Tag Archives: Minsk

Kelionė po Indoneziją. 5 dalis. Maistas, kainos, pramogos Indonezijoje. Ar verta?

Maistas Indonezijoje

Indonezija šalis be gyvačių, kirmelių ir visokių vabzdžių maiste. Pagrindiniai patiekalai gaminami iš vištienos (kitų mėsų praktiškai nėra), o pagrindinis garnyras ryžiai su viskuom. Taip pat naudojami labai aštrūs padažai ir prieskoniai, kurie yra įprasti Indonezijos salose.

Ko verta atsigerti būnant Indonezijoje tai įvairiausių tirštų ir ką tik spaustų sulčių. Tokių skanumo ir šviežumo dar kol kas kitur neteko ragauti. Su alaus skoniu problemų nebus, tik dėl kainos gali būti 🙂

Verta ne tik išbandyti bet ir užkandžiauti mėsos iešmukais Satay. Taip pat praktiškai net ir nereikės ieškoti (gausite viešbutyje ar šiaip pietaudami) Nasi Goreng (su ryžiais) arba Mie Goreng (su makaronais) – mėsos (dažniausiai vištienos) patiekalas su daržovėmis, kiaušiniu, padažais – kartais būna atskirai, kartais sumaišyta. Vietiniai taip pat siūlė paragauti Gado-gado (arba lotek) , tačiau jo ne visur yra ir nepataikėme kur galėtume pabandyti, bet kaip matome iš aprašymų tai nėra jis daug besiskiriantis nuo kitų Indonezijos patiekalų.

Iš vaisių verta bandyti salak, tiek Balyje tiek Javos saloje (skoniai skiriasi), taip pat Durian‘ą kurio smarvės turbūt niekur nesumaišysi, ir visa parduotuvė smirdi tik įėjus. Skonis taip pat nėra iš geriausių, bet ko nepadarysi dėl pabandymo 🙂

Pasiruošimas namo

Priešpaskutinę dieną Balyje ėjome bent kažkiek apsipirkti į taip jau pilnus (perdaug vežėmės rūbų iš Lietuvos) lagaminus. Tai radome kelias parduotuvėles vitrinose, kurių kainos yra pakankamai normalios ir derybos negalimos. Vėliau įšėjus ir ant gatvės prekiaujančių užklausus tų pačių suvenyrų kainų, jie „netyčia“ budavo 5 ar daugiau kartų brangesni. Kai kuriems gatvės prekeiviams bandėme pasakoti, kad pirkom gerokai pigiau už poros šimtų metrų tai nieks „netikėdavo, o vieną kartą nueinant teko išgirsti „fu***ng Europe“. Taip ir norisi atsisukti ir sugrįžti…

Netoli viešbučio pasiėmėm masažo lapukus su kainomis ir nusprendėme paskutinį vakarą nueiti „parelaxuoti“. Kadangi šiame mieste pasiūla yra perpildyta todėl ir masažo kainos yra žymiai pigesnės nei kitur kur buvome. 1 valandos aromatinį masažą gavome vos už 50.000 IDR (~15Lt) ir jei būtume turėję daugiau laiko ekskursijų dienomis, tai galima pasilepinti praktiškai kiekvieną diena. Žinoma už tokią sumą prabangių patalpų tikėtis neverta, tačiau ne aplinkoje esmė ir kai pabūni tokioje šalyje jau pora savaičių tai nieko baisaus jau nebūna 🙂

Ryte susipakavome jau daiktus, nuėjome atsisveikinti su vandenynu ir grįžę viešbučio foje laukėme iš vakaro suderinto taksi, kuris taip ir nepasirodė. Tuomet pasigavome vieną iš pirmų pasisiūliusių taksistų ir suderinome už 50.000 IDR (kaip minėjau ankščiau viešbutis bando nulupt net 150.000 IDR).

Bali. Pakeliui į oro uostą

Oro uoste praėjus visus patikrinimus nusipirkome pačius šviežiausius salak vaisius (30.000 IDR už 20-30 vnt.). Susimokėjome dar 30.000 IDR už išvykimą iš Balio. Nuskridome iki sostinės Džakartos. Ten dar susimokėjome 130.000 IDR išvykimo mokestį, praėjome 3 ar 4 griežtus patikrinimų punktus. Kai kurių keleivių klausinėjo „prigavimo“ klausimų, kratė įtartinesnius lagaminus. Viską praėję atsiminėme, kad dar liko dalis Indonezijos pinigų, todėl išsiprašėme kažkokio leidimo trumpam išeit ir bėgomis per oro uostą suradome, kur „atsikratyti“ pinigų likučiais. Pasportavę ir paskubomis pakilome ilgam skrydžiui link Minsko.Su Etihad Airways pavyko smagiai išsimiegoti, o tada laukė 9 val. tarpas Abu Dabyje tarp skrydžių, bet ir tai jau nebuvo didelė problema palyginus su tokia intensyviam dviejų su trupučiu savaičių, kelione.

