Tag Archives: Tokijas

Japonija ir Mikronezija 2013

Pasitaiko pigūs bilietai į Tokijų, tačiau kyla smalsumas jau tik už kelių tūkstančių kilometrų nuo Japonijos esančias sunkiau ir brangiau pasiekiamas paslaptingas Mikronezijos regiono Ramiojo vandenyno salas, labai įdomias savo unikalia kultūra, kur dėl didelių atstumų gyvenimas nedaug pasikeitęs per tūkstančius metų. Ši kultūra plečiantis mobiliųjų telefonų, interneto ryšio tinklui sparčiai nyksta, tad reikia skubėti ją pamatyti.

Lapkričio 11 d., pirmadienis

Japonų oro linijų lėktuvu po naktinio skrydžio ryte atvykstame į Tokijo oro uostą. Labai paprastai be jokių nuotykių pereiname pasų kontrolę ir greituoju traukiniu nuvykstame į Tokijo stotį. Apsistojame šalia esančiame gražiame japonišku stiliumi dekoruotame viešbutyje. Einame pasivaikščioti. Nueiname į šalia esantį Ginza prabangių parduotuvių rajoną. Iš ten nuvykstame į kitą apsipirkimo rajoną Haradžuku, kur siaurose gatvelėse matome daug kalėdinėmis vitrinomis išpuoštų parduotuvėlių. Užėjus lietui užsukame į sushi restoraną, kur prisivalgome sumokėdami atrodo visai nedaug – po 20 Lt. Iš ten metro nuvykstame prie naujai pastatyto bokšto – Tokyo Sky Tree, šiuo metu esančio aukščiausiu pasaulyje, tačiau bilietų nėra ir pakilti į apžvalgos aikštelę negalime. Nuvykstame į naktinio gyvenimo rajoną Šindžuku, pakylame į miesto savivaldybės apžvalgos aikštelę pasigrožėti naktinio miesto vaizdu, už tai mokėti nereikia. Apeiname šalia esantį raudonųjų žibintų kvartalą bei siaurose gatvelėse esančių klubų rajoną Golden Gai.

Lapkričio 12 d., antradienis

Kiek pamiegoję keliamės ir 4 val. ryto einame į milžinišką Tsukidži žuvų turgų žiūrėti tunų aukciono, tačiau pavėluojame, nes tam tikras turistų skaičius jau įėjo ir daugiau neleidžama. Reikėjo ateiti valanda anksčiau, taria besišypsantis policininkas. Grįžę į viešbutį kiek pamiegame ir nuvykstame į Ueno parką tikėdamiesi pamatyti tvenkiniuose augančius lotosus, tačiau vietoj jų pamatome kažkokius keistus didžialapius augalus. Apžiūrėję vėl išvykstame į oro uostą ir išskrendame į Mikroneziją. Su trumpu persėdimu Guame, 2 val. nakties leidžiamės Japo oro uoste.

Japas, Mikronezija
Japas, Mikronezija

Federacinės Mikronezijos Valstijos – valstybė, kurią sudaro per 600 Ramiojo vandenyno salų. Japas yra viena iš keturių Mikronezijos valstijų, labiausiai nutolusi į vakarus. Valstiją sudaro pagrindinės Japo salos su sostine Kolonija ir keletas aplink esančių nutolusių koralinių salelių grupių.

Į šią valstiją patekti nėra paprasta, su išoriniu pasauliu ją jungia vos du savaitiniai skrydžiai. Lėktuvo bilietai yra labai brangūs, iš Japonijos už kelionę pirmyn-atgal tenka pakloti mažiausiai 2800 Lt, o iš Jungtinių Amerikos Valstijų net apie 5000 Lt, iš Europos apie 6000-7000 Lt.

Pustuštis lėktuvas nusileidžia nedideliame oro uoste, kurį sudaro medinė tradiciniu stiliumi pastatyta trobelė. Praėjus pasų kontrolę besišypsanti spalvingais tradiciniais rūbais apsirengusi moterėlė kiekvienam atvykusiajam ant uždeda iš gėlių nupintą juostą.

