Šią savaitę su aprašymu šiek tiek vėluojame, nes vyko būsto paieška ir persikraustymas. Apie tai kitame aprašyme. O šią savaitę, kai už lango standartiškai (paskutines pora savaičių) apie 13 laipsnių šilumos (Lietuvoje -5°C, pripustyta ir daug kur nevaloma), apie vieną gražiausių Sintros pilių, bei eismo ir transporto ypatumus.

Tiems kas skaito mūsų straipsnį pirmą kartą, norime pasikartoti, kokie yra viso šio neremiamo ir neužsakyto rašymo tikslai. Visų pirma rašome, tam, kad prabėgus ilgesniam laikui patys atsimintume detales, skirtumus. Galbūt tai kažkada nulems ar norėsime grįžti čia atostogų (apie Portugaliją nėra tiek prirašyta ir prikalbėta kaip apie kokią Ispaniją). O kadangi tikslinamės detales, tai nusprendėme aprašymais pasidalinti – gal kam nors jau dabar padėsime apsispręsti vykti ar nevykti į Portugaliją. Kainų bei požiūrio palyginimai taip pat dedami tam, kad žinoti ko tikėtis, ką aplankyti, kiek pasitaupyti, kaip nuvykti. Tiems kurie tikisi vien tik kelionių aprašymų siūlome nevargti – google turi gražesnių nuotraukų, o wikipedia detalesnių sistemingų vietovių aprašymų, tiesa angliškai.

Nacionaliniai Pena rūmai

Arba vietine kalba Palácio da Pena  – vienas iš 7 Portugalijos stebuklų. Tai rūmai, kur Portugalijos karaliai ir karalienės dažnai gyveno ir lankėsi, šiais laikais taip pat rengiami oficialūs valdžios priėmimai.

Šiuos rūmus aplankymui pasirinkome pirmus paklausę patarimo bei sulaukę saulėtos ir nelietingos dienos. Ir ne savaitgalio. Deja, anksti su vaiku išsiruošti iš namų retai pavyksta – šis atvejis neišimtis ir pajudėjome tik apie pietus. Mažylė nusnaudė pietų miegelio pakeliui link pilies vingiuotais, siaurais ir vienpusės krypties keliais.

Įėjimo mokestis (11 eurų arba 38 litai suaugusiam asmeniui) renkamas kalno viduryje dar keli šimtai metrų aukštyn link pilies. Galbūt todėl, kad už papildomus 2 eurus (6,9 litai) siūloma turistiniu autobusiuku nuvežti prie pilies (einant sakė bus 15 minučių, važiuojant 2 minutės). Pagalvojome, kad dar truputį per jauni – taigi visi palengva užlipome per maždaug 10 minučių bei šiek tiek aplenkėme kas 15 minučių važiuojantį autobusiuką.

Palácio da Pena rūmai primena Walt Disney filmus vaikams ir spalvotas pilis su gražiausiomis princesėmis. Šiuo metu vieną iš jų reikia pastoviai raginti neatsilikinėti ir neiti paskui visus tuos kalbinančius dėdes ir tetas 🙂

Pilyje galima įlipti praktiškai į kiekvieną bokštelį ir iš kiekvieno atsiveria vis kitoks vaizdas į Sintros apylinkes, o vakarinėje pusėje visi čia gyvenę karaliai turėjo gerą vaizdelį į Atlanto vandenyną.

Kadangi audio gido neėmėme (vaikams naujas pamatytas daiktas dažnai tampa labai reikalingas), tai plačiau skaitėme tik prie kambarių (kurie pasirodė tikrai maži kaip karališkoms valdoms) pavadinimų (žalias, poilsio, darbo, arabiško stiliaus ir daug įvairių kitų) esančiose lentelėse, o vaizdus siūlome žiūrėti nuotraukose.

Automobilių posūkio taupymas ir kultūra

Kaip jau minėjome, po to kai išsilaipinome Vokietijoje, tai vis dar iki šiol nebematome duobių (kai kur kartais būna kelio nelygumų, bet ne duobių), kur reikėtų saugoti ratus ar amortizatorius.

