Category Archives: Portugalija

Portugalija – pietvakarių Europos valstybė. Portugalija šiaurėje bei rytuose ribojasi tik su viena šalimi – Ispanija (sienos ilgis – 1214 km), o likusią šalies pusę skalauja Atlanto vandenynas (pakrantės ilgis – 1793 km).
Plačiau http://lt.wikipedia.org/wiki/Portugalija.

Loures karnavalas

Prieš pora dienų aplankėme didžiausią Portugalijos karnavalą Torres Vedras mieste. Kita diena, kitas karnavalas, kitame mieste. Mes jau beveik žinome, kad nebereikia skubėti, todėl po truputį išsiruošiame į Loures miesto karnavalą ir aišku teisingai padarėme, nes ir čia pradžia vėluoja kokį pusvalandį. Loures taip pat nebuvo parkavimo problemų, o ir už įėjimą mokėti nereikėjo, nors taip pat buvo aptverta kažkuri miesto dalis.  Nors ir neskubėdami, bet atvykome vėlgi jų standartais anksti, ir radome puikią vietą stebėti visą eiseną, nes su vaikišku vežimėliu vėliau prasibrauti per žmones būtų sunku.

loures_karnavalas (19)

Grojant ritmingai muzikai prasidėjo eisena, kuri jau iš pirmų personažų t.y. žmonių nešinų didelę papjė mašė (kramtyto popieriaus) kaukę matėsi, kad yra mažesnė tiek savo dalyvių skaičiumi, tiek platformų dydžiu, tačiau čia buvo vienas geras dalykas, tai – atitvarai nuo žmonių, kad platformos saugiai galėtų judėti. Tiesa už atitvėrimų blaškėsi mažesni vaikai vis pašokdami ar mesdami konfeti į šventės dalyvius, bet tai tik dar labiau kėlė nuotaiką. Loures karnavale platformos buvo mažesnės, traukiamos traktorių ir praktiškai be politikos. Dalyvių einančių tarp platformų kostiumų puošyboje vyravo plunksnos kas, ir vėl, labiau priminė per televizorių matytą Rio de Žaneiro karnavalą. Nors dalyvių ir mažiau, nes per valandą spėjo visos platformos apeiti ratą, bet žmonių susirinko gal net ir daugiau. Ir šiame karnavale šeimos buvo pasipuošusios įvairiais karnavaliniais kostiumais ar pačių darytais ar pirktais. Visų svarbiausia, kad visi vaikai buvo papuošti pradedant kūdikiais dar vežimėliuose ir baigiant jau strakaliojančiais aplink įvairaus amžiaus. Loures karnavale dar galima buvo pastebėti tarp dalyvių didesnį vaikų skaičių ir net neįgalių žmonių. Visi jie papuošti jų grupės pasirinktais kostiumais ir mielai fotografuojasi jei tik prieini :). Pastebėjome, kad čia platformos ir už jos einančių žmonių kostiumai susiję, ne taip kaip Torres Vedras mieste. Na ir kaip gi be vyriškų damučių – čia jų nebuvo tiek gausiai, vos viena keliolikos asmenų komanda, tačiau irgi mėgavosi mėgstamiasiu vyrų gėrimu – alumi.

Oficialus puslapis (blogas)

Torres Vedras karnavalas

Šiame aprašyme parašysime ką matėme Torres Vedras pavasariniame karnavale. Apie Loures miesto karnavalą skaitykite čia.

Bet dabar apie orus Portugalijoje. Vasarį dienomis vėlgi turime ~15-17°C temperatūrą. Sausio (statistiškai ir realiai blogiausio mėnesio Portugalijoje) pabaigoje nustojo dažni lietūs (dabar linoja 1-2 kartus per savaitę), šiek tiek atšilęs oras vis gina išeiti iš namų ar pavažiuoti iki pasivaikščiojimo vietų (smėlėtų ir uolėtų paplūdimių, Sintros regiono parkų). O prieš pora savaičių atsiradusios braškės (7-14 Lt / kg), tiesa ispaniškos, prideda nemažą pliusą šiltesniems kraštams.

torres_vedras_karnavalas (4)

Užgavėnės kitaip

Taip Lietuvoje vadinami karnavalai, kurie vyksta ir kitose pasaulio šalyse. Tik Lietuvoje tradiciškai kovoja lašininis su kanapiniu, kepami blynai, na ir keletas žmonių persirengia čigonais ar užsideda  kaukes, o Portugalijoje žmonės bando vyti žiemą persirengdami, dažniausiai visa šeima, ir stebėdami arba dalyvaudami karnavaluose. Juose yra renkama komanda, kuri persirengia vienodai ir dalyvauja eisenoje, taip pat matėme ir atskiras šeimas, netgi su diedukais ir močiutėmis, persirengusias savo pasirinktais personažais ar tiesiog spalvingais kostiumais, kurios puikiai papildė karnavalinę eiseną.

Portugalijoje karnavalai nevyksta didžiuosiuose miestuose (kaip kasmet per TV rodomas vis tas pats Rio de Žaneiras), o šalia esančiuose keliasdešimt tūkstančių gyventojų turinčiuose miesteliuose.

Dar prieš pora mėnesių pasiieškojome informacijos apie būsimus karnavalus ir pasirinkome apsilankymą didžiausiame Torres de Vedras (sekmadienį), o vėliau ir rekomenduotame Loures (antradienį) miestų  karnavaluose. Sekmadienio ir antradienio eisenos būna įdentiškos, todėl galima sudalyvauti mažiausiai dvejuose miestuose.

Karnavalo principai tokie, kad žmonių grupelės registruojasi, gauna savo  numeriuką ir dalyvauja kaukių konkurse. Jame vertinama pagal tris kriterijus: publikos balsavimas (įteikiamas specialus prizas), kaukių balsavimas (įteikiamas pagrindinis prizas), organizacinio komiteto balsavimas (įteikiamas taip pat specialus prizas). Jei būna perdaug (retais atvejais) registracijų tuomet grupės padalinamos į skirtingų dienų eisenas.

Karnavalai trunka gerą savaitę ir praktiškai kiekvieną vakarą yra koncertai bei šokiai iki paryčių (deja šį kartą sudalyvauti nepavyko).

Torres Vedras karnavalas

Rytas. Oras nusimato nelabai saulėtas, bet didžiulis noras pagaliau pamatyti, gal nevisai prilygstantį savo populiarumu ir dydžiu Rio de Žaneiro karnavalui, bet visiškai kitokį būdą švęsti užgavėnes, nugali. Šiame mieste vykstantis karnavalas yra vienas iš didžiausių. Viskas suplanuota, mašinų stovėjimo aikštelės numatytos, eisenos laikas taip pat nurodytas. Atvykome gal kokią valandą prieš pagrindinę eiseną, automobilį lengvai radome kur pastatyti, nors Lietuvoje prieš didžiuosius renginius žmonės anksti renkasi ir pagrindinės stovėjimo vietos greitai užsipildo. Šiam karnavalui buvo aptverta dalis miesto centro, o norint patekti į renginio vietą reikėjo susimokėti (apie 17 Lt asmeniui). Vos įėjus pasirodė ganėtinai nedaug žmonių, nors jau ir laiko iki padžios nedaug likę. Eisenos platformos jau stovėjo gatvėje prie kurių visi fotografuojasi, taip pat buvo ir nejudančių įspūdingo dydžio dekoracijų.

