Egzotinės kelionės, Indonezija, Kelionės

Kelionė po Indoneziją. 1 dalis: Kaunas – Minskas – Indonezijos sostinė Džakarta

7 Comments

Apie Indoneziją

Kas yra Indonezija?

Indonezijos Respublika – salų valstybė Azijos pietryčiuose. Indonezijos pavadinime yra du žodžiai: lotyniškas Indus, reiškiantis Indiją ir graikiškas nesos, reiškiantis salas. Taigi, šalies pavadinimas gali būti verčiamas kaip Indijos salos, kurių ji turi virš 17 tūkst. ir kuriose viso gyvena apie 250 ml. gyventojų.

Kodėl Indonezija?

Šilta, egzotinė šalis puikiai tinkanti povestuvinei kelionei ir šiuo metu buvusi tarpsezonyje tarp Azijoje būdingų sauso ir lietingo sezonų (kitur jau lietingi sezonai). Šią kelionę mums suorganizavo kelionių agentūra www.geros-keliones.lt. Esame tikrai patenkinti ikikelioniniais vizų ir bilietų pasirūpinimais, kelionės plano surašymu, Lonely Planet knygos apie Indoneziją dovanojimu (jei kam reikės galėtume perleisti) ir atsakymais į daugybę mūsų klausimų 🙂
Prieš išvykimą pasiskiepijome nuo Hepatito A+B (po 3 injekcijas – 137 Lt), taip pat nuo rekomenduojamos difterijos (nuo 40 Lt, bet su papildomais skiepais injekcijoje kaina kyla).

Aplankėme šias tris pagrindines vietoves: sostinę Džakartą, kultūros sostinę Džordžakartą bei vakariečių “Palangą” Bali (žemėlapis).

Tekste prie esančių piniginių įverčių kai kur skliausteliuose bus įrašyta koks buvo iš anksto žinomas pinigų kiekis už konkrečią paslaugą ar prekę todėl galėsite palyginti.

1 BYR (Baltarusijos rublis) – 0.00083 / LTL
1 USD – 9090 IDR (Indonezijos rupija)
1 EUR – 12670 IDR
1 LTL – 3683 IDR
Geriausias lyginimas 1000 IDR lygu lietuviškiems 30ct.

Išvykimas iš Lietuvos ir Baltarusijos ypatumai

Rugsėjo 23 d. Paskutiniai susipakavimai, rūbų išsidėliojimai ir atsigulimas su viltimi, kad dar pavyks užmigti ir pamiegoti… 02:00. Žadintuvas – skausmingesnis nei bet kurį darbo rytą.. Apsirengiam ir per pora susinešimų susimetam visą lagaminų ir tašių rinkinį į mašiną ir pajudame link Kauno autobusų stoties, pakeliui paimdami, mašinos transportavimu ir saugojimu, pasirūpinančius asmenis.

Kadangi labai daug persėdimų, įsėdimų, ugnikalnių išsiveržimų (trukdančių skrydžiams), įvairių šalių streikų tai bijodami pavėluoti būname gerokai ankščiau – kiek po 3 val. nakties (autobusas 03:55). Oras jau kaip gilaus rudens – vėsus ir vėjingas.

Laukiame, jaudinamės, nes daugiau pakeleivių stotyje nesibūriuoja ir likus tik keliom minutėm iki išvykimo pasirodo mūsų autobusas. Sėdame į dviaukštį aplopytą autobusą ir pajudame link Vilniaus (autobuso reisas Palanga-Vilnius-Minskas). Bilieto kaina 57 Lt asmeniui, bilietus galima nusipirkti ir į vieną pusę, tačiau Baltarusijos pareigūnai gali būti susidomėję kodėl atgalinių transportų nėra. Vilniuje persėdimas į kitą TOKS autobusą (vairuotojas pagrinde kalba rusiškai), kuris jau važiuoja iš tiesiai į Minską.

Pasienyje Lietuvos postą pravažiavom su minimaliu keleivių skaičiaus sutikrinimu. Tuomet privažiavome prie Baltarusijos muitinės kur vėl sutikrino asmenų skaičių ir pajudėjome toliau, bet pasirodo tai buvo dar ne visas tikrinimas ir dar už gero puskilometrio vėl laukė baltarusiai – šį kartą surinko pasus ir užtruko ilgiau kol patikrino visus pasus prie savo kompiuterių. Kitataučiams t.y. mums teko supildyti imigracinę informaciją.

Pagaliau kirtus sieną kažkodėl „susišvietė“, kad turėtų suktis laikrodis valandą į priekį – taip ir padarėme. Tuomet susižvalgę į laikrodžius pamanėme, kad autobusas gerokai vėluos ir liks mažiau laiko iki lėktuvo. Ir vėl jaudulys, kurio greičiausiai nebūtų jei vėluotume grįžti iš atostogų, o ne į jas važiuojant.

Išlipome iš autobuso ir jau dairomės į kurią pusę čia reik eit, kad kaip galima greičiau pasigauti taksi, nes iki oro uosto apie 50km ir apie 3 val. (su pasuktu laikrodžiu atrodė, kad jau mažiau nei 2 val. iki skrydžio). Ilgai dairytis neteko nes prisistatė „bachūriukas“ ir sako 100.000 BYR (planas 70.000 BYR, iš Lietuvos užsakant 90.000BYR). Iškart apsistojome prie žinomos sumos (70.000 BYR) ir nenusileidome. Galiausiai kategoriškai atsisakius su juo važiuoti už nuolaidinę sumą 90.000BYR ir pasukus link gatvės taksistas atlyžo ir pasakė, kad tuoj privažiuos.

Baltarusių važiavimo ypatumai truputį skiriasi nuo mūsų miestų ir visi važiuoja kupini pykčio neribodami savo greičio bei minimalaus atstumo nuo priekyje esančių automobilių, panašiai kaip Lietuvoje prieš gerą dešimtmetį.

Bevažiuojant susiderinome, kad mokėsime doleriais ir taksistas iškart sako $25, nors paskaičiavus gavosi $23.33. Pasakėm, kad skaičiuot mokam ir kursą žinom, tai linksmai sutarėme dėl $24 atlygio. Bevažiuodams greitkeliu nusuko į kažkokį miško kelią prie kurio nebuvo visiškai jokių ženklų link oro uosto – net įdomu pasidarė ar neveža kur nors „miesto miške parodyt“ 🙂 Bet po kokių 10 min. tuo miško keliu pamatėme ir oro uostą. Atsilyginome ir sutarėme, kad, jei reiks taksisto ir gido po Minską, grįžtant atgal parašysime žinutę su nusileidimu.

Prie įėjimo į lėktuvą buvome laiku ir po keliolikos minučių laukimo pradėjo įleidinėti į lėktuvą. Pirmas praėjimas ir praskenavimas buvo pažymėtas rankenos nutrūkimu, nors lagaminas svėrė ~20kg ir prieš trejetą metų buvo pirktas JAV (kokybė?).. Praėję galvojome, kad jau liko tik į lėktuvą įlipti, tačiau buvo dar pora (viso net trys) patikrinimų ir skenavimų…

Pagal išankstinę informaciją įlaipinimo salėje duty free tikėjomės pigiai nusipirkti baltarusiškos degtinės arba brendžio „dezinfekcijai“ Indonezijoje, tačiau net ir šiame šioje šalyje teko nusivilti duty free kainomis, kurios aukštesnės net už lietuviškas stipriųjų gėrimų kainas…

Patarimas. Pasiimti kažkiek stipriųjų gėrimų iš Lietuvos.

Truputį pasifotografuojame ir sėdame į lėktuvą, kuris buvo pirmas iš šešių pakilimų šioje kelionėje.. Pravažiuojantis aptarnaujantis personalas dar sugebėjo pagasdint, kad blogas ženklas yra fotografuotis prieš skrydį..

Abu Dabis su Etihad Airways

Į Abu Dabį skridome su Etihad Airways ir jei kada bus pasirinkimas kurią oro bendrovę rinktis tai neabejotinai rinkitės šia kompaniją, nes ši pakankamai nauja bendrovė yra geriausia pasaulyje ir kasmet surenka daugybę apdovanojimų skrydžių srityje. Visų pirma nustebino patogios kėdės ir individualūs ekranai, kuriuos Europoje teko matyt tik Suomijos oro linijose, o transatlantiniuose tai čekų oro linijose (skrydyje į JAV), tačiau dar niekur nematėme tokių individualizuotų galimybių:

  • matyti įvairią skrydžio informaciją
  • žiūrėti pačius naujausius ir kiek senesnius filmus keliomis kalbomis
  • video laidos apie keliones ar tam tikras šalis
  • klausyti muzikinius albumus arba „gyvų“ radio laidų ir kt.
  • žaisti žaidimus

Be viso šito skrydžio metu gaunate tikrai nekuklų maisto davinį bei neribotai alkoholinių (Smirnoff lygio degtinės, vynai, pora alaus rūšių) ir nealkoholinių gėrimų. O stiuardesės Jums visą šitai atneš neavėdamos batelių.

Personalo aptarnavimas ir malonumas tikrai nepriekaišti – pasistengs atsakyti į Jūsų klausimus bent 5 skirtingomis kalbomis.

