Category Archives: Bali

Bali sala Indonezijoje – viena daugiausiai lankomų turistinių vietų Indonezijoje. Joje galime išvysti tokius palikimus kaip Hindų meditacijos centrą, dramblių olą Goa Gajah ir panašiai.
Bali sala nedidelė, tačiau visų įdomybių ir gamtos turtų nepamatysi ir per savaitę. Balyje susipina kalnuotas peizažas, džiunglės, platūs balto smėlio paplūdimiai. Čia ryškus žmonių draugiškumas (gal kartais ir dirbtinis) jų ryški kultūra.
Dauguma laimingųjų, kuriems teko pabuvoti Bali, su tuo visiškai sutinka. Gamtos grožis, paryškinamas stūksančių vulkanų, ramių ežerėlių, vešlių žalių ryžių terasų, tiesiog spinduliuoja ramybe ir taika. Vietiniai stebina spalvingomis ceremonijomis, energingais šokiais ir puikiais meno dirbiniais.
Savo vietą randa visi čia atvykę, ar tai būtų bangų gaudymas Kutos ir Ulawatu paplūdimiuose, banglenčių sportas, nardymas, vakarėliai, laipiojimas po kalnus ir vulkanus, maisto regavimas, senovinių šventyklų lankymas, beždžionių erzinimas, pigūs masažai, arba poilsis ant išsinuomuoto gulto.
Selamat Datang! (Sveiki atvykę!)

Kelionė po Indoneziją. 4 dalis: Bali (Ubud, Taman Ayun, Git Git kriokliai, Lovina Beach, Tanah Lot, Uluwatu, Jimbaran)

Pirmas turas po Bali

Kadangi Bali saloje pagrindinės ekskursijos yra automobilio nuoma valandomis, tai tuom ir bandėme orientuotis norėdami pamatyti lankytinus objektus. Kadangi 10 val. trukmės transportas kainavo ~400.000 IDR, tai tikėjomės susirasti kažką pigiau gatvėje, bet daugiau kaip 50.000 IDR beveik niekas nenuleido.. Išskyrus vieną taksistą ne su mini autobusiuku, bet su taksi ženklais pažymėtu sedanu, kuris sutiko apvežti aplink pusę salos už 325.000 IDR (~97 Lt). Dar pasitikslinome ar kondicionierius įeina į tą kainą ir sutarėme, kad kitą rytą lauks prie viešbučio 9 val. ryto. Tada dar sužinojome, kad šioje saloje nieks nesikelia anksti (ankstesnėse vietose veiksmas prasidėdavo pora valandų ankščiau) ir neina gult anksti, o ant šaligatvių esančios parduotuvės nepradeda užsidarinėti ~17val., o tesia pardavimus iki 20 val. ir vėliau. Ryte laiku pajudėjome, nors vėliau agentūros mums aiškino, kad būna kamščiai apie 9 val. todėl verčiau išvažiuoti kokia 8 val. ryto.

Pirmas sustojimas Ubud miesto šventykloje (įėjimas 20.000 IDR) prie kurios randasi monkey forest (yra ir Džordžakartoje, bet nevykome ten) ir čia turistai važiuoja pasižiūrėti kaip beždžionės tyčiojasi iš kitų turistų atiminėdamos akinius, segtukus ar rankose neatsargiai laikomus daiktus. Čia geriau laikytis pakantumo ir nieko nedaryti bezdžionėms jei net užšoka ir pradeda ropoti beždžionės bei neerzinti jokiais traškesiais tašėje.

Patarimas. Turėti šakelę ar vytelę jei reikės apsiginti, nes to jos lyg bijo.

Ubud (Bali) šventykla

Ubud (Bali) šventyklos bezdžionės

Pažiūrėjus ir patiems išbandžius bezdžionių atakas pajudėjome iš šios šventyklos.

Kylant į kylant į kalną mūsų automobiliui po truputį pradėjo skverbtis išmetamosios dujos į saloną ir turėdavome vietomis sustoti bei atidaryti duris, kad išsivėdintų, nes langų atidarymas neveikė. Beje durys pradžioje atsidarinėjo visos, vėliau vairuotojo ir keleivio už jo durys atsidarydavo tik kažkuriam keleiviui išlipus ir atidarius iš išorės 🙂 Pakeliui sustojome agro turizme, kur pademonstravo kaip išgaunama brangiausia pasaulio kava Kopi Luwak, kurios čia pat vietoje ir nusipirkome tikrai ne pačia mažiausia kaina (ne ką mažesnė nei galima įsigyti Lietuvoje).