Lapkričio 13 d., trečiadienis

Japo sala yra labiausiai paisanti tradicijų iš visų Mikronezijos valstijų. Tik išėjus iš sostinės „miesto“, iš tiesų 1000 gyventojų turinčio didžiausio kaimo, prasideda kitas pasaulis. Kaimeliai, daugiausiai gyvenantys pirmykštės bendruomeninės santvarkos principais, vis dar naudoja akmeninius pinigus, didesnes ar mažesnes akmens plokštes su skyle viduryje. Griežtai saugomos teritorijos, kurių ribos apsodintos tam tikrais augalais. Ribas svetimam peržengti be leidimo yra nusikaltimas. Reikia prieš tai atsiklausti. Laimei, į turistus, nežinančius šių taisyklių žiūrima atlaidžiai.

Išsimiegoję viešbutyje, einame apžiūrėti sostinės. Einame pagrindine, viena iš kelių gyvenvietėje esančių gatvių. Užsukame į didžiausią supermarketą, kuris primena kaimo krautuvėlę – nusipirkti nelabai yra ko daugiau, kaip makaronai ir konservai. Paėję toliau prieiname akmeninį taką, kuriuo per džiunglių kaimelius nueiname link Čamoro įlankos. Pakeliui sutikti žmonės visuomet pasisveikina ir šypsosi, teiraujasi iš kur esame atvykę. Kadangi nuo Antrojo pasaulinio karo sala priklausė JAV, dauguma žmonių kalba angliškai.

Kai ispanai pirmąkart išlipo šiose salose, manė, kad visi gyventojai užsikrėtę kažkokia liga ir spjaudo kraujais. Paaiškėjo, kad ne. Gyventojai ypač mėgsta kramtyti arekinės palmės riešutus, dar vadinamus betelio riešutais. Riešutas įvyniojamas į pipiro lapą, užbarstomas koralų milteliais ir kramtomas, mišinys pavirsta kraujo spalvos mase ir turi lengvą narkotinį poveikį. Pakramtę šį mišinį jie išspjauna tarsi kraujo čiurkšlę. Nedaug kas nuo tų laikų pasikeitė. Bene visi japiečiai, ir vyrai ir moterys, kramto betelio riešutus. Šis įprotis turi šalutinį poveikį – dantys tampa juodi. Taigi, vyresnio amžiaus žmonių dantys yra juodi.

Bevaikščiodami nueiname Balabot kaimelį, esantį už 3 km nuo sostinės, apžiūrėti akmeninių pinigų banko. Gražiame sodelyje tvarkingai atremtos įvairaus dydžio akmeninės plokštės.

Lapkričio 14 d., ketvirtadienis

Japo saloje yra vos keli viešbučiai. Į juos atvykstantys turistai daugiausiai aistringi nardytojai. Tad šią dieną susiruošiame apžiūrėti nardymo vietų. Viešbučio laiveliu plaukiame į tam tikrą vietą ir panėrę skaidriame melsvame vandenyje pamatome daugybę spalvotų žuvelių bei nepaprastai gražių koralinių rifų, vienas jų vadinamas “vyšnių žydėjimu“.

Lapkričio 15 d., penktadienis

Šią dieną planavome skristi lėktuvėliu į Uličio atolą bei apsigyventi tolimoje Mogmog salėlėje, kurioje žmonės ypač paiso tradicinio gyvenimo būdo. Vakarietiški rūbai yra uždrausti, ir visi įskaitant svečius turi atvykdami persirengti tradiciniais rūbais – lavalava, tai yra tarp kelių ir juosmens užvyniota juosta įskaitant ir moteris, kurios nuo juosmens aukštyn negali būti prisidengusios. Deja, vienintelis lėktuvas ir vienintelis pilotas neskrenda. Atvyksta inspekcija tikrinti lėktuvo. Turizmo centro darbuotojas bando ieškoti žvejų laivo, kuris pakeliui nuplukdintų, bet deja jis neplaukia tinkamu laiku.

Tuomet skubiai pakeičiame bilietus ir nusprendžiame šeštadienio vakarą savaitiniu reisu skristi į už 500 km esančią Palau Respubliką.

