Projekto vieta: Liptovska Sielnica, Slovakija.
Projekto laikas: 2009 02 14 – 21
Dalyvių skaičius: 15

1 diena (penktadienis/šestadienis) – Kelionė pirmyn
Visi dirbam dirbam paskutinį pusdienį, paskutines valandas, paskutines minutes ir nekantraudami laukiam sėdimo į mašiną ir to ilgai laukto atostogų POLĖĖĖKIO.. Darbas baigtas! Namo! Paskutinė užkanda namuose.
Ir štai! Atrieda atidunda Arminų berniukas su plačių apimčių juodu buliuku, kuriama jau pakrauta pilnai 5 žmonių kojų laužymo įranga. Susimetu susimetu ir varom paimti Editos su Tomu. Tie pasirodo pasiėmė tiek mažai daiktų, kad vos avensis bagažinė užsidarė. Ir visa tai teko perkelt į juodąjį buliuką.. Buvo vargo. Užtrukom.. Pavyko!

Tuomet nuvykom paimti ir naujosios projektų dalyvės – Betos, kuri kaip ir visi likę tašių trukumu nesiskundžia. Pajudėjom link Lenkijos! Pagaliau!!!

Tik pajudėjus be 1/5 devintą valandą žvimbtelėjo Vaidos žinutė – “Neriam i Lenkija..” Sėkmės! Po poros valandėlių ir mes pranėrėm pro Lenkijos pasienio pusreidį, kur visos priešais važiavusios mašinos buvo sustabdytos! Cha. Pravežėm! Kiek vėliau 21:40 Lenkijos laiku ir džiugioji Aurimo žinutė – “Kertam siena!..”. Taip ir nebuvo aišku ar pravažiavo sieną, ar trenkėsi į sieną, bet jei ir trenkėsi vistiek negalima atsisukt atgal ir reik siekt savo tikslo – išlieka tik stipriausi!

Pusiaunaktis. Pusto belekaip, akis semia belekaip (zlotas už pavarvinimą 🙁 ), GPS’as grybauja (nors ir ne sezonas) po Lenkijos, vos pravažiuojamai slidžius miškus, išlipus šalta belenkaip (net ir telefonų budelėse) .. Vieni miega, kiti žaidžia, treti kerta Nerijaus mamos sumuštinius (prilygstančius Mariaus mamos sumuštiniams) su antru geriausiu gėrimu pasaulyje Coca-cola (dėl pirmo klausimų tikiuos nekyla). Keli sustojimai, keli užsipylimai, keli pamy**mai, džiaugsmingoji Aurimo žinutė 02:28 “zapraszamy, warszawa :*”, dar pora valandėlių ir švinta. Džiugu. Akyse šviesėja. Galima grožėtis Lenkijos greitkeliais, beverčių reklamų masiškumu ir net keliomis furomis įlėkusiomis į griovius.

Jau netoli ir Slovakijos siena, todėl bandome ieškoti pigios lenkų kavinės išleist visiem slidinėjimo treniruotėm užsipirktus zlotus. Kavinė paprasta, šašlai nesiekia 8 zlotų, sriuba pora zlotų.. Tačiau lenkaitė, nemokanti nei vienos užsienio kalbos, nesugėbėjo paaiškinti, kad garnyrai, priedai ir kt. kainuos pora kart daugiau nei maistas. Zlotų likutį pavyksta išleisti iki paskutinio penio, kurį dar nukratome nemokamam varvekliais apkibusiam kavinės tualete ir einam ruoštis važiavimui. Kol bendrakeleiviai gaivaliojasi dumais, kaip tik pralenkia &co abu ekipažai. Susimojuojame. Sėdam ir minam toliau, šalia griuvėsiais tapusiais naujojo greitkelio vaizdais, grožimės kraštovaizdžiais kur raganos nepalieka pėdu nebent tik mašinas pusnyje.. Kirtom! Naujos telefono žinutės apie telefonų operatorių tarifus, nauji kalvoti vaizdai, naujas grynai žiemiškas, slovakiškas oras. Pravažiavome ir gražiąją ant kalno įsitaisiusią pilį į kurią užsikelti nepanoręs kolega apšlapino pilies kalno papėdę.

