Ekskursija po Sambisari, Prambanan šventyklas
Viešbutyje buvome laiku pagal ekskursijos grafiką. Taip pat davėme šiek tiek arbatpinigių tiek vairuotojui, tiek ugnikalnio gidui (20-30tūkst.), nors tai nėra privaloma nes jie uždirba jau pakankamai palyginus su kitais šalies gyventojais ir dažniausiai nesitiki nieko gauti. Kaip mums pasakojo vairuotojas, tai indoneziečiui reiktų maždaug 900.000 IDR (~270 Lt) uždarbio per mėnesį, kad galėtų normaliai vidutiniškai gyventi, tačiau didžioji dalis dirba ir už žymiai mažiau.
Pavyko pamiegoti gal kokią valandą ir jau reikėjo keltis į trijų šventyklų, pusdienio ekskursiją – Grand Prambanan (140.000 IDR dviem). Atvyko beveik angliškai nekalbantis vairuotojas. Nuvežė į pirmą šventyklą (Sambisari), kur tik keli žmonės išvis buvo (vietiniai gyventojai, įėjimas po 2.000 IDR).
Sambisari nedidelė šventykla
Vėliau nuvežė į šalia vienos iš didžiausių Indonezijos šventyklų – Prambanan esančią mažesnę ir dar restoruojamą šventyklą. Čia įėjimas po 5.000 IDR, bet buvęs apsauginis bei prižiūrėtojas užsiprašė po 10.000 IDR, nes norėjo sau prisidurti, tačiau atėjo vairuotojas ir pasakė už oficialią kainą. Buvom vieninteliai turistai šioje šventykloje, o vienas prižiūrėtojas bandė vaizduot gidą, visur apvedžiojo, fotografavo, bet galiausiai paprašė pinigų už paslaugas ir kai davėme tik kelis tūkstančius (nes likę buvo tik stambesni, o dažniausiai tokie „paslaugų teikėjai“ grąžos neturi) tai buvo baisiai nepatenkintas, kad tiek mažai.
"noname" šventykla viduryje ekskursijos
Galiausiai atvažiavome sutikti saulėlydžio į Prambanan (įėjimas po 115.000 IDR). Prambanan – vieną didžiausių Pietryčių Azijos induistinių šventyklų kompleksų, pastatyta 850 m. Kompleksą sudaro 224 šventyklos iš kurių 3 didžiausios skirtos induistinei trejybei – Brahmai, Višnu ir Šyvai.
Prambanan maža dalis šventyklų
Merapi ugnikalnio vaizdas iš Prambanan šventyklų
Saulėlydis Prambanan šventyklų komplekse
Prambanan buvo gerokai daugiau turistų lyginant su ankstesnėmis aplankytomis, o ir plotas pasivaikščiojimui nemažas. Čia mes palydėjome tos pačios dienos saulę, kurią ryte matėme nuo Merapi ugnikalnio. Grįžus dušas, baseinas, lova, out’as…
Ekskursija į Dieng Plateau ir Borobudur
Ankstyvas kėlimasis (7 val. ryto) ir vėl .. į pilnos dienos ekskursiją (po 200.000 IDR) Dieng Plateau aktyvaus ugnikalnio kompleksą bei didžiausią budizmo šventyklą pasaulyje Borobudur.
Šį ir vienintelį kartą su autobusiuku teko važiuoti dar su kitais turistais, prancūzais. Pirmą ir paskutinį kartą be vairuotojo papildomai dar buvo angliškai kalbantis gidas.
Kadangi vis dar nebuvome normaliai pailsėję tai džiugu, kad gidas “užsiėmė” su kitais turistais. Viename iš pokalbių išgirdome, kad prancūzai ruošiasi pirkti ekskursiją (ne tokią ekstremalią kaip naktinis kopimas į Merapio ugnikalnį) į kažkokį ugnikalnį, kur daveža iki laiptų ir reikia užlipt tik 300 laiptukų, kad skaitytųsi užlipimas ant ugnikalnio. Sekantį kartą ir mes taip “lipsim” 🙂
Nuvažiavome iki Dieng Plateau šventyklų komplekso (įvažiavimas po 20.000 IDR). Pamatėme kalnuose statytų nedidelių šventyklų, šalia kurių pilna prisodinta „durnaropių“, kurias vietiniai paaugliai ragauja ir apsineša. Tada pravažiuojant stabtelėjame prie Bimos šventyklos.
