1 diena
Pratybos liko toli praeityje – atėjo kovos metas. Neskubėdami ekipažai susirinko savo narius, susimontavo amuniciją, pasistiprino Eglutės sumuštiniais, dar kartą pasistiprino, patikrino įrangos tvirtumą ir dar kartą pasistiprino. Na ilga kelionė priešaky, niekur nepriskubėsi, o lietuviškų jėgų tikrai prireiks. Galbūt prireiks ir lietuviško alaus kraujyje, todėl dėl viso pikto įžūliai pažeisdami įstatymus skubiai suvartojame po dozę Lietuviško.

Savyje užspaudę visus keiksmažodžius skirtus girtiems kelininkams nesugebantiems tiesiai išpilti kelių ir urbanistams jaučiantiems pareigą ant kiekvieno girto posūkio pastatyti po miestelį, palengva, daug kartu užmigdami ir pabusdami prasisukam iki pat Slovakijos. Nemiega tiktais Mindė. Kiti Didžiųjų lenktynių ekipažai išsibarstę po visą Lenkiją, taigi sutariama kuo greičiau pamiršti ją ir pasimatyti išlauktojoj Slovakijoj.

Prietaisai rodo, jog liko visai nedaug, o kalnų vis dar nematyti… Žemieji Tatrai, kur jūs? Giliai pasislėpę miškuose, užpustyti sniegu. Tarsi vilkduobės laukiančios patiklaus grobio. Greičiausiai tai net ne kalnai, o duobės, slėniai. Pilni sniego, ir besileisdamas tik tu darai tą tunelį, kaip koks sniego kirminas. Ir vos pašikniukas tave iškelia į jūros lygi, tu vėl leidiesi žemyn skrosdamas užsnigtas Žemųjų Tatrų duobes. Vat Aukštieji Tatrai, gal jau panešės į Šatriją ar Milikonis. (eilučių autorius iš geografijos turėjo 10).

Nuovargis ir paskutiniai virškinamų sumuštinių likučiai iškelia dilemą – slidinėti ar ne? Planus apie pasiturškimą akvaparke ar pasitrynimą vietinės reikšmės rajono centre galop nukerta Vaidos sms – mes slidinėsim! Taip, mes galim taip padaryti! Mes galim, o Mindės prancūzaitė ėmė abejoti – leisti mums paslidinėt ar ne. Neapsikentusi, jog vargsta tik ji su Minde nusprendė apsikeisti vaidmenimis su Aurimu ir Mariumi. Ką reiškia šimtai ir dešimtys arklių prieš tvirtas lietuviškas rankas. Įsispyrėm, ir pyst, kad švystelėjom jąja tolyn iš Lenkijos tiesiai į Slovakiją! Ristelė kirtom sieną į slidintojų ir dviratininkų šalį. Kokias penkiolika minučių ieškojom kur nusviedėm pežą. Radom. Visą ištroškusį, pavargusį. Ryšium su tuo, kad nealkoholinių gėrimų neturėjom, leidomės į misiją, kurios pirmasis uždavinys buvo užmegzti ryšius su žemiška kalba nesusipažinusiais čiabuviais. Su aukšto garsinio slėgio slovakų kalba paskrudinta pamokomaisiais/nukreipiamaisiais jaustukais susidurdavom kaskart sustoję ir pravėrę variklį, ale pagalba matyt liko už poros sienų. Ant galų pagalės radom ūkinių prekių parduotuvę ir sugirdę pežei kas jai priklauso nušovėm link sidabrinio Tatrų-Fatrų slidinėjimo centro Dolny Kubyn.
Rytų Europa pasitiko mus. Pirmasis sandėris sukirstas rankomis nepaisant fakto, jog abiejų šalių interesantai tarpusavy nė žodžio nesuprato, užtat mus vienija tas pats chaltūrinis ekonominis mentalitetas. Norėjau pasakyti, kad pigiai nusipirkom naudotų bilietų.