Tad penktadienį vėl skiriame nardymui. Stengiamės pamatyti tai, kuo šios salos įdomios pasaulio nardytojams – milžiniškomis manta rajomis ir rykliais. Jų čia yra tiek daug, kad nepamatyti neįmanoma. Vėl plaukiame į šiaurinį Japo salos pakraštį, kampą kertame Vokiečių kanalu tarp nuostabių mangrovių (vokiečiai okupacijos metu šį kanalą praplatino, dėl to taip vadinamas). Tam tikroje vietoje paneriame. Vanduo čia vėsus, nelabai skaidrus, ir rajų vis nėra… Negi nepamatysime? Jos išplaukė, reikia kiek palaukti, – taria gidas. Maždaug pusvalandį tenka laukti, jau visiškai sušalus ir staiga atplaukia milžiniški jūrų paukščiai – viena jų praplaukia taip arti, kad vos neužkliudo. Pamatę bene aštuonias didesnes ir mažesnes rajas plaukiame į kitą vietą. Čia paviršinis nardymas neleidžiamas, tik giluminis. Judėjimas atkreipia ryklių dėmesį, o tai nėra saugu, – įspėja gidas. Tačiau leidžia nulipti laivelio kopetėlėmis į vandenį ir įkišti galvą. Atsiveria nepaprastai skaidrus melsvo vandens pasaulis, kur tarp daugybės ryškiaspalvių žuvyčių plaukioja keletas nelabai didelių ryklių, be abejo kreipiančių dėmesį į mus nardytojus ir sukančių aplink ratus. Vos atsikvošėjame nuo patirtų nepaprastų įspūdžių ir plaukiame atgal į miestelį.

Lapkričio 16 d., šeštadienis

Pasisamdome gidą ir nusprendžiame pakeliauti po Japo salas žemės transportu. Pirmiausiai netoli oro uosto apžiūrime porą nukritusių ir džiunglių augmenija apaugusių japonų karinių lėktuvų. Nuvykstame apžiūrėti vieno kaimelio akmeninių pinigų banką. Akmeniniai pinigai – tai vienas iš unikalių Japo dalykų, Japas dažnai vadinamas Akmeninių pinigų šalimi. Įvairaus dydžio akmeniniais ritiniais su skyle viduryje žmonės atsiskaitinėja ir dabar. Tai nėra skirta kasdieniams pirkiniams – tam gyventojai turi JAV dolerius. Akmeniniais pinigais galima nusipirkti žmoną, žemės ir išpirkti į nelaisvę paimtą žmogų. Akmeniniai pinigai iš specialaus akmens būdavo kaldinami už kelių šimtų kilometrų esančioje Palau valstybėje ir gabenami laivais. Gabenimas būdavo sudėtingas, daugelis žūdavo nuo vandenyno audrų. Kuriems pavykdavo parsigabenti, kaimo vadui turėdavo sumokėti mokesčius, tai yra kažkokią dalį pinigų palikti kaimo bendruomenės reikmėms. Šie pinigai būdavo sustatomi tam tikroje vietoje, vadinamoje akmeninių pinigų banku. Kai kas nors perkama, akmeninių pinigų nereikia perridenti kitur. Tiesiog visi žino, kad pinigas priklauso tam tikram asmeniui ir jis turi jį prižiūrėti. Kiekvienas Japo kaimas turi savo pinigų banką.

Apžiūrėję banką, važiuojame pro bažnyčią, norėtume ją apžiūrėti, tačiau gidas įspėja, kad turime tam gauti leidimą. Laimei, sutinkame pakeliui žmogų, kuris leidžia sustoti automobiliui ir apžiūrėti bažnyčią bei šalia esančias gausiai gėlėmis išpuoštas kaimo kapinaites.

Japo salose kiekvienas lopinėlis žemės yra privati nuosavybė ir ji kruopščiai saugoma. Žemės ribos apsodintos tam tikrais augalais. Peržengti privačios teritorijos ribas be leidimo yra griežtai draudžiama, o einant takeliu reikia turėti nusiskynus to paties augalo šakelę, tai parodo tranzitą, kad nesi įsibrovėlis. Vandens plotai šalia kaimų taip pat priklauso kaimams ir gretimo kaimo gyventojai negali žvejoti ne savo teritorijoje.

