Tag Archives: Gel­to­nieji kal­nai

Padangių imperija – auksinė savaitė Kinijoje

Kodėl auksinė? Kiekvieną pirmąją spalio savaitę (kaip ir viena savaitė vasarį ir gegužę) yra tradiciškai masiškai švenčiama (spalį – nacionalinė šventė, vasarį – kinų naujieji metai, gegužę – nedarbo dienos šventė). Toks šventimas buvo pratęstas iki savaitės praeito šimtmečio pabaigoje, norint išjudinti vietinį turizmą, pagerinti kinų gyvenimo kokybę ir suteikti jiems galimybę keliauti ilgus atstumus ir aplankyti giminaičius.

Šią savaitę kelionės į Kiniją organizuotis nepatariu. Tuo pačiu metu po šalį keliauja virš 150 milijonų kinų, tai reiškia – spūstys turistinės traukos objektuose, sangrūdos metro, pilni tarpmiestiniai traukiniai, pergrūsti autobusai ir labai barangūs skrydžiai vietiniais lėktuvais. Kitu laikotarpiu Kinija daug mielesnė ir pažintį šį alsuojantį drakoną daug paprasčiau.

Tai šalis, kuri stebina kiekviename žingsnyje girdėtais ir negirdėtais dalykais. Čia stulbina senųjų civilizacijų ir dinastijų paveldas, išsižioti priverčia naujos ekonominės bangos užmojai, vilioja egzotiškas maistas, kultūrinės vingrybės ir keisti kinų įpročiai bei papročiai.

Kinija auga beprotiškais tempais. Norint išmaitinti šią milžinišką burną, reikia daugybės rankų, ant kurių ir laikosi sunkiasvoris Azijos drakonas. Vienas iš komunistinės šalies prioritetų yra turizmas, kuriam Kinija dabar atsivėrusi – kaip niekada anksčiau. Paprastėja vizų išdavimas, o Pekine, netgi galima išbūti tris dienas be vizos, neišvykstant iš miesto ribų. Nuo Pekino ir pradėkime.

 

Pekinas

Kelionės į Padangių Imperiją dažniausiai prasideda ir baigiasi charizmos nestokojančiame Pekine. Kinai įpratę sakyti – norint pamatyti šių laikų Kiniją – reikia keliauti į Šanchajų, jeigu norite išvysti senąją autentiškąją Padangių Imperiją – tada keliauti reikia į pirmąją sostinę Xianį, o jei į tikrąją paskutinio laikmečio – komunizmo Kiniją, tuomet visi keliai veda į Pekiną, kuris, iš kinų kalbos išvertus reiškia „Šiaurės sostinė“. Einant gerai įmintomis turistų pėdomis, visų pirma patenkama į didžiausią pasaulyje aikštę – Tiananmenį. Vietos gyventojams, atvykstantiems čia iš įvairiausių šalies kampelių ši aikštė yra tikriausia piligrimystės vieta. Šimtai tūkstančių valstiečių, darbininkų ir valdininkų bei verslininkų bent kartą gyvenime nori pajusti savo Liaudies Respublikos jėgą ir vietą, kur Mao Dzedunas kūrė komunizmo mašiną. Tiananmenio aikštėje tikrai pasujinti mažu varžteliu didelės sistemos variklyje – marios žmonių, lendančių kaip išbadėjusi minia prie maisto iš visų pakampių, tunelių ir skersgatvių, daug saugumiečių (nors ne vieną teko matyti tiesiog miegant ant suoliuko), daug užtvarų, daug fotoblyksčių ir ilgos eilės įsiamžinti prie monstriško Mao paveikslo.

Pekinas viskuo pertekęs, todėl sunku greitai įžvelgti tikrąjį didmiesčio veidą. Man jis įspūdingas, kai atverčiu kultūros klodą, pavyzdžiui, lankantis Kung Fu šou raudonajame teatre. Tai neįtikėtinas šou, pasakojantis Kung Fu istoriją, filosofiją ir apie budizmo išmintį. Visa tai – interaktyviai, jaudinančiai ir netikėtai pagardinama prieskoniais – „specialiaisiais efektais“. Kovos menų elementai ir tikra rytietiška dvasia, kaskadininkų triukai ir grakšti muzika – visa tai leidžia pajusti kokia stipri yra ši kultūra ir kaip ji nenutolusi nuo savo protėvių. Esant Pekine būtina, tiesiog privaloma apsilankyti. Pekinas įspūdingas ir Wang Fujing gatvėje, kuri patogiai išsidėsčiusi prie svarbiausių istorinių įžymybių ir monumentų centre. Wang Fujing gatvė visiems žinoma kaip egzotiškų ir keistų užkandžių rajonas, kuris egzotiškas ir patiems kinams, labiau čia fotografuojantiems patiekalus – eksponatus, nei bandantys juos paragauti. Jeigu ir nesate pasiruošę vakarienei užvalgyti jūros arkliukų, skorpiono, gyvatės, kokio neaiškaus graužiko, o dar geriau kokio vikšrelio ar žiogelio,  Wang Fujingas jums visvien patiks, ypač jeigu mėgstate fotografuoti.