Pramogos Balyje

 

Šioje skiltyje pateiksime pramogų ir ekskursijų lankstinukus su kainomis, kurios praktiškai skirtingose bendrovėse nesiskiria ir svyruoja labai nedaug. Todėl laiko sutaupymams galite perdaug ne vargt ir neieškoti pigiako, kad visai neužkibti ant nekokybiškos paslaugos.

Valandiniai automobilių su vairuotoju nuomos įkainiai (padidinti pav.)

  
Dar vienos SPA paslaugos ir kainos

Bali turų ir ekskursijų paketai su kainomis (padidinti pav.)

Bali banglenčių pasiūlymai angliškai ir rusiškai (padidinti pav.)

Dramblių parko (vienintelis Balyje) pramogų paketai (padidinti pav.)

Dramblių parko bendrovė taip pat rengia ir kitas bendras pramogas – viską galite pamatyti pilname jų lankstinuke žemiau.

Dramblių parko pramogos (padidinti pav.)

Komodo drakonų paketai (galbūt šių eksskursijų įmanoma ir pigiau rasti)

 

 
Kitos įvairios pramogos

Grįžus į Europą

Nusileidę Minske ir praėję visas įmigracijos tarnybas šį kartą vos už kelis litus pasiėmėme autobusą į autobusų stotį (taksi kainuotų apie $24) ir ten turėjome dar kelias valandas laukimo tai ėjome apsidairyti (vos už $1 palikome 2 lagaminus saugykloje) po rudeninį ir, palyginus su Indonezija, šaltą Minską.

Kertant Baltarusijos ir Lietuvos sieną vienas mūsų lagaminas „krito į akį“ (nes žmonių buvo nedaug ir tokių lagaminų daugiau niekas neturėjo) ir teko atidaryti parodyti ką per suvenyrus (aliejus, prieskonius ir falus) vežame ir ką su jais darysime 🙂

Galvojome, kad lietuvių autobusui su lietuvių muitininkais bus greičiau, bet šie išvis išlaipino visą autobusą ir susirinkus daiktus per salę teko eiti ir aiškintis iš kur važiuojame ir kokį alkoholį ar tabaką vežame.. Žinoma, šį kartą prie nieko prikibt negalėjo ir paleido visus gan greitai. Tuomet Vilniuje laukė persėdimas su geros valandos tarpu į Kauno krypties autobusą, o po dar geros valandos jau buvome šaltame ir niūriomis nuotaikomis pasitinkančiame, tačiau gimtajame mieste.

Ką parsivežti iš Indonezijos?

Pradinio įmantrių lauktuvių ar suvenyrų parsivežimo sąrašo neturėjome, todėl viską radome vietoje. Tai verta pabandyti kavos Kopi Luwak, taip pat pasiimti įvairių prieskonių ar arbatų. Dar mus sudomino ryžių „ūkininkų“ dėvimos trikampės kepurės, bei įvairūs batikos meno  darbai.

Jei yra galimybė tuomet parvežkite vaisių salak paragavimui ir eksponavimui. Vaisius salak , augantis ant kažkokios palmės rūšies, puikiai tinka lauktuvėms, nes atrodo tikrai įspūdingai (kaip gyvatės oda dengia) ir kainuoja tikrai nedaug. Džordžakartoje mokėjome 10.000 IDR už kekę (~20-30 vaisių) tik yra skirtumas kur pirkti. Džordžakartoje šis vaisius yra saldus, o Bali saloje jis rūgštokas. Skrendant atgal iš Balio jau pirkt būna praktiškai tik vietiniai (kaina ~25.000IDR už pundelį oro uoste). O pirkt reik kuo vėliau, nes maždaug tik savaitę po skynimo jie dar yra geri, matyt todėl dar neteko niekur matyti, kad būtų jais prekiaujama Europoje.

Vieną iš paskutinių dienų atradome Indonezijos muzikos instrumentų ir kai kurie iš jų labai patraukliai atrodo ir netgi be muzikinių sugebėjimų skambėjimas yra neblogas.

Ar verta važiuoti į Indoneziją?