Dieng Plateau pilna durnaropių
Dieng Plateau keltas šventyklų kalnuose
Šventykla Bima
Kelias link kunkuliuojančio kraterio
Vietinių pramoga – fotografija su baltaodžiais (prie žalių ežerų)..
Vėliau sustojome prie, labai baisiai smirdančio siera, kraterio kaip jie jį vadina (mums labiau suprantamas būtų geizeris), o vanduo jame kunkuliavo. Keliolikai minučių užsukome ir prie „spalvotų“ ugnikalnių ežerų (įėjimas po 9.000 IDR). Pietų užsukome į kažkokią normalesnę užeigą, kur tikėjomės, kad pietūs bus įskaičiuota į kainą kaip ankščiau būdavo, bet vis dėl to teko susimokėt ~80.000IDR už dviejų žmonių pietus.
Patarimas. Perkant dienos ekskurijas reiktų pasitikslint ar įskaičiuoti pietūs, kad po to nenuvežtų į brangesnius, lyginant su vietine kaina, restoranus.
Meniu ir kainos prabangesniam restorane
Vienas iš užsakytų patiekalų (neatsimenam kuris)
Galiausiai nuvažiavome iki dienos tikslo įžymiosios Borobudur šventyklos (kai po 4 sav. po mūsų buvimo išsiveržė Merapi, ši šventykla buvo uždaryta kol bus nuvalyti visi ugnikalnio pelenai), kur už įėjimą į kompleksą paėmė dar po 130.000 IDR. Borobudur šventyklos kompleksąs (pastatytas VIII – IX a.) yra vienas įspūdingiausių pasaulyje budistinės architektūros pavyzdžių, pastatytas trimis šimtmečiais anksčiau nei žymiosios Kambodžos Angkor šventyklos. Milžiniška piramidės formos akmens šventykla išpuošta ornamentais bei filosofinio turinio akmens reljefais, vaizduojančiais kelią iš sunkios kasdienybės į nušvitimą.
Buvo likus tik valanda iki saulėlydžio tai pamanėme spėsime apeiti pusę šventyklos ir užlipsime iš galo – deja, visi praėjimai buvo užrakinti ir teko grįžti nemažą kelio galą bei eiti tik per pagrindinį įėjimą. Kadangi šią šventyklą uždarinėja prieš pat saulėlydį, tai vos spėjome užlipti bei pamatyti kelis kalnus bei daugybę varpus primenančias tuščiavidurias statulų, kurių viduje – Budos statulėlės. Reikia kišti į vidų ranką ir bandyti pasiekti tą statulėlę, kad gyvenime pildytųsi norai. Kaip gidas ir minėjo, taip apsauga ir padarė, nespėjus saulei nusileist pradėjo visus išvarinėt. Išeinant pardavinėtojai bandė prabėgom įsiūlyti batiką (ant odos darytą kokios nors deivės atvaizdą) pradžioje nuo $100, bet toliau ir net neklausėme. Tačiau nusipirkome 5 atvirutes už $2 🙂
Borobudur šventykla
Borobudur šventykla
Borobudur šventykla
Tiek Borobudur tiek ir kitose didesnėse šventyklose išėjimai padaryti taip, kad nepraėjęs mini turgelio neišeisi, nebent rasi paslėptą kelio sutrumpinimą link išėjimo, bet tokių rodyklių nesimatė. Prie tokio pardavėjų siūlymų reikia priprasti ir galiausiai nekreipti dėmesio, nes kainos nebūna pačios mažiausios prie šventyklų.