Ir žinoma ši bendrovė tikrai nėra baisi kainų atžvilgiu – nes šiuo metu naršant tolimus skrydžius po rytus ji pigumu gerokai lenkia kitas oro bendrovių kombinacijas. ~5,5 val. ilgumo neprailgo, o ir vietų buvo daugiau nei pakankamai todėl galima buvo net per kelias vietas pamiegoti ar filmų pasižiūrėti. Viso įveikus net 4 skrydžius su šia bendrove, kiekvienas surinkome virš 13 tūkst. mylių, kurių vertė ~157 EUR Etihad rewards parduotuvėje.

Patarimas. Jei skrendate ilgesnius atstumus siūlau pasidaryti mylių rinkimo kortelę, nes vėliau galite atsisiųsti nemokamų daiktų iš oro linijų bendrovės.

Po nusileidimo Abu Dabyje teko kelių valandų neprailgęs laukimas bei pasivaikščiojimas didžiuliame ir įspūdingai atrodančiame oro uoste (JAE laikas +1 val.), kuriame maisto ir daiktų kainos tikrai nemažos (~0,33l pigiausias atsigėrimas 2 EUR, „statoilinis submarinas“ $7 ir daugiau bei pan.).

Patarimas. Jei yra galimybė įsidėkite truputį maisto ir/ar snacks‘ų.

Abu Dabio oro uostas (Jungtiniuose Arabų Emiratuose)

Abu Dabyje kelionėje pirmą kartą susidūrėme su kitokia „kur karaliai pėsti vaikšto“ kultūra. Tiek arabuose, tiek vėliau ir Indonezijoje vyriškame WC praktiškai nėra tualetinio popieriaus (nebent europiečiams pritaikyta). Pasirodo, kad ir kokius reikalus atlikę šie rytų šalių gyventojai kažkokiu būdu nusiprausia su šalia tualeto krėslo esančiais rankiniais dušais net neišėję iš būdelės. Ir kas įdomiausia apsisausinimui taip pat nėra jokių popierių ar rankšluoščių.

Ne kartą teko įeiti į budelę, kurioje vanduo (likęs po kažkieno reikalo) praktiškai kulniukus sėmė. Kai kuriuose jau gražesniuose WC „po reikalų“ pribėgdavo berniukas (vos ne ištisą parą dirbantis), kuris ir nusausindavo tą visą vandenį. Taigi jei kartais neturėtumėte tualetinio popieriaus – teks išbandyti rytietišką dušą 🙂

Abu Dabyje teko pralaukti kiek daugiau nei 6 val. bet neprailgo dėl įvairių vietinių įspūdžių. Bandėme teirautis ar neišleistų iš oro uosto ir spėt keliom valandoms nuvažiuoti pasižvalgyti po arabų vieną iš didžiausių miestų. Deja to padaryti nebuvo negalima, nes vizos neturėjome.. Oro uosto darbuotojų paslaugumas tai super – tik pakeli akis į viršų lyg dairytumeis ir bet kuris arčiausiai esantis darbuotojas klausia „need help?“. Po palaukimo pakilome link išsvajotosios Indonezijos su Etihad Airways (daugiau 8 val. skrydis, kuris taip pat neprailgo). Aptarnavimo kokybė ir toliau tenkino ir stebino. Šį kartą lėktuve visi buvo panašūs į indoneziečius. Leidžiantis lėktuvui reikėjo pildyti pakankamai detalę Indonezijos imigracijos kortelę.

Patarimas. Pasą arba paso duomenis bei tušinuką geriau turėti prie savęs, kad prieš nusileidžiant nereiktų per galvas lipti ir ieškoti savo rankiniame bagaže.

Indonezija welcomes

Leidžiamės betemstančioje Indonezijos sostinėje – Džakartoje. Aktyvi diena šiuo metu šiame pasaulio krašte prasideda labai anksti, o baigiasi kiek vėliau nei 17:00. Pasukame laikrodį 3 val. į priekį (jau 4 valandomis lenkiame Lietuvos laiką).

Džakartos Soekarno Hatta oro uostas jau neprimena ištaikingo Abu Dabio oro uosto – tai jaukus su gamtine žaluma vieno aukšto pastatas.

Džakartos Soekarno Hatta oro uostas

Tik išlipę iš lėktuvo su visa minia skubame link lagaminų atsiėmimo, tačiau pirmiau reikia praeiti imigracijos postą, todėl stojame prie užsieniečių eilės, kuri yra neįtikėtinai trumpa. Čia sužinome, kad reik grįžt nemažai kelio atgal ir nusipirkt vizą už $25. Tada supratome, kodėl buvo praktiškai tuščia užsieniečių eilė. Po kokiu 20-30 min. ir mes sulaukėme savo eiles susimokėt už mėnesio trukmės Indonezijos vizą.

Grįžome prie imigracijos. Čia per mini apklausą gali pasirodyti, kad atvykome į JAV ir mus klausinėja dėl deportavimo.. Kur apsistosite? Kur po to keliausite? Dar kažko klausė.. Pagal išankstinę informaciją žinojom, kad gali klausti dėl pakankamo pinigų kiekio arba kreditinės kortelės turėjimo, tačiau to nebuvo. Praleido 🙂

Sostinė Džakarta (angl. Jakarta) 1 diena

Džakartos oro uoste susirandame lagaminus ir ieškome išėjimo, kuris tikrai neaišku kurioje pusėje. Ėjome ėjome ir pasirodo pataikėme prie vietinių gyventojų išėjimų, kur buvo dideli susigrūdimai ir rytietiška „panika“. Čia radome ir pirmąją valiutos keityklą (1 USD – 8750 IDR), kur net vietiniai po kelis kartus perskaičiuodavo paduotą sumą. Po to oro uosto darbuotojas pastebėjo, kad net keli užsieniečiai čia jau blaškosi ir nusiuntė į visai kitą oro uosto pusę, kur ir yra išėjimai. Išeiname iš kondicionuojamo oro uosto ir… ir dvelksteli +30 arba dar didesnė šiluma. Mes jau vietoje!

Taxi, taxi, ser, mister, taxi, taxi, where are you from, how much do you want, taxi, taxi – krūvos taksi paslaugų teikiančių indoneziečių. Visoje šalyje kreipiniuose pirmiau kreipiamasi į vyrus (mister, ser etc.). Dėmesio į taksistų kalbinimus nekreipiame nes žinome, kad yra tiesioginis autobusas vežantis iš oro uosto į miesto centre esančią Gambir autobusų-traukinių stotį, kuri yra netoli mūsų viešbučio. Oro uoste nusiperkame šalto vandens buteliuką (0,5l , 6.000 IDR) ir bilietus (po 20.000 IDR) į Gambir autobusų stotį su kas pusvalandį važiuojančiu transportu.

Autobusas oro uostas - Gambir autobusų / traukinių stotis

Džakartos gatvės su daug "S" (sustoti draužiama) ženklų

Autobuse esame vieninteliai baltaodžiai važiuojantys šiuo autobusu, bet niekas tiek dėmesio nekreipia kaip dažnai Lietuvoje žiūrima į kitos spalvos žmones. Išlipus vėlgi daugybė taksi paslaugų, taip pat griebiančių ir bandančių padėti lagaminus tampyti berniukų. Kadangi po 1,5 paros buvome nusprendę važiuoti su traukiniu iš sostinės į Džordžakartą (angl. Yogyakarta), todėl iškart ėjome ieškoti kur nusipirkti traukinio Argo Dwipangga bilietus. Kadangi angliškai labai retas kas šneka tai pirmiau nuėjome į informaciją, kuri paaiškino pakankamai informatyviai, o dar keli sėdintys vietiniai palinkėjo sėkmės ir saugotis vietinių, nes pastarieji gali „nelabai gražiai su mumis elgtis“. Argo Dwipangga bilietų kainos pasirodo keičiasi kiekvieną pirmadienį ir šiuo metu šio virš 500 km atstumo maršruto kaina patapo po 300.000 IDR (planas 225.000 IDR). Žinoma galima rinktis ir ne pirmos klasės traukinį (apie 100.000 IDR), tačiau greičiausiai toks ir sudužo maždaug po 4 dienų nuo mūsų važiavimo.

Nusiperkame bilietus į traukinį ir einame ieškoti kas mus paveš ~4km iki viešbučio, nors buvo mintis ir pėškomis eiti (~2km), tačiau pažiūrėjus į šaligatvius ir mūsų lagaminus norai praėjo. Norėjosi pabandyti triračius motociklus tuk tuk, tačiau su lagaminais tikrai nebūtų buvę galimybių, todėl pasikliovėme taksi. Pradinė kaina buvo kažkur 40-50tūkst. IDR, tačiau jau demonstratyviai nusisukant ir einant galiausiai sutiko su mūsų kaina – 25.000 IDR (planas 35.000 IDR).

Patarimai:

  • Esant galimybei Argo Dwipangga bilietus nusipirkti internetu sulaukus palankesnės kainos.
  • Su traukiniu važiuoti dienos metu, kad nebūtų „kitų traukinių nepastebėjimų“ ir būtų galimybė apžiūrėti ryžių laukus, kalnus, upes, aukštus viadukus, vietinį skurdą bei laimingus vietinių veidus.
  • Džakartoje išbandykite tuk tuk, nes kituose (mūsų aplankytuose) miestuose jų nėra.

