Tag Archives: Manila

Filipinų kraujas ir džiaugsmas – gaidžių peštynės

Gaidžių peštynės jau prieš Antrąjį Pasaulinį karą buvo populiarios visose Filipinų salose, tačiau mažai kur buvo pastatytos didelės galeros. Nors Filipinų sostinė yra Manila,  daugiausia gaidžių peštynių mėgėjų ir šiuo verslų užsiimančių nuo seno buvo Panay saloje – Iloilo mieste. Čia 1966 metais Jaro priemiestyje buvo pastatyta didžiausia pasaulyje gaidžių peštynių arena – koliziejus.

Vėlų sausio vakarą Iloilo koliziejus ūžte ūžia. Kovos čia vyksta nuo paryčių ir iškilmingai vadinamos derbiu. Reklaminiai skelbimai ir užrašai ant tvorų ir sienų skelbia: „Laimėk dešimt kovų – gausi milijoną!“

Mums užėjus į vidų, toje pačioje pusėje įsikūrę filipiniečiai nustemba. Užsieniečiai čia – reti svečiai. Ypač moterys. Jeigu moterys ir būna, jos niekada nedalyvauja lažybose. Jos tik sėdi ramiai ir iš rankinuko kartas nuo karto ištraukia solidžias pinigų sumas. „Laikyk kojas suglaudusi“, – mūsų kompanionei, vilkinčiai sijoną, pataria Junas. Trumpam sušmėžavę galeros tribūnose dingstame įstiklintame VIP kambarėlyje nutrupėjusiomis sienomis, ir lengvas sąmyšis pasibaigia.

VIP kambarėlyje keliolika vardinių kėdžių ir užrašai su pavardėmis ant sienų. Centre – kėdė su užrašu Chito Tinsay. Tačiau koliziejaus šeimininkas, visų vadinamas Tito Chito mėgsta būti triukšmingose tribūnose ir gėrėtis audringomis kovomis iš arti. Jis nepraleidžia nei vieno derbio nuo 1966-ųjų ir savo viešbutyje Iloilo centre derbio savaitės metu priima tik gaidžių peštynių dalyvius, kurie dažniausiai atkeliauja iš pat Amerikos.

Pilvoti amerikiečiai „Chitos“ viešbutyje aplimpa aplink dėdę ir kol jis kalba, visi tyli. Senos, geros istorijos apie išaukštintus kovotojus viščiukus – gražiausia melodija amerikiečiams. Tada Tito Chito sėda į savo senovišką Mersedesą ir važiuoja į derbį.

Didžiojo derbio metu vyksta daugiau kaip šimtas kovų, kurios trunka nuo kelių sekundžių iki dešimties minučių. Visa tai vyksta dieną, kartais – ir naktį. Tribūnose mėtosi daug tuščių alaus butelių ir plastikinių maišelių su ryžių bei vištienos likučiais.

Improvizuotos scenos viduryje stovi Kristumi vadinamas pagrindinis kovų vedėjas. Taip jis vadinamas dėl to, kad lažindamasis nuolat ištiesia rankas į šonus – kaip nukryžiuotas Kristus.

Į areną prieš kovą atnešami du gaidžiai. Vienas laikomas kairėje, kitas – dešinėje, kurios būna pažymėtos „Meron“ ir „Wala“. Tada dalyviai spendžia, už kurį gaidį statyti. Tam, kad kova būtų arši, gaidžius prižiūrintys vyrai leidžia peštukams paerzinti vienas kitą – papešti vienas kito skiauteres.

Nuaidi gongas, ir prasideda pragariškas dviejų minučių triukšmas. Toks triukšmas ir emocijos, kad žmogui iš šalies daug įdomiau sekti rėkiančiųjų emocijas ir gestus, negu tai, kas vyksta už plastikinės sienos. Įsisiautėjusi minia nuščiūva. Šimtai akių suakmenėja ties vieta, kur pasklido šūsnis plunksnų. Veiksmas vyksta apvalioje galeroje, panašioje į amfiteatrą. Aplink įstiklintą kautynių pakylą sėdi, stovi arba strykčioja gaujos rėksnių. Jie stato įvairias pinigų sumas už vieną iš gladiatorių ir akylai stebi jų trumpą kovą, po kurios vieni džiūgauja, kiti keikiasi. Tada pratrūksta pinigų lietus. Viskas kupiūromis, jokių monetų…

Pirštais rodydami ženklus lošėjai, panašiai, kaip tai daro Niujorko biržos makleriai, ieško lažybų partnerių. Penki į viršų iškelti pirštai reiškia penkiasdešimt pesų, horizontaliai  ištiesti pirštai  –  po šimtą už pirštą, o žemyn pirštus nuleidę rimti ir smulkintis nemėgstantys žaidėjai vaizduoja tūkstančius pesų.