Minėtosios kavos buvome nusipirkę ir parduotuvėje, bet pabandžius skonis kažkiek skiriasi, nors kame ten tos kavos gerumas tai turbūt tik ekspertai gali papasakoti. Kava gaunama kai gyvūnėlis luwak suvalgo kavos vaisius ir tik geriausios kokybės, vėliau pašalina, tada pupeles nuplauna, skrudina ir smulkina…

Taip pat ten pasiėmėme įvairių pas mus brangių arba nerandamų prieskonių. Mūsų vairuotojas taip pat nusipirko kažkokios kavos tik greičiausiai, kad ne turistų kainomis.

Batur ežeras krateryje

Apžiūrėjome įdomesnius augalus ir vaisius kokie auginami čia ir pajudėjome link ugnikalnio krateryje esančio didžiausio Balio ežero Batur (įvažiavimas 6.000 IDR). Kadangi visas vaizdas į šį, ugnikalnio krateryje esantį, ežerą buvo tik iš restoranų, tai teko praeiti per vieną restoraną, kad pamatyti ir nusifotografuoti ugnikalnių ir ežerų fone. Atgal grįždami turėjome spėti į dar vieną šventyklą, bet mūsiškis vairuotojas sugebėjo pasiklysti šioje atkarpoje, nors po kelių klaidžiojimų ir klausinėjimų pasimatė, kad judame teisinga kryptimi. Grįžimas užtruko, nes pavakaryje pasitaiko kažkokie transporto kamščiai ir per miestus judėjimas buvo labai lėtas. O dar kur dūmų veržimasis į saloną, kuris jau buvo visai suerzinęs visus receptorius..

Patarimas. Geriau jau kelių litų nepagailėti ir išsinuomuoti bent jau naujai atrodantį automobilį ir su kondicionieriumi.

Atstumai Balyje tikrai nėra dideli (sala pločio ~100 km ir ilgio ~130 km), tačiau įveikti apie 100 km užtrunka maždaug net 3,5-4,5 valandas dėl kalnuotos vietovės ir lėto eismo, todėl dauguma šalies gyventojų tiesiog nardo mažais motociklais, o avarijų per visą laikotarpį nematėme, nors visi važinėja labai labai arti vienas kito.

Vietinis transportas

Remdamiesi automobilio patirtimi kitą vakarą jau ėjome ieškoti kitos transporto priemonės arba ekskursijos. Bevaikščiodami ir besidairydami po suvenyrus pagaliau pirmą kartą pamatėme ilgai ieškotus stikliukus ir vėliau šioje saloje jų teko matyti ne kartą.

Besidairant kelionių ir besvarstant ką rinktis apžiūrėjome ir Komodo drakonų ekskursijas, kurios susideda bent iš poros dienų ir kurių kaina po ~$200, be nakvynės vietoje ir įėjimo mokesčių. Tai pasilikome šią pramogą kitam kartui. Taip pat pasidomėjome ir apie Gili salų aplankymą, kuris irgi nemažai kainuoja – vien tik plukdymas ir parvežimas kainuoja apie 550-600 Lt/asm. O dar nakvynė papildomai vietoje ir maistas, todėl taupydami laiką ir norėdami apžiūrėti Balio salą šios kelionės irgi nesirinkome.

Vaikštant po Kuta miestelį dauguma prekeivių iš mūsų išvaizdos galvodavo, kad esame rusai ir vis bandė kalbint kaip rusus bei šnipždėdavo: hašiš, cokain, trava, gribi.. Pirmą dieną lyginimas su rusais dar buvo nieko, bet kai po kelių dienų vis dar tie patys prekeiviai ant kiekvieno kampo bandė rusiškai kalbint tai gerokai įgriso, todėl tikrai geriau buvo keliaut po Džakartą ar Džordžakartą, kur žiūrėjo kaip į normalų turistą ir tiek nesikabinėjo.