Yeah baby. Va čia tai įranga. Va taip turi atrodyti kalnas, va tokie keltuvai yra filmuose. Nerangiai sėdam į vieną iš jų ir paleidžiam savo emocijas. Adventas. Laikas kai laukiame kažko tokio ir tas laukimas yra be galo malonus, daug žadanti. Patys tai suprantam. Leidžiamės ir leidžiamės. Stabtelim ir vėl žemyn trasa.

Pirmasis rimtesnis išbandymas kojoms. Apkrovos nė iš tolo neprilygsta Lenkijai ar Birštonui. Visu kūnu, visais vaizdais jaučiam, kad perėjom į aukštesnį lygį.

Antras lygis – pašikniukai. Lyg ir gerai pažįstami iš pratybų, tačiau posakis sunku pratybose lengva kare apsiverčia – pašikniukas vieną po kito išmeta aukštyn kiekvieną slidininką jį prieš tai kaip reikiant praraukdamas. Raukimas vyksta tokiu greičiu, kokiu įprastinėm sąlygom leisdavomės sprintu nuo savų kalniukų.

Vakaras. Vaida pralošė UM‘o lažybas Mindei, nes netikėjo, kad slides galima persivežt ir be laikiklių. Ištvarkom UM‘ą nuleidžiam porą stopkių iš trilitrino smirnoffo paminklo, apdrabstom vieni kitus įspūdžiais ir meigot.

2 diena
Rytas. Sutartu metu pirmasis pašoka Marius ir greičiausiai mintyse keikia visus bevalius draugus nesugebančius išlipti iš lovos jau po pirmosios nakties. Mažytis niuansas – draugai jau gyvena Slovakijos laiku, taigi Marius paguldomas dar valandai. Miego valanda didelių pakeitimų neatneša ir Mindei tenka rinkti Miegančiųjų ekipažą. Sugrįžimas į Dolny Kubin. Jau žinom trasas, pasimokom gražiai papozuoti prieš objektyvą, tik dailiojo kritimo kursai nebaigti. Galvos kietumą tikrina Marius ir rekordinius greičius mušantis tiesiojo slydimo pameistrys Berniukas. Smūgis gerokai sutrenkė smegenų dalį atsakingą už slidinėjimo akinių vietos įsiminimą, taigi dienai baigiantis akiniai dingsta juodojoje skylėje, o Audrius gauna naują iššūkį – surasti pamestus akinius (nebūtinai savo).

Mikas oficialiai pareiškia, kad slidinėjimas jo pernelyg nedžiugina, o iš tikrųjų rezga planus aplankyti slovakes Bratislavoje.

Optimizuojamas grįžimas namo – tuo metu kol vienas ekipažas apsipirkinėja, kitas turi suspėt nusidušinti ir dar su sąlyga, jog bus palikta šilto vandens. O jei dar ir laiko liktų valandžiukė, tai visai miela būt ir su kažkuo šiltu valgomu draugus pasitikti. Grįžusi Vaida dalinasi slovakiško prekybos centro ypatumais – iš kurių daugiausia dėmesio nusipelnė butelių čiulpimo mašina tiksliai diagnozuojanti ką vakar gėrėm. Dar vienas niuansas, – reikia pirkti ne mažiau alaus, nei jo buvo priduota. Šiam apribojimui prieštaraujančių nebuvo – butelių skaitliukas su kiekvienu vakaru tik augo.

3 diena
Lietuvos valstybės atkūrimo diena (vasario 16d.). Tokią ypatingą dieną nusprendėme sutikti didžiausiame ir, kaip paaiškėjo, prabangiausiame Slovakijos slidinėjimo kurorte – Jasnoje. Skipass‘as – 31€, su nuolaida – 25€.. Vaida ir Marius keikiasi, jog Austrijoj tas pats. Nieko nuvažiuosim ten kitą kartą, o dabar vedami Eglutės dainuojame patriotines dainas ir leidžiamės kartu su kūrybine grupe ir didžiule Lietuvos vėliava.