Per dvi minutes eilinis lažybų dalyvis gali sudaryti sandorius su keliais ir net keliolika kitų vyrų. Unikali atmintis čia svarbiausia. Po kovos kiekvienas atsimins, kas kam skolingas ir kiek turi sumokėti. Atpildas dažniausiai tiesiogine prasme parskrenda iš įvairių pusių. Kad pinigai pasiektų adresatą, kupiūros būna suspaustos į gniužulą.

Pralaimėję turi atiduoti laimikį laimės kūdikiams. Suglamžytos kupiūros skraido iš viršaus į apačią ir skersai išilgai. Lažybų dalyviai turi fenomenalią atmintį, jie atsimena visus statymus, kad ir kiek jų būtų. Išskirtine atmintimi pasižymi Kristus. Su juo lažintis gali bet kas iš riaumojančios arenos dalyvių. Po kovos susirinkus pinigus ar atidavus skolas, į kovos įkarštį metami nauji kovotojai ir viskas iš naujo, – Wala, wala, meron, meron!

Reta kova prasideda staigiu puolimu. Gaidžiai abejingai vaikšto po aptvarą, netgi nusisuka vienas nuo kito. Tada žaibišku greičiu abu atsisuka akistatai ir žūtbūtinei kovai. Laimėjęs gladiatorius patenka į vadinamąjį greitosios pagalbos skyrių, kur veterinarai siuva ir tvarsto jų žaizdas. Pralaimėjęs kovą peštukas dažniausiai skrenda tiesiai į puodą.

Kad kova būtų dramatiška ir turėtų aiškią pabaigą – prie gaidžių kojų ir pentinų pritvirtinami aštrūs peiliukai. Jei gladiatoriai neužkapoja vienas kito, tai galų gale supjausto. Kova būna baigta, kai vienas iš gaidžių nebepastovi ant kojų, o kitas dar aktyviai puola savo priešininką.

Pasitaiko kovų, kai vienas iš gaidžių bėga nuo savo priešininko. Tada žiūrovai pratrūksta smagiu juoku. Tokie bailūs gaidžiai tiesmukiškai vadinami gėjais.

Kad kovoms būtų suteiktas tikras nuožmus gladiatoriškas atspalvis, gaidžiai turi grėsmingus vardus, pavyzdžiui, Cunamis, Liepsna, Rokis, Trečioji Akis, Žemės Banga, Raudonoji Vapsva, Karalius Krabas ar Taifūnas.

Baigiantis vakarui Iloilo galeroje sėkmingiausi rūko cigarus ir skaičiuoja krūvas pinigų. Tada juos susirenka „sekretorės“, moteriškės talpiais rankinukais. Daugiausia susižeria gaidžių savininkai, aišku, jeigu jų „auklėtinis“ eilinį kartą laimėjo. Kitu atveju, geriau turėti paruoštą naują kepimo receptą.

Pidojus pareiškia, kad viskas čia ir taip buvo aišku. Per pilnatį laimi tik tamsūs gaidžiai. Taip buvo ir šį kartą. Gaila, kad aš apie tai sužinojau tik kovoms pasibaigus.

Gaidžių kovos vadinamos džentelmeniškiausiu sportu Filipinuose – dėl sąžiningumo. Nors būtų lengva pralaimėjus lažybas pradingti minioje, tačiau nusisukus fortūnai, nelaimėliai sąžiningai sumoka pralaimėtas sumas savo oponentams. Ir stato toliau. Kas nesigaudo, kokį poveikį gaidžiams turi mėnulio fazės, bando nuspėti, ar lengvesnis aukščiau pašoks, ar sunkesnis stipriau įkirs. Šiaip ar taip, tikimybė visada bus 50 procentų.

Islosti pinigai

Filipiniečiui vyrui kovinis gaidys kartais reiškia daugiau negu jo žmona ir visa šeima. Rytais jis ne siūbuoja savo mažylius, o glosto švytinčius gaidžių pentinus, perka jiems specialų, gerai subalansuotą pašarą, laiko atskiruose narveliuose, blizgina plunksnas aliejais.

O kaipgi žinoti, kuris laimės, paklausiu Juno. Jis pasuka galvą: „Čia kaip grožio konkurse – balsuok už gražiausią“.

Dauguma filipiniečių tiki sėkme, lengvais pinigais ir stebuklais. Toks romantiškas požiūris į gyvenimą leidžia pamiršti realybę, kuri yra šalta ir sunki.

Planuojant keliones po Filipinus informacijos apie gaidžių peštynių neoficialias vietas gali būti nedaug, tačiau atvykus į bet kurį kaimą sekmadineį paklauskite vietinių, kur galima pamatyti „sabong“. Gero laiko.

 

Dainius Kinderis