Šiuose kraštuose tikriausiai nieko nestebina vėlavimas, todėl ir eisena prasidėjo gal kokiu pusvalandžiu vėliau. Aišku neapsėjome ir be trumpalaikio lietaus, bet net ir jis nesugadino viso reginio ir karnavalo nuotaikos. Žmonių karnavaliniai kostiumai pasirodė tikrai įspūdingi, pradedant sudėtingais: smurfas (kur visas veidas buvo išdažyras mėlynai) ar juodaodžiais (taip pat veidas rankos ir matomos kūno vietos padengtos tamsia spalva) ir baigiant paprastais gėles ar neaišku ką vaizduojančiais dalykais.

Išradingi žmonės panaudojo visas įmanomas priemones: foliją, rėtį, kokteilinius šiaudelius, šiukšlių maišus ir dar begalę visokiausių daiktų, kad tik kostiumai būtų gražūs, išsiskiriantys ar kažką pranešantys. Bene vienas iš populiariasių kostiumų buvo vyrui persirengti moterimi :). Kaip jums toks vaizdelis: aukštakulniai, pėdkelnės, aišku stringai, sijonėlis vos dengiantis užpakalį, bliuskutė po kuria būtinai aiškiai matoma liemenėlė ir kuo didesnio dydžio, na ir išvirtęs plaukuotas alaus pilvukas 🙂 dar alaus skardinė vienoje rankoje ir cigaretė kitoje.

Pilna gatvė tokių ale damučių karnavale buvo kur bepasisuktum ten viena/-as ar kita/-as išlenda. Lietuvių akimis žiūrint kažkiek neįprasta, bet čia žmonės atsipalaidavę, moka iš savęs pasijuokti ir kitus pralinksminti, juk reikia šventes švest :).

Platformos visos važiavo keturračių ar kitų transporto priemonių pagalba. Puošimo temos buvo įvairios nuo filmų ar animacinių personažų iki politika ar erotika dvelkiančių didžiulių platformų. Eisenoje tarp platformų buvo nemažos žmonių grupės apsirengusios vienodai ir taip pat pasirinkusios kažkokia temą. Visa eisena judėjo ratu, bet kartojantis platformoms nebūtinai kartojosi žmonių grupės einančios tarp jų.

Karnavale neišvengta ir „žaliųjų“ temos, kur agituojama rūšiuoti šiūkšles arba šiūkšlių rūšiavimą susieja su politika. Pasirodo nepasitenkinimas valdžia jaučiamas ne tik Lietuvoje, aišku gal nemažai yra tarp lietuvių ir portugalų bendro juk ir jų, ir mūsų pragyvenimo vidurkiai nėra labai aukšti, ir pas juos, ir pas mus nedarbo lygis didelis ir dar begalę skaudžių panašumų galima rast, na bet grįžkime prie karnavalo temos.

Oficialus puslapis, Facebook

Žaislų muziejus Sintroje

Sintros žaislų muziejuje puiki žaislų kolekcija, nuo lėktuvų, mašinų ir traukinių įskaitant ir mums jau pažystamus XXa. žaislus, iki lėlių ir jų namų, prisukamų automobilių bei kareivėlių. Ko tik nėra šiame žaislų muziejuje ir viskas ne po kelis vienetus, o dešimtimis, šimtais..

zaislu_muziejus (30)
Dydžiai taip pat stebina, tai vos įmatomi kreivėliai, tai – dideli žaisliniai namai, automobiliai, traukiniai..

Čia pat galite įsigyti įdomesnių žaislų savo vaikams.

Oficialus puslapis

Quinta da Regaleira

Quinta da Regaleira – dar viena pasakiška pilis su dideliu parku Sintroje (įdomesnė ir už Palacio da Pena), kurioje graži ne tik pagrindinė pilis. Pačioje pilyje atidaryti vos keli kambariai ir daugiau istorijos, brėžinių nei senoviškai įrengtų kambarių.

quinta_da_regaleira (4)

Bet pati Quinta da Regaleira aplinka ir parkas tiesiog nuostabūs, nes jame galima rasti ne tik bažnyčią, krioklį, įvairiausius lieptelius, tiltelius, oranžeriją, apsaugos bokštelių, šaltinio vandens, bet ir požeminių sujungtų tunelių apraizgiusių visą parką tarsi koks voratinklis, požeminių bokštų, takelių vandenyje ir kt.

Daugiau pasakys matyt tik nuotraukos, nei žemėlapio studijavimas, bet prisegame ir jį ateičiai jei kažkas domėsis ir norės apsilankyti.

Oficialus puslapis (įėjimo mokestis buvo 6€ asmeniui, be audio ar kitokių gidų), wikipedia

Kalėdos Portugalijoje

Sveikiname sulaukus ir išgyvenus daugkartinio persivalgymo šventes 🙂 Taip pat linkime linksmai sutikti Naujuosius metus 🙂 Šį kartą aprašysime kaip sekėsi ruoštis didžiosioms šventėms bei jas sutikti.

Pastarasias pora savaičių oro temperatūra šoktelėjo šiek tiek aukštyn ir praktiškai visomis dienomis būdavo +16 – +18°C (lietaus beveik nebuvo), kai tuo pat metu Lietuvoje pradėjo šalti ir vis matėme temperatūros nukritimus iki -15 – -20°C bei didžiules pusnis.

Papuošimas šventėms

Eglutes ir namus portugalai taip pat puošia, bet prekybininkai kiek mažiau kiša įvairius papuošimus – nėra perkrauti visi praėjimai ir netgi poroje didelių parduotuvių neradome eglutei reikalingų atributų papuošti – teko apsilankyti kiniečių krautuvėlėse. Įdomus papuošimo atributas – Kalėdų senelio lėlės pakabinimas iš lauko pusės ir atrodo lyg senelis liptų siena link lango.

Dideliuose prekybos centruose visur sėdi Kalėdų seneliai su kokia nors pagalbininkę bei fotografu ir kviečia vaikus pabendrauti su seneliu, o atsisveikinant vaikams įteikia dovaną – dažniausiai pasakų knygutę. Šiemet tikėjomės, kad bus atrakcija mūsų mažajai eiti pas Kalėdų senelį, bet įsitikinom, kad dar per baisiai atrodo tie beveik beveidžiai seniai su ilgomis barzdomis 🙂 nors ir ne jai vienai, o ir keletui panašaus amžiaus portugalų vaikučų taip pasirodė.

