SKI PASS – slidinėjimo bilietas, leidžiantis naudotis keltuvais tam tikrą laiko tarpą (valandą, pusdienį, dieną, keliems nusileidimams) bei leidžiamomis trasomis. Slidinėjimo pasų kainos tame pačiame kurorte irgi gali būti įvairios – skiriasi pagal sezonus, dienų skaičių. „Ski pasų“ kainos kurortuose dažnai diferencijuojamos, taikomos nuolaidos vaikams, paaugliams, studentams ir senjorams. Daugumoje modernių kurortų perkant „ski pasą“ ilgesniam laikotarpiui išduodama elektroninė plastikinė kortelė, kurią galima nešiotis specialioje striukės kišenėje. Kortelė automatiškai atrakina vartelius einant pro juos. Trumpesnio laikotarpio „ski pasas“ gali būti popierinis bilietas, kurį praeinant pro vartus reikia nuskenuoti.
SKI BUS – specialus autobusas, kursuojantis po vieną ar keletą kurortinių vietovių ir vežantis slidininkus iki keltuvų. Turint „ski pasą“, daugumoje kurortų tokiu transportu galima naudotis nemokamai. Į tokį autobusą drąsiai galima lipti su slidininko batais, kai kuriuose autobusuose būna specialus skyrius pasidėti slidėms.
SKI RENT (angliškai), SKI VERLEIH (vokiškai), SKI NOLEGGIO (itališkai) – tai vieta, kur galima išsinuomoti visą reikalingą slidinėjimo inventorių. Nuomos punktą slidinėjimo kurortuose galima rasti beveik prie kiekvieno centrinio keltuvo, jų yra ir miestuose. Inventorių galima išsinuomoti dienai arba visoms atostogoms.
Nuomojamas inventorius visuomet būna gerai prižiūrėtas. Nuomos centruose siūlomos garsiausių firmų slidės ir snieglentės ir kt. slidinėjimo įranga (šalmai, pirštinės). Galimos įvairios nuomos kombinacijos tiems, kurie per savaitę nori išbandyti įvairios kategorijos slides. Jei nutrynė batas ar netinkamos slidės, visuomet galite grįžę pasikeisti. Čia taip pat galima apdrausti nuomojamą inventorių. Dažnai klientų patogumui nuomos punkte būna inventoriaus saugojimo kameros bei batų džiovyklos (SKI LOCKER, SKI DEPOSIT), kad nereikėtų slidžių ir batų nešiotis į viešbutį.
SKI SERVICE – inventoriaus taisymas, galandimas ir vaškavimas. Dažniausiai atliekamas nuomos punktuose.
APR.S SKI – baras ar kavinė, atsipalaidavimas dar nespėjus nusiauti slidinėjimo batų. Tokių barų esama ir viršuje ant kalno, ir trasose, ir apačioje miestuose, dažniausiai netoli keltuvų.
„VARLYNUKAS“ – trasos, skirtos pirmą kartą atsistojusiems ant slidžių. Tai žalios arba nesudėtingos mėlynos (dažniausiai trumpos) trasos. Taip pat jose slidinėja vaikai.
„ČAINIKAS“ – taip vadinami pradedantieji slidininkai, atėjęs iš tarybinių laikų.
PLŪGAS arba PICA – pradedančiųjų čiuožimo poza, kuomet kojos pečių plotyje, keliai stipriai sulenkti, o slidžių pirmagaliai susilietę V formos kampu.
Slidinėjimo trasos
Tarptautiniu mastu trasos klasifikuojamos pagal jų sudėtingumo lygį. Pagrindiniai faktoriai yra statumas, trasos plotis ir dangos sąlygos. Pasaulyje taikomi įvairūs trasų sudėtingumo klasifikacijos metodai, o bendras trasų ilgis kilometrais yra viena pagrindinių slidinėjimo regiono charakteristikų. Europoje trasų sudėtingumą žymi spalvos (žalia, mėlyna, raudona, juoda, oranžinė ir geltona).
Žalia trasa – pati paprasčiausia. Tai lygios, plačios ir nuožulnios trasos, kuriomis slidininkai gali ramiai čiuožti tiesiai, neįgaudami didelio greičio. Žalios trasos paprastai yra skirtos pradedančiųjų mokymui. Austrijos ir Italijos kalnų kurortuose tokių trasų nėra; jas čia jungia kartu su vidutinio sudėtingumo trasomis ir žymi mėlyna spalva.
Mėlyna trasa – vidutinio sudėtingumo slidinėjimo trasos, skirtos pradedantiesiems ir pažengusiems slidininkams. Tai plačios, gerai prižiūrėtos ir be stačių nusileidimų trasos. Jomis drąsiai gali slidinėti pradedantieji slidininkai, jau pramokę pasukti ir stabdyti, o pažengusieji gali mėgautis staigesniais posūkiais didesniu greičiu.