Grįždami pasiprašėme, kad mieste paleistų prie patikimo masažo, nes viešbučio kainos atrodė didelės. Kadangi gerai neatsiminėme visų kainų tai gavosi, kad ten kur nuvežė kainos buvo panašios (tik grįžus į viešbutį sugalvojome pasitikslinti kainas), tačiau kadangi nuo kopimo į ugnikalnį skaudėjo visus raumenis tai labai nesisielojom ir pasidarėme valandos trukmės aromatinius masažus po 200.000 IDR. Nors ir prašėme „softer“ varianto, tačiau net ir tas buvo labai skausmingas dėl iš vakaro patreniruotų ir gerokai skaudančių kojų raumenų 🙂
Džordžakartos centras ir stikliukas alkoholiui
Sekančią dieną po pailsėjimo darėm vietinį apsidairymą ir suvenyrų bei lauktuvių paiešką (buvo kelionės vidurys). Ankščiau aplankytame banke ėjome išsikeisti valiutos ir vis dėl to sugebėjome įkišti seno tipo šimtinę, kurios jau pradžioje nesitikėjome iškeisti.
Viena iš kūrybingų darbo dienų
Pagrindinė turistų gatvė Džordžakartoje yra Malioboro, kurioje pilna ir naudingų ir nenaudingų daiktų bei rūbų. Taip pat kiek toliau paėjus radome ir prekybos centrą kur jau buvo matomos fiksuotos kainos, tai jei jau derybos atsibodusios galima tiesiog iš ten pirkti.
Baisiai smirdantis vaisius Durian
Alaus pasirinkimo yra, bet jis brangesnis už patiekalą kavinėje
Meškiukai vaikams vežioti prekybos centre
Po apsipirkimų užsukome pavalgyt į pirmą pasitaikiusią, toliau nuo pagrindinės gatvės, kavinę ir pamatėme, kur gali būti filmuojami senovinio tipo filmai kur ant lubų sukasi ventiliatorius, stalai nežinia iš kelinto XXa. dešimtmečio, lankytojų nerasta, aplink badaujančios katės slankioja, bet yra tradicinė coca cola, o vištos patiekalas buvo visai skanus. Kauliukai labai patiko benamei(?) katei užklydusiai po mūsų pavalgymo.
Jaukus restoranėlis
Kadangi vis dar domino stikliuko (indonezietiškai sloki) pirkimas į kolekciją, tai bandėme ir šioje šalyje surasti ką nors kas galėtų parodyti, kur nusipirkti stikliuką su Indonezijos forma, pavadinimais ar vaizdais. Pasirodo tokių suvenyrų šioje šalyje nelabai yra, net ir apskritai be jokių vaizdų stikliukų nebuvo, nes vietiniai praktiškai negeria stiprių alkoholinių gėrimų.
Vis dėl to vienoje dirbtuvėje radome gražiai papuoštus stikliukus, bet pasirodo ten daro tik pagal užsakymus didelius kiekius, kaip vestuvėms ar pan. Paprašėme jei žino nurodyti kur galima būtų nusipirkti tokius daiktus. Parašė adresą ir išėjome ieškoti transporto. Kadangi vietiniai vežėjai sakė, kad adresas netoli tai galvojome pasiimt karietą su arkliu (kituose miestuose tokio transporto nėra), tačiau pasirodė, kad pigiau yra samdyti triratį minantį žmogų nei su gyvūnu pavežt. Taigi už 25.000 IDR susitarėm, kad nuveš iki nurodyto adreso. Vėliau supratome, kad už šią sumą suderėjome kokius 7-9km mynimo bei stūmimo su dviračiu. Vos ne vos radome tą nurodytą vietą ir pasirodė, kad ten daromi tik suvenyriniai puodukai ir įvairūs stiklai, tai vėl likome nieko nepešę. Už tą pačią sumą mūsų vairuotojas sutiko parvežti jau ir iki viešbučio. Vairuotojas tikrai sąžiningai vežiojo ir klausinėjo visų vietinių aplink kur pirkti stikliukų ar į kurią pusę važiuoti. Todėl pagalvojome, kad papildomai dar 10.000IDR duosim už tokį vargą. Bet kai papildomai padavėm, tai dar ištiesęs ranką į piniginę rodo, kad dar 5,000IDR pridėt.. Todėl galbūt geriau ir nepripratinti prie papildomų, nesuderintų, pajamų.