Kas labai patiko perkant dovanas Portugalijoje, tai, kad tiek didžiuosiuose prekybos centruose, tiek ir smulkiose parduotuvėlėse dovanos yra pakuojamos visiškai nemokamai. Pardavėjos netgi kainas nukerpa prieš supakuodamos, kad gaunantieji nesužinotų 🙂

Šiemet nors ir sutikome šventes trise, tačiau 12 patiekalų bandėme pasiruošti 🙂 Ne visko pasiruošimui galima rasti, todėl likome be kūčiukų iki kitų metų.. Dalį produktų (pvz.: silkės) galima rasti ukrainiečių parduotuvėje (Sintroje), kur taip pat yra ir lietuviškų prekių – šokoladų, įvairių koncervų ar alaus. Dalį paruoštų kalėdinių patiekalų galima nusipirkti prekybos centruose ar specializuotose krautuvėlėse, pavyzdžiui populiariosios menkės buvo bent keletas skirtingų patiekalų.

Kūčių dienos pirmojoje pusėje nemaža dalis portugalų lekia į parduotuves susipirkti visą maistą šventėms, tuomet mažosios saldumynų parduotuvėlės klesti, nes dienos prekyba pagausėja keleriopai. Mūsų pamėgtoje parduotuvėlėje į pagalbą buvo pasikviesta bent keletas dar nematytų pardavėjų, kad spėtų visus aptarnauti. Čia labai visų mėgstamas portugalų tradicinis vaisinis pyragas (bolo rei) mums didelio įspūdžio nepadarė, netgi sakytume neskanu… (aišku kiekvienam savo) nors kiti portugalų saldumynai tikrai išskirtinio skonio.

Netradicinė Lisabonos eglutė

Vieną nevisai saulėtą dieną sugalvojome aplankyti Lisaboną ir pasižiūrėti kaip daugiamilijoninis miestas laukia Kalėdų. Aišku į Lisabonos centrą su automobiliu važiuoti būtų šiek tiek nepatogu, nes ir miestas nepažįstamas, ir stovėjimas brangus, taigi vykstame su traukiniu. Ši transporto priemonė mūsų mažajai labiau patinka, nes gali laisvai judėti ir nemažai žmonių maloniai ją kalbina 🙂

Mes jau centre. Pirmą gražų įspūdį paliko pats stoties pastatas, o vėliau ir Pedro IV aikštė, kurios visas papuošimo grožis išryškėjo tik sutemus. Toliau pasukome link vienos iš didingiausių Lisabonos aikščių – Komercijos aikštės (Praça do Comércio), kurioje tikėjomės rasti miesto Kalėdinę eglutę. Taip, ją radome, aišku ne iškart supratome, kad tai ji, nes tikėjomės ne tokios. Toliau nuo jos atsitraukus buvo galima suprasti ir pasigrožėti keistoka eglute. Tai paprasčiausiai eglutės forma ištempti tentai, kur viename šone transliuoja vaizdą iš aikštės. Čia buvo didžiausia pramoga prie jos susirinkusiems, kad gali pamojuoti į kamerą ir save pamatyti ant vieno eglutės šono.

Pagrindinė gatvė (Rua Augusta) vedanti eglutės link buvo gražiai papuošta, ten virė pagrindinis miesto gyvenimas. Prie pat įėjimo į šią gatvė galima buvo išgirsti kalėdinį chorą giedanti girdėtas dainas, tačiau dar nelabai suprantama kalba, bet vistiek smagu – jaučiasi kalėdinė dvasia 🙂 Einant toliau buvo galima rasti ne vieną kaštonų kepėją su savo aparatais uždūminančių pusę gatvės. Tai vienas iš mėgstamų portugalų skanėstų, kuriuos aišku galima pasikepti ir namuose 😉 tikrai skanu, teko ir mums pasivaišinti svečiuojantis pas buvusius šeimininkus.

Toliau einant gatve sutikome gyvas statulas, kurios sujuda jei įmeti pinigėlį. Čia pat pasirodymą surengė žmogus vaikštantis per stiklą ir žaidžiantis su ugnimi. Aišku kiekvienas iš animatorių už savo pasirodymą tikisi surinkti pinigų, bet toks jų darbas 🙂 Dar teko sutikti ir jaunimėlio – gatvės šokio grupę, kur keletas panelių šoko gatvės šokį po Rua Augusta arka, visai kaip filmuose, buvo smagu gyvai pasižiūrėti 🙂

Tokiu laiku žmonių pasirodė labai nedaug, gal todėl, jog sekmadienis. Paėjėjus kelis šimtus metrų į šoną nuo pagrindinės aikštės jau gatvėse buvo galima sutikt vos vieną kitą žmogų ir netgi atrodė visiškai nesaugu vaikščioti tamsiais skersgatviais. Tą patį patvirtino ir vienos suvenyrų krautuvėlės, kurioje buvome užsukę šiek tiek apsipirkti, pardavėjas. Jis paraginio kuo arčiau savęs laikyti pinigines ir kitus svarbius daiktus, nes vagystės Lisabonoje įvairiais metų laikais ir bet kuriuo paros metu yra gan dažnos, o mes dar ir atrodome kaip turistai.

Pasukome link pagrindinės gatvės. Ir nors buvo dar tik 18-19 val. tačiau daugelis parduotuvių, kavinių jau buvo užsidarę, žmonės išsiskirstę, gatvės „animatoriai“ taip pat dingę, tačiau vieno dalyko padaugėjo. Nuo tada kai sugrįžome į pagrindinę gatvę ir praėjome joje kokį kilometrą sulaukėme bent 4 ar 5 gan atvirus pasiūlymus nusipirkti įvairiausių narkotikų. Norintiemsiems čia nebūtų problemų surast pardavėjų, o policijos praktiškai nei kvapo aplink nebuvo matyti visą pusdienį.

Jau judame link stoties, tačiau sunku praeiti pro Pedro IV aikštę, kur sutemus pasirodė visas jos gražumas ir čia yra atrakcionai vaikams, kuriuose už vienodą 2 eurų (6,9 Lt) mokestį gali suptis vienoje iš 5 supynių. Čia taip pat gausu šviečiančių suvenyrų pardavinėtojų, kurie gan įkyriai vis siūlo įsigyti jų šviečiančių žaisliukų, aišku vaikams pamuojavus po nosimi tokiu žaisliuku jie jų užsinori, o čia ir prasideda išsisukinėjimo ir atsikratymo įkyriais pardavėjais menas.

Galiausiai spėjame į 22:08 traukinį, kuris pajuda namų kryptimi ir mes jau grįžtame namo pavargę, bet kupini kalėdiško nusiteikimo 🙂

Buvu­sius ir esa­mus apra­šy­mus galite rasti bendraukime.lrytas.lt, Face­book pus­la­pyje „Trise po pasaulį“.

 

Palácio da Pena bei vairavimo ypatumai Portugalijoje

Šią savaitę su aprašymu šiek tiek vėluojame, nes vyko būsto paieška ir persikraustymas. Apie tai kitame aprašyme. O šią savaitę, kai už lango standartiškai (paskutines pora savaičių) apie 13 laipsnių šilumos (Lietuvoje -5°C, pripustyta ir daug kur nevaloma), apie vieną gražiausių Sintros pilių, bei eismo ir transporto ypatumus.