Vykstant į Indoneziją patariame nesirinkti vien Balio ir aplinkinių salų ekskursijų, nes tai daugmaž populistiniai kurortai su keliais gražiais paplūdimiais. Būtinai reiktų nuvykti į kultūros sostinę – Džordžakartą ir ten aplankyti bent kelis iš keliolikos pagrindinių objektų. Be to labai skiriasi vietinių požiūris bei kultūrą tarp šių vietų.

Kadangi kelionė buvo pakankamai vėlai užsakyta (tik prieš pora mėnesių), todėl laikėmės principo, kad daugmaž viską sužinosime ir pasiklausinėsime vietoje – taip bus įdomiau ir ekskursijas rinktis ir vaisius ar maistą ragaut.

Jei Balyje norite pajusti filmo „Valgyk, Melskis, Mylėk“ herojės dvasią tuomet nuomuokitės ne viešbučius, o kažkokius namukus ar kambarius pas vietinius gyventojus, be jokių ramybę trukdančių kambarinių-vyrų. Taip pat jei turite labai didelius vairavimo įgūdžius ir daug daug drąsos – išsinuomuokite motociklus, kurių visoje šalyje labai daug ir vietiniai (kartais net po 4 žmones ant motociklo) eisme nardo vienas prie kito per kelis centimetrus. Taip pat puikiausiai apsisaugo nuo daugybės automobilių ar kitų transporto priemonių.

Toliau esančiose nuorodose straipsniai apie nelaimes, kurios įvyko kol buvome Indonezijoje arba vos per pora savaičių nuo išvykimo. Kas neramino prieš kelionę, kad žiniasklaidoje yra labai daug neigiamos informacijos apie Indoneziją dėl terorizmų, žemės drebėjimų, ugnikalnių ar cunamių. Tačiau visgi gyvename tiek kiek mums yra skirta? Ir jeigu nebijote, kad suduš Jus vežantis traukinys, kils pražūtingi potvyniai ir dar pasikartos po poros savaičių, nuskęs Jus plukdantis laivas, Jūsų lankomoje vietovėje įvyks, kas mėnesį po kelis kartus vykstantis, žemės drebėjimas su cunamio galimybe ar išsiverš ugnikalnis į kurį norite įkopti (papildoma nuoroda) ir dėl kurio nespėsite grįžti iš atostogų tuomet pirmyn – aplankykite nelaimėmis bei nuostabia gamta garsėjančią Indoneziją – grožėkitės jos aplinka, pasinaudokite vandenyno bangomis, fotografuokite bei domėkitės gamta ir šventyklomis, ežerais, krateriais, žemomis kainomis, įlankomis, šviežiais vaisiais ar žuvų maistu, derybomis ir žinoma žmonėmis!

Bernadeta ir Nerijus (2010 09 17 – 10 10)

*****

1 dalis: Kaunas — Minskas — Indonezijos sostinė Džakarta
2 dalis: Džakarta, Argo Dwipangga, Džordžakarta ir Ugnikalnis Merapi
3 dalis: Prambanan, Dieng Plateau, Borobudur, persikėlimas į Bali
4 dalis: Bali (Ubud, Taman Ayun, Git Git kriokliai, Lovina Beach, Tanah Lot, Uluwatu, Jimbaran)
5 dalis: Maistas, kainos, pramogos Indonezijoje. Ar verta?

*****

Viešbučiai Indonezijoje


Kelionė po Indoneziją. 1 dalis: Kaunas – Minskas – Indonezijos sostinė Džakarta

Apie Indoneziją

Kas yra Indonezija?

Indonezijos Respublika – salų valstybė Azijos pietryčiuose. Indonezijos pavadinime yra du žodžiai: lotyniškas Indus, reiškiantis Indiją ir graikiškas nesos, reiškiantis salas. Taigi, šalies pavadinimas gali būti verčiamas kaip Indijos salos, kurių ji turi virš 17 tūkst. ir kuriose viso gyvena apie 250 ml. gyventojų.

Kodėl Indonezija?

Šilta, egzotinė šalis puikiai tinkanti povestuvinei kelionei ir šiuo metu buvusi tarpsezonyje tarp Azijoje būdingų sauso ir lietingo sezonų (kitur jau lietingi sezonai). Šią kelionę mums suorganizavo kelionių agentūra www.geros-keliones.lt. Esame tikrai patenkinti ikikelioniniais vizų ir bilietų pasirūpinimais, kelionės plano surašymu, Lonely Planet knygos apie Indoneziją dovanojimu (jei kam reikės galėtume perleisti) ir atsakymais į daugybę mūsų klausimų 🙂
Prieš išvykimą pasiskiepijome nuo Hepatito A+B (po 3 injekcijas – 137 Lt), taip pat nuo rekomenduojamos difterijos (nuo 40 Lt, bet su papildomais skiepais injekcijoje kaina kyla).