Ekskursija po Bali (Taman Ayun, Bedugul, Git Git kriokliai, Lovina Beach, Tanah Lot)

Sekančią ekskursiją pasiėmėm iš kelionių agentūros su nuvažiavimu į kitą salos galą – Lovina beach (~100km), todėl dabar kelionė jau kainavo 475.000 IDR, nes buvo ir atstumas, ir valandų skaičius didesnis. Ekskursija turėjo prasidėti 8 val. ryto (nes tada išvažiuojant iš miesto nebūna dar kamščių), tačiau kai vairuotojas vėlavo ir susisiekėme su kelionių agentūra, kur pasakė, kad vairuotojas (visiškai nekalbantis angliškai) pakeliui ir pasirodė tik 9 val. Pajudėjome link Lovina beach‘o, kuriame paplūdimiai iš juodo smėlio (vulkaninės kilmės smėlis ir akmenys), pakeliui pasiryžome aplankyti ir dar kelias lankomas vietoves.

Taman Ayun šventykla

Prie įėjimo į Taman Ayun šventyklą..

Pradžioje aplankėme vieną iš gražiausių, vandens grioviu apsuktą, Balio šventyklų Taman Ayun (ėjimas 3.000 IDR), bet vėliau bilietus pardavėm išeidami kitiems turistams, nes einant ne per pagrindinį įėjimą bilietų taip nieks ir nepažymėjo. Vėliau atvažiavom prie ežero tarp kalnų Bedugul vietovėje. Čia be vandens pramogų ir restoranų nieko daugiau nėra ką pamatyt, o ir įvažiavimas kainavo po 10.000 IDR.

Šioje vietoje mūsiškis vairuotojas bandė pasipinigauti ir vos sustojęs iššoko su pardavėju paderinti, kad už du asmenis paimtų 25.000 IDR. O kai ant bilietų pamatėme, kad parašyta po 10.000 IDR ir paprašėme sustoti prie bilietų pardavėjo pasiaiškinimui, tada jau vairuotojas ištraukė „nusuktus“ 5.000 IDR ir atidavė. Klausiam tai kodėl mūsų pinigai pas tave? Atsakė – „I don‘t know“.. Daugiau apgaudinėti nebandė, bet rekomendacija, kad visada ir visur reik skaičiuoti.

Pakeliui esantys dvyniai ežerai - Puncak Bagus

Aplankėme didžiausius Git-Git krioklius, kur įėjimas po 3.000 IDR ir gaivus pasivaikščiojimas po džiungles. Buvo entuziastų, kurie šalia krioklių net nusiprausė su šaltu kalnų vandeniu.

Lovina Beach

Tuomet nuvažiavome iki ekskursijos siekio juodojo smėlio – Lovina beach. Čia vanduo buvo ne tik labai šiltas, bet nešvarus, nebuvo jokių bangų kaip Kutoje, bet praktiškai nebuvo ir žmonių.

Graži Balio gamta

Ir patogūs "automatiniai" vandens nuleidėjai

Po to jau išskubėjome link bene labiausiai lankomos Balio šventyklos Tanah Lot, kuri XV a. pastatyta ant vandenyje esančios uolos. Kad spėsime per visą salą pervažiuoti per geras ~2.5 val. jau beveik nesitikėjome, nes eismas kalnų keliais dažnai labai sulėtina važiavimą. Tačiau vietoje buvome prieš pat saulėlydį ir dar spėjome pamatyti kaip atrodo minėtoji šventykla – apšviesta (įėjimas 10.000 IDR) bei saulėlydžio metu. Gražu. Gal dar ją reikėtų aplankyti dienos metu kai potvynis mažesnis ir galima būtų pereiti iki 50 metru vandeniu ir užlipti ant uolos bei pažiūrėti į Balio salą iš vandens.. Bet gal kitą kartą.

Tanah Lot

Ekskursija po Bali (Uluwatu, Jimbaran)

Sekančią dieną po pasivaikšiojimų vėl pasisamdėme gatvės vairuotoją už 250.000 IDR (nuo 300-350tūkst. nuderėta) kelionei į Balio apačią, nes atstumas buvo tikrai nedidelis ir tik pusdieninė kelionė gaunasi, nors galiausiai važinėjome apie 7-8 val.. Kadangi buvo tikslas apžiūrėti dvi vietas tai pirmiau važiavome į Uluwatu šventyklą (įėjimas 3.000 IDR), esančią 70 metrų nuo vandens aukštyje. Šioje šventykloje taip pat buvo turistus linksminančios ir gazdinančios beždžionės. Po geros valandos pasivaikščiojimo Balio salos kraštu pasukome link automobilio ir grįžome per tradicinį turgų. Vairuotojo neradome, tai ėjome artimiausioje kavinėje išbandyti jau ne kartą matytą turistų gėrimą – kokosą (15,000IDR). Šis pasirodo yra visai ne toks mažas kaip pas mus atvežti, o baltas valgomas kokoso vidus ten dar yra minkštas, kaip kokia želė, ir su kitokiu dar neprarastu skoniu.