Palaipsniui įveikiamos visos trasos nuo mėlynų iki juodų ir kablys pagaunamas ant kaukolinio offroad‘o. Das ist fantastisch! Pirmoji dalis apšilimui – freeride‘as tarp eglučių per pusnis. Sklandus tolydus brovimasis per niekieno dar nečiuožtą sniegą, minkšti kritimai, natūralios gamtos sukurtos kliūtys. Slidinėjimo patirtis auga su kiekvieno metru. Trasa staiga pereina į gūbrių lauką. Paliekam visas jėgas kovodami su gūbriais. Ruožo pabaigoje įkuriam tradicine tapsiančią UM‘o stotelę, traukiam šildančiuosius gėrimus, Marius vis sugeba atrasti vietinių saldumynų, ir pasistiprinę kertam Fasttrack‘u tiesiai iki keltuvo, kad dar kartelį spėtume nusileisti kaukoline trasa.

4 diena
Žiema vis dar nesitraukia. Sninga nuo pat atvykimo. Išleidžiam Miką pas mergų į sostinę Bratislavą ir patys varom toliau šlifuoti kaukolinės. Marius nusprendžia, kad Eglutės slydimo greiti mažina akinių neturėjimas ir dienos pabaigoje prie baltutėlės aprangos priderinami akiniai. Tai buvo pirmoji investicija į žiemos sporto inventorių.

Kadangi žiema gili, tai švenčiam tradicines lietuviškas Kalėdas. Lalautojai pasipila po Liptovska Sielnica kaimelį. Chef‘as Marius šįkart laisvai pilsto Smirnoffo likučius sankryžoje, o jėgų pertekę slidininkai kala breiko judesiukus ant sniego. Judesiukai operatoriui pasirodė per greiti ir nuotraukų negavom. Bet valgėm bananų.

Nulalavom pas kaimyną Kapšelį. Ans jau buvo susirengęs tikrinti kas per netvarka kaime dedas, bet sugrūdom pas jį įkurtuvių pažymėt. Truputi pabuvom, truputi daugiau išgėrėm, ir Mindei šovė į galvą studentų anti-mintis: ką gali padaryti šiandien neatidėk rytojui. Kadangi jėgos tryško per kraštus, protai nematė reikalo bandyt mus nugint į lovas, tai Berniukas, Mindė ir Skirgaila užsiėmė girtų sumuštinių gamyba. Chillout‘inis procesas, lydimas lengvo slovakiško alaus sukompiliavo stack‘ą sumuštiakų – kam rytdienos priešpiečiai (ir zakusonas tuo pačiu).

5 diena
Kadangi pagal grafiką penktąją dieną turėjom būt, pavargę, tai intensyviai sprendėme užimtumo klausimą. Rezultate susikrovėm šmutkes ir išvarėm slidinėt. Mindė pakoregavo savo trimečio planus ir mokymąsi leistis snieglente perkėlė į „čia ir dabar“. Taupymo programa numatė sugrįžimą į Kubinska Hola kopimą į kalną nesinaudojant keltuvu. Šitam planui kojos netrukus pasakė – Ne!

Nuo kuo didesnio kalno leidies – tuo didesnė tikimybė išmokti valdyti snieglentę. Progresas kilo kaip ant mielių. Žavėjomės kokie esam gabūs ir šaunūs. Tik va kilimas su pašikniuku nebuvo toks sėkmingas. Po pirmojo roundo iškrito visi ant keltuvo trasos. Gerai, kad ir prižiūrėtojas kažką įnirtingai aiškino jam vienam suprantama kalba, todėl turėjome visas moralines teises jį ignoruoti.

Padavėjas užkandinėje pasitaikė kiek gudresnis – pamatęs, kad nenorime suprasti, jog jis mus kaip nieko neužsisakančius, o tik girtus sumuštiakus kertančius klientus nori išguiti laukan, pats išėjo lauk tarptautinių žodžių pasišaudyt. Deja netrukus grįžusio truputi išsimokslinusio slovako laukė Mindės koziris – vieną supka česnakova ant viso stalo… O Supkos česnakovos būta geros… Antigripinas ten visas. Bet gerulis toks. Netrukus supkos pasidaugino ant mūsų stalo, žodž gavos ir padavėjas sveikas ir kapšeliai sotūs. Tiesa pasirodė, kad lietuvių kalba nėra jau tokia svetima šiam kaboke. Eglutė netruko susitikt šimtą metų nematytų birštoniečių.