Ką veikt? Kur varyt? Su &co ekipažais slidinėt? NEE, per daug pavargę po ilgos penktadienio tryliktos dienos kelionės, bei Valentinkės pradžios. Kadangi turime informacijos apie pakelyje esantį Besenovos terminio vandens parką, tai ir pasirenkame šį variantą. Nusiperkame viso komplekso bilietą, visai likusiai dienos daliai, tačiau kas keiščiausia į pirčių kompleksą galima įeiti tik kartą, todėl ten pirma ir pasukome. Teko nusirengt visai nuogai ir užsidėt jau šimtus kartų naudotas paklodes! Išbandėme vieną pirtį, antrą pirtį, šaltkarštį praėjimą, trečią pirtį (kur daili nuoga mergikė kaitino kuną), dušą, ketvirtą pirtį. Prisižiurėjom kapšelių ligi soties.

Vienintelės Jakuzzi išbandyti nedrysome, dėl seksualinių aktų bei vieno nudisto iškėlusio pagalius per Jakuzzio vidurį. Po valandėlės konstatavę, kad Druskininkuose viskas yra kur kas geriau, palikome pirčių kompleksą ir įšėjome į lauką pasinert į šudinės spalvos bei kvapo terminius vandenis, kurie bėga tiesiai iš kalnų ir palaiko ~+28 Celcijaus. Keli baseinai, kelios nuotraukos, valandžikė atsiputimui ir bėgam lauk iš parudavusių vandenų. Kadangi buvo Valentino diena gavome kuponus ir nemokamom šampano taurėm, tačiau tik tie kas buvo su antra puse. Deja, vienas musų kolega jo negavo, tai teko pasiskolint nukritusį ant žemės. Šampą midų gėrėm, braškėm užkandžiavom, popierines panas masažavom, prie vaikų staliuko sėdėjom, Valentynkę žymėjom, burnoj neturėjom…

Galutinai nusprendus, kad Lietuviškuose parkuose geriau, pajudėjome į apgyvendinimo vietą, kur jau pastoviai krentantį sniegą nukasinėjo šeimyninkai. Kol vyko kambario registracija pavyko suderinti, kad tam pačiam kambaryje gyventų ir penktasis narys už truputį mažesnę kainą.

Išsipakavom ir galvojam ką čia galima nuveikt, o taigi sudomino kaip tas Liptovki Mikulas atrodo, todėl išsiruošėm į kalnus miesto apžiurėt, kur tik greit pravažiavom ir stabtelėjom prie vietinės maximos – Hypernovos. Pamatę pigų alų bei apylyges į lietuviškas kainas, ir apsidžiaugėm (padegustuot pigiai bus galima) ir nuliudom (euro įvedimas sukėlė visas kainas).. Parsivežėm vakarienės, pavalgėm, išgerėm, pamatavom ilgiausius pirkinių čekius, paskaipinom, paone’inom ir miegot prieš didįjį bandymą, Anykščiuose ir Lenkijoje įgytas praktikos žinias realizuot ant tikrų kalnų, o ne kalniukų.

2 diena (sekmadienis) – Slidinėjimas
Tvirtai išsimiegojome, užkandome ir į kalnus. Kelias pasirodė labai slidus, apsnigtas, Last Christmiškas (Kaip iš Wham klipo), bet pravažiavome iki labiausiai pradininkam tinkančias Jasnos slidinėjimo kurorodo „Bella Put“ trasos. Dedamės batus, slides, dailias kepures, pozuojam, lipam į kalniuką link bilietų. Stovim. Laukiam kol kas pasiulys nusipirkti pigesnių nei studentiškų pusdienio bilietų. Viens po kito per gerą pusvalandį ir visi sulaukiame diskountinių sky pass’ų. Pajudam su pirmu pakilimu į “Ponių laimės” trasą ir leidžiamės gan sėkmingai, nes toli gražu ne tokios stačios, kaip per treniruotes. Genialus posakis: „Sunku treniruotėse lengva kare“. Dar pora nusileidimų nuo vaikiškosios trasos ir nusprendžiam pabandyti mėlynąją trasą. Sėdam, kylam ir nesustoja snigt… Užkėlė iki pat juodosios trasos.. Žiauriai šalta, pučia vėjas, matomumas minimalus, pravažiavimų nesimato.. Judam paskui pora pasirodžiusių žmonių. Visi kas netingi krentam, keliamės ir toliau čiuožiam. Po keliolikos minučių pasimato ir perėjimas iš juodosios į raudonąją trasą. Jau ir gamtos truputi matyti. Kaip pirmą valandą rimtai čiuožinėjant, gan lėtai judame šia trasa kol pasiekiame mėlynąją į kurią atrodė, kad kylam. Čia jau fainiau ir trasa nuožulnesnė ir besimokantiems patogesnė.