Uluwatu iš vienos pusės

Ir iš kitos pusės

Kai atsirado vairuotojas pajudėjome link plačiai žinomo žvejų miesto Jimbaran, kur visi važiuoja valgyti šviežių jūros gėrybių ant jūros kranto įsikūrusiuose restoranuose. Atvykome prieš pat saulėlydį. Saulei nusileidus buvo pakankamai gražu stebėti bangas bedūžtančias vos už kelių metrų nuo staliuko. Tik sutemus greitai prisistatė, per filmus matyti tokių restoranų, dainininkai ir padainavo po keliais dainas prie kiekvieno stalo už tam tikrą auką. Ko gero romantiškesnės vakarienės įsivaizduot nelabai įmanoma.. 🙂 ir visa tai už maždaug 700.000 IDR.

Jimbaran restoranų kainos (daugmaž vienodos visur, padidinti pav.)

Jimbaran vakarienė už ~700.000 IDR (~200 Lt)

Dainorėliai prie kiekvieno staliulo prieinantys

Saulėlydis vakarieniaujant..

*****

1 dalis: Kaunas — Minskas — Indonezijos sostinė Džakarta
2 dalis: Džakarta, Argo Dwipangga, Džordžakarta ir Ugnikalnis Merapi
3 dalis: Prambanan, Dieng Plateau, Borobudur, persikėlimas į Bali
4 dalis: Bali (Ubud, Taman Ayun, Git Git kriokliai, Lovina Beach, Tanah Lot, Uluwatu, Jimbaran)
5 dalis: Maistas, kainos, pramogos Indonezijoje. Ar verta?

*****

Kelionė po Indoneziją. 3 dalis: Prambanan, Dieng Plateau, Borobudur, persikėlimas į Bali

Ekskursija po Sambisari, Prambanan šventyklas

Viešbutyje buvome laiku pagal ekskursijos grafiką. Taip pat davėme šiek tiek arbatpinigių tiek vairuotojui, tiek ugnikalnio gidui (20-30tūkst.), nors tai nėra privaloma nes jie uždirba jau pakankamai palyginus su kitais šalies gyventojais ir dažniausiai nesitiki nieko gauti. Kaip mums pasakojo vairuotojas, tai indoneziečiui reiktų maždaug 900.000 IDR (~270 Lt) uždarbio per mėnesį, kad galėtų normaliai vidutiniškai gyventi, tačiau didžioji dalis dirba ir už žymiai mažiau.

Pavyko pamiegoti gal kokią valandą ir jau reikėjo keltis į trijų šventyklų, pusdienio ekskursiją – Grand Prambanan (140.000 IDR dviem). Atvyko beveik angliškai nekalbantis vairuotojas. Nuvežė į pirmą šventyklą (Sambisari), kur tik keli žmonės išvis buvo (vietiniai gyventojai, įėjimas po 2.000 IDR).

Sambisari nedidelė šventykla

Vėliau nuvežė į šalia vienos iš didžiausių Indonezijos šventyklų – Prambanan esančią mažesnę ir dar restoruojamą šventyklą. Čia įėjimas po 5.000 IDR, bet buvęs apsauginis bei prižiūrėtojas užsiprašė po 10.000 IDR, nes norėjo sau prisidurti, tačiau atėjo vairuotojas ir pasakė už oficialią kainą. Buvom vieninteliai turistai šioje šventykloje, o vienas prižiūrėtojas bandė vaizduot gidą, visur apvedžiojo, fotografavo, bet galiausiai paprašė pinigų už paslaugas ir kai davėme tik kelis tūkstančius (nes likę buvo tik stambesni, o dažniausiai tokie „paslaugų teikėjai“ grąžos neturi) tai buvo baisiai nepatenkintas, kad tiek mažai.

"noname" šventykla viduryje ekskursijos

Galiausiai atvažiavome sutikti saulėlydžio į Prambanan (įėjimas po 115.000 IDR). Prambanan – vieną didžiausių Pietryčių Azijos induistinių šventyklų kompleksų, pastatyta 850 m. Kompleksą sudaro 224 šventyklos iš kurių 3 didžiausios skirtos induistinei trejybei – Brahmai, Višnu ir Šyvai.