Tiems kas skaito mūsų straipsnį pirmą kartą, norime pasikartoti, kokie yra viso šio neremiamo ir neužsakyto rašymo tikslai. Visų pirma rašome, tam, kad prabėgus ilgesniam laikui patys atsimintume detales, skirtumus. Galbūt tai kažkada nulems ar norėsime grįžti čia atostogų (apie Portugaliją nėra tiek prirašyta ir prikalbėta kaip apie kokią Ispaniją). O kadangi tikslinamės detales, tai nusprendėme aprašymais pasidalinti – gal kam nors jau dabar padėsime apsispręsti vykti ar nevykti į Portugaliją. Kainų bei požiūrio palyginimai taip pat dedami tam, kad žinoti ko tikėtis, ką aplankyti, kiek pasitaupyti, kaip nuvykti. Tiems kurie tikisi vien tik kelionių aprašymų siūlome nevargti – google turi gražesnių nuotraukų, o wikipedia detalesnių sistemingų vietovių aprašymų, tiesa angliškai.

Nacionaliniai Pena rūmai

Arba vietine kalba Palácio da Pena  – vienas iš 7 Portugalijos stebuklų. Tai rūmai, kur Portugalijos karaliai ir karalienės dažnai gyveno ir lankėsi, šiais laikais taip pat rengiami oficialūs valdžios priėmimai.

Šiuos rūmus aplankymui pasirinkome pirmus paklausę patarimo bei sulaukę saulėtos ir nelietingos dienos. Ir ne savaitgalio. Deja, anksti su vaiku išsiruošti iš namų retai pavyksta – šis atvejis neišimtis ir pajudėjome tik apie pietus. Mažylė nusnaudė pietų miegelio pakeliui link pilies vingiuotais, siaurais ir vienpusės krypties keliais.

Įėjimo mokestis (11 eurų arba 38 litai suaugusiam asmeniui) renkamas kalno viduryje dar keli šimtai metrų aukštyn link pilies. Galbūt todėl, kad už papildomus 2 eurus (6,9 litai) siūloma turistiniu autobusiuku nuvežti prie pilies (einant sakė bus 15 minučių, važiuojant 2 minutės). Pagalvojome, kad dar truputį per jauni – taigi visi palengva užlipome per maždaug 10 minučių bei šiek tiek aplenkėme kas 15 minučių važiuojantį autobusiuką.

Palácio da Pena rūmai primena Walt Disney filmus vaikams ir spalvotas pilis su gražiausiomis princesėmis. Šiuo metu vieną iš jų reikia pastoviai raginti neatsilikinėti ir neiti paskui visus tuos kalbinančius dėdes ir tetas 🙂

Pilyje galima įlipti praktiškai į kiekvieną bokštelį ir iš kiekvieno atsiveria vis kitoks vaizdas į Sintros apylinkes, o vakarinėje pusėje visi čia gyvenę karaliai turėjo gerą vaizdelį į Atlanto vandenyną.

Kadangi audio gido neėmėme (vaikams naujas pamatytas daiktas dažnai tampa labai reikalingas), tai plačiau skaitėme tik prie kambarių (kurie pasirodė tikrai maži kaip karališkoms valdoms) pavadinimų (žalias, poilsio, darbo, arabiško stiliaus ir daug įvairių kitų) esančiose lentelėse, o vaizdus siūlome žiūrėti nuotraukose.

Automobilių posūkio taupymas ir kultūra

Kaip jau minėjome, po to kai išsilaipinome Vokietijoje, tai vis dar iki šiol nebematome duobių (kai kur kartais būna kelio nelygumų, bet ne duobių), kur reikėtų saugoti ratus ar amortizatorius.

Taigi nors ir sakosi skurdžiai gyvenanti šalis, tačiau turi gerus kelius tiek greitkeliuose, tiek ir miesteliuose ar kaimuose. O kaimuose (ar tarp jų) netgi stovi „išmanieji“ šviesoforai, kurie matuodami greitį įjungs raudoną šviesą jei nors kiek viršysite greitį.

Artimosios automobilio šviesos, matyt neskaitomos reikalingomis Portugalijoje, nes dienos metu praktiškai niekas nevažinėja įjungęs, o vakare ir tai ne visi jomis pasinaudoja. Na, dar kartais įjungia per lietų.

Dauguma sankryžų pagrinde „reguliuojamos“ transporto žiedais ir neaišku kada kas sugalvos iš kurios juostos išvažiuoti iš žiedo. Prie visa to, posūkio signalas čia taip pat neįprastas dalykas (gal posūkio lemputes taupo?), netgi kai išvažinėjama iš žiedo.

Policijos automobilių stovinčių krūmuose ir laukiančių pažeidimų nematėme. Nors pažeidimų, tiesa dažniausiai nekeliančių problemų eismo saugumui, yra, kaip pavydžiui parkavimas po draudžiamais ženklais arba greičio viršyjimas 20-30 km/val. (atrodo tai yra įprasta). O ir pamatę smulkų pažeidimą nelekia kuo greičiau bausti, gal stengiasi nematyti, kad kažkas pažeidė jei tai netrukdo aplinkiniams.

Nepaisant įvairių vairavimo niuansų, automobilių nematomumų (kiek pamenu taip mus įtikinėjo, kodėl reikia visada su šviesomis važinėti Lietuvoje), posūkių reto rodymų – per kelias savaites matėme tik vieną avariją. Gal visa tai susiję su tuo, kad vairuotojai atsakingesni, kultūringesni? Prie pėsčiųjų perėjų dažnai iš tolo mojuoja, kad galima eiti. Taip pat dažnai praleidžia sukančius į kitas gatves, net jei ir turi patys pirmenybę.

Jei restoranuose pradėsi valgyti, įskaičiuos į sąskaitą

Kalba eina, ne apie užsakytą maistą, o apie priedus (užkandą) kurią atneša ir padeda ant stalo po užsakymo pateikimo. Vieno daugiabučių kvartalų rajone užėję vieną pirmųjų kartų papietauti nudžiugome, kai atnešė sūrio, duonos, džemų, sardinių – pagalvojome įskaičiuota į kainą (panašiai kaip tapas Ispanijoje), bet vėliau iš čekio supratome, kad minėtosios užkandos kainuoja papildomai po 1-2 eurus.