Taigi nors ir sakosi skurdžiai gyvenanti šalis, tačiau turi gerus kelius tiek greitkeliuose, tiek ir miesteliuose ar kaimuose. O kaimuose (ar tarp jų) netgi stovi „išmanieji“ šviesoforai, kurie matuodami greitį įjungs raudoną šviesą jei nors kiek viršysite greitį.

Artimosios automobilio šviesos, matyt neskaitomos reikalingomis Portugalijoje, nes dienos metu praktiškai niekas nevažinėja įjungęs, o vakare ir tai ne visi jomis pasinaudoja. Na, dar kartais įjungia per lietų.

Dauguma sankryžų pagrinde „reguliuojamos“ transporto žiedais ir neaišku kada kas sugalvos iš kurios juostos išvažiuoti iš žiedo. Prie visa to, posūkio signalas čia taip pat neįprastas dalykas (gal posūkio lemputes taupo?), netgi kai išvažinėjama iš žiedo.

Policijos automobilių stovinčių krūmuose ir laukiančių pažeidimų nematėme. Nors pažeidimų, tiesa dažniausiai nekeliančių problemų eismo saugumui, yra, kaip pavydžiui parkavimas po draudžiamais ženklais arba greičio viršyjimas 20-30 km/val. (atrodo tai yra įprasta). O ir pamatę smulkų pažeidimą nelekia kuo greičiau bausti, gal stengiasi nematyti, kad kažkas pažeidė jei tai netrukdo aplinkiniams.

Nepaisant įvairių vairavimo niuansų, automobilių nematomumų (kiek pamenu taip mus įtikinėjo, kodėl reikia visada su šviesomis važinėti Lietuvoje), posūkių reto rodymų – per kelias savaites matėme tik vieną avariją. Gal visa tai susiję su tuo, kad vairuotojai atsakingesni, kultūringesni? Prie pėsčiųjų perėjų dažnai iš tolo mojuoja, kad galima eiti. Taip pat dažnai praleidžia sukančius į kitas gatves, net jei ir turi patys pirmenybę.

Jei restoranuose pradėsi valgyti, įskaičiuos į sąskaitą

Kalba eina, ne apie užsakytą maistą, o apie priedus (užkandą) kurią atneša ir padeda ant stalo po užsakymo pateikimo. Vieno daugiabučių kvartalų rajone užėję vieną pirmųjų kartų papietauti nudžiugome, kai atnešė sūrio, duonos, džemų, sardinių – pagalvojome įskaičiuota į kainą (panašiai kaip tapas Ispanijoje), bet vėliau iš čekio supratome, kad minėtosios užkandos kainuoja papildomai po 1-2 eurus.

Taigi, kas ypatingo šiame restorane? Visų pirma krenta į akį gan glaudžiai sustatyti staliukai nedidelėje salėje. Čia neakcentuojama erdvė ir sėdėjimo patogumas. Daugelis klientų sėdi pakankamai arti vieni kitų ir gali net užuosti kaimyno patiekalus. Padavėja nors ir nekalba angliškai tačiau visomis pastangomis stengėsi paaiškinti kokie patiekalai skanesni ir tinkamesni vaikui. Čia pirmą kartą paragavome mėgstamiausios portugalų žuvies – menkės (bacalhau), iš kurios galima visus metus kasdien gaminti skirtingus patiekalus – tiek ir dar daugiau receptų turi portugalai šiai žuviai gardžiai paruošti. Pirmas mūsų išbandytas menkės receptas buvo su kukurūzų miltuose sluoksniais sudėta menke. Tiesa salotų prie šio patiekalo buvo mažokai 🙂 nors patiekalo porcija didoka ir mes dviese (mažė valgė daržovių sriubytę) nesuvalgėme. Aišku gal ir dėl to, kad pradžioje suvalgėme visas tas užkandėles 🙂

Buvu­sius ir esa­mus apra­šy­mus galite rasti bendraukime.lrytas.lt, Face­book pus­la­pyje „Trise po pasaulį“.