Prambanan maža dalis šventyklų

Merapi ugnikalnio vaizdas iš Prambanan šventyklų

Saulėlydis Prambanan šventyklų komplekse

Prambanan buvo gerokai daugiau turistų lyginant su ankstesnėmis aplankytomis, o ir plotas pasivaikščiojimui nemažas. Čia mes palydėjome tos pačios dienos saulę, kurią ryte matėme nuo Merapi ugnikalnio. Grįžus dušas, baseinas, lova, out’as…

Ekskursija į Dieng Plateau ir Borobudur

Ankstyvas kėlimasis (7 val. ryto) ir vėl .. į pilnos dienos ekskursiją (po 200.000 IDR) Dieng Plateau aktyvaus ugnikalnio kompleksą bei didžiausią budizmo šventyklą pasaulyje Borobudur.

Šį ir vienintelį kartą su autobusiuku teko važiuoti dar su kitais turistais, prancūzais. Pirmą ir paskutinį kartą be vairuotojo papildomai dar buvo angliškai kalbantis gidas.

Kadangi vis dar nebuvome normaliai pailsėję tai džiugu, kad gidas “užsiėmė” su kitais turistais. Viename iš pokalbių išgirdome, kad prancūzai ruošiasi pirkti ekskursiją (ne tokią ekstremalią kaip naktinis kopimas į Merapio ugnikalnį) į kažkokį ugnikalnį, kur daveža iki laiptų ir reikia užlipt tik 300 laiptukų, kad skaitytųsi užlipimas ant ugnikalnio. Sekantį kartą ir mes taip “lipsim” 🙂

Nuvažiavome iki Dieng Plateau šventyklų komplekso (įvažiavimas po 20.000 IDR). Pamatėme kalnuose statytų nedidelių šventyklų, šalia kurių pilna prisodinta „durnaropių“, kurias vietiniai paaugliai ragauja ir apsineša. Tada pravažiuojant stabtelėjame prie Bimos šventyklos.

Dieng Plateau pilna durnaropių

Dieng Plateau keltas šventyklų kalnuose

Šventykla Bima

Kelias link kunkuliuojančio kraterio

Vietinių pramoga – fotografija su baltaodžiais (prie žalių ežerų)..

Vėliau sustojome prie, labai baisiai smirdančio siera, kraterio kaip jie jį vadina (mums labiau suprantamas būtų geizeris), o vanduo jame kunkuliavo. Keliolikai minučių užsukome ir prie „spalvotų“ ugnikalnių ežerų (įėjimas po 9.000 IDR). Pietų užsukome į kažkokią normalesnę užeigą, kur tikėjomės, kad pietūs bus įskaičiuota į kainą kaip ankščiau būdavo, bet vis dėl to teko susimokėt ~80.000IDR už dviejų žmonių pietus.

Patarimas. Perkant dienos ekskurijas reiktų pasitikslint ar įskaičiuoti pietūs, kad po to nenuvežtų į brangesnius, lyginant su vietine kaina, restoranus.

Meniu ir kainos prabangesniam restorane

Vienas iš užsakytų patiekalų (neatsimenam kuris)

Galiausiai nuvažiavome iki dienos tikslo įžymiosios Borobudur šventyklos (kai po 4 sav. po mūsų buvimo išsiveržė Merapi, ši šventykla  buvo uždaryta kol bus nuvalyti visi ugnikalnio pelenai), kur už įėjimą į kompleksą paėmė dar po 130.000 IDR. Borobudur šventyklos kompleksąs (pastatytas VIII – IX a.) yra vienas įspūdingiausių pasaulyje budistinės architektūros pavyzdžių, pastatytas trimis šimtmečiais anksčiau nei žymiosios Kambodžos Angkor šventyklos. Milžiniška piramidės formos akmens šventykla išpuošta ornamentais bei filosofinio turinio akmens reljefais, vaizduojančiais kelią iš sunkios kasdienybės į nušvitimą.