Taigi, kas ypatingo šiame restorane? Visų pirma krenta į akį gan glaudžiai sustatyti staliukai nedidelėje salėje. Čia neakcentuojama erdvė ir sėdėjimo patogumas. Daugelis klientų sėdi pakankamai arti vieni kitų ir gali net užuosti kaimyno patiekalus. Padavėja nors ir nekalba angliškai tačiau visomis pastangomis stengėsi paaiškinti kokie patiekalai skanesni ir tinkamesni vaikui. Čia pirmą kartą paragavome mėgstamiausios portugalų žuvies – menkės (bacalhau), iš kurios galima visus metus kasdien gaminti skirtingus patiekalus – tiek ir dar daugiau receptų turi portugalai šiai žuviai gardžiai paruošti. Pirmas mūsų išbandytas menkės receptas buvo su kukurūzų miltuose sluoksniais sudėta menke. Tiesa salotų prie šio patiekalo buvo mažokai 🙂 nors patiekalo porcija didoka ir mes dviese (mažė valgė daržovių sriubytę) nesuvalgėme. Aišku gal ir dėl to, kad pradžioje suvalgėme visas tas užkandėles 🙂

Buvu­sius ir esa­mus apra­šy­mus galite rasti bendraukime.lrytas.lt, Face­book pus­la­pyje „Trise po pasaulį“.

 

 

Pirmieji žingsniai Portugalijoje

Šį lietingą, bet šiltoką (+12°C) penktadienį kai tuo tarpu tėvynėje (+4°C) prisėdome užbaigti pasakojimo apie mūsų atvykimą, įsikūrimą ir pirmuosius pasižvalgymus po žymų ir gražų miestą Sintra. Nėra labai šilta, tačiau to ir negalime tikėtis juk tai ne kokia Azija, o Europa. Beja viena lietuvių šeima (su mėnesiu vyresniu berniuku) šiemet nutarė peržiemoti Tailande.

Grįžtant prie Portugalijos – po saulės nusileidimo į Atlantą susėdome ir pajudėjome vingiuotais ir siaurais keliukais link mūsų laikinųjų namų. Šeimininkai (gyvenantys tame pačiame kieme, tik kitame name) jau buvo grįžę iš darbų. Vos pravėrę namuko duris buvome maloniai nustebinti, erdvus kambarys, žvakės… mūsų laukė 🙂 Šeimininkai mums padėjo susinešti daiktus ir maloniai pasiūlė pavakarieniauti pas juos. Pavakarieniavę ir šiek tiek pabendravę ėjome pailsėti po ilgos kelionės. Taigi nuo tos dienos gyvename Lisabonos priemiestyje, pakankamai aukštai kalnuose nedideliame kaimelyje visai netoli turistų labai lankomo ir mistinio miesto Sintra.

Kitą dieną Lisabonoje vyko didelis streikas, dėl kurio daug žmonių nėjo nei į darbą, nei į mitingus, tačiau Lietuvoje jis buvo parodytas kaip labai kovingas, nors suėmė vos kelis asmenis (tokiam 3 milijonų gyventojų miestui tikrai menkniekis). Mūsų tai toli gražu nelietė. Beveik įsikūrę ir pasiklausinėję kur randasi prekybos centras išvykome apsipirkti maisto produktų ir būtiniausių prekių.

Prekybos centrų džiunglės

Netoli mūsų yra du prekybos centrai – vietinis Continente (kiti prekybos tinklai Pingo Doce, Intermarché, Mini preço), bei daug kam Europoje žinomas – Lidl. Pastarajame gal kai kurios prekės ir pigesnės, tačiau jo dydis ir asortimentas būna pakankamai mažas, kad pastoviai ten apsipirkinėti. Be to atsiskaityti galima tik grynais pinigais arba vietinėmis tik debetinėmis kortelėmis (kas netenkina turint tarptautines korteles).

Iki šiol jau išsiaiškinome, kad Portugalijoje nėra šių Lietuvoje įprastų produktų – grikių, rūkytų gaminių, manų, silkės, grietinės, kefyro, varškės, duonos (tokios kaip pas Lietuvoje įprasta). Kiaušiniai pakuojami po 6 vienetus ir kainuoja apie 3,5 litus. Be karvės pieno yra nemažai pasiūlos ir sojos pieno mėgėjams. Taip pat vaikams nėra Pampers, čia pagrindinės sauskelnės Dodot. Daug prekių yra importuojama iš Ispanijos.

Palyginimui sudarėme lentelę su populiariais maisto produktais ir jų kainomis (vietinio ir Lietuvos prekybos centrų kainos). Imami dažniausiai keli panašūs produktai be jokių specialių priedų ar gamybos dėl ko labai padidėja vieno ar kito produkto kaina.

Produktas Portugalijoje (Lt) Lietuvoje (Lt)
Ryžiai 1kg 3,72-5,31 4,99-7,18
Cukrus 1kg 3,8-4,45 3,59-4,19
Pienas 1l 1,86-3,76 1,99-3,29
Kiaušiniai (M) 1 vnt. 0,57-0,68 0,41-0,7
Vištiena (krūtinėlė) 1 kg 20,7-24,03 17-20
Kalakutiena (filė) 1kg 18,95-24,8 23,99-27,99
Kiaulienos šonkauliai 1kg 13,81 14,99
Bananai 1kg 3,45 4,49
Obuoliai 1kg 3,07-7,9 1,99-5,49
Bulvės 1kg 1,55-3,45 0,79-1,49
Morkos 1kg 1,9-4,45 0,79-1,49

Ir žinoma, kaip gi be alaus. Yra ir importuojamo, ir vietinių gamintojų, tačiau praktiškai bet kokį alų perkant jo 1 litro kaina 7-10 Lt (už butelius papildomai mokėti nereik). Kodėl skaičiuojame litrui kainą? Todėl, kad čia pagrindiniai alaus buteliai yra 0.2 (vadinami mini) arba 0.25 litro, kartais galima rast ir 0,33 l. Atidarius tokį kiekį alaus jis nespėja greit išsikvėpti todėl išlieka šviežesnis ir gaivesnis, o ir išgerti 0.2 l buteliuką lengviau nei 0.5 l.

Sintros senamiestis: vietinių gėrybių ragavimas

Pora dienų pailsėjome (ne turistinė kelionė, kad visur skubėt) bei apsipratome prie naujų namų, aplinkos bei 15-17°C temperatūros (pavėsyje). Pirmą, kelių valandų, ekskursiją nusprendėme pasidaryti po artimiausią ir vieną populiariausių miestų Lisabonoje – Sintrą (buvusi karalių vasaros rezidencija).

Viena lietuvė maloniai sutiko mus palydėti ir aprodyti miestą. Sintros senamiestis nėra didelis, bet įspūdingas savo gamtos ir architektūros vaizdais: nameliais įsikūrusiais kalnuose, parkais su spalvingomis statulomis, keliukais grįstasi smulkiais akmenimis iš kurių išdėlioti įvairūs ornamentai ir ypač vaizdais į ant kalno esančią pilį. Kaip ir įprasta visuose senamiesčiuose yra nemažai kavinių, suvenyrų ir kitokių turistams skirtų pardavimo vietų.

