Kelionė traukiniu Argo Dwipangga
Ryte kėlėmės gal kokią 5h ir netgi gavome pusryčius, nes pradeda gaminti net prieš 6 val. Išėjus iš viešbučio taksi gavome vos už 20.000 IDR – tokią kainą pasakėm ir iškart sutiko pats pirmasis taksi. Šį kartą taksi turėjo taksometrą, kuris stebint jis prisuko tik ~8.000 IDR. Dar pora tūkstančių taksistui kainavo įvažiavimas į stoties teritoriją, todėl reali kaina buvo tik kokia 10tūkst. IDR. Atvykus į Gambir stotį reikėjo praeit vartus (kaip oro uoste į skrydį), o traukiniai stotyje važiuoja trečiame pastato aukšte, tai būnant antrame aukšte ir važiuojant traukiniui dreba visos lubos.
Mūsiškis traukinis vėlavo kokį pusvalandį (8:00 grafikas), tačiau matemė kad nesame vieninteliai turistai laukiantys šio maršruto tai didelės baimės nebuvo. Galiausiai traukiniui atvykus sulipome į vidų, lagaminus teko dėti prie kojų. Taip važiuojant apie 7 val. tikrai būtų nepatogu, taigi pradėjome blaškytis ir mąstyti kaip čia įsipatoginti… Ir mums už nugarų sėdintis geranoriškai nusiteikęs indonezietis vieną lagaminą priėmė į šalia esančią laisvą vietą (o kur būtų tilpę ne pirmos klasės traukinyje?). Jis vėliau truputį bandė apšviesti ką galėtume pamatyti Džordžakartoje, nors vos mokėjo anglų kalbą, tačiau mūsų turimos knygos žemėlapyje pieštuku pažymėjo kelias rekomenduotinas aplankyti vietas.
Kelionės metu į ryžių laukus turbūt atsižiūrėjome visam gyvenimui, nes susidaro įspūdis, kad praktiškai daugiau nieko be ryžių ir neaugina. Po truputį kildavome aukštyn į kalnus, po to leisdavomės, o šis pirmos klasės traukinys ant bėgių keistai drebėdavo bei dundėdavo – neaišku kuriame amžiuje jie ten buvo nutiesti.
Vienoje stotyje stabtelėjome trumpam, kur keli vietiniai pardavėjai greit prabėgo per traukinio vidų tikėdamiesi ką nors parduot todėl susidarė jausmas, kad tik dėl pardavimų ir sustojo tas traukinys, nes retai kur stodavo apskritai. Pardavimų ir maisto siūlymų netrūko ir pačiame traukinyje. Per labai nešvarius Argo Dwipangga traukinio langus taip pat matėme nemažai ir sporto aikštelių (krepšinio, futbolo, tinklinio ar badmintono).
Sostinėje Džakartoje miegama visur
Gyvenimas prie bėgių
Apetitiniai kanalai
Ryžiai...
..ryžiai..
.. ir dar kartą ryžiai..
Pradžia Džordžakartoje (Yogyakarta arba Yogya)
Išlipus iš traukinio indonezietis mus palydėjo iki taksi ir su vietiniais pašnekėjo bei paaiškino, kad mes eisim pėškom (buvom sumastę su tuo vietiniu eit pakeliui, nes tik ~2km atstumas, bet su jo nerišlia anglų kalba nesupratome, kad jis pirmiau eis pavalgyt, tai teko keist planą), bet galiausiai suderėjome vieną iš įnoringų taksistų nuvežti už 20.000 IDR, nors pradinės sumos buvo dvigubos ir daugiau.
Viešbutis 4 žvaigždučių, nors visa aplinka, parkavimas, durų atidarinėjimas ir aptarnavimas prilygsta 5 žvaigždutėms. Jei atvykote pakeliauti tai tokio prabangaus nereiktų. Viešbutyje buvo nemokama treniruoklių salė (net nebuvo kada išbandyti), baseinas, nemokamas internetas, o pusryčiai švediško stalo tipo su daugybe patiekalų, vaisių ir saldumynų, kurių ne visus pavyko išragauti per kelias dienas. O papildomo maisto bei mini baro kainos jau gerokai aukštesnės nei gatvėje ar parduotuvėje.