Ekskursijų kainos Džordžakartoje 1 (paspauskite pav.)
Ekskursijų kainos Džordžakartoje 2 (paspauskite pav.)
Spa kainos 4* viešbutyje Džordžakartoje
Vietinis skrydis Džordžakarta – Bali sala (Denpasar)
Iš vakaro bandėme susirasti transportą, kas pavežtų į oro uostą nes labai ankstyvas lėktuvas buvo (~7 val. ryto), tačiau pasirodo, kad viešbutis už 30.000 IDR turi autobusiuką su kuriuo nuveža klientus. Tačiau ryte jis „netikėtai“ pabrango iki 35.000 IDR. Bet ir tai kaina yra pakankamai normali, nes šiame mieste jau dauguma taksistų, dviratininkų, arklininkų kažkiek išnaglėję ir jei labai numušinėjama tai net ir nesivargina derėtis, o paprasčiausiai neveža. Oro uoste registracija į lėktuvą prasidėjo tik prieš keliolika minučių ir jokio skubėjimo nebuvo. Vietinis skrydis kainavo apie 100 Lt žmogui ir dar po 25.000 IDR oro uosto mokestis.
Pakilome, pasižvalgėm pusvalandį į šonus ir nusileidome. Balis – induizmo (Hindu) lizdas Indonezijoje.
Oro uoste susirinkome visus įmanomus lankstinukus įvairioms ekskursijoms ir nuomoms. Pasukame laikrodį dar 1 valandą į priekį. Išeiname ieškoti taksi, nes apie 5 km atstumas iki viešbučio (gyvenvietė Kuta), tai labai pasijautė, kad esame vakariečių labai lankomoje vietovėje, nes taksistai minimalią sumą iškart prašydavo 70-100 tūkst. IDR (2-3 kart brangiau nei kituose miestuose) ir jei sakydavome mažiau tai praktiškai nusisukdavo ir nueidavo. Pasijautė, kad šioje saloje visi yra pripratę prie didesnių pajamų ir net turi išdidumo nenusipiginti. Galiausiai pora šimtų metrų paėję prie oro uosto išėjimo susiradome taksistą, kuris už 40.000 IDR nuvežė į vietą (nors nelabai sekėsi rasti tą adresą iš pirmo karto), tačiau automobilis buvo praktiškai be kondicionieriaus.. Bevažiuojant gatvėse pamatėme mažiau vietinių gyventojų nei turistų (visur kitur ant pirštų turistai skaičiuojami) ir iš vėliau matytų vaizdų supratome, kad ši šalies dalis – turtingų vakariečių „Palanga“ su daug įvairių pramogų bei palyginus mažai egzotikos.
Viešbutis Kutoje
Viešbutis (apie 5min. pėškomis nuo Indijos vandenyno) buvo taip pat 4 žvaigždučių ir kurio kainos prilygsta Lietuvoje esantiems viešbučiams (~1.1 mln. IDR už kambarį), o 4* lygio nelabai atitinka – pusryčiai tik iš 3 ar 4 patiekalų rinktis ir visada vienodi, mini baras tuščias, parkavimo praktiškai nėra, o ir šiaip pagal viską atitinka kokias 3*, palyginus su kitais viešbučiais šioje ir ankstesnėse kelionėse. Pliusas tik už tai kad buvo seifas ir nemokamas internetas.
Kambarį gavome pirmame aukšte (galbūt todėl vieną vakarą užmatėme driežiuką ant kambario sienos) prie pat baseino, kuriame visą dieną užsieniečiai pilna mirksta ir neina prie jokio Indijos vandenyno.