Po geros valandos kas išsekę, kas pilni azarto pagaliau atsiduriame apačioje ir suprantame, kad keltuvai nebeveikia!! O mes atsidurėme kitame kalno šone „Zahradny“ stovykloje. Kiek paklausinėjome, pasibaigė ir viešašis transportas vežiojantis nuo vieno iki kito kurorto… Ką daryt?!? Leidžiamės į aikštelę ir bandysim prašyt, kad kas nors pavežtų iki mašinos, tačiau čia pasirodo paskutinis autobusas! Sušokam į užpildytą autobusą ir pasiekiame savo transporto buliuką.

Pavargę ir pilni įspudžių griždami užsukame apsišopinti alaus ir užkandžių. Po ko vėl vakaras su išgėrinėjimais, šįkart jau pas kolegas iš gretimo namo, kur pabandome išvakarėse prasuktą Smirnoff’o trilitriaką. Kaip kažkas pasakytų “Skanus – rupužė”…

3 diena (pirmadienis) – Slidinėjimas
Ankstyvas rytas. Kadangi jau pirmadienis, ir nors Lietuvoje šventinė vasario 16d., tai keliamės kaip į darbą. Ir jau apie 9 valandą kitame kurore stovime eilėje prie studentiškųjų sky pass’ų. Kylame į išvakarėse jau pamėgtą dalį raudonosios bei visą mėlynąją trasą. Tenka išbandyti ne tik kritinėjimus bet ir miško gludumą, kurioje gali su bet kuria šaka ar medžiu pasiglamonėti, jei tik akimirkai užsižiopsai į miniakus, kurių ačiu šalčiui nebuvo.

Tuomet ryžtamės išbandyti ir ilgesnes raudonų trasų atkarpas. Išbandome ir prisėdame bariuke trasų apačioje. Po prisėdimo atvėsus jau nebesinori grįžti slidinėt ir renkamės bilietų prastumimą už puskainę. Neblogai pasipozavę prie mašinų ir sulaukę iš lietuvio komentaro “Gerai varot!” pajudam nuo kalno žemyn. Ir vėl varom šeimyniškai apsipirkti. Jaunajai Armytei išrenkame gražius naktinukus, o vyresniajam jos broliui – kastuvą. Edita neiškentus jaunėlės matavimosi nulužo vežimėlyje… Pakeliui busto išbandėme, naujai atsidariusią piceriją su tikrai nebloga pica, bet papildomai mokamu ir iš mini pakuočių duodamu ketčupu..

Susikuitę varom į miestą apžiurėti esamų parduotuvių bei barų. Pasirodo, kad žmonės nuo ~18val. nebedirba šiame kaime ir veikia tik keli barai visoje centrinėje dalyje. Į vieną iš jų užsukame ir net stebimės, kai alus neviršyja 3 Lt (nors jau šiuo krizės metu ir Lietuvoje galima už tiek rasti) ir visa kita tikrai nedaug atitrukę nuo parduotuvės kainų. O baras pasirodė ne iš kelmo spirtas, su kruva motociklų iškabinėtų ant sienų, lubų ir visur kur įmanoma. Taip pat su besiilsiančiais klientais ant baro… Bare gavome labai “gerą” aptarnavimą iš mus aptarnavusios Kuricos, kuri visiškai nesugebėjo suprasti ko norime ir net nežinojo ką turi asortimente.