Buvo likus tik valanda iki saulėlydžio tai pamanėme spėsime apeiti pusę šventyklos ir užlipsime iš galo – deja, visi praėjimai buvo užrakinti ir teko grįžti nemažą kelio galą bei eiti tik per pagrindinį įėjimą. Kadangi šią šventyklą uždarinėja prieš pat saulėlydį, tai vos spėjome užlipti bei pamatyti kelis kalnus bei daugybę varpus primenančias tuščiavidurias statulų, kurių viduje – Budos statulėlės. Reikia kišti į vidų ranką ir bandyti pasiekti tą statulėlę, kad gyvenime pildytųsi norai.  Kaip gidas ir minėjo, taip apsauga ir padarė, nespėjus saulei nusileist pradėjo visus išvarinėt. Išeinant pardavinėtojai bandė prabėgom įsiūlyti batiką (ant odos darytą kokios nors deivės atvaizdą) pradžioje nuo $100, bet toliau ir net neklausėme. Tačiau nusipirkome 5 atvirutes už $2 🙂

Borobudur šventykla

Borobudur šventykla

Borobudur šventykla

Tiek Borobudur tiek ir kitose didesnėse šventyklose išėjimai padaryti taip, kad nepraėjęs mini turgelio neišeisi, nebent rasi paslėptą kelio sutrumpinimą link išėjimo, bet tokių rodyklių nesimatė. Prie tokio pardavėjų siūlymų reikia priprasti ir galiausiai nekreipti dėmesio, nes kainos nebūna pačios mažiausios prie šventyklų.

Grįždami pasiprašėme, kad mieste paleistų prie patikimo masažo, nes viešbučio kainos atrodė didelės. Kadangi gerai neatsiminėme visų kainų tai gavosi, kad ten kur nuvežė kainos buvo panašios (tik grįžus į viešbutį sugalvojome pasitikslinti kainas), tačiau kadangi nuo kopimo į ugnikalnį skaudėjo visus raumenis tai labai nesisielojom ir pasidarėme valandos trukmės aromatinius masažus po 200.000 IDR. Nors ir prašėme „softer“ varianto, tačiau net ir tas buvo labai skausmingas dėl iš vakaro patreniruotų ir gerokai skaudančių kojų raumenų 🙂

Džordžakartos centras ir stikliukas alkoholiui

Sekančią dieną po pailsėjimo darėm vietinį apsidairymą ir suvenyrų bei lauktuvių paiešką (buvo kelionės vidurys). Ankščiau aplankytame banke ėjome išsikeisti valiutos ir vis dėl to sugebėjome įkišti seno tipo šimtinę, kurios jau pradžioje nesitikėjome iškeisti.

Viena iš kūrybingų darbo dienų

Pagrindinė turistų gatvė Džordžakartoje yra Malioboro, kurioje pilna ir naudingų ir nenaudingų daiktų bei rūbų. Taip pat kiek toliau paėjus radome ir prekybos centrą kur jau buvo matomos fiksuotos kainos, tai jei jau derybos atsibodusios galima tiesiog iš ten pirkti.

Baisiai smirdantis vaisius Durian

Alaus pasirinkimo yra, bet jis brangesnis už patiekalą kavinėje

Meškiukai vaikams vežioti prekybos centre

Po apsipirkimų užsukome pavalgyt į pirmą pasitaikiusią, toliau nuo pagrindinės gatvės, kavinę ir pamatėme, kur gali būti filmuojami senovinio tipo filmai kur ant lubų sukasi ventiliatorius, stalai nežinia iš kelinto XXa. dešimtmečio, lankytojų nerasta, aplink badaujančios katės slankioja, bet yra tradicinė coca cola, o vištos patiekalas buvo visai skanus. Kauliukai labai patiko benamei(?) katei užklydusiai po mūsų pavalgymo.

Jaukus restoranėlis

Kadangi vis dar domino stikliuko (indonezietiškai sloki) pirkimas į kolekciją, tai bandėme ir šioje šalyje surasti ką nors kas galėtų parodyti, kur nusipirkti stikliuką su Indonezijos forma, pavadinimais ar vaizdais. Pasirodo tokių suvenyrų šioje šalyje nelabai yra, net ir apskritai be jokių vaizdų stikliukų nebuvo, nes vietiniai praktiškai negeria stiprių alkoholinių gėrimų.