Prieš ilgesnį pasivaikščiojimą užsukome į mūsų neoficialios gidės rekomenduotą kavinę Saudade (liet. Ilgesys), kurioje galėjome užsisakyti salotų (salotų retai kurioje kavinėje galima rasti) po 6 eurus (20.7 Lt) užsisakėme vištienos salotas, o mažajai mūsų keliauninkei trintų daržovių sriubos už 1,8 euro (6.2 Lt). Salotų porcija tikrai nemaža ir pilnai užteko pavalgyti. Šiaip kavinėse ar restoranuose antras patiekalas praktiškai nebūna pigiau nei 7-10 eurų (24.17-34.5 Lt) asmeniui.

Taip pat ragavome Galão (ekspreso kava su pienu aukštoje stiklinėje) su Torrada (skrudinta balta duona su sviestu), toks derinys dažnai vartojamas portugalų priešpiečių metu.

Ką vėliau mums parodė vietinio ir originalaus tai Ginja – vyšnių likeris, kuris įpilamas į mažą šokoladinį stikliuką, kurį kartu ir suvalgai gerdamas šį gėrimą (kaina 1 euras, 3.45 Lt). Šio gėrimo ir stikliukų  galima rasti ir didesniuose prekybos centruose, tačiau stikliukų kaina praktiškai tokia pati kaip ir senamiestyje esančiose Ginja parduotuvėlėse  (12 vnt. pakuotė 7 eurai, 24.17 Lt). Kaip vėliau sužinojome į stikliukus pilnai tinka ir kitokie lengvesni gėrimai (pvz.: kreminis likeris, citrinų, kriaušių, mėlynių ar žemuogių likeriai). Beje mūsų Facebook puslapio lankytojai informavo, kad šių stikliukų matė ir Lietuvoje (10 vnt. – 20 litų).

Apėję ratu aplink senamiestį dar nusprendėme išbandyti vietinius žinomus saldumynus seniausiosje Sintros užkandinėje Piriquita (liet. kanarėlė, atidaryta 1952 m.).

Vienas iš jų – Queijadinha (1,6 euro, 5,5 lito), kuris ypatingas tuo, jog jo sudėtyje yra šviežio sūrio ir cinamono.

Antrasis skanėstas – Travesseira (1,25 euro, 4,3 lito), „pagalvėlė“ pagaminta iš sluoksniuotos tešlos bei užpildyta kiaušinių bei migdolų kremu. Sklinda legendos, kad laumės pabarsto žvaigždžių dulkių ant Travesseiro skanėsto, taip pat, kad ruošiant tešla girdimos sirenos dainuojant.

Skanu. Matyt kaip ir dauguma skanėstų pasaulyje.

Dėmėsio – konkursas

Šią savaitę skelbiame konkursą „Bendraukime“ suvenyrams laimėti. Iki kitos savaitės ketvirtadienio vakaro siųskite savo atsakymus į konkursai@lrytas.lt. Laimėtojas bus išrinktas ir paskelbtas kitą savaitę.

O klausimas būtų toks – kokia žuvis yra populiariausia Portugalijoje? Atsakymas bus kitame aprašyme.

Buvusius ir esamus aprašymus galite rasti bendraukime.lrytas.lt, Facebook puslapyje „Trise po pasaulį“.

5 parų kelionė į vieną pusę (į Portugaliją)

Ketvirtadienis. Šiek tiek po pietų. Galiausiai pavykus viską susipakuoti bei paskutinį kartą šiemet Lietuvoje sočiai papietauti (ačiū tėvams) sėdame ir pajudame iš Kauno link Klaipėdos – labai neskubame, nes vengiame duobių, kurios prikrautam automobiliui šį kartą dvigubai skaudesnės. Visą kelią lyja “kaip iš kibiro”.

Net ir su navigacijos pagalba šiek tiek sunkiau randame keltą (ankščiau netekę plaukti), bet spėjame laiku. Pasilikę daiktus kajutėje leidžiamės į fojė, pasiimame atsigerti, užkandžių – ilga kelionė link Portugalijos prasideda (keltu apie 738 km).

Atsiradus vaikui į atostogas pradedame žiūrėti iš kito kampo, džiugu pamatyti vaikams skirtas vietas – žaidimų kambarius net ir keltuose – puikus ramybės kampelis tėveliams 🙂 Po nakvynės – pusryčiai ir dar pakankamai ilgas laiko tarpas iki išlipimo Kylio (Kiel) uoste (atplaukiame tik 18 val. vietos laiku), prakalbame su kitais keliaujančiais tėveliais, pamiegame, nekantraujame.

Traukiniai automobiliams

Penktadienis. Keltas nevėluoja ir visus paleidžia numatytu laiku 18 val. (traukinyje su automobiliu turime būti tarp 20:40 ir 21:10) ir judame link Hamburgo Altona stoties. Greikeliais važiuojame 120-140 km/h ir daugumai trukdome pirmoje juostoje. Nuo čia pamirštame kas yra duobės ir pagaliau galima žiūrėti į kelio ženklus, o ne į patį kelią. Per maždaug pusantros valandos pasiekiame tikslą – traukinių stotį iš kurios su automobiliu per naktį važiuosime iki Lörrach (Vokietija, prie pat Prancūzijos sienos, atstumas apie 810 km).

Traukiniuose automobiliams keliami specialūs aukščio reikalavimai, kur skaičiuojamas kiekvienas centimetras. Su stogo bagažine galime važiuoti tik per Vokietiją (didžiausias leistinas aukštis – 205cm), nes norint važiuoti iki Prancūzijos leistinas maksimalus aukštis – 175 cm. dėl manomai žemų Prancūzijos tunelių.

Traukinio kupė kartu vyksta pagyvenusi vokiečių pora (labai supratingi, puikiai kalbantys angliškai,  taip pat nepritariantys tinginiaujančių graikų gelbėjimo planams), kuriems autotraukinių kaina (mokėjome 205 EUR, jie pirko iš anksto už 237 EUR) atrodo didoka, bet išbandyti vertėjo. Traukinio kokybė nuvylė – labai seni vagonai, miegojimui net vidutinio ūgio žmonėms yra labai nepatogu. Ir nors buvo daug neužimtų kupė neleido pasikeist į atskirą, galima tik iš anksto užsisakyt primokėjus dar apie 100 EUR (miego vietos plotis dėl to nepasikeičia, su mažu vaiku to labai reiktų). Ryte traukinyje gauname šilto gėrimo (pagal pageidavimą kava arba arbata) ir sausą pusryčių davinį (prancūziška bandelė, marmaledas, sviestas, tepamas sūris, sulčių pakelis ir kt.).

Svetinga prancūzaitė

Šeštadienis. Į Lörrach atvykstame apie 8 val. ryte, bet dar kol paruošia ir iškrauna automobilius praeina beveik valanda. Likusi kelionės dalis lieka automobiliu – pirmai dienai pasirenkame ilgiausią maršrutą ~700 km – važiuojame iki Limožo (Limoges) miesto. Kelionėje į priekį link Portugalijos nevengiame mokamų kelių, nes tai sutaupo tikrai daug laiko, dažnai ir kuro, nei važinėjant aplinkeliais. Nuo Prancūzijos nebesupratome pagal kokius ES reikalavimus Lietuvoje prieš kelis metus buvo padaryta, kad reikia važinėti visada įjungtomis šviesomis, kai nei Prancūzijoje, nei Ispanijoje, nei Portugalijoje matėsi, kad tokio dalyko nėra.