Raudona trasa – sudėtingos trasos, skirtos pažengusiems ir profesionaliems slidininkams. Vietomis šios trasos gali būti labai stačios, tačiau toliau būtinai turėtų būti nuožulni atkarpa, kur galima sumažinti greitį. Jeigu sniegas yra minkštas, tai dienos pabaigoje trasose susidaro kauburiai. Tai pačios įdomiausios slidinėjimo trasos, jos žavi įvairiu reljefu ir galimybėmis slidinėti dideliais ar mažais lankais įvairiu greičiu. Vis dėlto tiesūs ir greiti nusileidimai gali sukelti nepageidaujamas pasekmes.
Juoda trasa – labai sudėtinga, skirta profesionaliems slidininkams. Tai labai stačios ir siauros trasos, vietomis gali būti aštrūs riboto matomumo posūkiai. Pavyzdžiui Prancūzijoje juodos trasos nėra prižiūrimos mašinų ir jose gali būti visko: didelių apledėjusių plotų su akmenimis, žmogaus dydžio kauburių. Slidinėjant tokiomis trasomis malonumą gali jausti tik ekspertai – aukščiausio lygio slidininkai.
Oranžinė trasa – labai sudėtinga, skirta ekstremalių pojūčių mėgėjams. Nedaugelis slidinėjimo regionų turi tokias trasas.
Juoda punktyrinė (Geltona) trasa (arba free-ride arba off-piste) – taip dažniausiai žymimos laukinės, specialiai neparuoštos, dengtos tik šviežiu sniegu ir gelbėtojų neprižiūrimos trasos, skirtos slidinėjimui ne trasoje. Ruošiantis slidinėti tokiose zonose, nereikėtų pamiršti realaus lavinų pavojaus, nes paprastas slidinėjimo draudimas tokiu atveju negalioja. Kai kuriuose kurortuose tokiose vietose draudžiama slidinėti be instruktoriaus. Būtina paisyti įspėjamųjų ir draudžiamųjų ženklų apie lavinas bei uždarytas trasas. Slidinėjimas šiose trasose yra draudžiamas, kai yra paskelbti pranešimai apie gręsiančias lavinas.
Bugelinis keltuvas (ang. T-bar, platter)
Bugelinis keltuvas – trosu traukiamas, padedantis slidininkams įsikibti ir stovint ant slidžių pakilti į kalną. Dažniausiai kelia į nesudėtingas ir trumpas trasas. Pradedantiesiems pasikėlimas bugeliu paprastai atrodo
sudėtingai, tad prieš pradedant kilti tokiu keltuvu, reikėtų pasikonsultuoti su instruktoriumi arba stebėti, kaip tai atlieka kiti.
Krėslinis keltuvas (ang. chairlift)
Kylant į kalną, krėsliniai keltuvai suteikia galimybę pailsėti ir pasigrožėti peizažu. Jie yra patogūs, nes sėdant nereikia nuo kojų nusiimti slidžių ar snieglenčių. Kai slidininkams reikia įlipti/išlipti, keltuvų greitis sumažėja.
Tokie keltuvai gali būti skirtingo dydžio (nuo 1 iki 9 vietų). Nauji modernūs krėsliniai keltuvai dažnai gaminami su šildomomis odinėmis sėdynėmis ir turi uždangą nuo vėjo.
Gondolinis keltuvas (ang. gondola)
Gondoliniai keltuvai dažnai dar vadinami kabinomis arba vagonėliais.
Vienu vagonėliu gali kilti nuo 4 iki 24 asmenų. Kadangi gondoliniu keltuvu galima ne tik pakilti, bet ir nusileisti nuo kalno, šis keltuvas dažnai yra pradinė stotelė, kelianti iš miestelio į slidinėjimo zoną.
Tai pati patogiausia kėlimosi į kalnus priemonė. Prieš kilimą slidės ir snieglentės dažniausiai įstatomos į išorėje esančius laikiklius, o lazdos įsinešamos į vidų.
Didysis gondolinis keltuvas (ang. cable car, aerial tramway)
Tai du kabantys vagonai, talpinantys nuo 30 iki 200 žmonių. Jie jungia viršutinę ir apatinę stotis, juda vienu metu (vienas kyla, o kitas tuo metu leidžiasi). Dažniausiai statomi, kai tenka kelti per perėjas ar į labai didelį aukštį. Pagrindinis jų trūkumas – prie keltuvų susidaro eilės, o kylant tenka glaustai stovėti, nes vagonas piko metu dažniausiai būna sausakimšas.
Funikulierius (ang. funicular)
Funikulierius (pranc. funiculaire, lot. funiculus – „virvė, lynas“ ) – tramvajus ant bėgių, traukiamas lynu. Vienu metu gali kelti daugiau nei 200 žmonių – tai užtikrina greitą pasikėlimą trumpiausiu keliu arba kalno viduje esančiu tuneliu. Kad tokio kilimo metu keleiviams būtų patogu stovėti, funikulieriaus grindys dažnai daromos laiptų formos.
Parengta pagal Novaturo leidinius