Vis dėl to vienoje dirbtuvėje radome gražiai papuoštus stikliukus, bet pasirodo ten daro tik pagal užsakymus didelius kiekius, kaip vestuvėms ar pan. Paprašėme jei žino nurodyti kur galima būtų nusipirkti tokius daiktus. Parašė adresą ir išėjome ieškoti transporto. Kadangi vietiniai vežėjai sakė, kad adresas netoli tai galvojome pasiimt karietą su arkliu (kituose miestuose tokio transporto nėra), tačiau pasirodė, kad pigiau yra samdyti triratį minantį žmogų nei su gyvūnu pavežt. Taigi už 25.000 IDR susitarėm, kad nuveš iki nurodyto adreso. Vėliau supratome, kad už šią sumą suderėjome kokius 7-9km mynimo bei stūmimo su dviračiu. Vos ne vos radome tą nurodytą vietą ir pasirodė, kad ten daromi tik suvenyriniai puodukai ir įvairūs stiklai, tai vėl likome nieko nepešę. Už tą pačią sumą mūsų vairuotojas sutiko parvežti jau ir iki viešbučio.  Vairuotojas tikrai sąžiningai vežiojo ir klausinėjo visų  vietinių aplink kur pirkti stikliukų ar į kurią pusę važiuoti. Todėl pagalvojome, kad papildomai dar 10.000IDR duosim už tokį vargą. Bet kai papildomai padavėm, tai dar ištiesęs ranką į piniginę rodo, kad dar 5,000IDR pridėt.. Todėl galbūt geriau ir nepripratinti prie papildomų, nesuderintų, pajamų.

Ekskursijų kainos Džordžakartoje 1 (paspauskite pav.)

Ekskursijų kainos Džordžakartoje 2 (paspauskite pav.)

Spa kainos 4* viešbutyje Džordžakartoje

Vietinis skrydis Džordžakarta – Bali sala (Denpasar)

Iš vakaro bandėme susirasti transportą, kas pavežtų į oro uostą nes labai ankstyvas lėktuvas buvo (~7 val. ryto), tačiau pasirodo, kad viešbutis už 30.000 IDR turi autobusiuką su kuriuo nuveža klientus. Tačiau ryte jis „netikėtai“ pabrango iki 35.000 IDR. Bet ir tai kaina yra pakankamai normali, nes šiame mieste jau dauguma taksistų, dviratininkų, arklininkų kažkiek išnaglėję ir jei labai numušinėjama tai net ir nesivargina derėtis, o paprasčiausiai neveža. Oro uoste registracija į lėktuvą prasidėjo tik prieš keliolika minučių ir jokio skubėjimo nebuvo. Vietinis skrydis kainavo apie 100 Lt žmogui ir dar po 25.000 IDR oro uosto mokestis.

Pakilome, pasižvalgėm pusvalandį į šonus ir nusileidome. Balis – induizmo (Hindu) lizdas Indonezijoje.

Oro uoste susirinkome visus įmanomus lankstinukus įvairioms ekskursijoms ir nuomoms. Pasukame laikrodį dar 1 valandą į priekį. Išeiname ieškoti taksi, nes apie 5 km atstumas iki viešbučio (gyvenvietė Kuta), tai labai pasijautė, kad esame vakariečių labai lankomoje vietovėje, nes taksistai minimalią sumą iškart prašydavo 70-100 tūkst. IDR  (2-3 kart brangiau nei kituose miestuose) ir jei sakydavome mažiau tai praktiškai nusisukdavo ir nueidavo. Pasijautė, kad šioje saloje visi yra pripratę prie didesnių pajamų ir net turi išdidumo nenusipiginti. Galiausiai pora šimtų metrų paėję prie oro uosto išėjimo susiradome taksistą, kuris už 40.000 IDR nuvežė į vietą (nors nelabai sekėsi rasti tą adresą iš pirmo karto), tačiau automobilis buvo praktiškai be kondicionieriaus.. Bevažiuojant gatvėse pamatėme mažiau vietinių gyventojų nei turistų (visur kitur ant pirštų turistai skaičiuojami) ir iš vėliau matytų vaizdų supratome, kad ši šalies dalis – turtingų vakariečių „Palanga“ su daug įvairių pramogų bei palyginus mažai egzotikos.

Viešbutis Kutoje

Viešbutis (apie 5min. pėškomis nuo Indijos vandenyno) buvo taip pat 4 žvaigždučių ir kurio kainos prilygsta Lietuvoje esantiems viešbučiams (~1.1 mln. IDR už kambarį), o 4* lygio nelabai atitinka – pusryčiai tik iš 3 ar 4 patiekalų rinktis ir visada vienodi, mini baras tuščias, parkavimo praktiškai nėra, o ir šiaip pagal viską atitinka kokias 3*, palyginus su kitais viešbučiais šioje ir ankstesnėse kelionėse. Pliusas tik už tai kad buvo seifas ir nemokamas internetas.

Kambarį gavome pirmame aukšte (galbūt todėl vieną vakarą užmatėme driežiuką ant kambario sienos) prie pat baseino, kuriame visą dieną užsieniečiai pilna mirksta ir neina prie jokio Indijos vandenyno.