Limože nakvynę susiradome praktiškai paskutinėmis dienomis – pirmą kartą per apgyvendinimo pažinčių puslapį couchsurfing.org (žmonės įvairiuose pasaulio vietose nemokamai priima užsieniečius, aprodo miestą, leidžia pernakvoti). Nors atvykome pakankamai vėlai (~21 val., visą dieną lijo ir 7 valandų maršrutą su keliais sustojimais įveikėme per ~12 valandų) prancūzaitė mūsų laukė su šilta vakariene (trinta garbanotosios trūkažolės sriuba, neįprasto mums skonio, ir bulvių bei mėsos pyragu). Mums buvo paruoštas atskiras kambarys, rankšluosčiai ir karštas dušas 🙂 Pavakarieniavę ir šiek tiek pabendravę nuėjome ilsėtis po gan varginančios dienos. Ryte, svetingoji prancūzaitė, mus nustebino tradiciniais prancūzų pusryčiais, tai prancūziškos bandėlės (traški, salstelėjusio skonio bandelė, skaniausia šviežiai iškepta) su arbata iš dubenėlių (kad būtų didesnis arbatos kiekis).

Viena gražiausių Europos įlankų – San Sebastian

Sekmadienis. Daugiau nakvynių nesame susiorganizavę ir šiai dienai turime numatę ~500 km iki norimo aplankyti miesto – San Sebastian (Ispanija). Oras puikus, sekmadienį automobilių srautas visai nedidelis, o ir mažajai keliauninkei kelionė neprailgsta nes mama su ja visą laiką bendrauja, žaidžia. Su kuro likučiu stengiamės pervažiuoti Prancūzijos sieną ir jau Ispanijoje užsipilti pigesnio kuro (skirtumas apie 0.4-0.5 Lt/l).

Atvykus į San Sebastian einame pasivaikščioti paplūdimiu, gaila, kad nespėjome atvykti dar šviesiu paros metu, tačiau ir šviesose paskendusi įlanka atrodo įspūdingai. Jau gerokai sutemus einame ieškoti nakvynės. Kadangi miestas kurortinis (bet 61 kvadratiniame kilometre gyvena net 186 tūkst. vietinių gyventojų), tai kainos viešbučiuose dažnai viršyja 100 EUR už naktį, net ir gerokai toliau nuo paplūdimio. Įdomu, kad praktiškai visi viešbučiai registratūroje surašę kainas nuo 150 iki 350 EUR už naktį, bet kai pradedi teirautis tai nuleidžia (ale čia rodomos savaitgalinės kainos) iki 85-100 EUR. Po geros valandos paieškų ir nepriimtinų kainų, išsitraukiame iš anksto per booking.com pasiruoštą kelių viešbučių sąrašiuką ir vykstame į artimiausią, Palacio de Aiete 4* (pigiau net už 2-3 žvaigždučių viešbučius) – nors kaina registratūroje užrašyta vėlgi labai didelė, bet galioja ta, kurią matėme internete – 61.6 EUR (be pusryčių). Kadangi esame su vaiku tai parenka didesnį kambarį už tą pačią kainą 🙂

Nakvynė dvare ir ispaniško stiliaus barai

Pirmadienis. Nors ir buvo didelis noras, bet ryte jau nespėjame sugrįžti į San Sebastian paplūdimį (tikimės dar sugrįšime pavasarį) ir judame į Ispanijos gilumą (numatytas atstumas vėl apie 500 km). Ilgoje kelionėje kaip ši, kai nežinai kiek nuvažiuosi kurią dieną, gera praktika iš ryto, dar esant viešbutyje, užsisakyti kitą viešbutį sekančiai nakvynei (tiek prognozuoti atstumą jau visai įmanoma), kad po to nereiktų sugaišti nemažai laiko paieškai.

Pasirenkame nakvynę mažame miestelyje Ciudad Rodrigo, viešbutyje Hotel Molino De Agueda 3*, kurį pasirinkome dėl panašumo į dvarą (45 EUR su pusryčiais). Viešbutis, panašu, kad yra šeimos verslas (angliškai nekalbėjo), virtuvės neturi, todėl negalėjo nieko pasiūlyti užkasti – išvažiavome į miestelį ieškoti vakarienės. Pačiame centre vaikštant matėme daug barų Simpson‘ų stiliaus – patalpoje beveik tamsu ir keli diedai vos ne ant baro miega 🙂 Vis dėl to, po ilgų paieškų į tokį vieną didesnį, kur barmenė buvo moteris ir matėsi ne vien girti vyrai, sugalvojome užeiti – pasisekė, turėjo šilto maisto meniu.

Angliškai niekas čia nekalbėjo, kokį pusvalandį žaidėme su išmaniaisiais telefonais versdami vieni kitiems. Užsisakėme ir laukėme, tuomet sužinojome, kad tiems kas atėjo ne į barą, o pavalgyti yra atskira patalpa net su staltiesėmis. Vakarienė: pirmas patiekalas (bulvių salotos ir beveik bulvytės „Free“), antras patiekalas (kepta vištiena ir keptas kiaulienos kepsnys su bulvytėm free ir daržovėmis) į kainą įskaičiuotas alkoholinis ar kitoks gėrimas ir visa tai po 10 EUR. Sotu, net per daug kaip vakarienei. Mūsų šviesiaplaukė mažoji paragavusi keletos bulvyčių nusprendė geriau pabendrauti su vietiniais, vis praeidama barmenė ją pakalbindavo, virtuvės darbuotojai net išlįndinėdavo pasižiūrėti 🙂

Viešbutyje, matyt taupumo sumetimais, naktį nebuvo šilto vandens, ryte pradėjo po truputį šilti. Pusryčiai buvo iš parduotuvėje pirktų maisto produktų (bandelių, duonų, raikytų mėsų ar sūrių). Pasimatė ir daugiau taupymo požymių, bet kaip bed and breakfast tipo viešbučiui, manome kokybės pakanka.

Saulėlydis Sintroje

Antradienis. Apie 400 kilometrų iki Lisabonos. Palikę viešbutį ir užsipylę pigesnio Ispaniško kuro greitai įvažiuojame į Portugaliją. Gamta iškart pasikeičia – iš išdžiuvusių ir dykynes primenančių Ispanijos pakelių vaizdas pradeda žaliuoti ir daugėja augalijos. Kadangi mus priimti gali tik po įprastų darbo valandų – prie Lisabonos važiuojame iki artimiausio paplūdimio Sintroje Praia das Macas. Kelionėje Kaunas – Sintra (paplūdimys Praia das Macas) įveiktas atstumas – 4128 km., iš jų automobiliu – 2580 km. Kelių mokesčiams išleidome 298 Lt.