Aplankėme šias tris pagrindines vietoves: sostinę Džakartą, kultūros sostinę Džordžakartą bei vakariečių “Palangą” Bali (žemėlapis).

Tekste prie esančių piniginių įverčių kai kur skliausteliuose bus įrašyta koks buvo iš anksto žinomas pinigų kiekis už konkrečią paslaugą ar prekę todėl galėsite palyginti.

1 BYR (Baltarusijos rublis) – 0.00083 / LTL
1 USD – 9090 IDR (Indonezijos rupija)
1 EUR – 12670 IDR
1 LTL – 3683 IDR
Geriausias lyginimas 1000 IDR lygu lietuviškiems 30ct.

Išvykimas iš Lietuvos ir Baltarusijos ypatumai

Rugsėjo 23 d. Paskutiniai susipakavimai, rūbų išsidėliojimai ir atsigulimas su viltimi, kad dar pavyks užmigti ir pamiegoti… 02:00. Žadintuvas – skausmingesnis nei bet kurį darbo rytą.. Apsirengiam ir per pora susinešimų susimetam visą lagaminų ir tašių rinkinį į mašiną ir pajudame link Kauno autobusų stoties, pakeliui paimdami, mašinos transportavimu ir saugojimu, pasirūpinančius asmenis.

Kadangi labai daug persėdimų, įsėdimų, ugnikalnių išsiveržimų (trukdančių skrydžiams), įvairių šalių streikų tai bijodami pavėluoti būname gerokai ankščiau – kiek po 3 val. nakties (autobusas 03:55). Oras jau kaip gilaus rudens – vėsus ir vėjingas.

Laukiame, jaudinamės, nes daugiau pakeleivių stotyje nesibūriuoja ir likus tik keliom minutėm iki išvykimo pasirodo mūsų autobusas. Sėdame į dviaukštį aplopytą autobusą ir pajudame link Vilniaus (autobuso reisas Palanga-Vilnius-Minskas). Bilieto kaina 57 Lt asmeniui, bilietus galima nusipirkti ir į vieną pusę, tačiau Baltarusijos pareigūnai gali būti susidomėję kodėl atgalinių transportų nėra. Vilniuje persėdimas į kitą TOKS autobusą (vairuotojas pagrinde kalba rusiškai), kuris jau važiuoja iš tiesiai į Minską.

Pasienyje Lietuvos postą pravažiavom su minimaliu keleivių skaičiaus sutikrinimu. Tuomet privažiavome prie Baltarusijos muitinės kur vėl sutikrino asmenų skaičių ir pajudėjome toliau, bet pasirodo tai buvo dar ne visas tikrinimas ir dar už gero puskilometrio vėl laukė baltarusiai – šį kartą surinko pasus ir užtruko ilgiau kol patikrino visus pasus prie savo kompiuterių. Kitataučiams t.y. mums teko supildyti imigracinę informaciją.

Pagaliau kirtus sieną kažkodėl „susišvietė“, kad turėtų suktis laikrodis valandą į priekį – taip ir padarėme. Tuomet susižvalgę į laikrodžius pamanėme, kad autobusas gerokai vėluos ir liks mažiau laiko iki lėktuvo. Ir vėl jaudulys, kurio greičiausiai nebūtų jei vėluotume grįžti iš atostogų, o ne į jas važiuojant.

Išlipome iš autobuso ir jau dairomės į kurią pusę čia reik eit, kad kaip galima greičiau pasigauti taksi, nes iki oro uosto apie 50km ir apie 3 val. (su pasuktu laikrodžiu atrodė, kad jau mažiau nei 2 val. iki skrydžio). Ilgai dairytis neteko nes prisistatė „bachūriukas“ ir sako 100.000 BYR (planas 70.000 BYR, iš Lietuvos užsakant 90.000BYR). Iškart apsistojome prie žinomos sumos (70.000 BYR) ir nenusileidome. Galiausiai kategoriškai atsisakius su juo važiuoti už nuolaidinę sumą 90.000BYR ir pasukus link gatvės taksistas atlyžo ir pasakė, kad tuoj privažiuos.

Baltarusių važiavimo ypatumai truputį skiriasi nuo mūsų miestų ir visi važiuoja kupini pykčio neribodami savo greičio bei minimalaus atstumo nuo priekyje esančių automobilių, panašiai kaip Lietuvoje prieš gerą dešimtmetį.