Viešbutyje esančioje kelionių agentūroje iš vakaro tikėjomės užsisakyti kelionę, tačiau kai sužinojome, kad dviem žmonėm kiekviena kelionės diena (praktiškai tik vairuotojas su mašina ir retais atvejais gidai) kainuos po 400-500 Lt greitai perėjome prie paieškų internete, kur susiradome kelias turizmo agentūras. Ir ryte išėjome į miestą ieškotis kur čia kelionių susirast į aplinkines įžymias vietoves.
Patarimas. Keliones reikia susiieškoti kaip galima ankščiau iš vakaro arba internetu užsisakyt, kad atvažiuotų iki viešbučio su vairuotoju. Susimokėt pilnai patikimai galima ir vairuotojui.
Pradžioje ėjome išsikeisti pinigų, nes likutis jau buvo prie galo. Nuėjome į kitoje gatvės pusėje esantį banką. Padavėme kupiūromis po $5, $10, $20, nors oficialus keitimo kursas buvo nurodytas vienas, tai paskaičiavus pasakė kad kokiais 5-10% duos mažiau nes smulkios kupiūros. Tada paklausėme kiek būtų jei po $1 keistume tai duotų apie 20% mažiau nei oficialus kursas. Tuomet ištraukėme kupiūras po $100, tai pasirodė, kad nepriima tų kurios prasideda kodu A (senos leidybos), o priima tik su kodo pradžia H (naujesni). Dėl kupiūrų senumo nežinojome – bus pamoka. Tada davėme kelias šimtines su H pradžia, tai vėl nuėjo ir atėjus pasakė, kad vėl duos kokiais 5% mažiau vien todėl, kad pinigai buvo perlenkti dukart.. Po šito bandymo jau trūko kantrybė ir išėjome. Taigi banke oficialaus kurso sumą duoda tada kai duodate $100 kupiūromis, kurios yra visiškai naujos be jokių perlenkimo žymių.
Išėjus gatvėje nusprendėme pabandyti šiame mieste esantį triratį minamą taksi (Džakartoje ir Balyje jų nėra). Išsitraukėme pirmą susirastą kelionių agentūros adresą ir susitarėm, kad nuveš už 20.000 IDR, nors vaizdavo labai nepatenkintą. Vėliau supratome, kodėl jis nebuvo entuziastingas veždamas du vos į vienvietę transporto priemonę telpančius turistus. Pasirodo atstumas iki tos turizmo bendrovės buvo kokie 4-6km ir mynimo buvo tikrai nemažai. Įkalnėse net buvo pagailę (~48m. vyras, „storumo“ kaip dauguma paauglių) kaip nulipdavo nuo dviračio ir stumdavo kiek jėgų turi, tačiau atsisakydavo kai sakydavom, kad galim paeiti įkalnėse.
Vietinių transportas
Turistų transportas
Į tokį sugebėjome net dviese tilpti
Galiausiai kai privežė iki susirastos agentūros – ji jau buvo uždaryta, tačiau toje pačioje gatvėje pamatėme dar pora veikiančių ir vienoje iš jų nusipirkome praktiškai visas keliones Džordžakartoje. Mėtytis tarp agentūrų nėra tikslo, nes visų kainos identiškos.
Kadangi jau saulė turėjo tuoj leistis ir tą dieną ekskursijų nebuvo galima padaryti, tai išsirinkome naktinę ekskursiją tą patį vakarą, o sekančiai dienai tik po poros valandų pertraukos nuo pirmosios.
Kadangi buvo tik viena naktinė ekskursija tai ją ir pasirinkome, nors labai svarstėme ar reikėtų ją bandyti.. Tai ekskursija – kopimas į veikiantį, vieną aktyviausių pasaulyje, ugnikalnį Merapi.