3 žvaigždučių viešbutis (su pusryčiais) su vaučeriu priėmė be jokių problemų. Viešbutyje tarakonai ar driežai sienomis deja nevaikščiojo 🙂 Kiek pasistiprinome ir išėjome pasivaikščioti po naktinį miestą. Visi šaligatviai nusėti „kavinėmis“ – maisto įstaigomis vos su pora stalų ir neaiškia ant ugnies skrudinama ar kepama mėsa, kurių kaina vos pora ar kiek daugiau litų. Kvapai visose gatvėse labai aitrūs ir kartais teko net vietinių matyti, kad su respiratoriais gatvėse vaikščiojo ar važinėjo. “Kavinėse” ant šalitgatvių maisto ragavimą atgrasino, tai, kad visi panaudoti indai yra plaunami čia pat ant gatvės esančiame kibire. Kitomis dienomis viešbučiuose paragavome  tokių pat patiekalų ant mažų iešmų (Satay).

Užėjus toliau už pora pagrindinių gatvių pasimatė miesto vakaro negyvumas, tik kas keliasdešimt metrų stovėjo koks nors „verslininkas“ su savo užkandžių ar vaisvandenių kioskeliu. Pusiau apšviestose gatvėse teko pamatyti kelias dideles žiūrkes (tik Džakartoje matėme, kitur matyt patiekalams sunaudoja 🙂 ), kurios prabėgdavo vos pora metrų prieš mus – nuo kelio link viešbučio teritorijos. Taip pat matėsi pilna besiblaškančių kačių, kurias lakstančios žiūrkės nei domino, nei trukdė gyvent.

Sostinė Džakarta (angl. Jakarta) 2 diena

Kitą dieną išėjome apžiūrėti miesto. Su vietinių rekomendacijomis ėjome į centrinę aikštę esančią šalia Gambir autobusų-traukinių stoties, kurioje sekmadieniais renkasi daug vietinių gyventojų. Šį kartą ėjome ne pro naktį matytas gatves, o turbūt pačia pagrindine miesto centrine gatve, kurioje yra 5* viešbučiai, restoranai su amerikietiškais brandais ar dangoraižiai su bankų ir telefono ryšio paslaugas teikiančių įmonių pavadinimais. Ant šaligatvių jau visiškai švaru ir jokių barų ar netvarkų, išskyrus keletą “pavargusių” darbuotojų.

Centrinė sostinės Džakartos gatvė

Miegas - šventas dalykas

Prie įėjimo į centrinę aikštę

Nuo viaduko prie centrinės aikštės

Pagrindinėje Džakartos aikštėje buvo matyti tikrai daug miesto gyventojų, kurie praleidinėjo čia laiką – turistų labai daug nebuvo matyti. Vietinių gyventojų prašymu geranoriškai teko kelis kartus fotografuotis su jais ir jų vaikais. Kai kurie vaikai net slėpdavosi už tėvų nugarų nuo „baltaodžių“. Aukštas stulpas MONAS (panašus į Vašingtono simbolį) – pagrindinis aikštės akcentas.

Centrinė aikšė su MONAS

Viešasis tualetas su kondicionieriumi!

Aikštėje paslaugos kaip Palangoje vaikščiojantys berniukai ir vyrai siūlo atsigert ar užkast, kadangi vanduo buvo į pabaigą tai už tą pačią sumą kaip oro uoste (6000 IDR) čia gavome net du šalto vandens buteliukus (0,5l) be jokių derybų. Į viešbutį grįžome jau kita turistine gatve, kurioje suradome atokesnę parduotuvę ir apsipirkome. Kas labai  nustebino ir nuliūdino, kad alaus (stipresnio alkoholio išvis nėra) pasiūlos praktiškai nėra, nes tik pora rūšių – Bintang ir Heineken. Tiek Džakartoje, tiek ir kituose miestuose parduotuvėse alaus kaina prasideda ties 6.5 Lt už 0,6l (jei pirkti 0,33l tai dar brangiau), bare dar +20-40%. Pirktų ledų porcijų kaina svyravo nuo 6-23tūkst. IDR.

Vietinis pardavinėjimo "verslas"

Vakarienei išbandėme vietinį barą (ne ant šaligatvio), kurio meniu pritaikytas užsieniečiams ir ėmėme kažką truputį žinomo, tačiau savotiškai pateikti ryžiai su ypač aštriais padažais pagardintu garnyru leido suprast, kad tai ne toks pats patiekalas kaip valgoma pas mus. Šiame bare supratome, ką reiškia tirštos ir šviežios Indonezijos sultys – net šiaudeliai nesvyra nuo tirštumo, o skonis tai nepakartojamas. Sulčių kaina visur kiek buvome už 0,3-0,4 l stiklinę būdavo 5.000-15.000 IDR – tikrai verta išbandyti visas sultis kiek yra. Teko praeiti pro be langų, užtamsintą, neaiškios veiklos užeigą „Obama‘s fans club“, kurioje gal kokie fanai renkasi :

*****

1 dalis: Kaunas — Minskas — Indonezijos sostinė Džakarta
2 dalis: Džakarta, Argo Dwipangga, Džordžakarta ir Ugnikalnis Merapi
3 dalis: Prambanan, Dieng Plateau, Borobudur, persikėlimas į Bali
4 dalis: Bali (Ubud, Taman Ayun, Git Git kriokliai, Lovina Beach, Tanah Lot, Uluwatu, Jimbaran)
5 dalis: Maistas, kainos, pramogos Indonezijoje. Ar verta?

*****

Viešbučiai sostinėje Džakartoje (Jakarta)

Viešbučiai Indonezijoje

Ekskursijos Lietuvoje, Kelionės Lietuvoje, Kelionių naujienos

Ekskursija Alaus kelias

Projekto vieta: Kaunas-Biržai, Lietuva
Projekto laikas: 2010 03 27
Dalyvių skaičius: pilnas autobusas

Ši ekskursija pritraukė ne tik nemokamo alaus ragavimo ypatumu, tačiau ir senai bandyta ekskursija užsakytu autobusu Lietuvoje. Deja šia ekskursija nusivilti neteko ir pabaiga vargiai pamenama, todėl pabandysiu kiek atsimenu papasakoti kas yra siūloma šios kelionės metu.

Manot šeštadienio rytas yra skirtas poilsiui? Nė velnio! 8val. ryte jau reikėjo būti Kauno pilies aikštelėje ir užsiiminėti geresnes pozicijas autobuse. Taigi visi susirinko ir autobusas pajudėjo ir pirmą pusvalandį atrodė, kad autobusinių ekskursijų tradicijos baigėsi, bet.. tik taip spėjus pagalvoti atsistojo pirmieji asmenys su neaiškiais gėrimais rankose ir naminėmis užkandomis.. Žinoma iki galutinio tikslo Biržų teko sustot nukratyt ir degalinėje ir šiaip į skrynią..

Kadangi važiavome per 5 miestus todėl iš publikos buvo išrinkti 5 asmenys, kurie apie kiekvieną miestą bandė kažką pasakoti, o už tai nachaliavai gavo naminukės. Galiausiai kai jau davykome iki Biržų tai nuvedė į kažkokio dvaro muziejų, kuriame teko susipažint ir su vietiniais ir prie ruošos darbų pridėti ranką, bei nusikaldinti pinigų „ant alaus“. Po visos muziejaus apžiūros bei pabendravimo su gyvūnais, jų paraginimo buvome nuvesti į menę, kurioje jau buvo ir muzikantų, ir tikrai nemažai (nepritrūko..) 7 laipsnių nemokamo alaus, taip pat skanios giros nevairuojantiems bei žinoma užkandos alui.

Tarpinėje stotelėje teko proga pasivaikščioti per ilgiausią (500 metrų) Lietuvos tiltą per ežerą bei pamatyti liūtų, esančių prie karo muziejaus, kopijas ir originalią vietą iš kurios jie buvo atvešti į Kauną.

Pabaigę pirmą ekskursijos dalį buvome nuvežti iki lietuviškųjų smegduobių ir prisivaikščiojom prie 12 metrų gylio didžiausios Lietuvos smegduobės – „Karvės ola“. Ir galiausiai tuomet sulaukėme kelionės kulminacijos – ekskursijos po Biržų alaus daryklą, kuriame mums parodė ne tik alaus rūgimo įrenginius, tačiau laukė ir didžiausiomis vaišemis nukrauti stalai bei vėlgi nemokamo alaus nuo 5 iki 8 laipsnių iš buteliukų ir neaiškių laipsnių pilstomas alus…Tuom šis įvykis ir pasibaigė (nekalbant apie dainas,judesį ir alkoholį važiuojant atgalios), o kitą dieną vykę galvos ir skrandžio neigiami procesai buvo nulemti prieš buvusių gausių užkandžių prie alaus (pasak Biržų daryklos atstovės, ryte galvą skauda ne nuo alaus, o nuo užkandžių…)…

Truputi Biržų alus sužavėjo tuom, kad nededama jokių E ir todėl alus galioja tik 2-3mėn, kaip visi kiti puse metu ir daugiau.. Taip pat kainos ir skonio santykis taipogi geras, o tik pastarosiomis dienomis užmačiau, kad jau ir maximose atsirado Biržų alaus po 0,5l plastmasiniuose patogiuose buteliukuose.