Bevažiuojant susiderinome, kad mokėsime doleriais ir taksistas iškart sako $25, nors paskaičiavus gavosi $23.33. Pasakėm, kad skaičiuot mokam ir kursą žinom, tai linksmai sutarėme dėl $24 atlygio. Bevažiuodams greitkeliu nusuko į kažkokį miško kelią prie kurio nebuvo visiškai jokių ženklų link oro uosto – net įdomu pasidarė ar neveža kur nors „miesto miške parodyt“ 🙂 Bet po kokių 10 min. tuo miško keliu pamatėme ir oro uostą. Atsilyginome ir sutarėme, kad, jei reiks taksisto ir gido po Minską, grįžtant atgal parašysime žinutę su nusileidimu.

Prie įėjimo į lėktuvą buvome laiku ir po keliolikos minučių laukimo pradėjo įleidinėti į lėktuvą. Pirmas praėjimas ir praskenavimas buvo pažymėtas rankenos nutrūkimu, nors lagaminas svėrė ~20kg ir prieš trejetą metų buvo pirktas JAV (kokybė?).. Praėję galvojome, kad jau liko tik į lėktuvą įlipti, tačiau buvo dar pora (viso net trys) patikrinimų ir skenavimų…

Pagal išankstinę informaciją įlaipinimo salėje duty free tikėjomės pigiai nusipirkti baltarusiškos degtinės arba brendžio „dezinfekcijai“ Indonezijoje, tačiau net ir šiame šioje šalyje teko nusivilti duty free kainomis, kurios aukštesnės net už lietuviškas stipriųjų gėrimų kainas…

Patarimas. Pasiimti kažkiek stipriųjų gėrimų iš Lietuvos.

Truputį pasifotografuojame ir sėdame į lėktuvą, kuris buvo pirmas iš šešių pakilimų šioje kelionėje.. Pravažiuojantis aptarnaujantis personalas dar sugebėjo pagasdint, kad blogas ženklas yra fotografuotis prieš skrydį..

Abu Dabis su Etihad Airways

Į Abu Dabį skridome su Etihad Airways ir jei kada bus pasirinkimas kurią oro bendrovę rinktis tai neabejotinai rinkitės šia kompaniją, nes ši pakankamai nauja bendrovė yra geriausia pasaulyje ir kasmet surenka daugybę apdovanojimų skrydžių srityje. Visų pirma nustebino patogios kėdės ir individualūs ekranai, kuriuos Europoje teko matyt tik Suomijos oro linijose, o transatlantiniuose tai čekų oro linijose (skrydyje į JAV), tačiau dar niekur nematėme tokių individualizuotų galimybių:

  • matyti įvairią skrydžio informaciją
  • žiūrėti pačius naujausius ir kiek senesnius filmus keliomis kalbomis
  • video laidos apie keliones ar tam tikras šalis
  • klausyti muzikinius albumus arba „gyvų“ radio laidų ir kt.
  • žaisti žaidimus

Be viso šito skrydžio metu gaunate tikrai nekuklų maisto davinį bei neribotai alkoholinių (Smirnoff lygio degtinės, vynai, pora alaus rūšių) ir nealkoholinių gėrimų. O stiuardesės Jums visą šitai atneš neavėdamos batelių.

Personalo aptarnavimas ir malonumas tikrai nepriekaišti – pasistengs atsakyti į Jūsų klausimus bent 5 skirtingomis kalbomis.

Ir žinoma ši bendrovė tikrai nėra baisi kainų atžvilgiu – nes šiuo metu naršant tolimus skrydžius po rytus ji pigumu gerokai lenkia kitas oro bendrovių kombinacijas. ~5,5 val. ilgumo neprailgo, o ir vietų buvo daugiau nei pakankamai todėl galima buvo net per kelias vietas pamiegoti ar filmų pasižiūrėti. Viso įveikus net 4 skrydžius su šia bendrove, kiekvienas surinkome virš 13 tūkst. mylių, kurių vertė ~157 EUR Etihad rewards parduotuvėje.

Patarimas. Jei skrendate ilgesnius atstumus siūlau pasidaryti mylių rinkimo kortelę, nes vėliau galite atsisiųsti nemokamų daiktų iš oro linijų bendrovės.

Po nusileidimo Abu Dabyje teko kelių valandų neprailgęs laukimas bei pasivaikščiojimas didžiuliame ir įspūdingai atrodančiame oro uoste (JAE laikas +1 val.), kuriame maisto ir daiktų kainos tikrai nemažos (~0,33l pigiausias atsigėrimas 2 EUR, „statoilinis submarinas“ $7 ir daugiau bei pan.).

Patarimas. Jei yra galimybė įsidėkite truputį maisto ir/ar snacks‘ų.