Šis „džiaugsmas“ kainavo po 190.000 IDR (~57 Lt). Užsisakėme dar pora kelionių kitoms dienomis. Vietinės agentūros darbuotojos gan neblogai kalbėjo angliškai, taigi paprašėme, kad užrašytų kelis vietinius patiekalus Išėjus lauke vis dar laukė tas pats mūsų „taksistas“. Pradžioj lyg ir norėjom pasivaikščioti po apylinkes ir užeiti pavalgyti agentūroj pasiūlyto maisto, bet jis niekaip neatstojo, pasiūlė nuvešti į gerai vietinį maistą ruošiančią kavinę bei palaukti tiek kiek reikės, kad tik su juo grįštume atgal į viešbutį. Taip ir padarėme pakeliui į viešbutį stabtelėjome pavakarių – Gudek (vištiena su ryžiais ir kt.), o jis tuo tarpu laukė lauke kol baigsim valgyt. Taigi pavalgius ir nustebus, kad jų vietinis patiekalas yra vištiena su vaisių žele ir dar kažkokiu aštriu „marmeladu“ (tikėjomės labiau egzotikos 🙂 ) pajudėjome viešbučio link.
Patiekalas Gudek
Dar pas jį paprašėme, kad pakeliui kokių nors prieskonių parodytų , tačiau jis mūsų nesuprato, o pradėjo savo siūlyti ar norim pamatyt kažką ko mes nesupratom su jo nerišlia anglų kalba, bet sutikom ir užvežė pas batik (spalvinimo menas su vašku) menininkus. Pirmiausia užsukome pas vieną, kuris gaminana figūras šešėliniam teatrui. Pamatę kainas 300-500tūkst. IDR už nuspalvintą odą tikrai galvojome po pasakojimų apsisuksime ir eisime iš ten, bet po neilgų demonstracijų pastebėjome Bimos (vietinė deivė) dirbinį (iš kažkokio gyvūno odos), kurios pradinė kaina 400.000 IDR iškart pasakius 200.000 IDR sutiko parduoti, bet daugiau nebenuleido.Vėlesniuose keliones etapuose panašių dirbinių (galbūt ne tiek kokybiškų) teko matyti turgavietėse už ~60.000 IDR.
Išėjus iš šio menininko užrodė paveikslus su batik stiliumi. Čia jau žinojome, kad nepirksime (nors transportuotis įmanoma) todėl ir kainų neklausėme, bet išklausėme kaip viskas yra daroma ir bandysime lietuviškoms velykoms pritaikyti šį spalvinimo būdą vašku, nes nusipirkome darbui su vašku skirtą įrankį (bandysim kiaušinius marginti 😉 ). Po to mūsų vairuotojo griežtai paprašėme (tik taip su jais įmanoma) jokių daugiau menų ir pirkinių – tiesiai į viešbutį, tai taip ir padarė – daugiau niekur nestojo. Vairuotojas pasitaikė vienas iš geriausiai kalbančių šioje šalyje sutiktų žmonių, tai paklausinėjome ir šiaip papasakojo ką ir kur galima pamatyt ar nusipirkt. Grįžimą iki viešbučio jau susitarėm už 40.000 IDR, nes jis jau buvo privatus mūsų pusdieno vairuotojas.
Visas Džordžakartos transportas: arkliai, triračiai, motociklai ir automobiliai
Saulėtekis ant Merapi ugnikalnio
Grįžus iš miesto viešbutyje pasistiprinome ir susiruošėme, kaip po kelionės galime patvirtinti, didžiausiam šios kelionės įspūdžiui – kopimui į aktyvų ugnikalnį Merapi. Apie 10 val. vakaro vairuotojas Nindya atvyko laiku ir iš pirmo žvilgsnio jį atpažinome, nes atrodė kaip indėnas iš amerikiečių filmų, bet anglų kalbą buvo bene geriausiai įvaldęs iš visų sutiktų vietinių gyventojų. Pakeliui daug pasakojo apie cunamius, ugnikalnių išsiveržimus, prieš kelis metus buvusius turistų apiplėšimus šiame kelyje, indoneziečių gyvenimo būdą ir atsakė į daug mūsų klausimų, nes iki šiol niekas normaliai nesuprasdavo arba nemokėdavo paaiškinti.