O pati kelionė, jei kam įdomu, kainavo 96 Lt + alkoholis, kelioninė užkanda…

Nerijus aka K.K.

Pramogos Lietuvoje

Žiegdžių žirgyne

1 Comment

Projekto vieta: Žiegždriai, Kaunas, Lietuva
Projekto laikas: 2009 08 08
Dalyvių skaičius: 5

Turbūt visi turite atmintyje įstrigusius vaizdus kaip dokumentiniuose ir meniniuose filmuose arkliai braido po vandenį ar bėga juo.. Gražus romantiškas vaizdelis? Manau, kad taip, todėl buvo sugalvota ir patiems išbandyti tokią pramogą, kuri atrodo tikrai nepigi (30-60 Lt/val., Palangos pajūriu 100Lt/val.).

Internete buvo susirasta pora artimesnių prie Kauno žirgynų ir bandyta pasiskambint, rezervacija minėtam saulėtam savaitgaliui pavyko tik viename žirgyne, kuris pasirodė bene geriausias variantas dėl išbandytų didesnių jodinėjimo galimybių nei kituose žirginuose, kur pradedantys pavedžiojami tik aptvare.

Taigi ankstyvą šeštadienį jau buvome vietoje ir žiūrėjome kaip atvedami ir paruošiami žirgai bei baltas arklys (lyg penktadienį negėrėm).. Kol žirgai buvo ruošiami teko susipažinti ir su skraidančiu ciuciuku. Kai visi susėdome ir apsukome kelis ratus aplink aptvarą, tuomet prasidėjo pats linksmumas ir pajudėjome į Kauno marių miškus – žemyn, aukštyn, į kairę, į dešinę.. Galiausiai netgi prijojome iki pačių Kauno marių ir teko proga pabraidyti su arkliais, lygiai taip pat kaip per filmus!

Galiausiai po daugiau nei 1,5 val. trukusio jodinėjimo jau nesijautė sėdimosios ir neva minkštosios žmogaus dalies bei kai kurių kapšelių.. Išvada ta, kad ši nors ir nepigi pramoga, tačiau ji yra užkabinanti ir vienas šio jodinėjimo dalyvių dabar lanko jodinėjimo kursus, kurie kainuoja tik 200 Lt/mėn (2 kartais per savaitę).

Siūlyčiau šį event‘ą kažkada pakartoti per drėgnesnį ar šaltesnį orą! Jei bus norinčių kontaktų kreipkitės.

Pradedantysis Nerijus

Pramogos Lietuvoje

Baidarės Kapčiamiestyje

Projekto vieta: Kapčiamiestis, Lietuva
Projekto laikas: 2009 06 27-29
Dalyvių skaičius: 27

Kasmetinė baidarių plaukimo bei trijų dienų skaidraus vandenėlio ragavimo fiesta ĮVYKO!

Nuotraukos prie Kapč(š)iamiesčio ženklo padarytos,
Jubiliatai ir stabdžiai pasveikinti,
Sektiniai šokiai prie laužo sušokti,
Trilitriakas dešimt pikto ir vieno linksmo patvarkyta,
Krantai, upė ir laukai pašventinti,
Dangus pasiektas,
Gyvūnai pašerti,
Šventinės kepurės padalintos ir parsivežtos,
Skruzdėlės sumindžiotos,
Liūtis atlaikyta,
Lenkiškas maistas damuštas,
Kopūstienė išdalinta..

UŽSKAITAU!

Author Kapšelių kapšelis

Pramogos Lietuvoje

Kapšeliai medžiuose

Projekto vieta: “Lokės pėda”, Jonavos rajonas, Lietuva
Projekto laikas: 2009 06 21
Dalyvių skaičius: 9

Tenka keltis ankstyvą sekmadienio rytą ir vairuot, nes per “geriausius” orus jau tris savaites nepavyko nuvažiuoti ir į medžius įlipt. Taigi vykome į prieš kelis metus Lietuvoje įkurtą pirmąją karstyklę po medžius – “Lokės pėdą”, kur visi ropojo, laipiojo, kabinosi dantimis, šokinėjo, gulinėjo, ilsėjosi po įspūdžių, kakojo ant lynų, rodė kapšelius bei propagavo “Taiji”.. Tačiau pagrindinį tikslą – “Olimpinę” trasą įveikėme! Ir netgi 5 dalyviai!

Po kelių valandų ištvermių ir kupini įspūdžių nuvykome pasistiprinti į tradicinę Karmėlavos cepelinų bei gero maisto kavinę, po kurios nusprendėme, kad jėgų tinkliniui jau nebeliko..

Olimpietis Nerijus

Kelionių naujienos

Žemyn upe (Palei Nemuną)

Projekto vieta: Palei Nemuną, Lietuva
Projekto laikas: 2009 05 02
Dalyvių skaičius: 8

Ankstyvas šeštadienio rytas. Pabudome su žadintuvu ir keliamės 🙁 Bet laukia ekskursija iki Jurbarko ir atgal. Kelionės tikslas – apžiūrėti panemune einančius piliakalnius, pilis ir šiaip gamtą.

Ir pasirodo ta Lietuvos gamta yra pakankamai graži ir yra ko pažiūrėti ne tik iš viršaus ir kur pašokinėti. Ant Nemuno skardžio galima ir koją pakelti, ir akmenis pastumdyt, ir prie Braziliškojo Jezaus pabūti, ir nuo kalno apsidairyti, o ką jau šnekėti apie kruva piliakalnių nuo kurių tik su slidėm žemyn leistis, o ne į viršų peškom lipt.

Pakeliui be varginančių piliakalnių pasitaikė ir P.Cvirkos gimtinė, ir pusmiesčio bažnyčia, ir kelios mažiau ar daugiau apleistos pilaitės. Geriausiai prižiūrima buvusi tvirtovė – Raudonės pilis (turi net tinklinio ir futbolo aikšteles), kurioje įrengta vidurinė mokykla ir į kurios bokštą leidžiama pakilti tik už 2Lt. Tačiau lipant vorele ir . supantis ant bokšto stulpo užlipus atsiveria vienas gražiausių vaizdų šioje ekskursijos atkarpoje. Tačiau ne visi tokie kultūringi ir griebę už kojų bando numest kitus nuo bokšto žemyn..

Taip pat neblogai prižiūrėta Raudondvario ir Panemunės pilys, žiauriai prasčiau prie Klausučių esantis dvaras, kurioje nelegaliai pasivaikščiojus tiek kambariuose tiek tamsiausiame rūsyje galima nufilmuoti patį baisiausią filmą viduryje dienos.

Tik pasiekus Jurbarką verta užsukti į Lietuviškų patiekalų smuklę, kurioje pamatę porcijas (atrodančias dvigubai) mokėjome mažiau nei už vieną porciją didmiesčiuose. Tuomet visi lengvai prigulėme laivų prieplaukoje prie Jurbarko gražiojo tilto per Nemuną, po ko sekė sunkoka kelionė į dulkinančią miesto aplinką.

Važnyčiotojas Nerijus

Pramogos Lietuvoje

Baidarės pavasarį

1 Comment

Projekto vieta: Birštonas, Lietuva
Projekto laikas: 2009 03 07 – 08d
Dalyvių skaičius: [16..19] (tingėjosi skaičiuoti, tai tenka aproksimuoti)

Ką gi, pavasario pradžia – visuomet laukiamas įvykis, ir, suprantama, dar viena proga švęsti. O kad būtų duotas tinkamas startas tolimesniems tūsams/baliams/festivaliams, nuspręsta griebti jautį už ragų ir pradėti pavasarį su baidarėmis.

Į pirtelę susirenkame anksti – suprantama, ne darbo diena, ir kelionę pradėti jau nuo pat ankstaus ryto ne kiekvieno valiai;tik 11 h dienos, tikrai neįprasta. Čia visi nuolatiniai legendos herojai – Eglutė, Marius, Dziudziukas, iš tolo švytintis geltonu įplyšusiu neperšlampamu kostiumu, kaip visada aktyvus ir kalbą pasiruošęs sakyti Donatas, nežinomas kolega, tarp “Kapšelio” narių geriau žinomas kaip Traškis, amžinasis “kapšelinis” studentas Dokt. Upė, savo aprangą pakrikštyjęs Aurimas, Mindaugas P. nuo šiol žinomas kaip “kaubojus” ir kiti. Po neilgai trukusio pravažiuojančių automobilių gąsdinimo ir bandymo juos sveikinti – vidurdienį duodamas startas kelionei. O koks gi startas be oficialios pradžios – gurkšnis gerb. Traškio “dyzelino su kaukole”, liaudyje praminto “šamarliaku”, įspūdingai nereali geltona ekipažo kepuraitė (made special by Kapselis.lt organizacinis komitetas), iškilmingai įteiktas irklas, ir naujai iškeptas ir įšventintas kelionės narys su irklu leidžiasi link upės. Paskutiniai ekipažų persistumdymai pagal abipuses simpatijas ir bendrus pomėgius (pvz, naudojamų “degalų” rūšį, procentinį jų santykį su arbata ar šiaip bendrus interesus), ir baidarės šaltame Verknės vandenyje. Kelionė į šaltą ir šlapią nežinią prasideda.