Po pub’o apėjome ir apkritinėjome sniege pagrindinę miesto aikštę, kuri pasirodė ne ką pilnesnė nei Kauno Laisvės alėja. Miegot! Ryt cave’ai!

4 diena (antradienis) – Cave’ai
Susiruošėm aplankyti kalno viduryje esančias uolas – „Demanovska Jaskyna Slobody“. Bilietus sutaupydami po eurą suderinome už studentines ISIC’ų (kurių neturėjome) kainas. Visgi Lietuviai taupus žmonės. Ir nors gido kalba nebuvo nei angliškai nei rusiškai, pilnai užteko pasifotkinimų prie vieno ar kito stalaktito ir stalagmito, stalaktitų palaižymo, papokštavimų, užpakalių rodymo ir pan.

Po cave’ų bandėme susirasti kur pavalgyti. Deja, radome tik Liptovski Mikulase, nes visos kavinės ar restoranai pakalnėse buvo uždaryti arba siulė perdaug prabangų asortimentą. O kur vietiniai cepelinai ar vėdarai?? Tokius radome kitoje gatvės pusėje prie populiaraus tarp užsieniečių pubo “Route 66”, kurį turėsime progos aplankyti vėliau.

Pasiėmėm nacionalinių patiekalų ir bandėme pavalgyti. Ne viskas buvo gardu, tačiau nacionalinis interjeras, vienintelis šmaikštus restorano padavėjęs, sugebėjęs aptarnauti visus staliukus ir pigus slovakiškas alus, užglaistė visas nuoskaudas.

Pavalgę, pasitarę parvykstame namučio trumpam poilsiui. Deja, jau ne visi sugeba atsikelt naktiniam slidinėjimui po trumpo užsnudimo… nors ir labai viliojanti mintis. Vakare sulaukėm lalaujančių kaimynų su bananais ir Smirnovo paskutiniais lašais. Priėmėm. Pavaišinom. Biški daugiau išgert davėm. Ir paleidom sumuštinių kept.

5 diena (trečiadienis) – Slidinėjimas
Važiuojam į kalną ir slidinejam nuo pat ryto. Kaip ir kiekvieną dieną kelyje skamba romantiškos žiemą ir kalnus primenančios legendinės dainos, bei naujasis kelionės hit’as “Poker face”!

Mėlynos, raudonos, juodos, kaukolinės ir net tramplyninės… Visos eina į trasą. Netgi pakilimai iki aukščiausios nusileidimo trasos, kur temperatura greitai atšala ir net akis traukia. Nusileidimai nebeatrodo tokie baisus kaip yra iš tikrųjų. Lekiam, čiuožiam, verčiamės, žalojamės, traumuojamės ir vakare atsipalaiduojam su alumi ir kitais sveikais gėrimais.

6 diena (ketvirtadienis) – Kulturinimasis, slidinėjimas ir strigimas
Aplankom kažkokį miestelį su jo architekturiniais pastatais. Prisiperkam alkoholinio medaus gėrimo tiek bonkom tiek suvenyrinėmis bonkutėmis. Pavartom AVON’o lankstinukus ir varom čiuožti į kolegų skersai išilgai išbandytą „Dolny Kubin“.

Kadangi mėlynosios trasos pasirodo per mažai kylame į patį patį šio kalno viršų. Bet pakilimas pašikniuku labai nestabilus, todėl iškart prisimename Jasnos keltuvų privalumus ir patogumus… Viršuje vengdami freeride’o bandome surasti pravažinėtą trasą, tačiau pataikėme į mišką, kur bandėm miestą aprodyt. Per tokius rodymus pataikėme išvis į miškingą ir labai pusningą ruožą, be akimi matomo kelio į trasas. Po didelių įkritimų į pusnis bei kapšelių rodymo pagaliau pamatėme kelis žmones, kurių pėdsakais ir bandėme pasekti.

Deja.. Vienas čiuožiantis kolega patyrė kojos išsisukimą.. Įvykio vietoje atsirado vokiečių šeimynėlė, su kurių pagalba dviese gelbėjimo komanda greitai nusileidome nuo kalno, kad atvažiuoti išgelbėti likusiųjų viduryje kalno. Vokietis bandė pakviesti budinčią pagalbą, tačiau mes atsisakėme motyvuodami, kad turime mašina ir galime privažiuoti patys. Čia buvo musų didžioji klaida.

