, kasdien nušaunamas bent vienas žmogus, į getus nepatartina įkelti kojos, o sutemus geriau likti viešbutyje. Dažniausiai tokios pasakos yra sekamos turistams, atvykstantiems į viskas-įskaičiuota tipo viešbučius, kurie net nepatingi pasisamdyti apsaugos darbuotojus su dideliais šautuvais, kad mieli turistai lengviau patikėtų šiomis istorijosmis ir… niekur iš viešbučio neišlįstų ir neleistų pinigų pas konkurentus 🙂 Deja, apie 90% yra būtent tokie patiklūs žmonės, todėl nei Montego Bay, nei Kingstone, nors ir pačiu turistinio piko laikotarpiu nematyti turistų, o vietiniai su susidomėjimu ir pagarba žiūri į baltuosius savarankiškus turistus ir vietoj ‘welcome to Jamaica’ sako ‘welcome home’ 🙂 Teko mums ne tik pravažiuoti per getus, bet ir išlipti juose papusryčiauti, sustoti paklausti kelio ir po teisybei, turbūt nieko nebūtų nutikę jei būtume išėję pasivaikščioti. Kita vertus, taip vadinamas racionalus protas (common sense) turėtų būti įjungtas visada, na kaip ir visur 🙂 T.y. nevaikščioti tamsiomis gatvėmis sutemus, ypač jei vieta atrodo įtartina, nenešioti auksinių laikrodžių, brangių papuošalų, nerodyti didelių pinigų sumų, nepalikti brangių daiktų mašinoje ir t.t. Bet ir tai galima pamiršti išvažiavus iš didžiųjų miestų į kaimiškas vietoves. Žmonės ten labai geranoriški, paslaugūs, sveikinasi su kiekvienu pravažiuojančiu, mielai paaiškina, kaip nuvažiuoti į tašką X ir klausia, kas ta Lietuva? (Europoj… O kas ta Europa?)

Visa šitą galite pamiršti, jei kalbame apie vairavimą. Absurdiška, bet draugiški, lėti, atsipalaidavę jamaikiečiai už vairo tampa nervuotais, nemandagiais, visada skubančiais, pypsinančiais vairuotojais. Pagalvokite apie blogus kelius. Dabar padvigubinkite 🙂 Jamaikoje keliai yra fantastiškai blogos būklės. Duobėti, bet tai nė iš tolo neprimena duobėtų kelių pavasarį Lietuvoje, duobės ten tokios, kad gali įkristi pusė mašinos, o ratas nepasiekti duobės dugno. Ir tai greitkelyje. Kuriame nėra nupaišyta skiriamųjų juostų. Be abejo, nėra jokio apšvietimo. A taip, ir Jamaika buvo britų kolonija, todėl vairuojama kairiąja kelio puse. Dažnai duobių apvažiuoti neįmanoma, todėl tiesiog tenka pasirinkti variantą ‘į kurią būtų ne taip žiauru įkristi’. Be atsarginio rato tikrai nepatartina leistis nė į vieną kelionę. Aišku, jeigu galite atseikėti pinigų ant keturiais ratais varomo visureigio, tada važiuojant Jamaikos keliais, dantys barškės kur kas mažiau. Vairuotojai – jie visada skuba, todėl nepatartina staigiai stabdyti, nes dažniausiai rezultatas bus įvažiavimas į uodegą. Keliai visada vingiuoti ir su blogu matomumu, bet tai nereiškia, kad negalima lenkti. Ir jie lenkia, o tada grįžta į juostą taip, kas pas mus vadinasi ‘mašinos užkišimu’ arba ‘avarine situacija’. Kitaip tariant, po kelių dienų supranti, kad kai tave lenkia, reikia spausti stabdį 🙂 Ir pypsinti. Net jei nereikia. Visi taip daro. Dar vienas praktinis patarimas – pasiimant mašiną iš nuomos, ant apžiūros lapelio susižymėti kuo daugiau įbrėžimų. Kai grąžinsit, gali labai praversti sakant ‘bet ponas, šitas jau anksčiau buvo, va matot, pažymėta’.

Antra dalis čia.

Šilko keliais (vidurinė Azija 2012)

Pagrindiniai šilko kelio miestai – Samarkandas ir Buchara Uzbekistane, šilko kelias iš Kinijos į Europą dažnai keliautojus veda per Turkmenistaną, Iraną… Tačiau ar neverta paieškoti netradicinio kelionės varianto? Samarkande išsiskirdavo du keliai – vienas į Europą, o kitas per Afganistaną į Indiją… Šiais laikas šilko kelias yra atgijęs, tik pirkliai keliauja ne karavanais, o KAMAZ sunkvežimiais…

Lapkričio 7 d., trečiadienis. Iš Varšuvos su persėdimu Prahoje skrendame apie 4000 km į Taškentą. Tolimasis lėktuvas apytuštis, keleiviai beveik vien uzbekai. Tad vakare atvykę į oro uostą greitai ir lengvai pereiname patikrinimus. Į viešbutį vykstame su taksi, taksistas mielai iškeičia beveik pusę milijono sumų (200 USD) daug geresniu kursu negu banke. Didžiausia piniginė kupiūra – 1000 sumų, o dienos išlaidoms reikia apie 100 tūkst., tad piniginę turėti šioje šalyje nėra prasmės – į ją tiesiog netelpa pinigai.

Lapkričio 8 d, ketvirtadienis. Papusryčiavę vištienos dešrelių išsiruošiame pasivaikščioti po Taškentą. Miestas yra naujas, labai primena Minską – plačios apytuštės gatvės, didingos aikštės, kruopščiai pjaunama žolė, švaru, tvarkinga. Ir prezidentas valdo šalį bene ilgiau nei Baltarusijos – Islamas Karimovas dar tarybiniais laikais buvo komunistų partijos sekretorius. Vis laimi rinkimus apie 90% balsų persvara.

Turistiniu požiūriu miestas įdomus muziejumi, kuriame saugoma 7 amžiaus seniausia pasaulyje korano kopija, atvežta įžymiojo karvedžio Timūro.

Užsukame į Čorsu turgų, kurio “dūmų zonoje” skaniai su pirštais pavalgome avienos šašlykų su svogūnais ir uzbekiška duona „non“ arba “lepioška”.

Aplankome agentūrą, padėjusią gauti vizas. Agentūros direktorė lieka kiek priblokšta mūsų kelionės planu bei pietavimu turguose, “turistų mes ten nevedame…”

Vakare nuvykstame į centrinę geležinkelio stotį. Stotis yra iš tolo aptverta ir norint patekti į vidų tenka tris kartus pateikti bilietus ir pasus, kruopščiai tikrinami asmeniniai daiktai. Kontroleriai labai ilgai žiūri į Vilniaus geležinkelio stotyje pirktus bilietus, tačiau jokių problemų nekyla. Pagaliau 18 vagonų sąstatas išvyksta į beveik 18 valandų trunkančią kelionę į vakarų Uzbekistane esantį miestą Urgenčą.

Lapkričio 9 d., penktadienis. Vis dar lėtai bildame traukiniu, kertame Kyzylkumo dykumą. Tačiau pervažiavus per plačią Amūdarjos upę peizažas pasikeičia, įvažiuojame į oazę ir stebime milžiniškas medvilnės plantacijas bei nuiminėjančius derlių spalvingai apsirengusius uzbekus.

Urgenčo miestas turistiniu požiūriu nėra įdomus. Įsėdame į seną, aplūžusį priemiestinį Škoda troleibusą ir išvykstame 30 km į didingą miestą Chiva, Chivos chanato sostinę. Troleibusas važiuoja lėtai, nukarę laidai keliose vietose neišvengiamai numeta “ūsus”, o vairuotojas net nesustabdydamas troleibuso vikriai iššoka ir vėl juos prikabina. 30 km kelionės bilietas kainuoja vos 1 Lt.

Per 1,5 val. pasiekiame šilko kelio miesto Chivos senamiestį, aptvertą didinga dykumos molio ir šiaudų mišinio siena. Už sienos į akis krenta storas, žemas, žalsvai glazūruotas minaretas Kalta Minor. 19 a. viduryje Mohamedas Amin Chanas nurodė pastatyti tokio dydžio minaretą, iš kurio galėtų matyti Bucharos miestą, tačiau chanas greitai mirė ir minaretas taip ir liko nebaigtas. Mieste daugybė 12-19 a. įvairiu laikotarpiu statytų, perstatytų pastatų, chanų statytų medresių (islamo mokyklų), mečečių, rūmų bei minaretų. Daugelio pastatų Vidurinės Azijos stilių rodo fasado aukšta į viršų smailėjanti arka, išpuošta melsvomis ir žalsvomis glazūruotomis ornamentuotomis plytelėmis. Vienas gražiausių pastatų – Allakuli Chano statyti rūmai Tosh-Hovli rūmai, kurių architektą chanas nužudė, nes jis nespėjo rūmų užbaigti per dvejus metus.

Lapkričio 10 d., šeštadienis. Pernakvoję šalia senamiesčio esančiame viešbutyje, dar pasivaikštome po senamiestį. Suvenyrais prekiaujančios “babuškos” primygtinai siūlo pirkti įvairias megztas ir siūtas “tiubeteikas”, kurias čia pat ir mezga.

Atgal į Urgenčą vykti troleibusu nebeturime laiko, tad važiuojame maršrutiniu taksi, tiesiog paprastu Chevrolet automobiliu, į kurį susėda 4-5 keleiviai. Šį kartą už 30 km kelionę tenka pakloti gerokai didesnę sumą – apie 3,5 Lt, o kelionė trunka vos pusvalandį.

Vairuotojas išleidžia prie turgaus, kur “dūmų zonoje” (dūmai rūksta nuo kepamų šašlykų) suvalgome ypač skanių ir be abejo labai riebių šašlykų ir “pirožki s miasom”, kurie yra čia pat kepami apvalioje iš molio drėbtoje krosnyje.

Pavakare 22 vagonų sąstatu išvykstame į 13 valandų kelionę į Samarkandą, atgal Taškento kryptimi.

Lapkričio 11 d., sekmadienis. 6 val. ryto atvykstame traukiniu į pagrindinį šilko kelio miestą – Samarkandą. Čia išsiskirdavo du keliai – į vakarus iš Kinijos į Europą ir į pietus iš Kinijos per Afganistaną į Indiją.

Neapšviestomis duobėtomis gatvėmis einame į viešbutį. Šiaip taip prisibeldžiame ir paliekame daiktus. Turistų beveik nėra tad viešbučiai tušti – sezonas pasibaigęs, nors dieną dar vis maloniai lepina saulė ir apie 20 laipsnių šiluma. Pasidėję daiktus važiuojame į vienintelę tokiu metu dirbančią instituciją – turgų. Užvalgome “pirožki s miasom”, atsigeriame arbatos ir pradeda lįsti pirmieji saulės spinduliai. Čia pat prie turgaus didingai stūkso Bibi Khanym, Timūro kinės žmonos, mečetė su Timūro stiliaus aukštyn smailėjančia arka ir žalsvai melsvomis mozaikomis išpuoštu kupolu. 14 amžiuje tai buvo pati didžiausia mečetė – kupolas 41 m aukščio.

Pėsčiųjų alėja prieiname musulmoniškosios architektūros šedevrą – Registaną (išvertus iš tadžikų kalbos – smėlėtoji vieta). Viena šalia kitos stovi milžiniškos medresės, aukštyn siaurėjančios arkos fasadais ir išpuoštos melsvomis mozaikomis. Vienoje jų net pavaizduoti liūtai, nors islamo statiniuose gyvūnus vaizduoti draudžiama. Kiekvienoje jų yra uždaras kiemelis ir dviem aukštais įrengti kambariai, kuriuose gyvendavo studentai ir buvo klasės.

Paėję toliau praeiname “šokantį” fontaną ir prieiname Gur-E-Amir mauzoliejų, kur palaidotas pats Timūras bei jo sūnūs ir mokytojai. Timūro kapą žymi tamsiai žalias akmuo, apipintas legendomis. 18 amžiuje karvedys Nadir Šachas išsivežė šį akmenį į Iraną ir jis netyčia lūžo pusiau. Tuomet sunkiai susirgo jo sūnus. Karvedys skubiai pargabeno akmenį atgal į Samarkandą ir jo sūnus kaip mat pasveiko. 1941 m. birželio 21 d. rusų antropologas Michailas Gerasimovas atidarė Timūro karstą norėdamas ištirti palaikus. Sakoma, kad karste rado užrašą: kas atidarys mano karstą, tą užpuls daug baisesnis priešas, negu mane. Kitą dieną, birželio 22, Hitleris užpuolė Tarybų Sąjungą.

Grįžtame ir dar prisėdame ant suolelio pasigrožėti nuostabiais Registano statiniais. Grįžtame į turgų ir valgykloje suvalgome porciją nuostabaus plovo. Einame toliau ir prieiname Šah-I-Zinda – mauzoliejų alėją. Įėję pamatome siaurą gatvelę, palei kurią iš abiejų pusių vienas šalia kito stovi prabangūs mauzoliejai. Viename iš jų, bene gražiausiame, palaidota Timūro sesuo. Mauzoliejai nuostabiai išpuošti melsvai žalsvomis mozaikomis ir glazūruotomis plytelėmis.

Išėję iš miesto ir paėję porą kilometrų ant upės kranto prieiname Senojo Testamento pranašo Danieliaus kapą, šventą vietą musulmonams, krikščionims ir judaistams. Penkiais kupolais dengtame mauzoliejuje išvystame 18 m ilgio sarkofagą. Sakoma, kad pranašo Danieliaus kūnas nuolat auga, po 1 cm per metus. Ir šiuo metu jau 18 metrų.

Lapkričio 12 d., pirmadienis. Ryte papusryčiavę viešbutyje sėdame į taksi “piatačiok” ir vykstame į Bucharą su persėdimu Navoi mieste, važiuojame 4,5 val.

Atvykstame į Lyabi-Hauz, pagrindinę Bucharos aikštę aplink apstatytą medresėmis. Greta pamatome įdomias dengtąsias turgavietes po kupolais, kurie sulaiko vėsų orą vasarą. Dabartiniais laikais turgavietėse pardavinėjami suvenyrai, šilko skaros, kepuraitės. Paėję pėsčiųjų alėja prieiname seniausią Vidurinėje Azijoje – Ulugbeko medresę, ji nerestauruota, tad galima pasigrožėti autentiškomis išlikusiomis žalsvai melsvų plytelių mozaikomis. Netoliese prieiname milžinišką Kalono minaretą, čia stovintį jau daugiau kaip 880 metų. Jo nesunaikino Čingischanas, net Raudonoji armija 1920 m. užpuolusi miestą jo nesusprogdino. Minaretas išpuoštas 14 ornamentuotų juostų, visos jos skirtingos.