Kelionė pasirodo ne tokia trumpa ir lengva – šaltas vanduo ir ne mažiau žvarbus oras tampa nelengvu iššūkiu keliautojams. O kur dar nenoras išsimaudyti (sklinda gandai, kad vienas iš ekipažų to išvengė tik laimingo atsitiktinumo dėka)…Narsiųjų keliautojų tas neišgąsdina – vienintelis dalykas, keliantis rūpesčių, gali būti nebent sparčiai tuštėjančios “degalų” atsargos ir vis labiau kylantis pavojus kelionę baigti sušalus. Trasa pateikia ir savo siurprizų – poroje vietų praplaukti pasirodo ne taip ir lengva, taigi tenka paplušėti prasiiriant ir netgi įsitikinti, kad baidarėje galima ir gulėti. O dar viena iš tarpinių stotelių, kurioje tenka netgi išlipti iš baidarių ir jas persinešti per užtvarą.

Žinoma, keliautojai nebūtų išradingi, jei ir čia laiko nepraleistų prasmingai – sniego mūšis “Donatas vs Some Others”, naudojant improvizacinį-dedukcinį metodą sugalvota nauja sporto šaka, kurios darbinis pavadinimas būtų “irklasmūgis” (kažkas panašaus į beisbolą, tik žaidžiama su irklais ir – pageidautina – sniegu), ir kelionė tęsiama toliau. Dienai artėjant vakarop, nutariama atgauti jėgas ir pailsėti. Ir čia savo kulinarinius gabumus eilinį kartą rodo Traškis – jo kepami blynai visus priverčia laižytis pirštus. O kūrenamas laužas tikriausiai dar niekada nėra matęs tiek kojinių, batų ir pirštinių (viena iš jų porų taip ir lieka degti jame). Čia galima sutikti ir persirenginėjančių beveik pusnuogių merginų ir visiškai pusnuogį Donatą, ir šlapią, sušalusį Doktorantą, visiems pasiryžusį įrodyti, kad ir tokiu oru jam užtenka vidinės šilumos tam, kad galėtų plaukti netgi be striukės. O po visko – dar šiek tiek kelio ir komanda jau vietoje. Neišvengiamai artėja antroji, vakarinė iškylos dalis…

…ir ji prasideda kaip ir numatyta. Pamažu prisijungia dar keletas žmonių, ir balius po truputį įsibėgėja. Viskas savo vietoje – ir pirtis, ir “šokiai pokiai”, ir vis labiau laisvėjančios kalbos ir “pletkai”, bendrai pasidžiaugiant kito nesėkmėmis ar paliūdint dėl sėkmių, ir atvirkščiai; “degalų” atsargų išbaiginėjimas bei naujų įtraukimas naudojimui, ką dar labiau paskatina iš nežinia kur atsiradusi pilna dėžė alaus. Iš Dziudziuko sesers gaunama netgi gestų pamokų, ir įvairūs tylus nedviprasmiški pasiūlymai tuoj paįvairina diskusijas apie krizę, infliacijos įtaką lito devalvacijai, abstrakcijos koncepcijos refleksiją ir kt. malonius ir ne itin širdžiai ir ausiai dalykus. Po truputį, po truputį veiksmas įsisiūbuoja ir prasideda specialioji programa – šokiai tamsoje; po visko jis persikelia į jau klasika spėjusį tapti “seksodromą”, kuriame visi, kas anksčiau, kas vėliau, kas vienas, o kas su partneriu/partnere ar šiaip ne vietoje ir ne laiku atsigulusiu sugulovu sukrenta pailsėti ir kaupti jėgas rytinei programai.

Atėjęs rytas (na gerai, ne pats rytas, o vėlgi Kapšelis.lt org. komitetas – Marius, Donatas & Traškis) pažeria siurprizų mūsų žaviosioms sugėrovėms – sveikinimai su profesine švente ir dovanų įteikimai (siekiant apsaugoti abipusį diskretiškumą ir privatumą bei išvengti nereikalingų diskusijų apie tokios dovanos kaip simbolio reikšmę šiuolaikinės visuomenės kontekste bei jos koncepto prasmę, nutarta neminėti, kas buvo dovanota – aut.past.). Po viso to ir tvarkymasis netapo vien tik nuobodžia rutina, o tik malonumu, kurį dar labiau paįvairino bandymas identifikuoti paliktų daiktų savininką. Ką gi, atėjo laikas skirtis…bet, kaip sako vienas veikėjas iš ekrano, “I’ll be back!”

Paulius aka Doktorantas aka Upė

Kelionių naujienos, Slidinėjimas

Slidinejimas Slovakijoje Jasna

2 Comments

Projekto vieta: Liptovska Sielnica, Slovakija.
Projekto laikas: 2009 02 14 – 21
Dalyvių skaičius: 15

1 diena (penktadienis/šestadienis) – Kelionė pirmyn
Visi dirbam dirbam paskutinį pusdienį, paskutines valandas, paskutines minutes ir nekantraudami laukiam sėdimo į mašiną ir to ilgai laukto atostogų POLĖĖĖKIO.. Darbas baigtas! Namo! Paskutinė užkanda namuose.
Ir štai! Atrieda atidunda Arminų berniukas su plačių apimčių juodu buliuku, kuriama jau pakrauta pilnai 5 žmonių kojų laužymo įranga. Susimetu susimetu ir varom paimti Editos su Tomu. Tie pasirodo pasiėmė tiek mažai daiktų, kad vos avensis bagažinė užsidarė. Ir visa tai teko perkelt į juodąjį buliuką.. Buvo vargo. Užtrukom.. Pavyko!

Tuomet nuvykom paimti ir naujosios projektų dalyvės – Betos, kuri kaip ir visi likę tašių trukumu nesiskundžia. Pajudėjom link Lenkijos! Pagaliau!!!

Tik pajudėjus be 1/5 devintą valandą žvimbtelėjo Vaidos žinutė – “Neriam i Lenkija..” Sėkmės! Po poros valandėlių ir mes pranėrėm pro Lenkijos pasienio pusreidį, kur visos priešais važiavusios mašinos buvo sustabdytos! Cha. Pravežėm! Kiek vėliau 21:40 Lenkijos laiku ir džiugioji Aurimo žinutė – “Kertam siena!..”. Taip ir nebuvo aišku ar pravažiavo sieną, ar trenkėsi į sieną, bet jei ir trenkėsi vistiek negalima atsisukt atgal ir reik siekt savo tikslo – išlieka tik stipriausi!

Pusiaunaktis. Pusto belekaip, akis semia belekaip (zlotas už pavarvinimą 🙁 ), GPS’as grybauja (nors ir ne sezonas) po Lenkijos, vos pravažiuojamai slidžius miškus, išlipus šalta belenkaip (net ir telefonų budelėse) .. Vieni miega, kiti žaidžia, treti kerta Nerijaus mamos sumuštinius (prilygstančius Mariaus mamos sumuštiniams) su antru geriausiu gėrimu pasaulyje Coca-cola (dėl pirmo klausimų tikiuos nekyla). Keli sustojimai, keli užsipylimai, keli pamy**mai, džiaugsmingoji Aurimo žinutė 02:28 “zapraszamy, warszawa :*”, dar pora valandėlių ir švinta. Džiugu. Akyse šviesėja. Galima grožėtis Lenkijos greitkeliais, beverčių reklamų masiškumu ir net keliomis furomis įlėkusiomis į griovius.

Jau netoli ir Slovakijos siena, todėl bandome ieškoti pigios lenkų kavinės išleist visiem slidinėjimo treniruotėm užsipirktus zlotus. Kavinė paprasta, šašlai nesiekia 8 zlotų, sriuba pora zlotų.. Tačiau lenkaitė, nemokanti nei vienos užsienio kalbos, nesugėbėjo paaiškinti, kad garnyrai, priedai ir kt. kainuos pora kart daugiau nei maistas. Zlotų likutį pavyksta išleisti iki paskutinio penio, kurį dar nukratome nemokamam varvekliais apkibusiam kavinės tualete ir einam ruoštis važiavimui. Kol bendrakeleiviai gaivaliojasi dumais, kaip tik pralenkia &co abu ekipažai. Susimojuojame. Sėdam ir minam toliau, šalia griuvėsiais tapusiais naujojo greitkelio vaizdais, grožimės kraštovaizdžiais kur raganos nepalieka pėdu nebent tik mašinas pusnyje.. Kirtom! Naujos telefono žinutės apie telefonų operatorių tarifus, nauji kalvoti vaizdai, naujas grynai žiemiškas, slovakiškas oras. Pravažiavome ir gražiąją ant kalno įsitaisiusią pilį į kurią užsikelti nepanoręs kolega apšlapino pilies kalno papėdę.