Stovykla iš kurios turėjome pajudėti buvo 1500 metrų aukštyje, ugnikalnio aukštis 2968 metrų. Kylant į stovyklą sustojome prie vietinio kaimo šventės, kurioje vyko lyg ir tabako derliaus nuėmimo šventė, o visas kaimas buvo susirinkęs apie šokių salėje išsipuošusius šokėjus. Tiek vietiniai, tiek mūsų vairuotojas yra pilnai įsitikinę, kad po to kelių valandų šokių į vietinius įsikūnija velnias (ar kažkas pan.) ir tuomet tas šokėjas daro keistus dalykus (valgo stiklą ir pan.).
Merapi pakalnės kaimelio šventiniai šokiai
Nindya kažkiek papasakojo ir apie mūsų laukiančią kelionę džiuglėmis į Merapio ugnikalnį. Kopimai organizuojami šiaurinėje pusėje, nes truputį mažesnė tikimybė esant ugnikalnio išsiveržimui, kad vyks į šiaurinę pusę. Minėjo, kad pietinėje pusėje yra pakankamai tigrų ir kitų džiunglių gyvūnų, nuo kurių ne vieni savarankiški alpinistai nėra grįžę. Galėjo pasitaikyti ir šiaurinėje pusėje minėtų gyvūnų, tačiau minios atseit jie bijo.
Kopimas turėjo prasidėti 1 val. nakties, o viršuje turėjome būti apie 5 val. ryto – prieš pat saulėtekį. Palaukėme to vakaro pilnos turistų grupelės, kurioje buvo apie 10 narsuolių. Buvo duoti 4 vietiniai gidai (3 turistai vienam gidui) mokantys kelis angliškus žodžius, įsijungėme žibintuvėlius ir pajudėjome į viršų. Kol ėjome kokį kilometrą dar asfaltuotu pasviriu keliuku į atrodė, kad bus tikrai sunku, tačiau galvojome, kad taip po truputį einant iš užlipsim. Tuomet baigėsi asfaltas ir supratome, kad tiek daug kartų keiktis dar neteko….. ~3,5 val. kopimas akmenimis ir grioviais su kuprinėmis tikrai nesuteikė tiek džiaugsmo kaip gulėjimas paplūdimyje. Kuo aukščiau tuo labiau vėso oras ir vėjas didėjo, tačiau daug rengtis irgi buvo blogai, nes prakaitavimas nuo kopimo buvo dar didesnis.
Per gerą valandą atsiskyrėm į kelias grupes pagal greitį, mes, deja, judėjome lėčiausios grupės priekyje, nors pradėjome gan energingai su greičiausiais. Pakeliui vieną turistą praradom, nes čiurnos trauma atsinaujino – tai likom penkiese su vienu gidu. Pertraukėles kartais darėm net kas pora minučių, per kurias kas nors atsigerdavo, kas nors užkasdavo (būtinai reik užkandos ir gėrimų), gidai ir parūkydavo, pora kiniečių ir pamedituot spėdavo.
Belipdami matėme kaip prie kito kalno artėja audra su žaibavimais tai tas dar vis skatino lipti aukštyn, o kadangi buvo likęs tik vienas gidas, tai net ir nusileist jau nebūtų kaip. Griaustiniai taip ir nepraėjo pro kitus kalnus bei ugnikalnius – išsisklaidė. Gidas gal pusiaukelėje pasakė, kad mes tikrai neužlipsim su tokiais tempais. Bet vargais negalais prie viršaus prisivijome priekyje buvusius turistus, nes užkopti iki pačios pačios viršunės ir pamatyt lavą žiūrint į kraterį niekam neleido, nes ugnikalnis leido daug dujų ir dumų. Po to sužinojome, kad prieš kelias dienas buvo paskelbtas pavojus dėl ugnikalnio išsiveržimo, o grįžus, po trijų savaičių nuo kopimo, perskaitėme naujienas kopimą į šį ugnikalnio uždarymą ir suaktyvėjimą, bei avarinio lygio paskelbimą. Ir vos kelioms dienoms praėjus apie išsiveržimą ir žmonių bei gyvūlių žūti.