Greta milžiniška siena apjuosta tvirtovė, citadelė arba arkas. Deja, vidun patekti negalime, nes vyksta restauracijos darbai. Vakare po darbo valandų moterėlė prisistačiusi darbuotoja siūlosi įvesti vidun už atitinkamą mokestį, tačiau jau turime skubėti į traukinį. Pakeliui užsukame į čaichaną ir bendraudami su draugiškais uzbekais pavalgome riebių avienos šašlykų.

Vakare nuvykstame į stotį ir traukiniu išvykstame atgal į Samarkandą. Šį kartą važiuojame plackartu, tad turime progos bendrauti su draugiškais uzbekais. Esame nuolat vaišinami arbata ir 6-7 aplink susėdę uzbekai klausosi mūsų pasakojimų apie Lietuvą ir Europą.

Naktį išlipame Samarkande ir persėdame į traukinį, vykstantį į Termez miestą prie Afganistano sienos.Lapkričio 13 d., antradienis.Pro labai lėtai važiuojančio traukinio langą matome Pamyro kalnų prieigas, vėliau gamtovaizdis pasikeičia į stepę. Per pietus atvykstame į Termezą. Uzbekistano viza baigiasi, tad šiandien būtinai turime išvykti iš šalies. Turgelyje “jubileinyj bazar” pavalgome ir su taksi vykstame 20 km į pasienį.

Atsisveikinę su draugišku uzbeku vairuotoju, toliau keliaujame šilko keliu, vedančiu į Indiją. Prie muitinės jokios eilės nėra. Uzbekų muitininkas maždaug valandą kruopščiai patikrina visą mūsų bagažą, kišenes, suskaičiuoja pinigus. Pagaliau esame išleidžiami iš šalies. Atsisveikiname su ginkluotais Uzbekų kareiviais ir einame maždaug puskilometrio ilgio Draugystės tiltu per Amūdarjos upę. Kitoje upės pusėje – Afganistanas.

Perėjus tiltą pasitinka draugiški Afganistano kareiviai. Čia jokių tikrinimų nėra – pasienietis besišypsodamas užsirašo į sąsiuvinį mūsų paso duomenis ir išlydi. Rusiškai susikalbėti čia jau nebegalime – tik dari (persų) kalba arba kai kas kalba angliškai. Sutinkame taksi vairuotoją, kuris mus veža 50 km į artimiausią miestą Mazar-I-Šarifą. Aplink matome šiukšlynus, subomborduotus griuvėsius, senus į metalo laužą panašius automobilius.Lapkričio 14 d., trečiadienis.Netoliese esantis miestelis Balchas žavus savo istorija, legendos sako, kad Nojus čia išlipo iš savo valties, svarbų šilko kelio miestą buvo užkariavęs Aleksandras Makedonietis, čia gimė Zaratustra. Šiuo metu iš šio istorinio miesto beveik nieko neliko, viskas per karus sunaikinta. Dėl laiko stokos ir dėl to, kad žmonės įspėja, kad ten yra talibų, nusprendžiame į miestą nevykti. Susipažįstame su draugišku vaikinu, dirbančiu tarptautinėje statybų įmonėje, kuris pavedžioja po Mazar-i-Šarifą, užsukame į kruopščiai kareivių saugomą banką. Miesto centre apžiūrime nuostabų statinį – melsvomis mozaikomis išpuoštą Hazrat Ali musulmonų šventovę statytą 15 amžiuje, čia palaidotas Muchamedo giminaitis Ali. Šventovės aikštė pilna baltų balandžių, sakoma, kad čia tokia šventa vieta, kad jei atskrenda pilkas balandis, per 40 dienų jis tampa baltu.

Užsukame į čaichaną, kur pavalgome ne tokių riebių afganistanietiškų šašlykų. Sėdame į taksi ir vykstame į oro uostą. Į akis krenta ypatingas dėmesys saugumui. Taksi vairuotojas išleidžia maždaug 500 m iki oro uosto pastato, arčiau privažiuoti neleidžiama. Sustoja pro šalį važiuodamas oro uosto saugumo tarnybos viršininkas, ir pasiūlo sėsti į jo automobilį, nes eiti čia nesaugu. Privažiuojame seną, apleistą oro uosto pastatą, kur kruopščiai patikrinami mūsų daiktai. Pagaliau įsėdame į lėktuvą ir skrendame į Kabulą, jkuris taip pat buvo šilko kelio miestas.

Atskridę pasijuntame nejaukiai, lyg karo zonoje. Šen bei ten skraido kariniai sraigtasparniai, daugybė Jungtinių Tautų ženklais nužymėtų šarvuotų automobilių. Įsėdame į taksi, kuris giriasi esąs “saugus”, tačiau už vos 5 km atstumą paima 20 dol. Vykstame į pasirinktą viešbutį, kuris pasirodo remontuojamas, o savininkas “saugų” kambarį tarp statybų aikštelių gali pasiūlyti už kuklius 100 dol. Važiuojame į kitą “saugų” viešbutį, kur šiaip taip išsiderame kuklų kambarį už 100 dol., bet ne statybų aikštelėje.Lapkričio 15 d., ketvirtadienis.Dėl bendrakeleivio ligos ir dėl žmonių įspėjimų nusprendžiame nevykti į Bamijaną, kalnų slėnį, buvusį budizmo centrą, kadangi kelyje yra banditų, pasitaiko užpuolimų ir apiplėšimų. Vietoj to nusiperkame bilietus ir skrendame į vakarų Afganistano miestą Heratą, netoli Irano sienos. Lėktuve susipažįstame su draugišku afganu ir pakviesti nusprendžiame apsistoti jo name. Vakare atvykstame duobėta smėlio gatvele į nuostabų, tarsi “kolonijinį”, kolonomis išpuoštą namą. Kambariai iškloti dideliais kilimais, miegame ant ant kilimo patiesto čiužinio – taip įprasta Afganistane.Lapkričio 16 d., penktadienis.Pusryčiams su arbata gauname labai skanios duonos “nan”, kurią pasidažome į grietinę arba užsitepame sūrio. Naimas mielai sutinka aprodyti miestą. Heratas yra geriausiai išlikęs Afganistano šilko kelio miestas, kadaise trumpai buvęs Timūridų imperijos sostinė. Miestas įsikūręs stepėse, toli nuo Afganistane dominuojančių kalnų. Saugumo situacija čia gera, nors policijos mieste daug, dažnai stabdomi ir tikrinami automobiliai. Miesto istoriniai monumentai yra prastoje būklėje, subomborduoti britų ir rusų.

Netoli namų apžiūrime Musalos kompleksą – iš 20 išlikusius penkis pavojingai pakrypusius minaretus, šalia esantį melsvomis plytelėmis išpuoštą mauzoliejų. Gana gerai išlikęs ir paremontuotas Herato senamiestis, kur galima pasivaikščioti siaurų gatvelių labirintais, užsukti į buvusių turgaviečių kiemus. Šalia senamiesčio – Arkas, ką tik restauruota tvirtovė, į kurią patekti niekaip negalime, nes filmuojamas talentų šou… Pravažiavę pro karo su talibais laikų tankų kapinyną, atvykstame Gazar Gah mauzoliejų, Sufi šventyklą, geriausiai išlikusį Timūridų kompleksą Afganistane. Nerestauruotame mauzoliejuje galime pasigrožėti autentiškomis melsvų ir žalsvų plytelių mozaikomis. Šalia pamatome originalaus afganų sporto “buzkaži” žaidynes: arklių raiteliai bando sugauti  ožį…

Grįžę į centrą aplankome nuostabią vėlgi mozakomis išpuoštą Penktadienio mečetę ir pagaliau pasibaigus filmavimui patenkame į Arką.

Vakarą praleidžiame brangiausiame miesto restorane, už 12 Lt nusipirkę po milžinišką porciją “palao” – afganiško plovo, ryžiai patiekiami su mėsa, tačiau be daržovių, šviežios daržovės patiekiamos atskiroje lėkštelėje. Į patiekalą užsipilame labai rūgštaus jogurto ir viską valgome užsikąsdami atsiplėšę po gabalą duonos paplotėlio “nan”. Virtuvėje čia jau susiduria Vidurinės Azijos ir Indijos tradicijos – maistas gardinamas įvairiaspalviais aštriais indiškais prieskoniais.Lapkričio 17 d., šeštadienis.Atsisveikinę su afganu Naimu vykstame į Herato oro uostą. Pro spygliuotas tvoras įėję į statybininkų vagonėlį užsiregistruojame ir skrendame ukrainietišku ypač susidėvėjusiu lėktuvu su ukrainiečių įgula.

Atvykę į Kabulą jau atsisakome “saugiųjų” taksistų paslaugų ir viešbučių ir už penkis kartus mažesnę kainą atvykstame į “nesaugų”, bet daug geresnį viešbutį miesto centre už dvigubai mažesnę kainą.

Pasivaikščiojame po garsiąją “chicken street”, buvusią pagrindinę turistinę suvenyrų gatvę, kur prekeiviai vis dar atkakliai prekiauja suvenyrais, šilko skaromis, tačiau šie guli gerokai apdulkėję… Gatvėse galima paragauti šviežiai spaustų granatų sulčių, įvairių pyragėlių bei tirštos “krakmolinės” sriubos su virtu kiaušiniu bei daržovėmis.

Lapkričio 18 d., sekmadienis. Palaipsniui priprantame prie Kabulo chaoso, daugybės ginkluotų kareivių bei policininkų ir pastatytų bunkerių, saugančių bankus ir kitokias svarbias įstaigas. Nuvažiuojame į Kabulo nacionalinį muziejų. Susprogdintas 2003 m. karo metu, tačiau dabar atstatytas, vienas iš didžiųjų pasaulio muziejų, kuriame eksponuojami įvairūs šalies teritorijoje rasti archeologiniai radiniai – nuo 2-3 tūkstančių metų prieš Kristų žalvarinių antgalių iki 2-3 amžiaus po Kristaus milžiniškų Budos statulų bei islamo laikotarpio dirbinių. Visuomeniniu autobusu pavažiuojame iki Babūro sodų – šis šeichas, kuris taip pat ten palaidotas, įkūrė nuostabų sodą 16 amžiuje. Per karą sunaikintas, sodas kruopščiai atkuriamas, sodinami egzotiniai augalai, tai viena iš gražiausių ir ramiausių Kabulo vietų. Marmurinį mauzoliejų pastatė Tadž Mahalo Agroje, Indijoje statytojas. Iš ten mikriuku pavažiuojame į milžinišką Kabulo turgų, apie 2 km pločio, kuriame galima nusipirkti tikriausiai bet ką. Ypač žavi kilimų skyrius bei paukščių gatvė, kurioje parduodama nuo mažų spalvingų papūgėlių iki medžioklinių sakalų meniškai sumeistrautuose narveliuose.

Lieka neaplankytas nuostabus Bamiano slėnis, kol kas nuvykti žemės transportu ten yra nesaugu. Naujoji avialinija East Horizon Airlines jau kitą savaitę žada pradėti skrydžius į Bamianą, tad teks grįžti dar kartą ir į maršrutą įtraukti ir šį tašką.

Tuo kelionę šilko keliais baigiame ir vakare Afganistano avialinija Safi Airways skrendame į Jungtinių Arabų Emyratų sostinę Abu Dabį keletą dienų pailsėti po sudėtingos kelionės.

Keliautojas Aušrys (http://www.geros-keliones.lt/)

Kelionė po Indoneziją. 5 dalis. Maistas, kainos, pramogos Indonezijoje. Ar verta?

Maistas Indonezijoje

Indonezija šalis be gyvačių, kirmelių ir visokių vabzdžių maiste. Pagrindiniai patiekalai gaminami iš vištienos (kitų mėsų praktiškai nėra), o pagrindinis garnyras ryžiai su viskuom. Taip pat naudojami labai aštrūs padažai ir prieskoniai, kurie yra įprasti Indonezijos salose.

Ko verta atsigerti būnant Indonezijoje tai įvairiausių tirštų ir ką tik spaustų sulčių. Tokių skanumo ir šviežumo dar kol kas kitur neteko ragauti. Su alaus skoniu problemų nebus, tik dėl kainos gali būti 🙂

Verta ne tik išbandyti bet ir užkandžiauti mėsos iešmukais Satay. Taip pat praktiškai net ir nereikės ieškoti (gausite viešbutyje ar šiaip pietaudami) Nasi Goreng (su ryžiais) arba Mie Goreng (su makaronais) – mėsos (dažniausiai vištienos) patiekalas su daržovėmis, kiaušiniu, padažais – kartais būna atskirai, kartais sumaišyta. Vietiniai taip pat siūlė paragauti Gado-gado (arba lotek) , tačiau jo ne visur yra ir nepataikėme kur galėtume pabandyti, bet kaip matome iš aprašymų tai nėra jis daug besiskiriantis nuo kitų Indonezijos patiekalų.

Iš vaisių verta bandyti salak, tiek Balyje tiek Javos saloje (skoniai skiriasi), taip pat Durian‘ą kurio smarvės turbūt niekur nesumaišysi, ir visa parduotuvė smirdi tik įėjus. Skonis taip pat nėra iš geriausių, bet ko nepadarysi dėl pabandymo 🙂

Pasiruošimas namo

Priešpaskutinę dieną Balyje ėjome bent kažkiek apsipirkti į taip jau pilnus (perdaug vežėmės rūbų iš Lietuvos) lagaminus. Tai radome kelias parduotuvėles vitrinose, kurių kainos yra pakankamai normalios ir derybos negalimos. Vėliau įšėjus ir ant gatvės prekiaujančių užklausus tų pačių suvenyrų kainų, jie „netyčia“ budavo 5 ar daugiau kartų brangesni. Kai kuriems gatvės prekeiviams bandėme pasakoti, kad pirkom gerokai pigiau už poros šimtų metrų tai nieks „netikėdavo, o vieną kartą nueinant teko išgirsti „fu***ng Europe“. Taip ir norisi atsisukti ir sugrįžti…

Netoli viešbučio pasiėmėm masažo lapukus su kainomis ir nusprendėme paskutinį vakarą nueiti „parelaxuoti“. Kadangi šiame mieste pasiūla yra perpildyta todėl ir masažo kainos yra žymiai pigesnės nei kitur kur buvome. 1 valandos aromatinį masažą gavome vos už 50.000 IDR (~15Lt) ir jei būtume turėję daugiau laiko ekskursijų dienomis, tai galima pasilepinti praktiškai kiekvieną diena. Žinoma už tokią sumą prabangių patalpų tikėtis neverta, tačiau ne aplinkoje esmė ir kai pabūni tokioje šalyje jau pora savaičių tai nieko baisaus jau nebūna 🙂

Ryte susipakavome jau daiktus, nuėjome atsisveikinti su vandenynu ir grįžę viešbučio foje laukėme iš vakaro suderinto taksi, kuris taip ir nepasirodė. Tuomet pasigavome vieną iš pirmų pasisiūliusių taksistų ir suderinome už 50.000 IDR (kaip minėjau ankščiau viešbutis bando nulupt net 150.000 IDR).