Ką veikt? Kur varyt? Su &co ekipažais slidinėt? NEE, per daug pavargę po ilgos penktadienio tryliktos dienos kelionės, bei Valentinkės pradžios. Kadangi turime informacijos apie pakelyje esantį Besenovos terminio vandens parką, tai ir pasirenkame šį variantą. Nusiperkame viso komplekso bilietą, visai likusiai dienos daliai, tačiau kas keiščiausia į pirčių kompleksą galima įeiti tik kartą, todėl ten pirma ir pasukome. Teko nusirengt visai nuogai ir užsidėt jau šimtus kartų naudotas paklodes! Išbandėme vieną pirtį, antrą pirtį, šaltkarštį praėjimą, trečią pirtį (kur daili nuoga mergikė kaitino kuną), dušą, ketvirtą pirtį. Prisižiurėjom kapšelių ligi soties.

Vienintelės Jakuzzi išbandyti nedrysome, dėl seksualinių aktų bei vieno nudisto iškėlusio pagalius per Jakuzzio vidurį. Po valandėlės konstatavę, kad Druskininkuose viskas yra kur kas geriau, palikome pirčių kompleksą ir įšėjome į lauką pasinert į šudinės spalvos bei kvapo terminius vandenis, kurie bėga tiesiai iš kalnų ir palaiko ~+28 Celcijaus. Keli baseinai, kelios nuotraukos, valandžikė atsiputimui ir bėgam lauk iš parudavusių vandenų. Kadangi buvo Valentino diena gavome kuponus ir nemokamom šampano taurėm, tačiau tik tie kas buvo su antra puse. Deja, vienas musų kolega jo negavo, tai teko pasiskolint nukritusį ant žemės. Šampą midų gėrėm, braškėm užkandžiavom, popierines panas masažavom, prie vaikų staliuko sėdėjom, Valentynkę žymėjom, burnoj neturėjom…

Galutinai nusprendus, kad Lietuviškuose parkuose geriau, pajudėjome į apgyvendinimo vietą, kur jau pastoviai krentantį sniegą nukasinėjo šeimyninkai. Kol vyko kambario registracija pavyko suderinti, kad tam pačiam kambaryje gyventų ir penktasis narys už truputį mažesnę kainą.

Išsipakavom ir galvojam ką čia galima nuveikt, o taigi sudomino kaip tas Liptovki Mikulas atrodo, todėl išsiruošėm į kalnus miesto apžiurėt, kur tik greit pravažiavom ir stabtelėjom prie vietinės maximos – Hypernovos. Pamatę pigų alų bei apylyges į lietuviškas kainas, ir apsidžiaugėm (padegustuot pigiai bus galima) ir nuliudom (euro įvedimas sukėlė visas kainas).. Parsivežėm vakarienės, pavalgėm, išgerėm, pamatavom ilgiausius pirkinių čekius, paskaipinom, paone’inom ir miegot prieš didįjį bandymą, Anykščiuose ir Lenkijoje įgytas praktikos žinias realizuot ant tikrų kalnų, o ne kalniukų.

2 diena (sekmadienis) – Slidinėjimas
Tvirtai išsimiegojome, užkandome ir į kalnus. Kelias pasirodė labai slidus, apsnigtas, Last Christmiškas (Kaip iš Wham klipo), bet pravažiavome iki labiausiai pradininkam tinkančias Jasnos slidinėjimo kurorodo „Bella Put“ trasos. Dedamės batus, slides, dailias kepures, pozuojam, lipam į kalniuką link bilietų. Stovim. Laukiam kol kas pasiulys nusipirkti pigesnių nei studentiškų pusdienio bilietų. Viens po kito per gerą pusvalandį ir visi sulaukiame diskountinių sky pass’ų. Pajudam su pirmu pakilimu į “Ponių laimės” trasą ir leidžiamės gan sėkmingai, nes toli gražu ne tokios stačios, kaip per treniruotes. Genialus posakis: „Sunku treniruotėse lengva kare“. Dar pora nusileidimų nuo vaikiškosios trasos ir nusprendžiam pabandyti mėlynąją trasą. Sėdam, kylam ir nesustoja snigt… Užkėlė iki pat juodosios trasos.. Žiauriai šalta, pučia vėjas, matomumas minimalus, pravažiavimų nesimato.. Judam paskui pora pasirodžiusių žmonių. Visi kas netingi krentam, keliamės ir toliau čiuožiam. Po keliolikos minučių pasimato ir perėjimas iš juodosios į raudonąją trasą. Jau ir gamtos truputi matyti. Kaip pirmą valandą rimtai čiuožinėjant, gan lėtai judame šia trasa kol pasiekiame mėlynąją į kurią atrodė, kad kylam. Čia jau fainiau ir trasa nuožulnesnė ir besimokantiems patogesnė.

Po geros valandos kas išsekę, kas pilni azarto pagaliau atsiduriame apačioje ir suprantame, kad keltuvai nebeveikia!! O mes atsidurėme kitame kalno šone „Zahradny“ stovykloje. Kiek paklausinėjome, pasibaigė ir viešašis transportas vežiojantis nuo vieno iki kito kurorto… Ką daryt?!? Leidžiamės į aikštelę ir bandysim prašyt, kad kas nors pavežtų iki mašinos, tačiau čia pasirodo paskutinis autobusas! Sušokam į užpildytą autobusą ir pasiekiame savo transporto buliuką.

Pavargę ir pilni įspudžių griždami užsukame apsišopinti alaus ir užkandžių. Po ko vėl vakaras su išgėrinėjimais, šįkart jau pas kolegas iš gretimo namo, kur pabandome išvakarėse prasuktą Smirnoff’o trilitriaką. Kaip kažkas pasakytų “Skanus – rupužė”…

3 diena (pirmadienis) – Slidinėjimas
Ankstyvas rytas. Kadangi jau pirmadienis, ir nors Lietuvoje šventinė vasario 16d., tai keliamės kaip į darbą. Ir jau apie 9 valandą kitame kurore stovime eilėje prie studentiškųjų sky pass’ų. Kylame į išvakarėse jau pamėgtą dalį raudonosios bei visą mėlynąją trasą. Tenka išbandyti ne tik kritinėjimus bet ir miško gludumą, kurioje gali su bet kuria šaka ar medžiu pasiglamonėti, jei tik akimirkai užsižiopsai į miniakus, kurių ačiu šalčiui nebuvo.

Tuomet ryžtamės išbandyti ir ilgesnes raudonų trasų atkarpas. Išbandome ir prisėdame bariuke trasų apačioje. Po prisėdimo atvėsus jau nebesinori grįžti slidinėt ir renkamės bilietų prastumimą už puskainę. Neblogai pasipozavę prie mašinų ir sulaukę iš lietuvio komentaro “Gerai varot!” pajudam nuo kalno žemyn. Ir vėl varom šeimyniškai apsipirkti. Jaunajai Armytei išrenkame gražius naktinukus, o vyresniajam jos broliui – kastuvą. Edita neiškentus jaunėlės matavimosi nulužo vežimėlyje… Pakeliui busto išbandėme, naujai atsidariusią piceriją su tikrai nebloga pica, bet papildomai mokamu ir iš mini pakuočių duodamu ketčupu..

Susikuitę varom į miestą apžiurėti esamų parduotuvių bei barų. Pasirodo, kad žmonės nuo ~18val. nebedirba šiame kaime ir veikia tik keli barai visoje centrinėje dalyje. Į vieną iš jų užsukame ir net stebimės, kai alus neviršyja 3 Lt (nors jau šiuo krizės metu ir Lietuvoje galima už tiek rasti) ir visa kita tikrai nedaug atitrukę nuo parduotuvės kainų. O baras pasirodė ne iš kelmo spirtas, su kruva motociklų iškabinėtų ant sienų, lubų ir visur kur įmanoma. Taip pat su besiilsiančiais klientais ant baro… Bare gavome labai “gerą” aptarnavimą iš mus aptarnavusios Kuricos, kuri visiškai nesugebėjo suprasti ko norime ir net nežinojo ką turi asortimente.

Po pub’o apėjome ir apkritinėjome sniege pagrindinę miesto aikštę, kuri pasirodė ne ką pilnesnė nei Kauno Laisvės alėja. Miegot! Ryt cave’ai!

4 diena (antradienis) – Cave’ai
Susiruošėm aplankyti kalno viduryje esančias uolas – „Demanovska Jaskyna Slobody“. Bilietus sutaupydami po eurą suderinome už studentines ISIC’ų (kurių neturėjome) kainas. Visgi Lietuviai taupus žmonės. Ir nors gido kalba nebuvo nei angliškai nei rusiškai, pilnai užteko pasifotkinimų prie vieno ar kito stalaktito ir stalagmito, stalaktitų palaižymo, papokštavimų, užpakalių rodymo ir pan.

Po cave’ų bandėme susirasti kur pavalgyti. Deja, radome tik Liptovski Mikulase, nes visos kavinės ar restoranai pakalnėse buvo uždaryti arba siulė perdaug prabangų asortimentą. O kur vietiniai cepelinai ar vėdarai?? Tokius radome kitoje gatvės pusėje prie populiaraus tarp užsieniečių pubo “Route 66”, kurį turėsime progos aplankyti vėliau.