Įdomiausia Pekine – nusileisti į metro tunelį, kur su visa minia įsiliejį į tikrosios Kinijos tikrąjį gyvenimą. Iš lėto adaptuojiesi, stebi iš įvairiausių šalies kampelių atvykusius kinus ir mėgaujiesi tokiu kultūriniu kaleidoskopu. Tada, bet kur išlipi ir tiesiog klaidžioji Pekino rajonų pakraščiais, pasiklysti, išbandai save klausinėdamas kinų kur nueiti pavalgyti, užeini į vietinę užeigą ir dalyvauji loterijoje, užsisakai kažką, kas užrašyta hieroglifais. Vietiniams tai irgi – egzotika, bendrauti su užsieniečiu, kitas pas juos užsuks, galbūt po metų.

Chengdu  

Ne Pekinas, bet gyventojų irgi daug – apie 14 milijonų. Esame derlingos ir lygios Sičuano provincijos didmiestyje – garsėjančiame, visų pirma savo žaismingaisiais gyvūnėliais – gigantiškomis pandomis, kurios čia jaučiasi geriau, negu bet kur kitur Žemėje, dėl gausiai augančių bambukų ir drėgno oro. Šie mielieji padarėliai rimtai okupavę Chengdu miesto prieigas ir visą Sičuano provinciją. Iš 3000 pandų, apie 1600 gyvena Sičuano provincijoje, kitos – zoologijos soduose. Chengdu miesto šiaurinėje dalyje įikurtame rezervate galima iš labai arti pamatyti garsiąsias pandas. Net 99 proc. jų rasiono sudaro žali bambukai, kurie dėl drėgmės Sičuane puikiai auga. Nors pandos mielos ir neeilinės būtybės, Chengdu mieste pirmąją vieta turizmo sferoje skirčiau unikaliam „People’s park“. Keliones po Kiniją labiausiai praturtina žmonės, Chendu „People’s park“ – geriausia vieta semtis šio turto vaizdų.

Tai – didžiulis parkas, kur kiekvienas smalsus turistas, o taip pat ir išrankesnis keliautojas tikrai pasijaučia lyg zoologijos sode, kur visur įdomu, nematyta ir „eksponatai“ labai jau saviti ir juokingi. Tai vieta, kur galima pamatyti, kaip Kinija ilsisi ir pramogauja, visada kai geras oras ir per šventes bei laisvadienius. Įėjimas nemokamas.

Parkas skendi žalumoje – didelių išsikerojusių medžių ir mažesnių krūmų, paprastų žolės vejų ir kitokios vešlios augmenijos paežerėse ir soduose. Tokia atgaiva reikalinga žmogui, ištisą parą dūstančiam miesto dūmuose ir gyvenančiam tiršto rūko gniaužtuose. Į tokius parkus vietiniai užsuka su daugybe planų visai dienai: išgerti su bičiuliais arbatos, pažaisti stalo žaidimų, iki valios prisišokti, gal net padainuoti ir… išsivalyti ausų. O užsieniečiai ateina į tuos vietinius pažiopsoti. Teatras labai įdomus ir nenuspėjamas, o dar ir po atviru dangumi.

Parke daug viešųjų arbatinių. Liaudis ateina čia su savo termosais, o vietoje dirbantys padavėjai, pritrūkus skysčio tiesiog pilsto jiems stiprią arbatą už nedidelį mokestį. Vietos gyventojai, daugiausia garbaus amžiaus senukai, ne tik arbatą siurbia visą dieną, bet pliekia kortomis, lošia kiniškomis šaškėmis ir kitais vietos žaidimais. Galima sėdėti ant patogios bambukinės kėdės, gerti arbatą ir stebėti aplinką, kuri lyg išplaukusi harmonija iš senovės Kinijos tapytojo šedevro, kur žmogus toks mažas, o gamta visagalė ir didelė.

Ramybę gali sudrumsti nebent čaižūs ausų valytojų balsai. Taip taip – ausų valytojų, kad ir kaip nejaukiai skambėtų. Yra ir tokia keista profesija, kuri Kinijoje, o juo labiau Chengdu – įprasta, kaip batsiuvio ar kiemsargio. Pagyvenę vyrai vaikšto nuo staliuko prie staliuko ilgų lyg iešmai ir trumpų lyg pieštukai įrankių rinkiniais ir siūlosi pravalyti jums ausis. Ryžtumėtės? Kinams tai įprasta, todėl ši profesija nenyksta, o štai užsieniečiams tai kelią bjaurasti arba…tokį smalsumą, kad norisi išbandyti. Nepasibodi valytojai  ir prie užsieniečių prieiti. Sako – 10 juanių ir valau! Taigi, galima suderinti du dalykus. Mėgautis arbata, klausantis paukščių čiulbėjimo ir tuo pačiu valytis ausis, tiksliau, būti valomam. Gal po tokios procedūros ir paukščiukai skambiau čiulbės.