Užsikurėme savo buliuką ir vis tik radome kelią kuris galėtų vesti prie laukiančiųjų. Kuo toliau važiavome tuo daugiau matėsi, kad visai nepravažinėtas kelias. Kitų mašinų nesutikome, nors gerai, nes prasilenkti vietos nėra, nebent atbuliniu važiuoti iki tarpinių apsisukimo stotelių.
Iki minėtosiosios išsisukusiojo vietos buvo apie 6 km., tačiau privažiavus ženklą, kad iki tos vietos liko 3,2 km., automobilis net ir įsibėgėjęs nesugebėjo įveikti įkalnės… Atgal judam ir įklimpom į sniegą! STRIGOM! Nei gyvos dvasios aplink! Beišsikraunančiu telefonu skambinam – nejungia! Artėja naktis!

Mastom..laukiam žmonių – nėra.. dar mastom.. Tuomet pradedam traukt slides ir atsikasinėti savo automobilį. Atsikasam truputį pajudam ir vėl stringam, toliau kasamės ir taip gerą pusvalandį… Apie kalno viduryje strigusį kolegą baigiame pamiršti, tačiau gauname žinutę, kad sužeistąjį parvežė gelbėtojai, o kitus palydėjo „vietiniai“ turistai iki apačios. O mes ant kalno, belenkiek kilometrų nuo normalaus kelio, pagalbos nėra, atsikast nelabai pavyksta… Ir iš niekur pasirodė vietinis slovakas su visureigiu! VALIO!! Išsitraukė trosą ir bandome kabinti savo sunkesvorę. Užkabinome ir ištempė iš sniego pusnų. Tačiau dabar slovakas strigo lygioj vietoj.. Teko rankomis pastumt.

Labai atsargiai atbuliniu važiavome kokį kilometrą, kol atsirado vietos apsisukimui ir šokdami atbuliniu į pusnį rizikavome, kad vėl SĖSIM, bet šioj vietoj sniego nebuvo toks didelis kiekis, kad neatsikastume su viską mačiusiomis slidėmis. Tačiau neužstrigome ir pajudėjom žemyn nuo kalno. Už geros kelio atkarpos sutikoms ir slovaką, kuris pasitraukęs į šoną laukė kol mes nusileisime nuo kalno. Kalno apačioje jau po pailsėjimo ir po vyno gėrimo musų laukė bendrakeleiviai su kuriais dar kartą įveikėme puse kalno bei jo tramplynus.

Vakare kaimynam buvo daug pasakojimų apie tai kaip mes kalnuose “išgelbėjom” susitraumavusį kolegą.. Taip pat buvo daug šnekėta apie slidinėjimo įrangą ir įmantrumus su naujausiais prisijungiais keliauninkais Rimu su kolega.

7 diena (penktadienis) – Slidinėjimas, apsipirkimas ir pub’as
Pabudome ir keliamės! Po daugybės ketvirtadienio įspudžių grįžtame į sėkmingąjį ir geriausiąjį Slovakijos kurortą – Jasną. Nesismulkindami varome į patį viršų, leidžiamės pavojingiausiomis trasomis, varome pro medžius, per miškus, filmuojamės miškuose, šokinėjame per tramplynus, fotografuojam, filmuojam ir stebim iš arti Pasaulio moterų slalomo čempionato etapą.

Toliau lakstom offround’u, gulim viduryje trasų, išsidirbinėjam ir bandom atsidžiaugti paskutine slidinėjimo diena. Kaip sakoma slidinėjant pirma ir paskutinė diena pavojingiausios, tai neišvengiam šios patirties ir krentam bei rizikuojam kur kas daugiau nei ankstesnėmis dienomis. Tačiau viskas sėkmingai ir nebaigę visos dienos slidinėt nusprendžiam, kad jau išbandėm viską ir užteks šiam sezonui, kol nepatyrėme traumų ant paskutinių paskutinio nusileidimų.