Vienu momentu pamatėme, kad viešbutis turi ir savo autobusiukus, tai galvojome, kad gal pigiai nuveštų atgal į oro uostą, tačiau pareikšta kaina 150.000 IDR šiek tiek didoka, kai už pusę šios kainos, bet kuris taksi nuvežtų. O vakarienę nusprendėme pasidaryti vietinėje terasoje, kuri lankstinuke ir internete labai gražiai parodyta, tačiau užlipus ant jos visiškai nieko gražaus nesimatė, buvo vaizdas į vandenyno pusę, bet ten šiuo metu vyksta naujo viešbučio statybos, tai matėsi tik statybų aikštelė. Tiek to, galim pavalgyt ir be gražaus vaizdo. Pasiėmėm 25 cm pica (labiau panaši į ~20cm) jau kainavo 47.000 IDR, kai kitur daugumoje vietų  už tiek gaudavome pietus ir gėrimus dviems. Taip truputį po truputį ir susidarė įspūdis, kad Balyje nelabai pigu (lyginant kitas Indonezijos vietas).

Kurortas Kuta ir valiutos keitimai

Kuta – puiki vieta kiekvieną vakarą stebėti saulėlydį ant smėlėto ir plataus jūros kranto. Taip pat tai gera vieta banglenčių mėgėjams, nes Indijos vandenyno bangos kasdien buvo didelės. Dykaduonių banglenčių nuomuotojų pilna pakrantė ir įsiūlys net ir nenorintiems. Rusai Kutoje turi banglenčių mokyklą, o visa informacija rusiškai joje pateikta. Mes išbandėme vietinį paplūdimio nuomuotoją su pamokomis už 1 val. (75.000 IDR), nors visi siūlo 2 val. už 150.000 IDR ir daugiau, ypač agentūrose, tačiau 2 val. dažnai yra perdaug todėl tiek ir siūlo, nes po valandos vargų jau būna pakankamas išmokta ir nereik instruktoriaus arba būna pervargimas ir antros valandos jau nesinori “irkluoti”.

Surfingo pradžiamokslių dalia..

Vietoje šalto alaus - švieži vaisiai

Norėdami užsisakyti ekskursiją turėjome išsikeisti valiutą, o tą galima padaryti ant kiekvieno kampo. Ir visur valiutų kursai nurodyti pakankamai aukšti, tačiau kai ateinama ir pradedama skaičiuoti tai visas kupiūras skaičiuoja po 20tūkst. (įsivaizduokite kai duoda 900 tūkst. už $100). Tuomet sudėtas kruveles detaliai perskaičiuoji, atrodo teisingai paskaičiavo. Tada bachūriukai sudeda visas kupiūras į vieną krūvą pasako, kad dar yra keitimo mokestis ir atims 20 ar 40tūkst. iš bendros sumos.

Va čia ir prasideda turistų maustymas, nes visi pinigai sudedami į vieną vietą ir sudėjimo metu žiūrint į akis „nepastebėtai“ už prekystalio nukrenta pora kupiūrų po 20tūkst. ant žemės. Gerai, kad turėjome patirties su draugais, kurie užsiima panašia pramogine „magija“, todėl netiesiogiai stebint pavyko pamatyti šį veiksmą po kurio daugiau nebėjome į tokias keityklas. Apie šiuos dalykus žinojome iš anksto (dėkui keliaukime.com už patarimą), tačiau norėjosi patiems pamatyti kaip tas vyksta – pavyko 🙂

Vėliau pinigus keisdavome tik Kodak‘e, kur pagal pirminę informaciją keitimo kursas būdavo blogesnis, bet vis dėl to blogesnis atrodydavo tik todėl, kad tose neoficialiose keityklose yra rašoma keitimo suma be komisinių, kurie yra įskaičiuoti Kodak‘e į valiutos kursą. Tai tokie te Balio valiutų keityklų ypatumai

*****

1 dalis: Kaunas — Minskas — Indonezijos sostinė Džakarta
2 dalis: Džakarta, Argo Dwipangga, Džordžakarta ir Ugnikalnis Merapi
3 dalis: Prambanan, Dieng Plateau, Borobudur, persikėlimas į Bali
4 dalis: Bali (Ubud, Taman Ayun, Git Git kriokliai, Lovina Beach, Tanah Lot, Uluwatu, Jimbaran)
5 dalis: Maistas, kainos, pramogos Indonezijoje. Ar verta?

*****

Viešbučiai Balio saloje

Viešbučiai Indonezijoje