Sustoję pakeliui apžiūrėti gražiai atsiverenčių vaizdų, nuvykstame į Tomil saloje esantį kaimą, kuriame gyvena gidas. Gidas iš anksto gavo kaimo vado leidimą mums apsilankyti. Mums pasiseka, nes pats vadas sutinka su mumis susitikti ir pasikalbėti, dažniausiai jis tam neturi laiko. Kaime apie 200 gyventojų ir jų išrinktas vadas turi spręsti visas kam nors iškylančias problemas. Atvykstame į betelio palmių giraitę ir pakelėje esančią kaimo vado sodybą. Čia jau vakarietiškais drabužiais beveik niekas nesirengia, moterys vaikšto nuogomis krūtimis apsisiautusios lavalava, dengiančią nuo kelių iki juosmens. Vyrai taip pat dėvi lavalava. Daugelis žmonių puošiasi spalvingų gėlių vainikėliais, ar tiesiog įsikiša į plaukus žiedą. Genties vadas, kuriam nors jau virš 70 metų, atrodo jaunatviškai. Ant galvos ir ant kaklo vadas pasikabinęs džiovintų imbierų šakelių vainiką. Ant kaklo dėvi koralų karolius, kurių apačioje kabo banginio dantis. Šie karoliai perduodami iš kartos į kartą, vieno vado kitam vadui, – aiškina kaimo vadas. Juosmenį persijuosęs trijų spalvų lavalavomis, viena nuo vaikystės, antra nuo dvidešimties metų ir trečia nuo trisdešimties – žymi, kad jau senas žmogus, – juokiasi senelis. Šalia sėdinti moteris pavaišina šviežia, čia pat ant malkų išvirta juoda krabų sriuba, kurią iš kokosų riešuto kaušo valgome užsikąsdami duonmedžio kukuliais, apvoliotais kokosų drožlėmis. Skanaujame ir pačių sausumos krabų. Pavalgę einame apžiūrėti vyrų namo. Kiekvienas kaimas Jape turi vyrų namą ir moterų namą. Moterų name renkasi moterys, ką jos ten šneka mes nežinome, – juokiasi gidas. Vyrų name beveik kas rytą susirenka vyrai kartu su kaimo vadu ir tariasi, ką tą dieną veiks. Ar eis žvejoti, ar eis skinti kokosų riešutus, ar remontuos kažką. Vakarais čia jie vėl susirenka, geria tubą (palmių vyną) ir vyresnioji karta ką nors pasakoja. Kaip statyti namą, kaip žvejoti. Taip yra perduodama išmintis iš kartos į kartą. Aš jaunystėje stačiau šį namą, – pasakoja vadas. „Jokių vinių nenaudojame, balkius surišame iš kokosų kevalų pasidarytomis virvėmis, stogą dengiame mangrovių augalais.“ – toliau pasakoja išmintingas senelis. Namo sienos tik perpus perskirtos, išpuoštos kriauklėmis. Viduryje laužavietė, skirta apsaugoti nuo vabzdžių ir apšvietimui vakare.

Senelis ilgai dalijasi išmintimi, pasakoja apie kaimo gyvenimą. „Valgykite natūralų maistą, tada ilgai gyvensite. Mėsą, vaisius pirkite tiesiai iš ūkininkų, nes parduotuvėse daug chemijos. Taip ilgiau ir sveikiau gyvensite“ – pataria kaimo vadas.

Nuoširdžiai atsisveikiname. „Atvykite kada norite, visuomet būsite mano svečiai“ – šypsosi senelis.

Grįžtame ir vakare vykstame į oro uostą. Kartą per savaitę iš čia skrenda lėktuvas į už kelių šimtų kilometrų esančią Palau Respubliką. Šiuo reisu pasinaudojame.

Lapkričio 17 d., sekmadienis.

Kororo, Palau didžiausio miesto, oro uoste su gėlėmis jau niekas nepasitinka, o ir oro uostas nėra toks mažas kaip Japo valstijoje – čia jau kasdien atskrenda keli lėktuvai. Kororas nors ir didesnis už Koloniją, tačiau tėra nedidelis miestelis, jame tėra viena pagrindinė gatvė. Tačiau šios salos nemažai lankomos turistų – ypač japonų, korėjiečių, filipiniečių, net yra kai kur rusiškų užrašų. Salos yra mėgiamos nardytojų, čia yra vienos įdomiausių vietų pasaulyje nardyti. Pagrindinėje gatvėje jau daug viešbučių, parduotuvėlių, daugiausiai japonų ir korėjiečių restoranų.