Pasiimam abstinencijos priepuolių kamuojamą Miką. Greit ištvarkom jo lauktuvėms atvežtą visą stopkę nacionalinės slovakų naminukės pagamintos Čekijoj, toliau Mikė mus vejasi gerdamas žvaigždute.

6 diena
Atėjo kalnų diena – traukiam į Olimpinius Aukštuosius Tatrus (flex). Graži giedra diena, iš tolo pasitinka smailos dangų remiančios viršūnės. Skuodžiam link jų serpantinais vis kildami aukštyn ir aukštyn, kol pasiekiame rimtų sportininkų bazę. Visi gal šiek tiek pailsėję po ale išeiginės puikiausios nuotaikos kylame viršun, grožimės saulės nutviekstais kalnais, slėniais. Pasikeliam labai aukštai. Nusileidžiam, vėl pasikeliam ten pat aukštai, vėl nusileidžiam… ir tai jau viskas.. vienintelaitės trasos mergaitėms pasirodo per mažai, taigi jos parduoda bilietus ir traukia karšto vyno link. Netrukus visi ima sekti jų pavyzdžiu išskyrus Miką, kuris užsiazartina pagavęs kablį ir kapoja trasą karts po karto.

Esam negailestingi – nėr ko čia viena trasa čiaužyt, juolab ji nekaukolinė. Paverčiam dieną apsipirkinėjimo švente. Vėl ieškom parduotuvių kurios bent kiek būtų ištroškusios mūsų €urų. Regiono centras – Poprad (Pabradė) su tuštoku prekybos molu, kuriame kas svarbiausia yra nemažai žiemos sporto prekių išpardavimu užsiimančių parduotuvėlių, ir čia slovakų marketingas pagauna mus – šluojamos bene 5 kartus nupigintos pirštinės, Mindė greit išrašo vartojamąją paskolą Mariui ant poros slidžių ir Eglutės batų. Taigi apsikraunam amunicija ir drožiam namo. Pabandom laimę ieškodami patogybinių snieglenčių batų. Snieglenčių asas parduotuvėje purto galvą užklaustas ar nekalbąs anglų, rusų, lietuvių kalbomis, užtat kelia savo markę ir teigia galįs viską paaiškint vokiškai. Surandamas vokiečių kalbos specialistas Aurimas, kuriam as(il)iukas protingu veidu rodo, kurie batai vyriški, o kurie moteriški.. bei tikina, kad dvigubai brangesni batai yra kokybiškesni, nei pigesnieji.. Nesužavėti profesionalumo apsisukam ir grįžtam namo laistyti slidžių. Vienas ekipažas beieškodamas interneto randa nerealų larioką kuriame, pagal geriausias amerikietiškas kavos refill‘o tradicijas bokaluose vis palaikomas pastovus alaus kiekis.

Į slidžių apžiūrą suguža ir likusioji kaimelio dalis ir dar du nauji draugai. Tiesa, šeimininkas Marius labai užsiėmęs ilgalaikiais keptuvės šveitimo darbais, vyriškai atlaiko ir Editos pasisiūlymus padėti ir kalėdinės Nikalojaus vodkės kvietimus prisėsti. Po ilgų darbų Marius prisėda. Padedant alui išgeriamas vienas TatranSki Čaj, po to dar paragaujama kito, po to žemyn nusiridena išsimiegojęs Aurimas ir pribaigiamas ir tas paskutinis buteliukas.