Bali. Pakeliui į oro uostą

Oro uoste praėjus visus patikrinimus nusipirkome pačius šviežiausius salak vaisius (30.000 IDR už 20-30 vnt.). Susimokėjome dar 30.000 IDR už išvykimą iš Balio. Nuskridome iki sostinės Džakartos. Ten dar susimokėjome 130.000 IDR išvykimo mokestį, praėjome 3 ar 4 griežtus patikrinimų punktus. Kai kurių keleivių klausinėjo „prigavimo“ klausimų, kratė įtartinesnius lagaminus. Viską praėję atsiminėme, kad dar liko dalis Indonezijos pinigų, todėl išsiprašėme kažkokio leidimo trumpam išeit ir bėgomis per oro uostą suradome, kur „atsikratyti“ pinigų likučiais. Pasportavę ir paskubomis pakilome ilgam skrydžiui link Minsko.Su Etihad Airways pavyko smagiai išsimiegoti, o tada laukė 9 val. tarpas Abu Dabyje tarp skrydžių, bet ir tai jau nebuvo didelė problema palyginus su tokia intensyviam dviejų su trupučiu savaičių, kelione.

Pramogos Balyje

 

Šioje skiltyje pateiksime pramogų ir ekskursijų lankstinukus su kainomis, kurios praktiškai skirtingose bendrovėse nesiskiria ir svyruoja labai nedaug. Todėl laiko sutaupymams galite perdaug ne vargt ir neieškoti pigiako, kad visai neužkibti ant nekokybiškos paslaugos.

Valandiniai automobilių su vairuotoju nuomos įkainiai (padidinti pav.)

  
Dar vienos SPA paslaugos ir kainos

Bali turų ir ekskursijų paketai su kainomis (padidinti pav.)

Bali banglenčių pasiūlymai angliškai ir rusiškai (padidinti pav.)

Dramblių parko (vienintelis Balyje) pramogų paketai (padidinti pav.)

Dramblių parko bendrovė taip pat rengia ir kitas bendras pramogas – viską galite pamatyti pilname jų lankstinuke žemiau.

Dramblių parko pramogos (padidinti pav.)

Komodo drakonų paketai (galbūt šių eksskursijų įmanoma ir pigiau rasti)

 

 
Kitos įvairios pramogos

Grįžus į Europą

Nusileidę Minske ir praėję visas įmigracijos tarnybas šį kartą vos už kelis litus pasiėmėme autobusą į autobusų stotį (taksi kainuotų apie $24) ir ten turėjome dar kelias valandas laukimo tai ėjome apsidairyti (vos už $1 palikome 2 lagaminus saugykloje) po rudeninį ir, palyginus su Indonezija, šaltą Minską.

Kertant Baltarusijos ir Lietuvos sieną vienas mūsų lagaminas „krito į akį“ (nes žmonių buvo nedaug ir tokių lagaminų daugiau niekas neturėjo) ir teko atidaryti parodyti ką per suvenyrus (aliejus, prieskonius ir falus) vežame ir ką su jais darysime 🙂

Galvojome, kad lietuvių autobusui su lietuvių muitininkais bus greičiau, bet šie išvis išlaipino visą autobusą ir susirinkus daiktus per salę teko eiti ir aiškintis iš kur važiuojame ir kokį alkoholį ar tabaką vežame.. Žinoma, šį kartą prie nieko prikibt negalėjo ir paleido visus gan greitai. Tuomet Vilniuje laukė persėdimas su geros valandos tarpu į Kauno krypties autobusą, o po dar geros valandos jau buvome šaltame ir niūriomis nuotaikomis pasitinkančiame, tačiau gimtajame mieste.

Ką parsivežti iš Indonezijos?

Pradinio įmantrių lauktuvių ar suvenyrų parsivežimo sąrašo neturėjome, todėl viską radome vietoje. Tai verta pabandyti kavos Kopi Luwak, taip pat pasiimti įvairių prieskonių ar arbatų. Dar mus sudomino ryžių „ūkininkų“ dėvimos trikampės kepurės, bei įvairūs batikos meno  darbai.

Jei yra galimybė tuomet parvežkite vaisių salak paragavimui ir eksponavimui. Vaisius salak , augantis ant kažkokios palmės rūšies, puikiai tinka lauktuvėms, nes atrodo tikrai įspūdingai (kaip gyvatės oda dengia) ir kainuoja tikrai nedaug. Džordžakartoje mokėjome 10.000 IDR už kekę (~20-30 vaisių) tik yra skirtumas kur pirkti. Džordžakartoje šis vaisius yra saldus, o Bali saloje jis rūgštokas. Skrendant atgal iš Balio jau pirkt būna praktiškai tik vietiniai (kaina ~25.000IDR už pundelį oro uoste). O pirkt reik kuo vėliau, nes maždaug tik savaitę po skynimo jie dar yra geri, matyt todėl dar neteko niekur matyti, kad būtų jais prekiaujama Europoje.

Vieną iš paskutinių dienų atradome Indonezijos muzikos instrumentų ir kai kurie iš jų labai patraukliai atrodo ir netgi be muzikinių sugebėjimų skambėjimas yra neblogas.

Ar verta važiuoti į Indoneziją?

Vykstant į Indoneziją patariame nesirinkti vien Balio ir aplinkinių salų ekskursijų, nes tai daugmaž populistiniai kurortai su keliais gražiais paplūdimiais. Būtinai reiktų nuvykti į kultūros sostinę – Džordžakartą ir ten aplankyti bent kelis iš keliolikos pagrindinių objektų. Be to labai skiriasi vietinių požiūris bei kultūrą tarp šių vietų.

Kadangi kelionė buvo pakankamai vėlai užsakyta (tik prieš pora mėnesių), todėl laikėmės principo, kad daugmaž viską sužinosime ir pasiklausinėsime vietoje – taip bus įdomiau ir ekskursijas rinktis ir vaisius ar maistą ragaut.

Jei Balyje norite pajusti filmo „Valgyk, Melskis, Mylėk“ herojės dvasią tuomet nuomuokitės ne viešbučius, o kažkokius namukus ar kambarius pas vietinius gyventojus, be jokių ramybę trukdančių kambarinių-vyrų. Taip pat jei turite labai didelius vairavimo įgūdžius ir daug daug drąsos – išsinuomuokite motociklus, kurių visoje šalyje labai daug ir vietiniai (kartais net po 4 žmones ant motociklo) eisme nardo vienas prie kito per kelis centimetrus. Taip pat puikiausiai apsisaugo nuo daugybės automobilių ar kitų transporto priemonių.

Toliau esančiose nuorodose straipsniai apie nelaimes, kurios įvyko kol buvome Indonezijoje arba vos per pora savaičių nuo išvykimo. Kas neramino prieš kelionę, kad žiniasklaidoje yra labai daug neigiamos informacijos apie Indoneziją dėl terorizmų, žemės drebėjimų, ugnikalnių ar cunamių. Tačiau visgi gyvename tiek kiek mums yra skirta? Ir jeigu nebijote, kad suduš Jus vežantis traukinys, kils pražūtingi potvyniai ir dar pasikartos po poros savaičių, nuskęs Jus plukdantis laivas, Jūsų lankomoje vietovėje įvyks, kas mėnesį po kelis kartus vykstantis, žemės drebėjimas su cunamio galimybe ar išsiverš ugnikalnis į kurį norite įkopti (papildoma nuoroda) ir dėl kurio nespėsite grįžti iš atostogų tuomet pirmyn – aplankykite nelaimėmis bei nuostabia gamta garsėjančią Indoneziją – grožėkitės jos aplinka, pasinaudokite vandenyno bangomis, fotografuokite bei domėkitės gamta ir šventyklomis, ežerais, krateriais, žemomis kainomis, įlankomis, šviežiais vaisiais ar žuvų maistu, derybomis ir žinoma žmonėmis!

Bernadeta ir Nerijus (2010 09 17 – 10 10)

*****

1 dalis: Kaunas — Minskas — Indonezijos sostinė Džakarta
2 dalis: Džakarta, Argo Dwipangga, Džordžakarta ir Ugnikalnis Merapi
3 dalis: Prambanan, Dieng Plateau, Borobudur, persikėlimas į Bali
4 dalis: Bali (Ubud, Taman Ayun, Git Git kriokliai, Lovina Beach, Tanah Lot, Uluwatu, Jimbaran)
5 dalis: Maistas, kainos, pramogos Indonezijoje. Ar verta?

*****

Viešbučiai Indonezijoje


Kelionė po Indoneziją. 4 dalis: Bali (Ubud, Taman Ayun, Git Git kriokliai, Lovina Beach, Tanah Lot, Uluwatu, Jimbaran)

Pirmas turas po Bali

Kadangi Bali saloje pagrindinės ekskursijos yra automobilio nuoma valandomis, tai tuom ir bandėme orientuotis norėdami pamatyti lankytinus objektus. Kadangi 10 val. trukmės transportas kainavo ~400.000 IDR, tai tikėjomės susirasti kažką pigiau gatvėje, bet daugiau kaip 50.000 IDR beveik niekas nenuleido.. Išskyrus vieną taksistą ne su mini autobusiuku, bet su taksi ženklais pažymėtu sedanu, kuris sutiko apvežti aplink pusę salos už 325.000 IDR (~97 Lt). Dar pasitikslinome ar kondicionierius įeina į tą kainą ir sutarėme, kad kitą rytą lauks prie viešbučio 9 val. ryto. Tada dar sužinojome, kad šioje saloje nieks nesikelia anksti (ankstesnėse vietose veiksmas prasidėdavo pora valandų ankščiau) ir neina gult anksti, o ant šaligatvių esančios parduotuvės nepradeda užsidarinėti ~17val., o tesia pardavimus iki 20 val. ir vėliau. Ryte laiku pajudėjome, nors vėliau agentūros mums aiškino, kad būna kamščiai apie 9 val. todėl verčiau išvažiuoti kokia 8 val. ryto.

Pirmas sustojimas Ubud miesto šventykloje (įėjimas 20.000 IDR) prie kurios randasi monkey forest (yra ir Džordžakartoje, bet nevykome ten) ir čia turistai važiuoja pasižiūrėti kaip beždžionės tyčiojasi iš kitų turistų atiminėdamos akinius, segtukus ar rankose neatsargiai laikomus daiktus. Čia geriau laikytis pakantumo ir nieko nedaryti bezdžionėms jei net užšoka ir pradeda ropoti beždžionės bei neerzinti jokiais traškesiais tašėje.

Patarimas. Turėti šakelę ar vytelę jei reikės apsiginti, nes to jos lyg bijo.

Ubud (Bali) šventykla

Ubud (Bali) šventyklos bezdžionės

Pažiūrėjus ir patiems išbandžius bezdžionių atakas pajudėjome iš šios šventyklos.

Kylant į kylant į kalną mūsų automobiliui po truputį pradėjo skverbtis išmetamosios dujos į saloną ir turėdavome vietomis sustoti bei atidaryti duris, kad išsivėdintų, nes langų atidarymas neveikė. Beje durys pradžioje atsidarinėjo visos, vėliau vairuotojo ir keleivio už jo durys atsidarydavo tik kažkuriam keleiviui išlipus ir atidarius iš išorės 🙂 Pakeliui sustojome agro turizme, kur pademonstravo kaip išgaunama brangiausia pasaulio kava Kopi Luwak, kurios čia pat vietoje ir nusipirkome tikrai ne pačia mažiausia kaina (ne ką mažesnė nei galima įsigyti Lietuvoje).

Minėtosios kavos buvome nusipirkę ir parduotuvėje, bet pabandžius skonis kažkiek skiriasi, nors kame ten tos kavos gerumas tai turbūt tik ekspertai gali papasakoti. Kava gaunama kai gyvūnėlis luwak suvalgo kavos vaisius ir tik geriausios kokybės, vėliau pašalina, tada pupeles nuplauna, skrudina ir smulkina…

Taip pat ten pasiėmėme įvairių pas mus brangių arba nerandamų prieskonių. Mūsų vairuotojas taip pat nusipirko kažkokios kavos tik greičiausiai, kad ne turistų kainomis.

Batur ežeras krateryje

Apžiūrėjome įdomesnius augalus ir vaisius kokie auginami čia ir pajudėjome link ugnikalnio krateryje esančio didžiausio Balio ežero Batur (įvažiavimas 6.000 IDR). Kadangi visas vaizdas į šį, ugnikalnio krateryje esantį, ežerą buvo tik iš restoranų, tai teko praeiti per vieną restoraną, kad pamatyti ir nusifotografuoti ugnikalnių ir ežerų fone. Atgal grįždami turėjome spėti į dar vieną šventyklą, bet mūsiškis vairuotojas sugebėjo pasiklysti šioje atkarpoje, nors po kelių klaidžiojimų ir klausinėjimų pasimatė, kad judame teisinga kryptimi. Grįžimas užtruko, nes pavakaryje pasitaiko kažkokie transporto kamščiai ir per miestus judėjimas buvo labai lėtas. O dar kur dūmų veržimasis į saloną, kuris jau buvo visai suerzinęs visus receptorius..

Patarimas. Geriau jau kelių litų nepagailėti ir išsinuomuoti bent jau naujai atrodantį automobilį ir su kondicionieriumi.

Atstumai Balyje tikrai nėra dideli (sala pločio ~100 km ir ilgio ~130 km), tačiau įveikti apie 100 km užtrunka maždaug net 3,5-4,5 valandas dėl kalnuotos vietovės ir lėto eismo, todėl dauguma šalies gyventojų tiesiog nardo mažais motociklais, o avarijų per visą laikotarpį nematėme, nors visi važinėja labai labai arti vienas kito.