Abu Dabio oro uostas (Jungtiniuose Arabų Emiratuose)

Abu Dabyje kelionėje pirmą kartą susidūrėme su kitokia „kur karaliai pėsti vaikšto“ kultūra. Tiek arabuose, tiek vėliau ir Indonezijoje vyriškame WC praktiškai nėra tualetinio popieriaus (nebent europiečiams pritaikyta). Pasirodo, kad ir kokius reikalus atlikę šie rytų šalių gyventojai kažkokiu būdu nusiprausia su šalia tualeto krėslo esančiais rankiniais dušais net neišėję iš būdelės. Ir kas įdomiausia apsisausinimui taip pat nėra jokių popierių ar rankšluoščių.

Ne kartą teko įeiti į budelę, kurioje vanduo (likęs po kažkieno reikalo) praktiškai kulniukus sėmė. Kai kuriuose jau gražesniuose WC „po reikalų“ pribėgdavo berniukas (vos ne ištisą parą dirbantis), kuris ir nusausindavo tą visą vandenį. Taigi jei kartais neturėtumėte tualetinio popieriaus – teks išbandyti rytietišką dušą 🙂

Abu Dabyje teko pralaukti kiek daugiau nei 6 val. bet neprailgo dėl įvairių vietinių įspūdžių. Bandėme teirautis ar neišleistų iš oro uosto ir spėt keliom valandoms nuvažiuoti pasižvalgyti po arabų vieną iš didžiausių miestų. Deja to padaryti nebuvo negalima, nes vizos neturėjome.. Oro uosto darbuotojų paslaugumas tai super – tik pakeli akis į viršų lyg dairytumeis ir bet kuris arčiausiai esantis darbuotojas klausia „need help?“. Po palaukimo pakilome link išsvajotosios Indonezijos su Etihad Airways (daugiau 8 val. skrydis, kuris taip pat neprailgo). Aptarnavimo kokybė ir toliau tenkino ir stebino. Šį kartą lėktuve visi buvo panašūs į indoneziečius. Leidžiantis lėktuvui reikėjo pildyti pakankamai detalę Indonezijos imigracijos kortelę.

Patarimas. Pasą arba paso duomenis bei tušinuką geriau turėti prie savęs, kad prieš nusileidžiant nereiktų per galvas lipti ir ieškoti savo rankiniame bagaže.

Indonezija welcomes

Leidžiamės betemstančioje Indonezijos sostinėje – Džakartoje. Aktyvi diena šiuo metu šiame pasaulio krašte prasideda labai anksti, o baigiasi kiek vėliau nei 17:00. Pasukame laikrodį 3 val. į priekį (jau 4 valandomis lenkiame Lietuvos laiką).

Džakartos Soekarno Hatta oro uostas jau neprimena ištaikingo Abu Dabio oro uosto – tai jaukus su gamtine žaluma vieno aukšto pastatas.

Džakartos Soekarno Hatta oro uostas

Tik išlipę iš lėktuvo su visa minia skubame link lagaminų atsiėmimo, tačiau pirmiau reikia praeiti imigracijos postą, todėl stojame prie užsieniečių eilės, kuri yra neįtikėtinai trumpa. Čia sužinome, kad reik grįžt nemažai kelio atgal ir nusipirkt vizą už $25. Tada supratome, kodėl buvo praktiškai tuščia užsieniečių eilė. Po kokiu 20-30 min. ir mes sulaukėme savo eiles susimokėt už mėnesio trukmės Indonezijos vizą.

Grįžome prie imigracijos. Čia per mini apklausą gali pasirodyti, kad atvykome į JAV ir mus klausinėja dėl deportavimo.. Kur apsistosite? Kur po to keliausite? Dar kažko klausė.. Pagal išankstinę informaciją žinojom, kad gali klausti dėl pakankamo pinigų kiekio arba kreditinės kortelės turėjimo, tačiau to nebuvo. Praleido 🙂

Sostinė Džakarta (angl. Jakarta) 1 diena

Džakartos oro uoste susirandame lagaminus ir ieškome išėjimo, kuris tikrai neaišku kurioje pusėje. Ėjome ėjome ir pasirodo pataikėme prie vietinių gyventojų išėjimų, kur buvo dideli susigrūdimai ir rytietiška „panika“. Čia radome ir pirmąją valiutos keityklą (1 USD – 8750 IDR), kur net vietiniai po kelis kartus perskaičiuodavo paduotą sumą. Po to oro uosto darbuotojas pastebėjo, kad net keli užsieniečiai čia jau blaškosi ir nusiuntė į visai kitą oro uosto pusę, kur ir yra išėjimai. Išeiname iš kondicionuojamo oro uosto ir… ir dvelksteli +30 arba dar didesnė šiluma. Mes jau vietoje!