Nepaisant pastovios išsiveržimo grėsmės ugnikalnio papėdėje įsikūrę ne tik daug kaimų, bet net ir nemažas miestas (Solo). Vietiniai neturi baimės gyventi šioje vietoje (po kelių savaičių esant didžiausiai grėsmei dėl išsiveržimo – atsisakė evakuotis), nes mano, jog jei ir išsiverštų lava, tai tekėtų žymiai ankščiau susiformavusiais lavos grioviais. Kiek pasakojo vairuotojas tai per paskutinius kelis išsiveržimus praktiškai žudavo tik tie žmonės kur laukuose (gerokai nuo ugnikalnio) darbuodavose laukuose ir juos užmušdavo krentantys akmenys, bei kokie nors neatsargūs turistai. Iš viso jų narsumo susidarė įspūdis, kad indoneziečiai neturi baimės nei drebėjimams, nei cunamiams, nei ugnikalniams, o viską priima taip pat paprastai kaip pas mus kokia nors audra.
Saulės patekėjimas buvo „šis tas“, o vaizdai ir nuotraukos suteikė keliolika minučių džiaugsmo, kol nepradėjome lipimo žemyn…
Saulėtekis nuo ugnikalnio Merapi
Lipant žemyn jau buvo šviesu ir kiek drasiau dėl matomo kelio, tačiau atsirado kita problema – slidinėjantys akmenys iš po kojų. Todėl teko kiek atsargiau dėti žingnius. Pora minimalių griuvimų labai nepristabdė lipimo ir jau matėm šviesą tunelio gale – kaimo stovyklą iš kurios startavome. Viduryje lipimo pamatėme keletą vietinių gyventojų, kurie rytais užlipa ir prisirenka žolių prakuroms daugiau nei atrodo galėtų panešti, ir tokiu ankstyvu metu jau leidžiasi žemyn…
Šalia Merapi viršūnės. Aukščiau neleido dėl didelio dujų kiekio einančio iš kraterio.
Kito ugnikalnio fone su puslapio reklama 🙂
Ugnikalnio nuokalnė
Matosi pakalnėje esantis kaimas (~1,5km aukštyje)
Just nice one
O čia Merapio seismografas
~6:30 ryto jau žmonės leidžiasi su ryšuliais
Besileidžiant šalia ir skardžiai...
Tabako auginimas pakalnėje
Galiausiai pasiekėme asfaltuotą kelią prie kurio šį kartą jau laukė mūsų vairuotojas ir pavežė tą likusią kelio atkarpą. Kai paklausėme kodėl negalėjo pavežti iš vakaro kai į kalną reikėjo lipt tiesiog pasijuokė, kad turėjome apšilti kojas.. Gavome pusryčių ir alaus, tada supratome, kad visi vargai baigti.. 🙂
Išsvajotieji pusryčiai reiškiantys vargų pabaigą 🙂
Patarimas. Tokiai ekskursijai reikalingas bent poros mėnesių fizinis pasiruošimas, ypač kojoms.
Važiuojant atgal mūsų vairuotojas kažką dar pasakojo, bet jau sunku buvo girdėti, nes po naktinio žygio labai norėjosi miego. Buvome pas jį prašę, kad užveštų kur nors kur galima būtų nusipirkti ryžių rinkėjų kepurę, taigi jis stabtelėjo prie turgaus kur ir nusipirkome tą kepurę už 30.000 IDR, tai pat parekomendavo paragauti vaisių salak, o jau važiuojant link viešbučio stabtelėjęs kelio pakraštyje iš ilgų žolių parodė kokias figūras (gėlę, papūgą) vaikystėje darydavo.
Dar nenuskintas vaisius Sala
*****
1 dalis: Kaunas — Minskas — Indonezijos sostinė Džakarta
2 dalis: Džakarta, Argo Dwipangga, Džordžakarta ir Ugnikalnis Merapi
3 dalis: Prambanan, Dieng Plateau, Borobudur, persikėlimas į Bali
4 dalis: Bali (Ubud, Taman Ayun, Git Git kriokliai, Lovina Beach, Tanah Lot, Uluwatu, Jimbaran)
5 dalis: Maistas, kainos, pramogos Indonezijoje. Ar verta?
*****
Viešbučiai Džakartoje (Jakarta)