Vietinis transportas

Remdamiesi automobilio patirtimi kitą vakarą jau ėjome ieškoti kitos transporto priemonės arba ekskursijos. Bevaikščiodami ir besidairydami po suvenyrus pagaliau pirmą kartą pamatėme ilgai ieškotus stikliukus ir vėliau šioje saloje jų teko matyti ne kartą.

Besidairant kelionių ir besvarstant ką rinktis apžiūrėjome ir Komodo drakonų ekskursijas, kurios susideda bent iš poros dienų ir kurių kaina po ~$200, be nakvynės vietoje ir įėjimo mokesčių. Tai pasilikome šią pramogą kitam kartui. Taip pat pasidomėjome ir apie Gili salų aplankymą, kuris irgi nemažai kainuoja – vien tik plukdymas ir parvežimas kainuoja apie 550-600 Lt/asm. O dar nakvynė papildomai vietoje ir maistas, todėl taupydami laiką ir norėdami apžiūrėti Balio salą šios kelionės irgi nesirinkome.

Vaikštant po Kuta miestelį dauguma prekeivių iš mūsų išvaizdos galvodavo, kad esame rusai ir vis bandė kalbint kaip rusus bei šnipždėdavo: hašiš, cokain, trava, gribi.. Pirmą dieną lyginimas su rusais dar buvo nieko, bet kai po kelių dienų vis dar tie patys prekeiviai ant kiekvieno kampo bandė rusiškai kalbint tai gerokai įgriso, todėl tikrai geriau buvo keliaut po Džakartą ar Džordžakartą, kur žiūrėjo kaip į normalų turistą ir tiek nesikabinėjo.

Ekskursija po Bali (Taman Ayun, Bedugul, Git Git kriokliai, Lovina Beach, Tanah Lot)

Sekančią ekskursiją pasiėmėm iš kelionių agentūros su nuvažiavimu į kitą salos galą – Lovina beach (~100km), todėl dabar kelionė jau kainavo 475.000 IDR, nes buvo ir atstumas, ir valandų skaičius didesnis. Ekskursija turėjo prasidėti 8 val. ryto (nes tada išvažiuojant iš miesto nebūna dar kamščių), tačiau kai vairuotojas vėlavo ir susisiekėme su kelionių agentūra, kur pasakė, kad vairuotojas (visiškai nekalbantis angliškai) pakeliui ir pasirodė tik 9 val. Pajudėjome link Lovina beach‘o, kuriame paplūdimiai iš juodo smėlio (vulkaninės kilmės smėlis ir akmenys), pakeliui pasiryžome aplankyti ir dar kelias lankomas vietoves.

Taman Ayun šventykla

Prie įėjimo į Taman Ayun šventyklą..

Pradžioje aplankėme vieną iš gražiausių, vandens grioviu apsuktą, Balio šventyklų Taman Ayun (ėjimas 3.000 IDR), bet vėliau bilietus pardavėm išeidami kitiems turistams, nes einant ne per pagrindinį įėjimą bilietų taip nieks ir nepažymėjo. Vėliau atvažiavom prie ežero tarp kalnų Bedugul vietovėje. Čia be vandens pramogų ir restoranų nieko daugiau nėra ką pamatyt, o ir įvažiavimas kainavo po 10.000 IDR.

Šioje vietoje mūsiškis vairuotojas bandė pasipinigauti ir vos sustojęs iššoko su pardavėju paderinti, kad už du asmenis paimtų 25.000 IDR. O kai ant bilietų pamatėme, kad parašyta po 10.000 IDR ir paprašėme sustoti prie bilietų pardavėjo pasiaiškinimui, tada jau vairuotojas ištraukė „nusuktus“ 5.000 IDR ir atidavė. Klausiam tai kodėl mūsų pinigai pas tave? Atsakė – „I don‘t know“.. Daugiau apgaudinėti nebandė, bet rekomendacija, kad visada ir visur reik skaičiuoti.

Pakeliui esantys dvyniai ežerai - Puncak Bagus

Aplankėme didžiausius Git-Git krioklius, kur įėjimas po 3.000 IDR ir gaivus pasivaikščiojimas po džiungles. Buvo entuziastų, kurie šalia krioklių net nusiprausė su šaltu kalnų vandeniu.

Lovina Beach

Tuomet nuvažiavome iki ekskursijos siekio juodojo smėlio – Lovina beach. Čia vanduo buvo ne tik labai šiltas, bet nešvarus, nebuvo jokių bangų kaip Kutoje, bet praktiškai nebuvo ir žmonių.

Graži Balio gamta

Ir patogūs "automatiniai" vandens nuleidėjai

Po to jau išskubėjome link bene labiausiai lankomos Balio šventyklos Tanah Lot, kuri XV a. pastatyta ant vandenyje esančios uolos. Kad spėsime per visą salą pervažiuoti per geras ~2.5 val. jau beveik nesitikėjome, nes eismas kalnų keliais dažnai labai sulėtina važiavimą. Tačiau vietoje buvome prieš pat saulėlydį ir dar spėjome pamatyti kaip atrodo minėtoji šventykla – apšviesta (įėjimas 10.000 IDR) bei saulėlydžio metu. Gražu. Gal dar ją reikėtų aplankyti dienos metu kai potvynis mažesnis ir galima būtų pereiti iki 50 metru vandeniu ir užlipti ant uolos bei pažiūrėti į Balio salą iš vandens.. Bet gal kitą kartą.

Tanah Lot

Ekskursija po Bali (Uluwatu, Jimbaran)

Sekančią dieną po pasivaikšiojimų vėl pasisamdėme gatvės vairuotoją už 250.000 IDR (nuo 300-350tūkst. nuderėta) kelionei į Balio apačią, nes atstumas buvo tikrai nedidelis ir tik pusdieninė kelionė gaunasi, nors galiausiai važinėjome apie 7-8 val.. Kadangi buvo tikslas apžiūrėti dvi vietas tai pirmiau važiavome į Uluwatu šventyklą (įėjimas 3.000 IDR), esančią 70 metrų nuo vandens aukštyje. Šioje šventykloje taip pat buvo turistus linksminančios ir gazdinančios beždžionės. Po geros valandos pasivaikščiojimo Balio salos kraštu pasukome link automobilio ir grįžome per tradicinį turgų. Vairuotojo neradome, tai ėjome artimiausioje kavinėje išbandyti jau ne kartą matytą turistų gėrimą – kokosą (15,000IDR). Šis pasirodo yra visai ne toks mažas kaip pas mus atvežti, o baltas valgomas kokoso vidus ten dar yra minkštas, kaip kokia želė, ir su kitokiu dar neprarastu skoniu.

Uluwatu iš vienos pusės

Ir iš kitos pusės

Kai atsirado vairuotojas pajudėjome link plačiai žinomo žvejų miesto Jimbaran, kur visi važiuoja valgyti šviežių jūros gėrybių ant jūros kranto įsikūrusiuose restoranuose. Atvykome prieš pat saulėlydį. Saulei nusileidus buvo pakankamai gražu stebėti bangas bedūžtančias vos už kelių metrų nuo staliuko. Tik sutemus greitai prisistatė, per filmus matyti tokių restoranų, dainininkai ir padainavo po keliais dainas prie kiekvieno stalo už tam tikrą auką. Ko gero romantiškesnės vakarienės įsivaizduot nelabai įmanoma.. 🙂 ir visa tai už maždaug 700.000 IDR.

Jimbaran restoranų kainos (daugmaž vienodos visur, padidinti pav.)

Jimbaran vakarienė už ~700.000 IDR (~200 Lt)

Dainorėliai prie kiekvieno staliulo prieinantys

Saulėlydis vakarieniaujant..

*****

1 dalis: Kaunas — Minskas — Indonezijos sostinė Džakarta
2 dalis: Džakarta, Argo Dwipangga, Džordžakarta ir Ugnikalnis Merapi
3 dalis: Prambanan, Dieng Plateau, Borobudur, persikėlimas į Bali
4 dalis: Bali (Ubud, Taman Ayun, Git Git kriokliai, Lovina Beach, Tanah Lot, Uluwatu, Jimbaran)
5 dalis: Maistas, kainos, pramogos Indonezijoje. Ar verta?

*****

Kelionė po Indoneziją. 3 dalis: Prambanan, Dieng Plateau, Borobudur, persikėlimas į Bali

Ekskursija po Sambisari, Prambanan šventyklas

Viešbutyje buvome laiku pagal ekskursijos grafiką. Taip pat davėme šiek tiek arbatpinigių tiek vairuotojui, tiek ugnikalnio gidui (20-30tūkst.), nors tai nėra privaloma nes jie uždirba jau pakankamai palyginus su kitais šalies gyventojais ir dažniausiai nesitiki nieko gauti. Kaip mums pasakojo vairuotojas, tai indoneziečiui reiktų maždaug 900.000 IDR (~270 Lt) uždarbio per mėnesį, kad galėtų normaliai vidutiniškai gyventi, tačiau didžioji dalis dirba ir už žymiai mažiau.

Pavyko pamiegoti gal kokią valandą ir jau reikėjo keltis į trijų šventyklų, pusdienio ekskursiją – Grand Prambanan (140.000 IDR dviem). Atvyko beveik angliškai nekalbantis vairuotojas. Nuvežė į pirmą šventyklą (Sambisari), kur tik keli žmonės išvis buvo (vietiniai gyventojai, įėjimas po 2.000 IDR).

Sambisari nedidelė šventykla

Vėliau nuvežė į šalia vienos iš didžiausių Indonezijos šventyklų – Prambanan esančią mažesnę ir dar restoruojamą šventyklą. Čia įėjimas po 5.000 IDR, bet buvęs apsauginis bei prižiūrėtojas užsiprašė po 10.000 IDR, nes norėjo sau prisidurti, tačiau atėjo vairuotojas ir pasakė už oficialią kainą. Buvom vieninteliai turistai šioje šventykloje, o vienas prižiūrėtojas bandė vaizduot gidą, visur apvedžiojo, fotografavo, bet galiausiai paprašė pinigų už paslaugas ir kai davėme tik kelis tūkstančius (nes likę buvo tik stambesni, o dažniausiai tokie „paslaugų teikėjai“ grąžos neturi) tai buvo baisiai nepatenkintas, kad tiek mažai.

"noname" šventykla viduryje ekskursijos

Galiausiai atvažiavome sutikti saulėlydžio į Prambanan (įėjimas po 115.000 IDR). Prambanan – vieną didžiausių Pietryčių Azijos induistinių šventyklų kompleksų, pastatyta 850 m. Kompleksą sudaro 224 šventyklos iš kurių 3 didžiausios skirtos induistinei trejybei – Brahmai, Višnu ir Šyvai.

Prambanan maža dalis šventyklų

Merapi ugnikalnio vaizdas iš Prambanan šventyklų

Saulėlydis Prambanan šventyklų komplekse

Prambanan buvo gerokai daugiau turistų lyginant su ankstesnėmis aplankytomis, o ir plotas pasivaikščiojimui nemažas. Čia mes palydėjome tos pačios dienos saulę, kurią ryte matėme nuo Merapi ugnikalnio. Grįžus dušas, baseinas, lova, out’as…

Ekskursija į Dieng Plateau ir Borobudur

Ankstyvas kėlimasis (7 val. ryto) ir vėl .. į pilnos dienos ekskursiją (po 200.000 IDR) Dieng Plateau aktyvaus ugnikalnio kompleksą bei didžiausią budizmo šventyklą pasaulyje Borobudur.

Šį ir vienintelį kartą su autobusiuku teko važiuoti dar su kitais turistais, prancūzais. Pirmą ir paskutinį kartą be vairuotojo papildomai dar buvo angliškai kalbantis gidas.

Kadangi vis dar nebuvome normaliai pailsėję tai džiugu, kad gidas “užsiėmė” su kitais turistais. Viename iš pokalbių išgirdome, kad prancūzai ruošiasi pirkti ekskursiją (ne tokią ekstremalią kaip naktinis kopimas į Merapio ugnikalnį) į kažkokį ugnikalnį, kur daveža iki laiptų ir reikia užlipt tik 300 laiptukų, kad skaitytųsi užlipimas ant ugnikalnio. Sekantį kartą ir mes taip “lipsim” 🙂

Nuvažiavome iki Dieng Plateau šventyklų komplekso (įvažiavimas po 20.000 IDR). Pamatėme kalnuose statytų nedidelių šventyklų, šalia kurių pilna prisodinta „durnaropių“, kurias vietiniai paaugliai ragauja ir apsineša. Tada pravažiuojant stabtelėjame prie Bimos šventyklos.

Dieng Plateau pilna durnaropių

Dieng Plateau keltas šventyklų kalnuose

Šventykla Bima

Kelias link kunkuliuojančio kraterio

Vietinių pramoga – fotografija su baltaodžiais (prie žalių ežerų)..

Vėliau sustojome prie, labai baisiai smirdančio siera, kraterio kaip jie jį vadina (mums labiau suprantamas būtų geizeris), o vanduo jame kunkuliavo. Keliolikai minučių užsukome ir prie „spalvotų“ ugnikalnių ežerų (įėjimas po 9.000 IDR). Pietų užsukome į kažkokią normalesnę užeigą, kur tikėjomės, kad pietūs bus įskaičiuota į kainą kaip ankščiau būdavo, bet vis dėl to teko susimokėt ~80.000IDR už dviejų žmonių pietus.

Patarimas. Perkant dienos ekskurijas reiktų pasitikslint ar įskaičiuoti pietūs, kad po to nenuvežtų į brangesnius, lyginant su vietine kaina, restoranus.

Meniu ir kainos prabangesniam restorane

Vienas iš užsakytų patiekalų (neatsimenam kuris)

Galiausiai nuvažiavome iki dienos tikslo įžymiosios Borobudur šventyklos (kai po 4 sav. po mūsų buvimo išsiveržė Merapi, ši šventykla  buvo uždaryta kol bus nuvalyti visi ugnikalnio pelenai), kur už įėjimą į kompleksą paėmė dar po 130.000 IDR. Borobudur šventyklos kompleksąs (pastatytas VIII – IX a.) yra vienas įspūdingiausių pasaulyje budistinės architektūros pavyzdžių, pastatytas trimis šimtmečiais anksčiau nei žymiosios Kambodžos Angkor šventyklos. Milžiniška piramidės formos akmens šventykla išpuošta ornamentais bei filosofinio turinio akmens reljefais, vaizduojančiais kelią iš sunkios kasdienybės į nušvitimą.