Taxi, taxi, ser, mister, taxi, taxi, where are you from, how much do you want, taxi, taxi – krūvos taksi paslaugų teikiančių indoneziečių. Visoje šalyje kreipiniuose pirmiau kreipiamasi į vyrus (mister, ser etc.). Dėmesio į taksistų kalbinimus nekreipiame nes žinome, kad yra tiesioginis autobusas vežantis iš oro uosto į miesto centre esančią Gambir autobusų-traukinių stotį, kuri yra netoli mūsų viešbučio. Oro uoste nusiperkame šalto vandens buteliuką (0,5l , 6.000 IDR) ir bilietus (po 20.000 IDR) į Gambir autobusų stotį su kas pusvalandį važiuojančiu transportu.

Autobusas oro uostas - Gambir autobusų / traukinių stotis

Džakartos gatvės su daug "S" (sustoti draužiama) ženklų

Autobuse esame vieninteliai baltaodžiai važiuojantys šiuo autobusu, bet niekas tiek dėmesio nekreipia kaip dažnai Lietuvoje žiūrima į kitos spalvos žmones. Išlipus vėlgi daugybė taksi paslaugų, taip pat griebiančių ir bandančių padėti lagaminus tampyti berniukų. Kadangi po 1,5 paros buvome nusprendę važiuoti su traukiniu iš sostinės į Džordžakartą (angl. Yogyakarta), todėl iškart ėjome ieškoti kur nusipirkti traukinio Argo Dwipangga bilietus. Kadangi angliškai labai retas kas šneka tai pirmiau nuėjome į informaciją, kuri paaiškino pakankamai informatyviai, o dar keli sėdintys vietiniai palinkėjo sėkmės ir saugotis vietinių, nes pastarieji gali „nelabai gražiai su mumis elgtis“. Argo Dwipangga bilietų kainos pasirodo keičiasi kiekvieną pirmadienį ir šiuo metu šio virš 500 km atstumo maršruto kaina patapo po 300.000 IDR (planas 225.000 IDR). Žinoma galima rinktis ir ne pirmos klasės traukinį (apie 100.000 IDR), tačiau greičiausiai toks ir sudužo maždaug po 4 dienų nuo mūsų važiavimo.

Nusiperkame bilietus į traukinį ir einame ieškoti kas mus paveš ~4km iki viešbučio, nors buvo mintis ir pėškomis eiti (~2km), tačiau pažiūrėjus į šaligatvius ir mūsų lagaminus norai praėjo. Norėjosi pabandyti triračius motociklus tuk tuk, tačiau su lagaminais tikrai nebūtų buvę galimybių, todėl pasikliovėme taksi. Pradinė kaina buvo kažkur 40-50tūkst. IDR, tačiau jau demonstratyviai nusisukant ir einant galiausiai sutiko su mūsų kaina – 25.000 IDR (planas 35.000 IDR).

Patarimai:

  • Esant galimybei Argo Dwipangga bilietus nusipirkti internetu sulaukus palankesnės kainos.
  • Su traukiniu važiuoti dienos metu, kad nebūtų „kitų traukinių nepastebėjimų“ ir būtų galimybė apžiūrėti ryžių laukus, kalnus, upes, aukštus viadukus, vietinį skurdą bei laimingus vietinių veidus.
  • Džakartoje išbandykite tuk tuk, nes kituose (mūsų aplankytuose) miestuose jų nėra.

3 žvaigždučių viešbutis (su pusryčiais) su vaučeriu priėmė be jokių problemų. Viešbutyje tarakonai ar driežai sienomis deja nevaikščiojo 🙂 Kiek pasistiprinome ir išėjome pasivaikščioti po naktinį miestą. Visi šaligatviai nusėti „kavinėmis“ – maisto įstaigomis vos su pora stalų ir neaiškia ant ugnies skrudinama ar kepama mėsa, kurių kaina vos pora ar kiek daugiau litų. Kvapai visose gatvėse labai aitrūs ir kartais teko net vietinių matyti, kad su respiratoriais gatvėse vaikščiojo ar važinėjo. “Kavinėse” ant šalitgatvių maisto ragavimą atgrasino, tai, kad visi panaudoti indai yra plaunami čia pat ant gatvės esančiame kibire. Kitomis dienomis viešbučiuose paragavome  tokių pat patiekalų ant mažų iešmų (Satay).