Vienu momentu pamatėme, kad viešbutis turi ir savo autobusiukus, tai galvojome, kad gal pigiai nuveštų atgal į oro uostą, tačiau pareikšta kaina 150.000 IDR šiek tiek didoka, kai už pusę šios kainos, bet kuris taksi nuvežtų. O vakarienę nusprendėme pasidaryti vietinėje terasoje, kuri lankstinuke ir internete labai gražiai parodyta, tačiau užlipus ant jos visiškai nieko gražaus nesimatė, buvo vaizdas į vandenyno pusę, bet ten šiuo metu vyksta naujo viešbučio statybos, tai matėsi tik statybų aikštelė. Tiek to, galim pavalgyt ir be gražaus vaizdo. Pasiėmėm 25 cm pica (labiau panaši į ~20cm) jau kainavo 47.000 IDR, kai kitur daugumoje vietų už tiek gaudavome pietus ir gėrimus dviems. Taip truputį po truputį ir susidarė įspūdis, kad Balyje nelabai pigu (lyginant kitas Indonezijos vietas).
Kurortas Kuta ir valiutos keitimai
Kuta – puiki vieta kiekvieną vakarą stebėti saulėlydį ant smėlėto ir plataus jūros kranto. Taip pat tai gera vieta banglenčių mėgėjams, nes Indijos vandenyno bangos kasdien buvo didelės. Dykaduonių banglenčių nuomuotojų pilna pakrantė ir įsiūlys net ir nenorintiems. Rusai Kutoje turi banglenčių mokyklą, o visa informacija rusiškai joje pateikta. Mes išbandėme vietinį paplūdimio nuomuotoją su pamokomis už 1 val. (75.000 IDR), nors visi siūlo 2 val. už 150.000 IDR ir daugiau, ypač agentūrose, tačiau 2 val. dažnai yra perdaug todėl tiek ir siūlo, nes po valandos vargų jau būna pakankamas išmokta ir nereik instruktoriaus arba būna pervargimas ir antros valandos jau nesinori “irkluoti”.
Surfingo pradžiamokslių dalia..
Vietoje šalto alaus - švieži vaisiai
Norėdami užsisakyti ekskursiją turėjome išsikeisti valiutą, o tą galima padaryti ant kiekvieno kampo. Ir visur valiutų kursai nurodyti pakankamai aukšti, tačiau kai ateinama ir pradedama skaičiuoti tai visas kupiūras skaičiuoja po 20tūkst. (įsivaizduokite kai duoda 900 tūkst. už $100). Tuomet sudėtas kruveles detaliai perskaičiuoji, atrodo teisingai paskaičiavo. Tada bachūriukai sudeda visas kupiūras į vieną krūvą pasako, kad dar yra keitimo mokestis ir atims 20 ar 40tūkst. iš bendros sumos.
Va čia ir prasideda turistų maustymas, nes visi pinigai sudedami į vieną vietą ir sudėjimo metu žiūrint į akis „nepastebėtai“ už prekystalio nukrenta pora kupiūrų po 20tūkst. ant žemės. Gerai, kad turėjome patirties su draugais, kurie užsiima panašia pramogine „magija“, todėl netiesiogiai stebint pavyko pamatyti šį veiksmą po kurio daugiau nebėjome į tokias keityklas. Apie šiuos dalykus žinojome iš anksto (dėkui keliaukime.com už patarimą), tačiau norėjosi patiems pamatyti kaip tas vyksta – pavyko 🙂
Vėliau pinigus keisdavome tik Kodak‘e, kur pagal pirminę informaciją keitimo kursas būdavo blogesnis, bet vis dėl to blogesnis atrodydavo tik todėl, kad tose neoficialiose keityklose yra rašoma keitimo suma be komisinių, kurie yra įskaičiuoti Kodak‘e į valiutos kursą. Tai tokie te Balio valiutų keityklų ypatumai
*****
1 dalis: Kaunas — Minskas — Indonezijos sostinė Džakarta
2 dalis: Džakarta, Argo Dwipangga, Džordžakarta ir Ugnikalnis Merapi
3 dalis: Prambanan, Dieng Plateau, Borobudur, persikėlimas į Bali
4 dalis: Bali (Ubud, Taman Ayun, Git Git kriokliai, Lovina Beach, Tanah Lot, Uluwatu, Jimbaran)
5 dalis: Maistas, kainos, pramogos Indonezijoje. Ar verta?
*****
Smagiai aprasyta kelione, kapselisko stiliaus. Tikrai buvo idomu paskaityti.