Buvo likus tik valanda iki saulėlydžio tai pamanėme spėsime apeiti pusę šventyklos ir užlipsime iš galo – deja, visi praėjimai buvo užrakinti ir teko grįžti nemažą kelio galą bei eiti tik per pagrindinį įėjimą. Kadangi šią šventyklą uždarinėja prieš pat saulėlydį, tai vos spėjome užlipti bei pamatyti kelis kalnus bei daugybę varpus primenančias tuščiavidurias statulų, kurių viduje – Budos statulėlės. Reikia kišti į vidų ranką ir bandyti pasiekti tą statulėlę, kad gyvenime pildytųsi norai.  Kaip gidas ir minėjo, taip apsauga ir padarė, nespėjus saulei nusileist pradėjo visus išvarinėt. Išeinant pardavinėtojai bandė prabėgom įsiūlyti batiką (ant odos darytą kokios nors deivės atvaizdą) pradžioje nuo $100, bet toliau ir net neklausėme. Tačiau nusipirkome 5 atvirutes už $2 🙂

Borobudur šventykla

Borobudur šventykla

Borobudur šventykla

Tiek Borobudur tiek ir kitose didesnėse šventyklose išėjimai padaryti taip, kad nepraėjęs mini turgelio neišeisi, nebent rasi paslėptą kelio sutrumpinimą link išėjimo, bet tokių rodyklių nesimatė. Prie tokio pardavėjų siūlymų reikia priprasti ir galiausiai nekreipti dėmesio, nes kainos nebūna pačios mažiausios prie šventyklų.

Grįždami pasiprašėme, kad mieste paleistų prie patikimo masažo, nes viešbučio kainos atrodė didelės. Kadangi gerai neatsiminėme visų kainų tai gavosi, kad ten kur nuvežė kainos buvo panašios (tik grįžus į viešbutį sugalvojome pasitikslinti kainas), tačiau kadangi nuo kopimo į ugnikalnį skaudėjo visus raumenis tai labai nesisielojom ir pasidarėme valandos trukmės aromatinius masažus po 200.000 IDR. Nors ir prašėme „softer“ varianto, tačiau net ir tas buvo labai skausmingas dėl iš vakaro patreniruotų ir gerokai skaudančių kojų raumenų 🙂

Džordžakartos centras ir stikliukas alkoholiui

Sekančią dieną po pailsėjimo darėm vietinį apsidairymą ir suvenyrų bei lauktuvių paiešką (buvo kelionės vidurys). Ankščiau aplankytame banke ėjome išsikeisti valiutos ir vis dėl to sugebėjome įkišti seno tipo šimtinę, kurios jau pradžioje nesitikėjome iškeisti.

Viena iš kūrybingų darbo dienų

Pagrindinė turistų gatvė Džordžakartoje yra Malioboro, kurioje pilna ir naudingų ir nenaudingų daiktų bei rūbų. Taip pat kiek toliau paėjus radome ir prekybos centrą kur jau buvo matomos fiksuotos kainos, tai jei jau derybos atsibodusios galima tiesiog iš ten pirkti.

Baisiai smirdantis vaisius Durian

Alaus pasirinkimo yra, bet jis brangesnis už patiekalą kavinėje

Meškiukai vaikams vežioti prekybos centre

Po apsipirkimų užsukome pavalgyt į pirmą pasitaikiusią, toliau nuo pagrindinės gatvės, kavinę ir pamatėme, kur gali būti filmuojami senovinio tipo filmai kur ant lubų sukasi ventiliatorius, stalai nežinia iš kelinto XXa. dešimtmečio, lankytojų nerasta, aplink badaujančios katės slankioja, bet yra tradicinė coca cola, o vištos patiekalas buvo visai skanus. Kauliukai labai patiko benamei(?) katei užklydusiai po mūsų pavalgymo.

Jaukus restoranėlis

Kadangi vis dar domino stikliuko (indonezietiškai sloki) pirkimas į kolekciją, tai bandėme ir šioje šalyje surasti ką nors kas galėtų parodyti, kur nusipirkti stikliuką su Indonezijos forma, pavadinimais ar vaizdais. Pasirodo tokių suvenyrų šioje šalyje nelabai yra, net ir apskritai be jokių vaizdų stikliukų nebuvo, nes vietiniai praktiškai negeria stiprių alkoholinių gėrimų.

Vis dėl to vienoje dirbtuvėje radome gražiai papuoštus stikliukus, bet pasirodo ten daro tik pagal užsakymus didelius kiekius, kaip vestuvėms ar pan. Paprašėme jei žino nurodyti kur galima būtų nusipirkti tokius daiktus. Parašė adresą ir išėjome ieškoti transporto. Kadangi vietiniai vežėjai sakė, kad adresas netoli tai galvojome pasiimt karietą su arkliu (kituose miestuose tokio transporto nėra), tačiau pasirodė, kad pigiau yra samdyti triratį minantį žmogų nei su gyvūnu pavežt. Taigi už 25.000 IDR susitarėm, kad nuveš iki nurodyto adreso. Vėliau supratome, kad už šią sumą suderėjome kokius 7-9km mynimo bei stūmimo su dviračiu. Vos ne vos radome tą nurodytą vietą ir pasirodė, kad ten daromi tik suvenyriniai puodukai ir įvairūs stiklai, tai vėl likome nieko nepešę. Už tą pačią sumą mūsų vairuotojas sutiko parvežti jau ir iki viešbučio.  Vairuotojas tikrai sąžiningai vežiojo ir klausinėjo visų  vietinių aplink kur pirkti stikliukų ar į kurią pusę važiuoti. Todėl pagalvojome, kad papildomai dar 10.000IDR duosim už tokį vargą. Bet kai papildomai padavėm, tai dar ištiesęs ranką į piniginę rodo, kad dar 5,000IDR pridėt.. Todėl galbūt geriau ir nepripratinti prie papildomų, nesuderintų, pajamų.

Ekskursijų kainos Džordžakartoje 1 (paspauskite pav.)

Ekskursijų kainos Džordžakartoje 2 (paspauskite pav.)

Spa kainos 4* viešbutyje Džordžakartoje

Vietinis skrydis Džordžakarta – Bali sala (Denpasar)

Iš vakaro bandėme susirasti transportą, kas pavežtų į oro uostą nes labai ankstyvas lėktuvas buvo (~7 val. ryto), tačiau pasirodo, kad viešbutis už 30.000 IDR turi autobusiuką su kuriuo nuveža klientus. Tačiau ryte jis „netikėtai“ pabrango iki 35.000 IDR. Bet ir tai kaina yra pakankamai normali, nes šiame mieste jau dauguma taksistų, dviratininkų, arklininkų kažkiek išnaglėję ir jei labai numušinėjama tai net ir nesivargina derėtis, o paprasčiausiai neveža. Oro uoste registracija į lėktuvą prasidėjo tik prieš keliolika minučių ir jokio skubėjimo nebuvo. Vietinis skrydis kainavo apie 100 Lt žmogui ir dar po 25.000 IDR oro uosto mokestis.

Pakilome, pasižvalgėm pusvalandį į šonus ir nusileidome. Balis – induizmo (Hindu) lizdas Indonezijoje.

Oro uoste susirinkome visus įmanomus lankstinukus įvairioms ekskursijoms ir nuomoms. Pasukame laikrodį dar 1 valandą į priekį. Išeiname ieškoti taksi, nes apie 5 km atstumas iki viešbučio (gyvenvietė Kuta), tai labai pasijautė, kad esame vakariečių labai lankomoje vietovėje, nes taksistai minimalią sumą iškart prašydavo 70-100 tūkst. IDR  (2-3 kart brangiau nei kituose miestuose) ir jei sakydavome mažiau tai praktiškai nusisukdavo ir nueidavo. Pasijautė, kad šioje saloje visi yra pripratę prie didesnių pajamų ir net turi išdidumo nenusipiginti. Galiausiai pora šimtų metrų paėję prie oro uosto išėjimo susiradome taksistą, kuris už 40.000 IDR nuvežė į vietą (nors nelabai sekėsi rasti tą adresą iš pirmo karto), tačiau automobilis buvo praktiškai be kondicionieriaus.. Bevažiuojant gatvėse pamatėme mažiau vietinių gyventojų nei turistų (visur kitur ant pirštų turistai skaičiuojami) ir iš vėliau matytų vaizdų supratome, kad ši šalies dalis – turtingų vakariečių „Palanga“ su daug įvairių pramogų bei palyginus mažai egzotikos.

Viešbutis Kutoje

Viešbutis (apie 5min. pėškomis nuo Indijos vandenyno) buvo taip pat 4 žvaigždučių ir kurio kainos prilygsta Lietuvoje esantiems viešbučiams (~1.1 mln. IDR už kambarį), o 4* lygio nelabai atitinka – pusryčiai tik iš 3 ar 4 patiekalų rinktis ir visada vienodi, mini baras tuščias, parkavimo praktiškai nėra, o ir šiaip pagal viską atitinka kokias 3*, palyginus su kitais viešbučiais šioje ir ankstesnėse kelionėse. Pliusas tik už tai kad buvo seifas ir nemokamas internetas.

Kambarį gavome pirmame aukšte (galbūt todėl vieną vakarą užmatėme driežiuką ant kambario sienos) prie pat baseino, kuriame visą dieną užsieniečiai pilna mirksta ir neina prie jokio Indijos vandenyno.

Vienu momentu pamatėme, kad viešbutis turi ir savo autobusiukus, tai galvojome, kad gal pigiai nuveštų atgal į oro uostą, tačiau pareikšta kaina 150.000 IDR šiek tiek didoka, kai už pusę šios kainos, bet kuris taksi nuvežtų. O vakarienę nusprendėme pasidaryti vietinėje terasoje, kuri lankstinuke ir internete labai gražiai parodyta, tačiau užlipus ant jos visiškai nieko gražaus nesimatė, buvo vaizdas į vandenyno pusę, bet ten šiuo metu vyksta naujo viešbučio statybos, tai matėsi tik statybų aikštelė. Tiek to, galim pavalgyt ir be gražaus vaizdo. Pasiėmėm 25 cm pica (labiau panaši į ~20cm) jau kainavo 47.000 IDR, kai kitur daugumoje vietų  už tiek gaudavome pietus ir gėrimus dviems. Taip truputį po truputį ir susidarė įspūdis, kad Balyje nelabai pigu (lyginant kitas Indonezijos vietas).

Kurortas Kuta ir valiutos keitimai

Kuta – puiki vieta kiekvieną vakarą stebėti saulėlydį ant smėlėto ir plataus jūros kranto. Taip pat tai gera vieta banglenčių mėgėjams, nes Indijos vandenyno bangos kasdien buvo didelės. Dykaduonių banglenčių nuomuotojų pilna pakrantė ir įsiūlys net ir nenorintiems. Rusai Kutoje turi banglenčių mokyklą, o visa informacija rusiškai joje pateikta. Mes išbandėme vietinį paplūdimio nuomuotoją su pamokomis už 1 val. (75.000 IDR), nors visi siūlo 2 val. už 150.000 IDR ir daugiau, ypač agentūrose, tačiau 2 val. dažnai yra perdaug todėl tiek ir siūlo, nes po valandos vargų jau būna pakankamas išmokta ir nereik instruktoriaus arba būna pervargimas ir antros valandos jau nesinori “irkluoti”.

Surfingo pradžiamokslių dalia..

Vietoje šalto alaus - švieži vaisiai

Norėdami užsisakyti ekskursiją turėjome išsikeisti valiutą, o tą galima padaryti ant kiekvieno kampo. Ir visur valiutų kursai nurodyti pakankamai aukšti, tačiau kai ateinama ir pradedama skaičiuoti tai visas kupiūras skaičiuoja po 20tūkst. (įsivaizduokite kai duoda 900 tūkst. už $100). Tuomet sudėtas kruveles detaliai perskaičiuoji, atrodo teisingai paskaičiavo. Tada bachūriukai sudeda visas kupiūras į vieną krūvą pasako, kad dar yra keitimo mokestis ir atims 20 ar 40tūkst. iš bendros sumos.

Va čia ir prasideda turistų maustymas, nes visi pinigai sudedami į vieną vietą ir sudėjimo metu žiūrint į akis „nepastebėtai“ už prekystalio nukrenta pora kupiūrų po 20tūkst. ant žemės. Gerai, kad turėjome patirties su draugais, kurie užsiima panašia pramogine „magija“, todėl netiesiogiai stebint pavyko pamatyti šį veiksmą po kurio daugiau nebėjome į tokias keityklas. Apie šiuos dalykus žinojome iš anksto (dėkui keliaukime.com už patarimą), tačiau norėjosi patiems pamatyti kaip tas vyksta – pavyko 🙂

Vėliau pinigus keisdavome tik Kodak‘e, kur pagal pirminę informaciją keitimo kursas būdavo blogesnis, bet vis dėl to blogesnis atrodydavo tik todėl, kad tose neoficialiose keityklose yra rašoma keitimo suma be komisinių, kurie yra įskaičiuoti Kodak‘e į valiutos kursą. Tai tokie te Balio valiutų keityklų ypatumai

*****

1 dalis: Kaunas — Minskas — Indonezijos sostinė Džakarta
2 dalis: Džakarta, Argo Dwipangga, Džordžakarta ir Ugnikalnis Merapi
3 dalis: Prambanan, Dieng Plateau, Borobudur, persikėlimas į Bali
4 dalis: Bali (Ubud, Taman Ayun, Git Git kriokliai, Lovina Beach, Tanah Lot, Uluwatu, Jimbaran)
5 dalis: Maistas, kainos, pramogos Indonezijoje. Ar verta?

*****

Viešbučiai Balio saloje

Viešbučiai Indonezijoje

Kelionė po Indoneziją. 2 dalis: Džakarta, Argo Dwipangga, Džordžakarta ir Ugnikalnis Merapi

Kelionė traukiniu Argo Dwipangga

Ryte kėlėmės gal kokią 5h ir netgi gavome pusryčius, nes pradeda gaminti net prieš 6 val. Išėjus iš viešbučio taksi gavome vos už 20.000 IDR – tokią kainą pasakėm ir iškart sutiko pats pirmasis taksi. Šį kartą taksi turėjo taksometrą, kuris stebint jis prisuko tik ~8.000 IDR. Dar pora tūkstančių taksistui kainavo įvažiavimas į stoties teritoriją, todėl reali kaina buvo tik kokia 10tūkst. IDR. Atvykus į Gambir stotį reikėjo praeit vartus (kaip oro uoste į skrydį), o traukiniai stotyje važiuoja trečiame pastato aukšte, tai būnant antrame aukšte ir važiuojant traukiniui dreba visos lubos.