Užėjus toliau už pora pagrindinių gatvių pasimatė miesto vakaro negyvumas, tik kas keliasdešimt metrų stovėjo koks nors „verslininkas“ su savo užkandžių ar vaisvandenių kioskeliu. Pusiau apšviestose gatvėse teko pamatyti kelias dideles žiūrkes (tik Džakartoje matėme, kitur matyt patiekalams sunaudoja 🙂 ), kurios prabėgdavo vos pora metrų prieš mus – nuo kelio link viešbučio teritorijos. Taip pat matėsi pilna besiblaškančių kačių, kurias lakstančios žiūrkės nei domino, nei trukdė gyvent.

Sostinė Džakarta (angl. Jakarta) 2 diena

Kitą dieną išėjome apžiūrėti miesto. Su vietinių rekomendacijomis ėjome į centrinę aikštę esančią šalia Gambir autobusų-traukinių stoties, kurioje sekmadieniais renkasi daug vietinių gyventojų. Šį kartą ėjome ne pro naktį matytas gatves, o turbūt pačia pagrindine miesto centrine gatve, kurioje yra 5* viešbučiai, restoranai su amerikietiškais brandais ar dangoraižiai su bankų ir telefono ryšio paslaugas teikiančių įmonių pavadinimais. Ant šaligatvių jau visiškai švaru ir jokių barų ar netvarkų, išskyrus keletą “pavargusių” darbuotojų.

Centrinė sostinės Džakartos gatvė

Miegas - šventas dalykas

Prie įėjimo į centrinę aikštę

Nuo viaduko prie centrinės aikštės

Pagrindinėje Džakartos aikštėje buvo matyti tikrai daug miesto gyventojų, kurie praleidinėjo čia laiką – turistų labai daug nebuvo matyti. Vietinių gyventojų prašymu geranoriškai teko kelis kartus fotografuotis su jais ir jų vaikais. Kai kurie vaikai net slėpdavosi už tėvų nugarų nuo „baltaodžių“. Aukštas stulpas MONAS (panašus į Vašingtono simbolį) – pagrindinis aikštės akcentas.

Centrinė aikšė su MONAS

Viešasis tualetas su kondicionieriumi!

Aikštėje paslaugos kaip Palangoje vaikščiojantys berniukai ir vyrai siūlo atsigert ar užkast, kadangi vanduo buvo į pabaigą tai už tą pačią sumą kaip oro uoste (6000 IDR) čia gavome net du šalto vandens buteliukus (0,5l) be jokių derybų. Į viešbutį grįžome jau kita turistine gatve, kurioje suradome atokesnę parduotuvę ir apsipirkome. Kas labai  nustebino ir nuliūdino, kad alaus (stipresnio alkoholio išvis nėra) pasiūlos praktiškai nėra, nes tik pora rūšių – Bintang ir Heineken. Tiek Džakartoje, tiek ir kituose miestuose parduotuvėse alaus kaina prasideda ties 6.5 Lt už 0,6l (jei pirkti 0,33l tai dar brangiau), bare dar +20-40%. Pirktų ledų porcijų kaina svyravo nuo 6-23tūkst. IDR.

Vietinis pardavinėjimo "verslas"

Vakarienei išbandėme vietinį barą (ne ant šaligatvio), kurio meniu pritaikytas užsieniečiams ir ėmėme kažką truputį žinomo, tačiau savotiškai pateikti ryžiai su ypač aštriais padažais pagardintu garnyru leido suprast, kad tai ne toks pats patiekalas kaip valgoma pas mus. Šiame bare supratome, ką reiškia tirštos ir šviežios Indonezijos sultys – net šiaudeliai nesvyra nuo tirštumo, o skonis tai nepakartojamas. Sulčių kaina visur kiek buvome už 0,3-0,4 l stiklinę būdavo 5.000-15.000 IDR – tikrai verta išbandyti visas sultis kiek yra. Teko praeiti pro be langų, užtamsintą, neaiškios veiklos užeigą „Obama‘s fans club“, kurioje gal kokie fanai renkasi :

*****

1 dalis: Kaunas — Minskas — Indonezijos sostinė Džakarta
2 dalis: Džakarta, Argo Dwipangga, Džordžakarta ir Ugnikalnis Merapi
3 dalis: Prambanan, Dieng Plateau, Borobudur, persikėlimas į Bali
4 dalis: Bali (Ubud, Taman Ayun, Git Git kriokliai, Lovina Beach, Tanah Lot, Uluwatu, Jimbaran)
5 dalis: Maistas, kainos, pramogos Indonezijoje. Ar verta?

*****

Viešbučiai sostinėje Džakartoje (Jakarta)

Viešbučiai Indonezijoje