7 diena
Stebuklingas TatranSki Čaj rytas. Slidžių laistytuvai prabunda 6:00, pasiėmę savo galvas, nusineša jas žemyn ir toliau sėdi girti. Eglutė nenustoja džiūgauti šiuo nauju potyriu – kaipgi galima prabusti ir toliau lyg niekur nieko jaustis lygiai taip pat girtai kaip ir prieš užmiegant? Kadangi išvakarėse buvom nelabai įgalūs sumuštinių gamybai, tenka mėgautis slaviškom sriubytėm ir fritkėm su mokamu kečupu. Greta vykstančios moterų slalomo milžino varžybos aiškiai parodo, kad tobulėti dar yra kur. 3 Snieglentininkai ir snieglentininkė toliau septynmyliais žingsniais skuba tobulumo link, ir pagaliau jaučiasi absoliučiai patogiai ir maloniai lentom laisvai sklaidydami sniegą kairėn dešinėn, jausdami visišką rankų laisvę, pro ausis švilpianti vėją ir begalinį pasitinkinimą savimi, jog – aš galiu tai padaryti!

Toliau tęsiamas inventoriaus pildymas – Mikas įsigyja visai padorius Fisherius už visus 30€, vėliau į kolekciją atsigula ir patogučiai batai.

Mintyse vis dar kirba neuždėtas pliusas ant slovakiško pub‘o. Keturiese nulekiam į šaunų klubelį Route66 susitikit su kaimynais, pasiimam po tamsaus, česnakovos, viskas lyg ir gerai, bet… Bet širdis sako, kad tai paskutinis vakaras ir jį fakin reiktų praleisti su tais kurie buvo šalia visą savaitę. Deja grįžę gyvų nelabai randam ir palaukiam kol grįš alaus atsargas pasipildę kaimynai.

8 diena
Kelionė namo. Galimi variantai:
a. Tiesiai namo.
b. Ekskursija į Krokuvą ar į druskos kasyklas.
c. Slidinėjimas.

Vis dar alkani slidinėjimo Aurimas ir Mindaugas pasirenką C variantą. Pusdienis puikiausioje Jasnoje. Vėl puikiausios trasos, lygūs stadiono dydžio laukai leidžia skust viražais žemyn kvapą gniaužiančių greičiu. Pasikartosiu – fantastikeišen. Imamės naujų aukštumų – šalčiu alsuojanti kalno viršūnė. Užpustyta stebėjimo dvelkia atšiauria egzotika. Šalta. Bėgam į kaukolinę trasą, o čia išvarginti kūnai sako – „Ne, ačiū, bet kojom jau užteks“. Nebelieka jėgų kovai su posūkiais, tiesiog skriejam žemyn pasiduodami ir atsiduodami kalnams. Kilimo metu atsistato tik niekingai maža jėgų dalelytė ir kalno apačioje traukdami cigariles džiaugiamės kad nebeturime jokios teisės reikalauti iš šių atostogų daugiau. Jos mus išsunkė iki paskutinio energijos lašo, o mes jas – iki paskutinės taisyklingos snaigės. Pasisėmėm geriausių įspūdžių su didžiausiu kaupu.

Epilogas. Ant sparnų pakylėtam Mindaugui nukrenta paskutinė misija – susitikimas su Marriane. Eglutės šokoladas iškeičiamas į slovakės telefono numerį ir šioji laukia svečių kitąmet.
Niekur nebeskubam, užsukam į Route66, pavaikščiojam po 69‘ųjų metų dvasia kvėpuojantį Amerikos Istorijos muziejų, pavalgom daugiau mažiau nacionalinius pietus ir vejamės pabėgusius draugus.

Klasikinis lenkiškas siaubiakas – pasiklystam daugiaaukštėjė sankryžoj, važiuojam į priekį ir vėl atsirandame toj pačioj sankryžoj… Nevilties apimti susikaupiam ir ištrūkstam, – tiesiai į akliną rūką.
pEžiukas klaidžioja rūke. GPS‘as irgi. Visai nenustebtume darsyk išlindę Varšuvos žiedų raizgalynėj. Šįsyk pasiseka labiau ir pakliūnam į Berniuko gimtadienio vakarėlį. Greitai suvartojame stingstantį tortą ir per šąlančią žemę pasiekiame namus.

Susitiksim kitais metais!