Mūsiškis traukinis vėlavo kokį pusvalandį (8:00 grafikas), tačiau matemė kad nesame vieninteliai turistai laukiantys šio maršruto tai didelės baimės nebuvo. Galiausiai traukiniui atvykus sulipome į vidų, lagaminus teko dėti prie kojų. Taip važiuojant apie 7 val. tikrai būtų nepatogu, taigi pradėjome blaškytis ir mąstyti kaip čia įsipatoginti… Ir mums už nugarų sėdintis geranoriškai nusiteikęs indonezietis vieną lagaminą priėmė į šalia esančią laisvą vietą (o kur būtų tilpę ne pirmos klasės traukinyje?). Jis vėliau truputį bandė apšviesti ką galėtume pamatyti Džordžakartoje, nors vos mokėjo anglų kalbą, tačiau mūsų turimos knygos žemėlapyje pieštuku pažymėjo kelias rekomenduotinas aplankyti vietas.

Kelionės metu į ryžių laukus turbūt atsižiūrėjome visam gyvenimui, nes susidaro įspūdis, kad praktiškai daugiau nieko be ryžių ir neaugina. Po truputį kildavome aukštyn į kalnus, po to leisdavomės, o šis pirmos klasės traukinys ant bėgių keistai drebėdavo bei dundėdavo – neaišku kuriame amžiuje jie ten buvo nutiesti.

Vienoje stotyje stabtelėjome trumpam, kur keli vietiniai pardavėjai greit prabėgo per traukinio vidų tikėdamiesi ką nors parduot todėl susidarė jausmas, kad tik dėl pardavimų ir sustojo tas traukinys, nes retai kur stodavo apskritai. Pardavimų ir maisto siūlymų netrūko ir pačiame traukinyje. Per labai nešvarius Argo Dwipangga traukinio langus taip pat matėme nemažai ir sporto aikštelių (krepšinio, futbolo, tinklinio ar badmintono).

Sostinėje Džakartoje miegama visur

Gyvenimas prie bėgių

Apetitiniai kanalai

Ryžiai...

..ryžiai..

.. ir dar kartą ryžiai..

Pradžia Džordžakartoje (Yogyakarta arba Yogya)

Išlipus iš traukinio indonezietis mus palydėjo iki taksi ir su vietiniais pašnekėjo bei paaiškino, kad mes eisim pėškom (buvom sumastę su tuo vietiniu eit pakeliui, nes tik ~2km atstumas, bet su jo nerišlia anglų kalba nesupratome, kad jis pirmiau eis pavalgyt, tai teko keist planą), bet galiausiai suderėjome vieną iš įnoringų taksistų nuvežti už 20.000 IDR, nors pradinės sumos buvo dvigubos ir daugiau.

Viešbutis 4 žvaigždučių, nors visa aplinka, parkavimas, durų atidarinėjimas ir aptarnavimas prilygsta 5 žvaigždutėms. Jei atvykote pakeliauti tai tokio prabangaus nereiktų. Viešbutyje buvo nemokama treniruoklių salė (net nebuvo kada išbandyti), baseinas, nemokamas internetas, o pusryčiai švediško stalo tipo su daugybe patiekalų, vaisių ir saldumynų, kurių ne visus pavyko išragauti per kelias dienas. O papildomo maisto bei mini baro kainos jau gerokai aukštesnės nei gatvėje ar parduotuvėje.

Viešbutyje esančioje kelionių agentūroje iš vakaro tikėjomės užsisakyti kelionę, tačiau kai sužinojome, kad dviem žmonėm kiekviena kelionės diena (praktiškai tik vairuotojas su mašina ir retais atvejais gidai) kainuos po 400-500 Lt greitai perėjome prie paieškų internete, kur susiradome kelias turizmo agentūras. Ir ryte išėjome į miestą ieškotis kur čia kelionių susirast į aplinkines įžymias vietoves.

Patarimas. Keliones reikia susiieškoti kaip galima ankščiau iš vakaro arba internetu užsisakyt, kad atvažiuotų iki viešbučio su vairuotoju. Susimokėt pilnai patikimai galima ir vairuotojui.

Pradžioje ėjome išsikeisti pinigų, nes likutis jau buvo prie galo. Nuėjome į kitoje gatvės pusėje esantį banką. Padavėme kupiūromis po $5, $10, $20, nors oficialus keitimo kursas buvo nurodytas vienas, tai paskaičiavus pasakė kad kokiais 5-10% duos mažiau nes smulkios kupiūros. Tada paklausėme kiek būtų jei po $1 keistume tai duotų apie 20% mažiau nei oficialus kursas. Tuomet ištraukėme kupiūras po $100, tai pasirodė, kad nepriima tų kurios prasideda kodu A (senos leidybos), o priima tik su kodo pradžia H (naujesni). Dėl kupiūrų senumo nežinojome – bus pamoka. Tada davėme kelias šimtines su H pradžia, tai vėl nuėjo ir atėjus pasakė, kad vėl duos kokiais 5% mažiau vien todėl, kad pinigai buvo perlenkti dukart.. Po šito bandymo jau trūko kantrybė ir išėjome. Taigi banke oficialaus kurso sumą duoda tada kai duodate $100 kupiūromis, kurios yra visiškai naujos be jokių perlenkimo žymių.

Išėjus gatvėje nusprendėme pabandyti šiame mieste esantį triratį minamą taksi (Džakartoje ir Balyje jų nėra). Išsitraukėme pirmą susirastą kelionių agentūros adresą ir susitarėm, kad nuveš už 20.000 IDR, nors vaizdavo labai nepatenkintą. Vėliau supratome, kodėl jis nebuvo entuziastingas veždamas du vos į vienvietę transporto priemonę telpančius turistus. Pasirodo atstumas iki tos turizmo bendrovės buvo kokie 4-6km ir mynimo buvo tikrai nemažai. Įkalnėse net buvo pagailę (~48m. vyras, „storumo“ kaip dauguma paauglių) kaip nulipdavo nuo dviračio ir stumdavo kiek jėgų turi, tačiau atsisakydavo kai sakydavom, kad galim paeiti įkalnėse.

Vietinių transportas

Turistų transportas

Į tokį sugebėjome net dviese tilpti

Galiausiai kai privežė iki susirastos agentūros – ji jau buvo uždaryta, tačiau toje pačioje gatvėje pamatėme dar pora veikiančių ir vienoje iš jų nusipirkome praktiškai visas keliones Džordžakartoje. Mėtytis tarp agentūrų nėra tikslo, nes visų kainos identiškos.

Kadangi jau saulė turėjo tuoj leistis ir tą dieną ekskursijų nebuvo galima padaryti, tai išsirinkome naktinę ekskursiją tą patį vakarą, o sekančiai dienai tik po poros valandų pertraukos nuo pirmosios.

Kadangi buvo tik viena naktinė ekskursija tai ją ir pasirinkome, nors labai svarstėme ar reikėtų ją bandyti.. Tai ekskursija – kopimas į veikiantį, vieną aktyviausių pasaulyje, ugnikalnį Merapi.

Šis „džiaugsmas“ kainavo po 190.000 IDR (~57 Lt). Užsisakėme dar pora kelionių kitoms dienomis. Vietinės agentūros darbuotojos gan neblogai kalbėjo angliškai, taigi paprašėme, kad užrašytų kelis vietinius patiekalus  Išėjus lauke vis dar laukė tas pats mūsų „taksistas“. Pradžioj lyg ir norėjom pasivaikščioti po apylinkes ir užeiti pavalgyti agentūroj pasiūlyto maisto, bet jis niekaip neatstojo, pasiūlė nuvešti į gerai vietinį maistą ruošiančią kavinę bei palaukti tiek kiek reikės, kad tik su juo grįštume atgal į viešbutį. Taip ir padarėme pakeliui į viešbutį stabtelėjome pavakarių – Gudek (vištiena su ryžiais ir kt.), o jis tuo tarpu laukė lauke kol baigsim valgyt. Taigi pavalgius ir nustebus, kad jų vietinis patiekalas yra vištiena su vaisių žele ir dar kažkokiu aštriu „marmeladu“ (tikėjomės labiau egzotikos 🙂 ) pajudėjome viešbučio link.

Patiekalas Gudek

Dar pas jį paprašėme, kad  pakeliui kokių nors prieskonių parodytų , tačiau jis mūsų nesuprato, o pradėjo savo siūlyti  ar norim pamatyt kažką ko mes nesupratom su jo nerišlia anglų kalba, bet sutikom ir užvežė pas batik (spalvinimo menas su vašku) menininkus. Pirmiausia užsukome pas vieną, kuris  gaminana figūras šešėliniam teatrui. Pamatę kainas 300-500tūkst. IDR už nuspalvintą odą tikrai galvojome po pasakojimų apsisuksime ir eisime iš ten, bet po neilgų demonstracijų pastebėjome Bimos (vietinė deivė) dirbinį (iš kažkokio gyvūno odos), kurios pradinė kaina 400.000 IDR iškart pasakius 200.000 IDR sutiko parduoti, bet daugiau nebenuleido.Vėlesniuose keliones etapuose panašių dirbinių (galbūt ne tiek kokybiškų) teko matyti turgavietėse už ~60.000 IDR.

Išėjus iš šio menininko užrodė paveikslus su batik stiliumi. Čia jau žinojome, kad nepirksime (nors transportuotis įmanoma) todėl ir kainų neklausėme, bet išklausėme kaip viskas yra daroma ir bandysime lietuviškoms velykoms pritaikyti šį spalvinimo būdą vašku, nes nusipirkome darbui su vašku skirtą įrankį (bandysim kiaušinius marginti 😉 ). Po to mūsų vairuotojo griežtai paprašėme (tik taip su jais įmanoma) jokių daugiau menų ir pirkinių – tiesiai į viešbutį, tai taip ir padarė – daugiau niekur nestojo. Vairuotojas pasitaikė vienas iš geriausiai kalbančių šioje šalyje sutiktų žmonių, tai paklausinėjome ir šiaip papasakojo ką ir kur galima pamatyt ar nusipirkt. Grįžimą iki viešbučio jau susitarėm už 40.000 IDR, nes jis jau buvo privatus mūsų pusdieno vairuotojas.

Visas Džordžakartos transportas: arkliai, triračiai, motociklai ir automobiliai

Saulėtekis ant Merapi ugnikalnio

Grįžus iš miesto viešbutyje pasistiprinome ir susiruošėme, kaip po kelionės galime patvirtinti, didžiausiam šios kelionės įspūdžiui – kopimui į aktyvų ugnikalnį Merapi. Apie 10 val. vakaro vairuotojas Nindya atvyko laiku ir iš pirmo žvilgsnio jį atpažinome, nes atrodė kaip indėnas iš amerikiečių filmų, bet anglų kalbą buvo bene geriausiai įvaldęs iš visų sutiktų vietinių gyventojų. Pakeliui daug pasakojo apie cunamius, ugnikalnių išsiveržimus, prieš kelis metus buvusius turistų apiplėšimus šiame kelyje, indoneziečių gyvenimo būdą ir atsakė į daug mūsų klausimų, nes iki šiol niekas normaliai nesuprasdavo arba nemokėdavo paaiškinti.

Stovykla iš kurios turėjome pajudėti buvo 1500 metrų aukštyje, ugnikalnio aukštis 2968 metrų. Kylant į stovyklą sustojome prie vietinio kaimo šventės, kurioje vyko lyg ir tabako derliaus nuėmimo šventė, o visas kaimas buvo susirinkęs apie šokių salėje išsipuošusius šokėjus. Tiek vietiniai, tiek mūsų vairuotojas yra pilnai įsitikinę, kad po to kelių valandų šokių į vietinius įsikūnija velnias (ar kažkas pan.) ir tuomet tas šokėjas daro keistus dalykus (valgo stiklą ir pan.).

Merapi pakalnės kaimelio šventiniai šokiai

Nindya kažkiek papasakojo ir apie mūsų laukiančią kelionę džiuglėmis į Merapio ugnikalnį. Kopimai organizuojami šiaurinėje pusėje, nes truputį mažesnė tikimybė esant ugnikalnio išsiveržimui, kad vyks į šiaurinę pusę. Minėjo, kad pietinėje pusėje yra pakankamai tigrų ir kitų džiunglių gyvūnų, nuo kurių ne vieni savarankiški alpinistai nėra grįžę. Galėjo pasitaikyti ir šiaurinėje pusėje minėtų gyvūnų, tačiau minios atseit jie bijo.

Kopimas turėjo prasidėti 1 val. nakties, o viršuje turėjome būti apie 5 val. ryto – prieš pat saulėtekį. Palaukėme to vakaro pilnos turistų grupelės, kurioje buvo apie 10 narsuolių. Buvo duoti 4 vietiniai gidai (3 turistai vienam gidui) mokantys kelis angliškus žodžius, įsijungėme žibintuvėlius ir pajudėjome į viršų. Kol ėjome kokį kilometrą dar asfaltuotu pasviriu keliuku į atrodė, kad bus tikrai sunku, tačiau galvojome, kad taip po truputį einant iš užlipsim. Tuomet baigėsi asfaltas ir supratome, kad tiek daug kartų keiktis dar neteko….. ~3,5 val. kopimas akmenimis ir grioviais su kuprinėmis tikrai nesuteikė tiek džiaugsmo kaip gulėjimas paplūdimyje. Kuo aukščiau tuo labiau vėso oras ir vėjas didėjo, tačiau daug rengtis irgi buvo blogai, nes prakaitavimas nuo kopimo buvo dar didesnis.

Per gerą valandą atsiskyrėm į kelias grupes pagal greitį, mes, deja, judėjome lėčiausios grupės priekyje, nors pradėjome gan energingai su greičiausiais. Pakeliui vieną turistą praradom, nes čiurnos trauma atsinaujino – tai likom penkiese su vienu gidu. Pertraukėles kartais darėm net kas pora minučių, per kurias kas nors atsigerdavo, kas nors užkasdavo (būtinai reik užkandos ir gėrimų), gidai ir parūkydavo, pora kiniečių ir pamedituot spėdavo.