Pasiėmėm nacionalinių patiekalų ir bandėme pavalgyti. Ne viskas buvo gardu, tačiau nacionalinis interjeras, vienintelis šmaikštus restorano padavėjęs, sugebėjęs aptarnauti visus staliukus ir pigus slovakiškas alus, užglaistė visas nuoskaudas.

Pavalgę, pasitarę parvykstame namučio trumpam poilsiui. Deja, jau ne visi sugeba atsikelt naktiniam slidinėjimui po trumpo užsnudimo… nors ir labai viliojanti mintis. Vakare sulaukėm lalaujančių kaimynų su bananais ir Smirnovo paskutiniais lašais. Priėmėm. Pavaišinom. Biški daugiau išgert davėm. Ir paleidom sumuštinių kept.

5 diena (trečiadienis) – Slidinėjimas
Važiuojam į kalną ir slidinejam nuo pat ryto. Kaip ir kiekvieną dieną kelyje skamba romantiškos žiemą ir kalnus primenančios legendinės dainos, bei naujasis kelionės hit’as “Poker face”!

Mėlynos, raudonos, juodos, kaukolinės ir net tramplyninės… Visos eina į trasą. Netgi pakilimai iki aukščiausios nusileidimo trasos, kur temperatura greitai atšala ir net akis traukia. Nusileidimai nebeatrodo tokie baisus kaip yra iš tikrųjų. Lekiam, čiuožiam, verčiamės, žalojamės, traumuojamės ir vakare atsipalaiduojam su alumi ir kitais sveikais gėrimais.

6 diena (ketvirtadienis) – Kulturinimasis, slidinėjimas ir strigimas
Aplankom kažkokį miestelį su jo architekturiniais pastatais. Prisiperkam alkoholinio medaus gėrimo tiek bonkom tiek suvenyrinėmis bonkutėmis. Pavartom AVON’o lankstinukus ir varom čiuožti į kolegų skersai išilgai išbandytą „Dolny Kubin“.

Kadangi mėlynosios trasos pasirodo per mažai kylame į patį patį šio kalno viršų. Bet pakilimas pašikniuku labai nestabilus, todėl iškart prisimename Jasnos keltuvų privalumus ir patogumus… Viršuje vengdami freeride’o bandome surasti pravažinėtą trasą, tačiau pataikėme į mišką, kur bandėm miestą aprodyt. Per tokius rodymus pataikėme išvis į miškingą ir labai pusningą ruožą, be akimi matomo kelio į trasas. Po didelių įkritimų į pusnis bei kapšelių rodymo pagaliau pamatėme kelis žmones, kurių pėdsakais ir bandėme pasekti.

Deja.. Vienas čiuožiantis kolega patyrė kojos išsisukimą.. Įvykio vietoje atsirado vokiečių šeimynėlė, su kurių pagalba dviese gelbėjimo komanda greitai nusileidome nuo kalno, kad atvažiuoti išgelbėti likusiųjų viduryje kalno. Vokietis bandė pakviesti budinčią pagalbą, tačiau mes atsisakėme motyvuodami, kad turime mašina ir galime privažiuoti patys. Čia buvo musų didžioji klaida.

Užsikurėme savo buliuką ir vis tik radome kelią kuris galėtų vesti prie laukiančiųjų. Kuo toliau važiavome tuo daugiau matėsi, kad visai nepravažinėtas kelias. Kitų mašinų nesutikome, nors gerai, nes prasilenkti vietos nėra, nebent atbuliniu važiuoti iki tarpinių apsisukimo stotelių.
Iki minėtosiosios išsisukusiojo vietos buvo apie 6 km., tačiau privažiavus ženklą, kad iki tos vietos liko 3,2 km., automobilis net ir įsibėgėjęs nesugebėjo įveikti įkalnės… Atgal judam ir įklimpom į sniegą! STRIGOM! Nei gyvos dvasios aplink! Beišsikraunančiu telefonu skambinam – nejungia! Artėja naktis!

Mastom..laukiam žmonių – nėra.. dar mastom.. Tuomet pradedam traukt slides ir atsikasinėti savo automobilį. Atsikasam truputį pajudam ir vėl stringam, toliau kasamės ir taip gerą pusvalandį… Apie kalno viduryje strigusį kolegą baigiame pamiršti, tačiau gauname žinutę, kad sužeistąjį parvežė gelbėtojai, o kitus palydėjo „vietiniai“ turistai iki apačios. O mes ant kalno, belenkiek kilometrų nuo normalaus kelio, pagalbos nėra, atsikast nelabai pavyksta… Ir iš niekur pasirodė vietinis slovakas su visureigiu! VALIO!! Išsitraukė trosą ir bandome kabinti savo sunkesvorę. Užkabinome ir ištempė iš sniego pusnų. Tačiau dabar slovakas strigo lygioj vietoj.. Teko rankomis pastumt.

Labai atsargiai atbuliniu važiavome kokį kilometrą, kol atsirado vietos apsisukimui ir šokdami atbuliniu į pusnį rizikavome, kad vėl SĖSIM, bet šioj vietoj sniego nebuvo toks didelis kiekis, kad neatsikastume su viską mačiusiomis slidėmis. Tačiau neužstrigome ir pajudėjom žemyn nuo kalno. Už geros kelio atkarpos sutikoms ir slovaką, kuris pasitraukęs į šoną laukė kol mes nusileisime nuo kalno. Kalno apačioje jau po pailsėjimo ir po vyno gėrimo musų laukė bendrakeleiviai su kuriais dar kartą įveikėme puse kalno bei jo tramplynus.

Vakare kaimynam buvo daug pasakojimų apie tai kaip mes kalnuose “išgelbėjom” susitraumavusį kolegą.. Taip pat buvo daug šnekėta apie slidinėjimo įrangą ir įmantrumus su naujausiais prisijungiais keliauninkais Rimu su kolega.

7 diena (penktadienis) – Slidinėjimas, apsipirkimas ir pub’as
Pabudome ir keliamės! Po daugybės ketvirtadienio įspudžių grįžtame į sėkmingąjį ir geriausiąjį Slovakijos kurortą – Jasną. Nesismulkindami varome į patį viršų, leidžiamės pavojingiausiomis trasomis, varome pro medžius, per miškus, filmuojamės miškuose, šokinėjame per tramplynus, fotografuojam, filmuojam ir stebim iš arti Pasaulio moterų slalomo čempionato etapą.

Toliau lakstom offround’u, gulim viduryje trasų, išsidirbinėjam ir bandom atsidžiaugti paskutine slidinėjimo diena. Kaip sakoma slidinėjant pirma ir paskutinė diena pavojingiausios, tai neišvengiam šios patirties ir krentam bei rizikuojam kur kas daugiau nei ankstesnėmis dienomis. Tačiau viskas sėkmingai ir nebaigę visos dienos slidinėt nusprendžiam, kad jau išbandėm viską ir užteks šiam sezonui, kol nepatyrėme traumų ant paskutinių paskutinio nusileidimų.

Prastumiam bilietus ir namo sumastom, kad reikia pagal kaimynų pavyzdį ir mums nuvažiuoti nusipirkti pigaus slidinėjimo inventoriaus. Taip ir padarom. Važiuojame 60-70km “į šoną” kad surasti artimiausią tą pigią parduotuvę. Ramiai bevažiuojant ant posukio pasirodo vietinė policija su moderniu šaudymo aparatu ir išrašo nelaimingą baudos čekį.. Tačiau parduotuvę surandame. Po valandos mastymų susiperkame kam ko reik pigiai ir judam namo vakarienės.

Po vakarienės susitinkam su keliais likusiais gyvais kaimynais ir pajudam į penktadieninį pub’ą Route 66, kuris pilnut pilnutėlis žmonių. Tačiau sugebame paimt paskutinę laisvą vietą ir už poros minučių užsukę klientai jau neberanda vietų. Juodasis Slovakijos auksas – Šariš skaniai bėga per lupų kraštus ir prisimename ką tik patirtus slidinėjimo savaitės įspudžius. AFIGENAI!

Valandžikę pasėdėję nusprendėme grįžti pas kaimynus ir pratesti pasisėdėjimą tenais, tačiau nors metas ir nebuvo vėlyvas – gyvas buvo tik tvirtagerklis Mikas. Tai su juo ir su slovakišku alučiu palydėjom paskutinę slidinėjimo dieną.

8 diena (šeštadienis) – Kelionė namo
Atsikėlėm ir vargais negalais susipakavom savo dvigubai padidėjusią mantą.. Ir slidžių papildomai, ir batų papildomai prisipirkę ir sugrudę pasukom link namų. Paskutiniai kalnų kadrai atminčiai. Pora kartų GPS ir vėl laukuose vėją gaudė bei rodė kelią per nekastus kalnų keliukus, bet žvitrios lietuvių mintys išvedė į teisingą kelią. Biški po biški kirtom Slovakijos-Lenkijos sieną, prie kurios į Slovakijos pusę buvo susidaręs keliasdešimt kilometrų automobilių kamštis.