Prastumiam bilietus ir namo sumastom, kad reikia pagal kaimynų pavyzdį ir mums nuvažiuoti nusipirkti pigaus slidinėjimo inventoriaus. Taip ir padarom. Važiuojame 60-70km “į šoną” kad surasti artimiausią tą pigią parduotuvę. Ramiai bevažiuojant ant posukio pasirodo vietinė policija su moderniu šaudymo aparatu ir išrašo nelaimingą baudos čekį.. Tačiau parduotuvę surandame. Po valandos mastymų susiperkame kam ko reik pigiai ir judam namo vakarienės.

Po vakarienės susitinkam su keliais likusiais gyvais kaimynais ir pajudam į penktadieninį pub’ą Route 66, kuris pilnut pilnutėlis žmonių. Tačiau sugebame paimt paskutinę laisvą vietą ir už poros minučių užsukę klientai jau neberanda vietų. Juodasis Slovakijos auksas – Šariš skaniai bėga per lupų kraštus ir prisimename ką tik patirtus slidinėjimo savaitės įspudžius. AFIGENAI!

Valandžikę pasėdėję nusprendėme grįžti pas kaimynus ir pratesti pasisėdėjimą tenais, tačiau nors metas ir nebuvo vėlyvas – gyvas buvo tik tvirtagerklis Mikas. Tai su juo ir su slovakišku alučiu palydėjom paskutinę slidinėjimo dieną.

8 diena (šeštadienis) – Kelionė namo
Atsikėlėm ir vargais negalais susipakavom savo dvigubai padidėjusią mantą.. Ir slidžių papildomai, ir batų papildomai prisipirkę ir sugrudę pasukom link namų. Paskutiniai kalnų kadrai atminčiai. Pora kartų GPS ir vėl laukuose vėją gaudė bei rodė kelią per nekastus kalnų keliukus, bet žvitrios lietuvių mintys išvedė į teisingą kelią. Biški po biški kirtom Slovakijos-Lenkijos sieną, prie kurios į Slovakijos pusę buvo susidaręs keliasdešimt kilometrų automobilių kamštis.

Lenkijoje sustojome prie druskų kasyklų ir kas norėjo ėjo į unikalias kasyklas. Kol radom įėjimą ir parkavimą teko apvažiuoti kelias aikšteles, o ir radus prisistatė kiemo apsauginis ir pareikalavo 7 zlotų, davėm 4 ir sakėm viskas OK. Ir nors pastarojo šefas buvo, bet nuleidęs galvą ir pasiėmęs zlotus nuėjo toliau savo darbų dirbt. Kas norėjo nuėjo apžiurėti kasyklų o kas nenorėjo – miestelį apžiurėjo ir lenkiškų suvenyrų nusipirko. Kol nesulaukėm kasyklose buvusių kolegų teko ir prisėsti į barą pasišildyti, nes oras, kaip ir visą savaitę, buvo dar žvarbiai šaltas. Kavinėje buvome vieninteliai lankytojai, o ir net 20 Lt nekainuojanti šeimyninė pica, pigus alus ir kokteiliai bei naujausių vaizdo klipų kanalas leido gerai atšilti ir sulaukti druskų prisižiurėjusių kolegų, kurie taip pat susigundė pigia lenkiška pica.

Vėliau atejo didysis išbandymų metas! Patekome kaip ir &co ekipažai į vos kelis metrus įžiurimą ruką, kuris neleido viršyti 60km/h. Taip pats pasitiko -20 Celcijaus tik kirtus eks Žespospolitos sieną. Net ir musų gerai bagažais apkamšytas buliukas pradėjo šalti ir ledai ant langų iš vidaus dėtis… Kadangi prie Birštono buvome ankščiau nei prasideda slidžių nuomuotojo darbo laikas, teko pažadinti ir atvežti slides iki namų, kur net neapžiurėjo nors kai kurių slidžių labai subraižytos apačios.

Dar valandėlė ir visi jau išvežioti po namus ir sminga lovose su gražiausiais sapnais apie savaitės atostogas..

Išvados. Keliones keliauk su daug draugų!

 

Straipsnis powered by Kapšelių Kapšelis