Pasivaikštome po miestelį.

Lapkričio 18 d., pirmadienis

Diena skiriama nardyti, pamatome daug spalvotų žuvelių, vėžlį, keletą ryklių. Pakeliui sustojame prie taip vadinamo Pieno tako („Milky Way“), kur dėl tam tikrų dumblių dugnas yra pieno spalvos, padengtas minkšta koše. Vienas iš Palau gamtos stebuklų – medūzų ežeras, kuriame nuo seno gyvena apie 20 milijonų medūzų. Medūzos nuo amžių čia neturėjo priešų, tad jų geluonys atrofavosi ir jos nedegina. Tenka pakloti nemažą sumą pinigų – nardymo ekskursija kainuoja apie 150 JAV dolerių, o 10 dienų leidimas lankytis uolinėse salose dar 100 JAV dolerių. Tačiau vaizdas išties įspūdingas. Vakare einame į restoraną ragauti Palau vietinių patiekalų, užsisakome virtą šikšnosparnį su kokosų padažu.

Lapkričio 19 d., antradienis.

Ryte nusiperkame apžvalginę ekskursiją virš salų nedideliu Cessna keturviečiu lėktuvėliu. Prisisegame diržus, japonas pilotas nusprendžia išimti duris, kad nebūtų karšta, tačiau skrendame neaukštai – 300-500 m aukštyje. Iš viršaus galime pamatyti tikrąjį Palau uolinių salų grožį, kurios tarsi grybai išsimėčiusios tarp žydrų koralinių rifų. Pusvalandžio paskraidymas kainuoja 180 JAV dolerių.

Po pietų susitinkame su slovake Danka, kuri už 70 JAV dolerių pavežioja po Kororo salą. Aplankome akmenį, kuris vadinamas „Motina ir vaikas“, pagal legendą moteris nešina vaiku įėjo į vyrų namą, kas yra griežtai draudžiama, dėl to suakmenėjo. Tokių mistinių akmenų yra salose ir daugiau, dažnai tai akmenys su žmonių veidais, panašūs į esančius Velykų saloje. Nacionaliniame muziejuje apžiūrime vyrų namą. Palau salose vyrų namai, skirtingai nei Jape, išdažomi natūraliais dažais bei išpiešiami įvairiomis istorinėmis scenomis. Vakare nuvykstame į restoranėlį, kur ragaujame moliuskų pyrago. Naktį lėktuvu skrendame į Guamo salą.

Lapkričio 20 d., trečiadienis

Keletą valandų pamiegoję viešbutyje, nusprendžiame apžiūrėti Guamą. Guamas yra didžiausia Mikronezijos regiono sala, esanti Jungtinių Amerikos Valstijų prieglobos teritorijoje. Šiaurinę dalį salos sudaro milžiniška amerikiečių karinė bazė, viduryje sostinė Aganija ir greta esanti Čamorų įlanka, apjuosta balto smėlio paplūdimiu bei prabangiais viešbučiais. Čia ilsėtis ypač mėgsta japonai. Pietuose – džiunglės, miesteliai, gyvena vietos gyventojai čamorai. Apžiūrime balto smėlio Čamoro paplūdimį, nueiname į Aganiją, kur apžiūrime katedrą ir keletą aplink esančių parkų. Po pietų skrendame į Japoniją.

Lapkričio 21-22 d., ketvirtadienis ir penktadienis

Dvi dienas prieš kelionės pabaigą nusprendžiame pasilikti Japonijoje, senojoje jos sostinėje Kiote. Šis metų laikas yra bene gražiausias. Rudenėjantis oras išdažo augmeniją įvairiausiais gelsvais ir rausvais atspalviais. Kiote yra nepaprastai daug senųjų 10-15 a. budistų šventyklų, daugelis jų šalia turi sodus su tvenkiniais, upeliais, apsodintus klevais. Kaip tik šie sodai virsta nepaprastai gražiu rudeninių spalvų deriniu ir tūkstančiai žmonių plūsta pasižiūrėti šio reginio. Aplankome apie dešimt viena už kitą gražesnių šventyklų bei sodų, pavaikštome bambukų giraitėse.

 

Keliauta su www.geros-keliones.lt