Dėl neskubėjimo beveik pamirštame, kad norime pamatyti saulėlydį Atlanto vandenyne – dabar jau skubame. 17:47 sustojame ir paskutinę akimirką nufotografuojame besileidžiančią saulę. Atvykome.

Aprašymus taip pat skaitykite bendraukime.lrytas.lt, Facebook puslapyje “Trise po Pasaulį“.

Visi žiemos Portugalijoje aprašymai čia.

 

Trise po Portugaliją. Kaip ruošėmės?

Kai skaitysite šį straipsnį, gali būti, kad mes vis dar būsime pakeliui link Portugalijos, kadangi visa kelionė nusimato 6 dienos – nenorime nei patys pervargt, nei nuvargint mažosios.

Surasti būstą – ne taip jau lengva

Taigi galiausiai apsisprendus, kad vis dėl to važiuojame į Portugaliją, pirmas dalykas kurį norėjome padaryti – susirasti kur gyventi. Nors Lietuvoje yra begalė nekilnojamo turto agentūrų, bet jos neužsiima trumpalaikiu gyvenamojo ploto išnuomavimu užsienyje – ieškojome patys.

Išsivertėme keletą nekilnojamo turto žodžių, kad paieškoje pavyktų rasti puslapių su nuoma. Pirmos paieškos sostinėje Lisabonoje ar netoli jos nustebina nemaža kaina, kuri su baldais ir bent 2 kambariais prasideda nuo 400-700 EUR (dažniausiai be mokesčių). Kadangi domina šalių bei sostinių palyginimas tai Vilniuje 2-3 kambarių buto nuoma (su baldais ir technika) prasideda nuo 250-450 EUR (taip pat be mokesčių). Portugalijoje pagal truputį senesnius duomenis vidutinis atlyginimas maždaug 1.5 karto didesnis nei Lietuvoje.

Dar po kelių dienų ir nemažai susirašinėjimų (atrašo tik mažiau nei trečdalis) atrodė, kad užduotis sunkėja. Galiausiai likus porai mėnesių iki preliminarios išvykimo datos pavyko pabendrauti su Portugalijos lietuvių bendruomene. Jų dėka susiradome būstą Lisabonos priemiestyje už vidutinę rinkos kainą su įskaičiuotais mokesčiais.

Įdomu, kad šiltesniuose kraštuose (Europoje) būstuose dedamos plytelės visose gyvenamose patalpose, tačiau neteko girdėti, kad jos būtų šildomos. Žiemą, prireikus pasišildyti tai yra daroma elektriniais šildytuvais, kartais židiniu ir labai retai kur yra centralizuota šildymo sistema.

Automobilis traukinyje? Kodėl gi ne?

Kadangi nusprendėme Portugalijoje praleisti apie pusę metų, tai skrydis lėktuvu buvo atmestas, nes norėjome pasiimti nemažai daiktų. Priimtiniausias būdas pasirodė automobiliu, tačiau apie 4000 kilometrų nemažas atstumas, kad važiuoti apsikrovus iki lubų. Įsigijome ne naujus “ragus” bei bagažinę.

Buvo minčių, kad su vaiku skrendama, o kažkuris vairuoja iki vietos, tačiau galiausiai įspūdžius nusprendėme pasidalinti ir su dukryte, nes jau yra pakankamai supratinga ir anot Šemetos mokymų vaikus reikia supažindinti su kuo įvairiausiomis gyvenimo situacijomis.

Norėdami sutrumpinti kelią bei mažiau pavargti patiems ir vaikui iš draugo gavome patarimą keltis keltu iš Klaipėdos į Kylį (šeimoms 20% nuolaida persikėlimui, būna akcijų konkrečioms dienoms, kelto bilietas trijų asmenų šeimai 716 Lt). Pusdienis užsidegimo skaičiuojant nakvynės kainą bei likusius kilometrus. Bandėme pasvajoti, kad būtų koks nors kruizas ar kitas keltas, kuris nuplukdytų kuo arčiau Portugalijos. Deja, tokio dalyko nėra. Lietuvos keltų bilietų prekybos agentūros pirmą kartą išgirdo apie tokius norus per keliolika darbo metų.

Tada bandėme prisimint kitus galimus transportus – keleiviniai lėktuvai matyt automobilių dar neskraidina 🙂 Lieka traukinys? Taip, pasirodo Centrinėje Europoje yra specialių traukinių keleiviams (žiemos sezonu iki 30% nuolaidos), kurie veža kartu ir automobilius. Bilietas šeimai ir automobiliui kainavo 205 EUR (~800 km), automobiliu tas pats atstumas kainuotų ~120 EUR.

Apie šiuos traukinius vėlesniuose aprašymuose. Taip pat vėliau papasakosime kaip mums sekėsi suspėti į šį traukinį, nakvoti pas žmones Prancūzijoje, susirasti nakvynę kituose pakeleivinguose miestuose.

Išsigelbėjimas – vakuuminiai maišai

Kas patiko susipakavimo etape – pasitaikė puiki proga peržiūrėti visose spintose užsibuvusius rūbus ir atsirinkt tai kas išaugta, nenaudojama ar šiaip jau nebepatinka.

Ieškant sprendimų kaip kuo daugiau vežtis sunaudojant kuo mažiau vietos atradome vakuuminius maišus, kuriuose įvairūs drabužiai susitraukia praktiškai 2-3 kartus! Jei kur nors kada skrisite su vakuuminiu maišu lagamine įvertinkite ar turėsite su kuo ištraukti orą kai reikės grįždinėti. Dėkui už kažkada matytus patarimus komandai Makalius 🙂

Susipakuoti kelionei buvo didelis iššūkis, nes teko sutalpinti ne tik tai ką įprastai visi vežamės į poilsines ar pažintines keliones (po kelis viršutinius ir apatinius drabužius, higiena, kremai ir kt.), bet ir vaikui pasiimti daug įvairiausių drabužių, maišą žaislų, maniežą, čiužinuką, nedidelę maitinimo kėdutę, vežimėlį..

Kadangi laikotarpis ilgesnis tai papildomai pasiėmėme vaistų įvairesniems atvejams, šiltesnių rūbų (žinojome ir apie tik kelis laipsnius šilumos kai kuriais periodais žiemos metu), fotografijos technikos, stalinį bei nešiojamąjį kompiuterius (darbui ir bendravimui), šiokių tokių lauktuvių vietiniams lietuviams, slidinėjimo aprangas, kažkiek pasiruošto maisto kelionei, užkandžių, vandens ir vaisių.

Viską gerai paspaudus ir kelis kartus perdėjus galiausiai sutilpo – pajudėjome link Klaipėdos. Pagaliau baigėsi pasiruošimas – Portugalija, mes jau atvykstame!

Prieš oro išsiurbimą ir po, naudojant vakuuminius maišus

Naujų mūsų įspūdžių laukite bendraukime.lrytas.lt, bei Facebook puslapyje “Trise po Pasaulį“.