Belipdami matėme kaip prie kito kalno artėja audra su žaibavimais tai tas dar vis skatino lipti aukštyn, o kadangi buvo likęs tik vienas gidas, tai net ir nusileist jau nebūtų kaip. Griaustiniai taip ir nepraėjo pro kitus kalnus bei ugnikalnius – išsisklaidė. Gidas gal pusiaukelėje pasakė, kad mes tikrai neužlipsim su tokiais tempais. Bet vargais negalais prie viršaus prisivijome priekyje buvusius turistus, nes užkopti iki pačios pačios viršunės ir pamatyt lavą žiūrint į kraterį niekam neleido, nes ugnikalnis leido daug dujų ir dumų. Po to sužinojome, kad prieš kelias dienas buvo paskelbtas pavojus dėl ugnikalnio išsiveržimo, o grįžus, po trijų savaičių nuo kopimo, perskaitėme naujienas kopimą į šį ugnikalnio uždarymą ir suaktyvėjimą, bei avarinio lygio paskelbimą. Ir vos kelioms dienoms praėjus apie išsiveržimą ir žmonių bei gyvūlių žūti.

Nepaisant pastovios išsiveržimo grėsmės ugnikalnio papėdėje įsikūrę ne tik daug kaimų, bet net ir nemažas miestas (Solo). Vietiniai neturi baimės gyventi šioje vietoje (po kelių savaičių esant didžiausiai grėsmei dėl išsiveržimo – atsisakė evakuotis), nes mano, jog jei ir išsiverštų lava, tai tekėtų žymiai ankščiau susiformavusiais lavos grioviais. Kiek pasakojo vairuotojas tai per paskutinius kelis išsiveržimus praktiškai žudavo tik tie žmonės kur laukuose (gerokai nuo ugnikalnio) darbuodavose laukuose ir juos užmušdavo krentantys akmenys, bei kokie nors neatsargūs turistai. Iš viso jų narsumo susidarė įspūdis, kad indoneziečiai neturi baimės nei drebėjimams, nei cunamiams, nei ugnikalniams, o viską priima taip pat paprastai kaip pas mus kokia nors audra.

Saulės patekėjimas buvo „šis tas“, o vaizdai ir nuotraukos suteikė keliolika minučių džiaugsmo, kol nepradėjome lipimo žemyn…

Saulėtekis nuo ugnikalnio Merapi

Lipant žemyn jau buvo šviesu ir kiek drasiau dėl matomo kelio, tačiau atsirado kita problema – slidinėjantys akmenys iš po kojų. Todėl teko kiek atsargiau dėti žingnius. Pora minimalių griuvimų labai nepristabdė lipimo ir jau matėm šviesą tunelio gale – kaimo stovyklą iš kurios startavome. Viduryje lipimo pamatėme keletą vietinių gyventojų, kurie rytais užlipa ir prisirenka žolių prakuroms daugiau nei atrodo galėtų panešti, ir tokiu ankstyvu metu jau leidžiasi žemyn…

Šalia Merapi viršūnės. Aukščiau neleido dėl didelio dujų kiekio einančio iš kraterio.

Kito ugnikalnio fone su puslapio reklama 🙂

Ugnikalnio nuokalnė

Matosi pakalnėje esantis kaimas (~1,5km aukštyje)

Just nice one

O čia Merapio seismografas

~6:30 ryto jau žmonės leidžiasi su ryšuliais

Besileidžiant šalia ir skardžiai...

Tabako auginimas pakalnėje

Galiausiai pasiekėme asfaltuotą kelią prie kurio šį kartą jau laukė mūsų vairuotojas ir pavežė tą likusią kelio atkarpą. Kai paklausėme kodėl negalėjo pavežti iš vakaro kai į kalną reikėjo lipt tiesiog pasijuokė, kad turėjome apšilti kojas.. Gavome pusryčių ir alaus, tada supratome, kad visi vargai baigti.. 🙂

Išsvajotieji pusryčiai reiškiantys vargų pabaigą 🙂

Patarimas. Tokiai ekskursijai reikalingas bent poros mėnesių fizinis pasiruošimas, ypač kojoms.

Važiuojant atgal mūsų vairuotojas kažką dar pasakojo, bet jau sunku buvo girdėti, nes po naktinio žygio labai norėjosi miego. Buvome pas jį prašę, kad užveštų kur nors kur galima būtų nusipirkti ryžių rinkėjų kepurę, taigi jis stabtelėjo prie turgaus kur ir nusipirkome tą kepurę už 30.000 IDR, tai pat parekomendavo paragauti vaisių salak, o jau važiuojant link viešbučio stabtelėjęs kelio pakraštyje iš ilgų žolių parodė kokias figūras (gėlę, papūgą) vaikystėje darydavo.

Dar nenuskintas vaisius Sala

*****

1 dalis: Kaunas — Minskas — Indonezijos sostinė Džakarta
2 dalis: Džakarta, Argo Dwipangga, Džordžakarta ir Ugnikalnis Merapi
3 dalis: Prambanan, Dieng Plateau, Borobudur, persikėlimas į Bali
4 dalis: Bali (Ubud, Taman Ayun, Git Git kriokliai, Lovina Beach, Tanah Lot, Uluwatu, Jimbaran)
5 dalis: Maistas, kainos, pramogos Indonezijoje. Ar verta?

*****

Viešbučiai Džakartoje (Jakarta)

Viešbučiai Džordžakartoje (Yogyakarta)

Viešbučiai Indonezijoje

Kelionė po Indoneziją. 1 dalis: Kaunas – Minskas – Indonezijos sostinė Džakarta

Apie Indoneziją

Kas yra Indonezija?

Indonezijos Respublika – salų valstybė Azijos pietryčiuose. Indonezijos pavadinime yra du žodžiai: lotyniškas Indus, reiškiantis Indiją ir graikiškas nesos, reiškiantis salas. Taigi, šalies pavadinimas gali būti verčiamas kaip Indijos salos, kurių ji turi virš 17 tūkst. ir kuriose viso gyvena apie 250 ml. gyventojų.

Kodėl Indonezija?

Šilta, egzotinė šalis puikiai tinkanti povestuvinei kelionei ir šiuo metu buvusi tarpsezonyje tarp Azijoje būdingų sauso ir lietingo sezonų (kitur jau lietingi sezonai). Šią kelionę mums suorganizavo kelionių agentūra www.geros-keliones.lt. Esame tikrai patenkinti ikikelioniniais vizų ir bilietų pasirūpinimais, kelionės plano surašymu, Lonely Planet knygos apie Indoneziją dovanojimu (jei kam reikės galėtume perleisti) ir atsakymais į daugybę mūsų klausimų 🙂
Prieš išvykimą pasiskiepijome nuo Hepatito A+B (po 3 injekcijas – 137 Lt), taip pat nuo rekomenduojamos difterijos (nuo 40 Lt, bet su papildomais skiepais injekcijoje kaina kyla).

Aplankėme šias tris pagrindines vietoves: sostinę Džakartą, kultūros sostinę Džordžakartą bei vakariečių “Palangą” Bali (žemėlapis).

Tekste prie esančių piniginių įverčių kai kur skliausteliuose bus įrašyta koks buvo iš anksto žinomas pinigų kiekis už konkrečią paslaugą ar prekę todėl galėsite palyginti.

1 BYR (Baltarusijos rublis) – 0.00083 / LTL
1 USD – 9090 IDR (Indonezijos rupija)
1 EUR – 12670 IDR
1 LTL – 3683 IDR
Geriausias lyginimas 1000 IDR lygu lietuviškiems 30ct.

Išvykimas iš Lietuvos ir Baltarusijos ypatumai

Rugsėjo 23 d. Paskutiniai susipakavimai, rūbų išsidėliojimai ir atsigulimas su viltimi, kad dar pavyks užmigti ir pamiegoti… 02:00. Žadintuvas – skausmingesnis nei bet kurį darbo rytą.. Apsirengiam ir per pora susinešimų susimetam visą lagaminų ir tašių rinkinį į mašiną ir pajudame link Kauno autobusų stoties, pakeliui paimdami, mašinos transportavimu ir saugojimu, pasirūpinančius asmenis.

Kadangi labai daug persėdimų, įsėdimų, ugnikalnių išsiveržimų (trukdančių skrydžiams), įvairių šalių streikų tai bijodami pavėluoti būname gerokai ankščiau – kiek po 3 val. nakties (autobusas 03:55). Oras jau kaip gilaus rudens – vėsus ir vėjingas.

Laukiame, jaudinamės, nes daugiau pakeleivių stotyje nesibūriuoja ir likus tik keliom minutėm iki išvykimo pasirodo mūsų autobusas. Sėdame į dviaukštį aplopytą autobusą ir pajudame link Vilniaus (autobuso reisas Palanga-Vilnius-Minskas). Bilieto kaina 57 Lt asmeniui, bilietus galima nusipirkti ir į vieną pusę, tačiau Baltarusijos pareigūnai gali būti susidomėję kodėl atgalinių transportų nėra. Vilniuje persėdimas į kitą TOKS autobusą (vairuotojas pagrinde kalba rusiškai), kuris jau važiuoja iš tiesiai į Minską.

Pasienyje Lietuvos postą pravažiavom su minimaliu keleivių skaičiaus sutikrinimu. Tuomet privažiavome prie Baltarusijos muitinės kur vėl sutikrino asmenų skaičių ir pajudėjome toliau, bet pasirodo tai buvo dar ne visas tikrinimas ir dar už gero puskilometrio vėl laukė baltarusiai – šį kartą surinko pasus ir užtruko ilgiau kol patikrino visus pasus prie savo kompiuterių. Kitataučiams t.y. mums teko supildyti imigracinę informaciją.

Pagaliau kirtus sieną kažkodėl „susišvietė“, kad turėtų suktis laikrodis valandą į priekį – taip ir padarėme. Tuomet susižvalgę į laikrodžius pamanėme, kad autobusas gerokai vėluos ir liks mažiau laiko iki lėktuvo. Ir vėl jaudulys, kurio greičiausiai nebūtų jei vėluotume grįžti iš atostogų, o ne į jas važiuojant.

Išlipome iš autobuso ir jau dairomės į kurią pusę čia reik eit, kad kaip galima greičiau pasigauti taksi, nes iki oro uosto apie 50km ir apie 3 val. (su pasuktu laikrodžiu atrodė, kad jau mažiau nei 2 val. iki skrydžio). Ilgai dairytis neteko nes prisistatė „bachūriukas“ ir sako 100.000 BYR (planas 70.000 BYR, iš Lietuvos užsakant 90.000BYR). Iškart apsistojome prie žinomos sumos (70.000 BYR) ir nenusileidome. Galiausiai kategoriškai atsisakius su juo važiuoti už nuolaidinę sumą 90.000BYR ir pasukus link gatvės taksistas atlyžo ir pasakė, kad tuoj privažiuos.

Baltarusių važiavimo ypatumai truputį skiriasi nuo mūsų miestų ir visi važiuoja kupini pykčio neribodami savo greičio bei minimalaus atstumo nuo priekyje esančių automobilių, panašiai kaip Lietuvoje prieš gerą dešimtmetį.

Bevažiuojant susiderinome, kad mokėsime doleriais ir taksistas iškart sako $25, nors paskaičiavus gavosi $23.33. Pasakėm, kad skaičiuot mokam ir kursą žinom, tai linksmai sutarėme dėl $24 atlygio. Bevažiuodams greitkeliu nusuko į kažkokį miško kelią prie kurio nebuvo visiškai jokių ženklų link oro uosto – net įdomu pasidarė ar neveža kur nors „miesto miške parodyt“ 🙂 Bet po kokių 10 min. tuo miško keliu pamatėme ir oro uostą. Atsilyginome ir sutarėme, kad, jei reiks taksisto ir gido po Minską, grįžtant atgal parašysime žinutę su nusileidimu.

Prie įėjimo į lėktuvą buvome laiku ir po keliolikos minučių laukimo pradėjo įleidinėti į lėktuvą. Pirmas praėjimas ir praskenavimas buvo pažymėtas rankenos nutrūkimu, nors lagaminas svėrė ~20kg ir prieš trejetą metų buvo pirktas JAV (kokybė?).. Praėję galvojome, kad jau liko tik į lėktuvą įlipti, tačiau buvo dar pora (viso net trys) patikrinimų ir skenavimų…

Pagal išankstinę informaciją įlaipinimo salėje duty free tikėjomės pigiai nusipirkti baltarusiškos degtinės arba brendžio „dezinfekcijai“ Indonezijoje, tačiau net ir šiame šioje šalyje teko nusivilti duty free kainomis, kurios aukštesnės net už lietuviškas stipriųjų gėrimų kainas…

Patarimas. Pasiimti kažkiek stipriųjų gėrimų iš Lietuvos.

Truputį pasifotografuojame ir sėdame į lėktuvą, kuris buvo pirmas iš šešių pakilimų šioje kelionėje.. Pravažiuojantis aptarnaujantis personalas dar sugebėjo pagasdint, kad blogas ženklas yra fotografuotis prieš skrydį..

Abu Dabis su Etihad Airways

Į Abu Dabį skridome su Etihad Airways ir jei kada bus pasirinkimas kurią oro bendrovę rinktis tai neabejotinai rinkitės šia kompaniją, nes ši pakankamai nauja bendrovė yra geriausia pasaulyje ir kasmet surenka daugybę apdovanojimų skrydžių srityje. Visų pirma nustebino patogios kėdės ir individualūs ekranai, kuriuos Europoje teko matyt tik Suomijos oro linijose, o transatlantiniuose tai čekų oro linijose (skrydyje į JAV), tačiau dar niekur nematėme tokių individualizuotų galimybių:

  • matyti įvairią skrydžio informaciją
  • žiūrėti pačius naujausius ir kiek senesnius filmus keliomis kalbomis
  • video laidos apie keliones ar tam tikras šalis
  • klausyti muzikinius albumus arba „gyvų“ radio laidų ir kt.
  • žaisti žaidimus

Be viso šito skrydžio metu gaunate tikrai nekuklų maisto davinį bei neribotai alkoholinių (Smirnoff lygio degtinės, vynai, pora alaus rūšių) ir nealkoholinių gėrimų. O stiuardesės Jums visą šitai atneš neavėdamos batelių.

Personalo aptarnavimas ir malonumas tikrai nepriekaišti – pasistengs atsakyti į Jūsų klausimus bent 5 skirtingomis kalbomis.