Liaudies parkas suskirstytas į daugybę aikščių, aikštelių, scenų, uždarų ir atvirų erdvių. Vis kitame kampe sklinda skirtinga melodija. Tai gali būti tibetietiška tautinė daina, šokdinanti dailiai, pagal tibetiečių papročius apsirėdžiusius atvykėlius iš Vakarų Kinijos, gali būti šiuolaikinė pop muzika, kriokianti iš masyvios, senovinės magnetolos, pagal kurios vibracijas trypčioja ir sukiojasi ir jaunas ir senas – visas gigantiškas kinų kolektyvas. Yra ir ramesnių kampelių, kur sklinda solidi valso melodija, o pasitempę kinai, dažniausiai pusamžiai, sukasi lyg snaigės – gracingai ir taisyklingai.

Nuo šokio pereikime prie dainavimo. Kinai dainuoti „moka“ – aukštais, spiegiančiais balsais. Vieni užsiėmę su karaoke, kiti traukia savo sukurtas arijas, treti – nori būti roko žvaigždėmis. Jeigu jie tai daro ir nelabai profesionaliai, bet visada juokingai. Bet šokis Kinijoje nugali dainavimą, trypčioti ir linguoti jie mėgsta labiau, nei plėšti liaudies ar šiuolaikines dainas.

Visai mūsų, lietuvių grupei čia linksma ir juokinga, o gidui kinui – ne visada. Jis stebi erdvioje aikštėje besiraitančias ir ryškiai pasidažiusias moteriškes, marširuojančius jaunuolius ir kitus pavienius veikėjus ir tyliai pašnibždi – „Šitie žmonės – ligoniai“. Tada aš pagalvoju, juk puiki vieta jiems – būti keistais, ir niekieno neišjuoktais, dainuoti, šokti, nusišnekėti, veikti kažką neįprasto ir netgi likti nepastebėtam.

Parke galima sutikti ir tikrų meistrų, iš kurių galima mokytis. Tai – kaligrafijos virtuozai, paišantys sudėtingus hieroglifus vandens teptukais. Nupaišo, po kelių minučių viskas išdžiūva, tada paišo iš naujo. Arba, užsiėmimas, kurio vaisiai neišdžiūsta ore, o ištirpsta burnose – ledinukų ir saldainių gamyba. Daroma taip įmantriai ir kruopščiai, kad pamačius tokius dailius saldžius dirbinius, sunku patikėti, kad jie tokiomis sąlygomis pagaminti, o ne kokioje gamykloje.

Įdomiausia dalis laukė išeinant iš parko. Ant tvorų pastebėjau prikabinėtų daug popieriaus lapų su gausiais užrašais, kuriuos susidomėję skaitė vyrai ir moterys. Gidas perskaitė vieną iš jų. „Esu 50-ies metų moteris. Turiu darbą, mėgstu šokti ir dainuoti. Graži. Ieškau vyro, tvarkingo, dirbančio, iki 60 metų amžiaus. Reikia simpatiško“.

Geltonieji kalnai

Kinijos miestai įdomūs, bet greitai pradeda varginti. Geltonieji kalnai – arba Huangšanas, įspūdingos kalnų grandinės teritorija, išsidriekusi keliasdešimt kilometrų šalies rytuose, netoli Šanchajaus. Kai Šanchajuje atsibosta, galima sėsti į lėktuvą (kurio bilietas neturėtų kainuoti daugiau šimto dolerių) ir už nepilnos valandos būsite vėsių kalnų šlaituose įkurtame Huangšano mieste. Pats miestelis jaukus, autentiškas, su ilgomis turgaus gatvėmis ir žaviais senais pirklių nameliais. Prekiaujama čia gražiausiais baldų dirbiniais, arbata, saldumynais ir prieskoniais. Viskuo, kuom garsėja ši kalnų provincija.

Valanda kelio nuo šio miestelio ir atsiduriame prie ilgos eilės žmonių, kurie laukia savo minutės patekti į funikulierių – savotišką kapsulę, kuri šokčiodama slysta lynu ir keliasi aukštai į kalnus. O ten, jau aukštybėse, kinai nutiesė savotišką pėsčiųjų greitkelį, su mažomis apžvalgos aikštelėmis, iš kurių atsiveria stulbinantys vaizdai į tyros gamtos stebuklą – geltonuosius kalnus.

Kodėl šie kalnai buvo pavadinti geltonaisiais? Visai ne todėl, kad jie šiek tiek geltoni, o dėl to, kad jie buvo pakrikštyti Geltonojo imperatoriaus (arba Huang, kas ir reiškią žodį „geltona“ garbei).

Deja, nors to ir nesinori, bet kalno viršūnėje – daugybė turistų, garsiai rėkiantys ir cigaretės iš burnos nepaleidžiantys kinų gidų, bet tai nublanksta atšiauraus ir nuogo grožio fone. Tokių aštrių formų, tokių įstabių gamtos tvarinių kaip šie kalnai seniai nebuvau matęs, dėl jų galima ištverti ir aplinui pulsuojantį kinišką kičą.

Dainius Kinderis

SAMSUNGSAMSUNGSAMSUNGSAMSUNGSAMSUNGSAMSUNG

 

Pigiausi viešbučiai Azijoje