Ir žinoma ši bendrovė tikrai nėra baisi kainų atžvilgiu – nes šiuo metu naršant tolimus skrydžius po rytus ji pigumu gerokai lenkia kitas oro bendrovių kombinacijas. ~5,5 val. ilgumo neprailgo, o ir vietų buvo daugiau nei pakankamai todėl galima buvo net per kelias vietas pamiegoti ar filmų pasižiūrėti. Viso įveikus net 4 skrydžius su šia bendrove, kiekvienas surinkome virš 13 tūkst. mylių, kurių vertė ~157 EUR Etihad rewards parduotuvėje.

Patarimas. Jei skrendate ilgesnius atstumus siūlau pasidaryti mylių rinkimo kortelę, nes vėliau galite atsisiųsti nemokamų daiktų iš oro linijų bendrovės.

Po nusileidimo Abu Dabyje teko kelių valandų neprailgęs laukimas bei pasivaikščiojimas didžiuliame ir įspūdingai atrodančiame oro uoste (JAE laikas +1 val.), kuriame maisto ir daiktų kainos tikrai nemažos (~0,33l pigiausias atsigėrimas 2 EUR, „statoilinis submarinas“ $7 ir daugiau bei pan.).

Patarimas. Jei yra galimybė įsidėkite truputį maisto ir/ar snacks‘ų.

Abu Dabio oro uostas (Jungtiniuose Arabų Emiratuose)

Abu Dabyje kelionėje pirmą kartą susidūrėme su kitokia „kur karaliai pėsti vaikšto“ kultūra. Tiek arabuose, tiek vėliau ir Indonezijoje vyriškame WC praktiškai nėra tualetinio popieriaus (nebent europiečiams pritaikyta). Pasirodo, kad ir kokius reikalus atlikę šie rytų šalių gyventojai kažkokiu būdu nusiprausia su šalia tualeto krėslo esančiais rankiniais dušais net neišėję iš būdelės. Ir kas įdomiausia apsisausinimui taip pat nėra jokių popierių ar rankšluoščių.

Ne kartą teko įeiti į budelę, kurioje vanduo (likęs po kažkieno reikalo) praktiškai kulniukus sėmė. Kai kuriuose jau gražesniuose WC „po reikalų“ pribėgdavo berniukas (vos ne ištisą parą dirbantis), kuris ir nusausindavo tą visą vandenį. Taigi jei kartais neturėtumėte tualetinio popieriaus – teks išbandyti rytietišką dušą 🙂

Abu Dabyje teko pralaukti kiek daugiau nei 6 val. bet neprailgo dėl įvairių vietinių įspūdžių. Bandėme teirautis ar neišleistų iš oro uosto ir spėt keliom valandoms nuvažiuoti pasižvalgyti po arabų vieną iš didžiausių miestų. Deja to padaryti nebuvo negalima, nes vizos neturėjome.. Oro uosto darbuotojų paslaugumas tai super – tik pakeli akis į viršų lyg dairytumeis ir bet kuris arčiausiai esantis darbuotojas klausia „need help?“. Po palaukimo pakilome link išsvajotosios Indonezijos su Etihad Airways (daugiau 8 val. skrydis, kuris taip pat neprailgo). Aptarnavimo kokybė ir toliau tenkino ir stebino. Šį kartą lėktuve visi buvo panašūs į indoneziečius. Leidžiantis lėktuvui reikėjo pildyti pakankamai detalę Indonezijos imigracijos kortelę.

Patarimas. Pasą arba paso duomenis bei tušinuką geriau turėti prie savęs, kad prieš nusileidžiant nereiktų per galvas lipti ir ieškoti savo rankiniame bagaže.

Indonezija welcomes

Leidžiamės betemstančioje Indonezijos sostinėje – Džakartoje. Aktyvi diena šiuo metu šiame pasaulio krašte prasideda labai anksti, o baigiasi kiek vėliau nei 17:00. Pasukame laikrodį 3 val. į priekį (jau 4 valandomis lenkiame Lietuvos laiką).

Džakartos Soekarno Hatta oro uostas jau neprimena ištaikingo Abu Dabio oro uosto – tai jaukus su gamtine žaluma vieno aukšto pastatas.

Džakartos Soekarno Hatta oro uostas

Tik išlipę iš lėktuvo su visa minia skubame link lagaminų atsiėmimo, tačiau pirmiau reikia praeiti imigracijos postą, todėl stojame prie užsieniečių eilės, kuri yra neįtikėtinai trumpa. Čia sužinome, kad reik grįžt nemažai kelio atgal ir nusipirkt vizą už $25. Tada supratome, kodėl buvo praktiškai tuščia užsieniečių eilė. Po kokiu 20-30 min. ir mes sulaukėme savo eiles susimokėt už mėnesio trukmės Indonezijos vizą.

Grįžome prie imigracijos. Čia per mini apklausą gali pasirodyti, kad atvykome į JAV ir mus klausinėja dėl deportavimo.. Kur apsistosite? Kur po to keliausite? Dar kažko klausė.. Pagal išankstinę informaciją žinojom, kad gali klausti dėl pakankamo pinigų kiekio arba kreditinės kortelės turėjimo, tačiau to nebuvo. Praleido 🙂

Sostinė Džakarta (angl. Jakarta) 1 diena

Džakartos oro uoste susirandame lagaminus ir ieškome išėjimo, kuris tikrai neaišku kurioje pusėje. Ėjome ėjome ir pasirodo pataikėme prie vietinių gyventojų išėjimų, kur buvo dideli susigrūdimai ir rytietiška „panika“. Čia radome ir pirmąją valiutos keityklą (1 USD – 8750 IDR), kur net vietiniai po kelis kartus perskaičiuodavo paduotą sumą. Po to oro uosto darbuotojas pastebėjo, kad net keli užsieniečiai čia jau blaškosi ir nusiuntė į visai kitą oro uosto pusę, kur ir yra išėjimai. Išeiname iš kondicionuojamo oro uosto ir… ir dvelksteli +30 arba dar didesnė šiluma. Mes jau vietoje!

Taxi, taxi, ser, mister, taxi, taxi, where are you from, how much do you want, taxi, taxi – krūvos taksi paslaugų teikiančių indoneziečių. Visoje šalyje kreipiniuose pirmiau kreipiamasi į vyrus (mister, ser etc.). Dėmesio į taksistų kalbinimus nekreipiame nes žinome, kad yra tiesioginis autobusas vežantis iš oro uosto į miesto centre esančią Gambir autobusų-traukinių stotį, kuri yra netoli mūsų viešbučio. Oro uoste nusiperkame šalto vandens buteliuką (0,5l , 6.000 IDR) ir bilietus (po 20.000 IDR) į Gambir autobusų stotį su kas pusvalandį važiuojančiu transportu.

Autobusas oro uostas - Gambir autobusų / traukinių stotis

Džakartos gatvės su daug "S" (sustoti draužiama) ženklų

Autobuse esame vieninteliai baltaodžiai važiuojantys šiuo autobusu, bet niekas tiek dėmesio nekreipia kaip dažnai Lietuvoje žiūrima į kitos spalvos žmones. Išlipus vėlgi daugybė taksi paslaugų, taip pat griebiančių ir bandančių padėti lagaminus tampyti berniukų. Kadangi po 1,5 paros buvome nusprendę važiuoti su traukiniu iš sostinės į Džordžakartą (angl. Yogyakarta), todėl iškart ėjome ieškoti kur nusipirkti traukinio Argo Dwipangga bilietus. Kadangi angliškai labai retas kas šneka tai pirmiau nuėjome į informaciją, kuri paaiškino pakankamai informatyviai, o dar keli sėdintys vietiniai palinkėjo sėkmės ir saugotis vietinių, nes pastarieji gali „nelabai gražiai su mumis elgtis“. Argo Dwipangga bilietų kainos pasirodo keičiasi kiekvieną pirmadienį ir šiuo metu šio virš 500 km atstumo maršruto kaina patapo po 300.000 IDR (planas 225.000 IDR). Žinoma galima rinktis ir ne pirmos klasės traukinį (apie 100.000 IDR), tačiau greičiausiai toks ir sudužo maždaug po 4 dienų nuo mūsų važiavimo.

Nusiperkame bilietus į traukinį ir einame ieškoti kas mus paveš ~4km iki viešbučio, nors buvo mintis ir pėškomis eiti (~2km), tačiau pažiūrėjus į šaligatvius ir mūsų lagaminus norai praėjo. Norėjosi pabandyti triračius motociklus tuk tuk, tačiau su lagaminais tikrai nebūtų buvę galimybių, todėl pasikliovėme taksi. Pradinė kaina buvo kažkur 40-50tūkst. IDR, tačiau jau demonstratyviai nusisukant ir einant galiausiai sutiko su mūsų kaina – 25.000 IDR (planas 35.000 IDR).

Patarimai:

  • Esant galimybei Argo Dwipangga bilietus nusipirkti internetu sulaukus palankesnės kainos.
  • Su traukiniu važiuoti dienos metu, kad nebūtų „kitų traukinių nepastebėjimų“ ir būtų galimybė apžiūrėti ryžių laukus, kalnus, upes, aukštus viadukus, vietinį skurdą bei laimingus vietinių veidus.
  • Džakartoje išbandykite tuk tuk, nes kituose (mūsų aplankytuose) miestuose jų nėra.

3 žvaigždučių viešbutis (su pusryčiais) su vaučeriu priėmė be jokių problemų. Viešbutyje tarakonai ar driežai sienomis deja nevaikščiojo 🙂 Kiek pasistiprinome ir išėjome pasivaikščioti po naktinį miestą. Visi šaligatviai nusėti „kavinėmis“ – maisto įstaigomis vos su pora stalų ir neaiškia ant ugnies skrudinama ar kepama mėsa, kurių kaina vos pora ar kiek daugiau litų. Kvapai visose gatvėse labai aitrūs ir kartais teko net vietinių matyti, kad su respiratoriais gatvėse vaikščiojo ar važinėjo. “Kavinėse” ant šalitgatvių maisto ragavimą atgrasino, tai, kad visi panaudoti indai yra plaunami čia pat ant gatvės esančiame kibire. Kitomis dienomis viešbučiuose paragavome  tokių pat patiekalų ant mažų iešmų (Satay).

Užėjus toliau už pora pagrindinių gatvių pasimatė miesto vakaro negyvumas, tik kas keliasdešimt metrų stovėjo koks nors „verslininkas“ su savo užkandžių ar vaisvandenių kioskeliu. Pusiau apšviestose gatvėse teko pamatyti kelias dideles žiūrkes (tik Džakartoje matėme, kitur matyt patiekalams sunaudoja 🙂 ), kurios prabėgdavo vos pora metrų prieš mus – nuo kelio link viešbučio teritorijos. Taip pat matėsi pilna besiblaškančių kačių, kurias lakstančios žiūrkės nei domino, nei trukdė gyvent.

Sostinė Džakarta (angl. Jakarta) 2 diena

Kitą dieną išėjome apžiūrėti miesto. Su vietinių rekomendacijomis ėjome į centrinę aikštę esančią šalia Gambir autobusų-traukinių stoties, kurioje sekmadieniais renkasi daug vietinių gyventojų. Šį kartą ėjome ne pro naktį matytas gatves, o turbūt pačia pagrindine miesto centrine gatve, kurioje yra 5* viešbučiai, restoranai su amerikietiškais brandais ar dangoraižiai su bankų ir telefono ryšio paslaugas teikiančių įmonių pavadinimais. Ant šaligatvių jau visiškai švaru ir jokių barų ar netvarkų, išskyrus keletą “pavargusių” darbuotojų.

Centrinė sostinės Džakartos gatvė

Miegas - šventas dalykas

Prie įėjimo į centrinę aikštę

Nuo viaduko prie centrinės aikštės

Pagrindinėje Džakartos aikštėje buvo matyti tikrai daug miesto gyventojų, kurie praleidinėjo čia laiką – turistų labai daug nebuvo matyti. Vietinių gyventojų prašymu geranoriškai teko kelis kartus fotografuotis su jais ir jų vaikais. Kai kurie vaikai net slėpdavosi už tėvų nugarų nuo „baltaodžių“. Aukštas stulpas MONAS (panašus į Vašingtono simbolį) – pagrindinis aikštės akcentas.

Centrinė aikšė su MONAS

Viešasis tualetas su kondicionieriumi!

Aikštėje paslaugos kaip Palangoje vaikščiojantys berniukai ir vyrai siūlo atsigert ar užkast, kadangi vanduo buvo į pabaigą tai už tą pačią sumą kaip oro uoste (6000 IDR) čia gavome net du šalto vandens buteliukus (0,5l) be jokių derybų. Į viešbutį grįžome jau kita turistine gatve, kurioje suradome atokesnę parduotuvę ir apsipirkome. Kas labai  nustebino ir nuliūdino, kad alaus (stipresnio alkoholio išvis nėra) pasiūlos praktiškai nėra, nes tik pora rūšių – Bintang ir Heineken. Tiek Džakartoje, tiek ir kituose miestuose parduotuvėse alaus kaina prasideda ties 6.5 Lt už 0,6l (jei pirkti 0,33l tai dar brangiau), bare dar +20-40%. Pirktų ledų porcijų kaina svyravo nuo 6-23tūkst. IDR.

Vietinis pardavinėjimo "verslas"

Vakarienei išbandėme vietinį barą (ne ant šaligatvio), kurio meniu pritaikytas užsieniečiams ir ėmėme kažką truputį žinomo, tačiau savotiškai pateikti ryžiai su ypač aštriais padažais pagardintu garnyru leido suprast, kad tai ne toks pats patiekalas kaip valgoma pas mus. Šiame bare supratome, ką reiškia tirštos ir šviežios Indonezijos sultys – net šiaudeliai nesvyra nuo tirštumo, o skonis tai nepakartojamas. Sulčių kaina visur kiek buvome už 0,3-0,4 l stiklinę būdavo 5.000-15.000 IDR – tikrai verta išbandyti visas sultis kiek yra. Teko praeiti pro be langų, užtamsintą, neaiškios veiklos užeigą „Obama‘s fans club“, kurioje gal kokie fanai renkasi :

*****

1 dalis: Kaunas — Minskas — Indonezijos sostinė Džakarta
2 dalis: Džakarta, Argo Dwipangga, Džordžakarta ir Ugnikalnis Merapi
3 dalis: Prambanan, Dieng Plateau, Borobudur, persikėlimas į Bali
4 dalis: Bali (Ubud, Taman Ayun, Git Git kriokliai, Lovina Beach, Tanah Lot, Uluwatu, Jimbaran)
5 dalis: Maistas, kainos, pramogos Indonezijoje. Ar verta?

*****

Viešbučiai sostinėje Džakartoje (Jakarta)

Viešbučiai Indonezijoje