Lenkijoje sustojome prie druskų kasyklų ir kas norėjo ėjo į unikalias kasyklas. Kol radom įėjimą ir parkavimą teko apvažiuoti kelias aikšteles, o ir radus prisistatė kiemo apsauginis ir pareikalavo 7 zlotų, davėm 4 ir sakėm viskas OK. Ir nors pastarojo šefas buvo, bet nuleidęs galvą ir pasiėmęs zlotus nuėjo toliau savo darbų dirbt. Kas norėjo nuėjo apžiurėti kasyklų o kas nenorėjo – miestelį apžiurėjo ir lenkiškų suvenyrų nusipirko. Kol nesulaukėm kasyklose buvusių kolegų teko ir prisėsti į barą pasišildyti, nes oras, kaip ir visą savaitę, buvo dar žvarbiai šaltas. Kavinėje buvome vieninteliai lankytojai, o ir net 20 Lt nekainuojanti šeimyninė pica, pigus alus ir kokteiliai bei naujausių vaizdo klipų kanalas leido gerai atšilti ir sulaukti druskų prisižiurėjusių kolegų, kurie taip pat susigundė pigia lenkiška pica.

Vėliau atejo didysis išbandymų metas! Patekome kaip ir &co ekipažai į vos kelis metrus įžiurimą ruką, kuris neleido viršyti 60km/h. Taip pats pasitiko -20 Celcijaus tik kirtus eks Žespospolitos sieną. Net ir musų gerai bagažais apkamšytas buliukas pradėjo šalti ir ledai ant langų iš vidaus dėtis… Kadangi prie Birštono buvome ankščiau nei prasideda slidžių nuomuotojo darbo laikas, teko pažadinti ir atvežti slides iki namų, kur net neapžiurėjo nors kai kurių slidžių labai subraižytos apačios.

Dar valandėlė ir visi jau išvežioti po namus ir sminga lovose su gražiausiais sapnais apie savaitės atostogas..

Išvados. Keliones keliauk su daug draugų!

 

Straipsnis powered by Kapšelių Kapšelis

Kelionės, Slidinėjimas

Slovakijoje slidinėjimas

4 Comments

Projekto vieta: Žemieji Tatrai, Slovakija.
Projekto laikas: 2009 02 14 – 21
Dalyvių skaičius: 15

1 diena
Pratybos liko toli praeityje – atėjo kovos metas. Neskubėdami ekipažai susirinko savo narius, susimontavo amuniciją, pasistiprino Eglutės sumuštiniais, dar kartą pasistiprino, patikrino įrangos tvirtumą ir dar kartą pasistiprino. Na ilga kelionė priešaky, niekur nepriskubėsi, o lietuviškų jėgų tikrai prireiks. Galbūt prireiks ir lietuviško alaus kraujyje, todėl dėl viso pikto įžūliai pažeisdami įstatymus skubiai suvartojame po dozę Lietuviško.

Savyje užspaudę visus keiksmažodžius skirtus girtiems kelininkams nesugebantiems tiesiai išpilti kelių ir urbanistams jaučiantiems pareigą ant kiekvieno girto posūkio pastatyti po miestelį, palengva, daug kartu užmigdami ir pabusdami prasisukam iki pat Slovakijos. Nemiega tiktais Mindė. Kiti Didžiųjų lenktynių ekipažai išsibarstę po visą Lenkiją, taigi sutariama kuo greičiau pamiršti ją ir pasimatyti išlauktojoj Slovakijoj.

Prietaisai rodo, jog liko visai nedaug, o kalnų vis dar nematyti… Žemieji Tatrai, kur jūs? Giliai pasislėpę miškuose, užpustyti sniegu. Tarsi vilkduobės laukiančios patiklaus grobio. Greičiausiai tai net ne kalnai, o duobės, slėniai. Pilni sniego, ir besileisdamas tik tu darai tą tunelį, kaip koks sniego kirminas. Ir vos pašikniukas tave iškelia į jūros lygi, tu vėl leidiesi žemyn skrosdamas užsnigtas Žemųjų Tatrų duobes. Vat Aukštieji Tatrai, gal jau panešės į Šatriją ar Milikonis. (eilučių autorius iš geografijos turėjo 10).

Nuovargis ir paskutiniai virškinamų sumuštinių likučiai iškelia dilemą – slidinėti ar ne? Planus apie pasiturškimą akvaparke ar pasitrynimą vietinės reikšmės rajono centre galop nukerta Vaidos sms – mes slidinėsim! Taip, mes galim taip padaryti! Mes galim, o Mindės prancūzaitė ėmė abejoti – leisti mums paslidinėt ar ne. Neapsikentusi, jog vargsta tik ji su Minde nusprendė apsikeisti vaidmenimis su Aurimu ir Mariumi. Ką reiškia šimtai ir dešimtys arklių prieš tvirtas lietuviškas rankas. Įsispyrėm, ir pyst, kad švystelėjom jąja tolyn iš Lenkijos tiesiai į Slovakiją! Ristelė kirtom sieną į slidintojų ir dviratininkų šalį. Kokias penkiolika minučių ieškojom kur nusviedėm pežą. Radom. Visą ištroškusį, pavargusį. Ryšium su tuo, kad nealkoholinių gėrimų neturėjom, leidomės į misiją, kurios pirmasis uždavinys buvo užmegzti ryšius su žemiška kalba nesusipažinusiais čiabuviais. Su aukšto garsinio slėgio slovakų kalba paskrudinta pamokomaisiais/nukreipiamaisiais jaustukais susidurdavom kaskart sustoję ir pravėrę variklį, ale pagalba matyt liko už poros sienų. Ant galų pagalės radom ūkinių prekių parduotuvę ir sugirdę pežei kas jai priklauso nušovėm link sidabrinio Tatrų-Fatrų slidinėjimo centro Dolny Kubyn.
Rytų Europa pasitiko mus. Pirmasis sandėris sukirstas rankomis nepaisant fakto, jog abiejų šalių interesantai tarpusavy nė žodžio nesuprato, užtat mus vienija tas pats chaltūrinis ekonominis mentalitetas. Norėjau pasakyti, kad pigiai nusipirkom naudotų bilietų.

Yeah baby. Va čia tai įranga. Va taip turi atrodyti kalnas, va tokie keltuvai yra filmuose. Nerangiai sėdam į vieną iš jų ir paleidžiam savo emocijas. Adventas. Laikas kai laukiame kažko tokio ir tas laukimas yra be galo malonus, daug žadanti. Patys tai suprantam. Leidžiamės ir leidžiamės. Stabtelim ir vėl žemyn trasa.

Pirmasis rimtesnis išbandymas kojoms. Apkrovos nė iš tolo neprilygsta Lenkijai ar Birštonui. Visu kūnu, visais vaizdais jaučiam, kad perėjom į aukštesnį lygį.

Antras lygis – pašikniukai. Lyg ir gerai pažįstami iš pratybų, tačiau posakis sunku pratybose lengva kare apsiverčia – pašikniukas vieną po kito išmeta aukštyn kiekvieną slidininką jį prieš tai kaip reikiant praraukdamas. Raukimas vyksta tokiu greičiu, kokiu įprastinėm sąlygom leisdavomės sprintu nuo savų kalniukų.

Vakaras. Vaida pralošė UM‘o lažybas Mindei, nes netikėjo, kad slides galima persivežt ir be laikiklių. Ištvarkom UM‘ą nuleidžiam porą stopkių iš trilitrino smirnoffo paminklo, apdrabstom vieni kitus įspūdžiais ir meigot.

2 diena
Rytas. Sutartu metu pirmasis pašoka Marius ir greičiausiai mintyse keikia visus bevalius draugus nesugebančius išlipti iš lovos jau po pirmosios nakties. Mažytis niuansas – draugai jau gyvena Slovakijos laiku, taigi Marius paguldomas dar valandai. Miego valanda didelių pakeitimų neatneša ir Mindei tenka rinkti Miegančiųjų ekipažą. Sugrįžimas į Dolny Kubin. Jau žinom trasas, pasimokom gražiai papozuoti prieš objektyvą, tik dailiojo kritimo kursai nebaigti. Galvos kietumą tikrina Marius ir rekordinius greičius mušantis tiesiojo slydimo pameistrys Berniukas. Smūgis gerokai sutrenkė smegenų dalį atsakingą už slidinėjimo akinių vietos įsiminimą, taigi dienai baigiantis akiniai dingsta juodojoje skylėje, o Audrius gauna naują iššūkį – surasti pamestus akinius (nebūtinai savo).

Mikas oficialiai pareiškia, kad slidinėjimas jo pernelyg nedžiugina, o iš tikrųjų rezga planus aplankyti slovakes Bratislavoje.

Optimizuojamas grįžimas namo – tuo metu kol vienas ekipažas apsipirkinėja, kitas turi suspėt nusidušinti ir dar su sąlyga, jog bus palikta šilto vandens. O jei dar ir laiko liktų valandžiukė, tai visai miela būt ir su kažkuo šiltu valgomu draugus pasitikti. Grįžusi Vaida dalinasi slovakiško prekybos centro ypatumais – iš kurių daugiausia dėmesio nusipelnė butelių čiulpimo mašina tiksliai diagnozuojanti ką vakar gėrėm. Dar vienas niuansas, – reikia pirkti ne mažiau alaus, nei jo buvo priduota. Šiam apribojimui prieštaraujančių nebuvo – butelių skaitliukas su kiekvienu vakaru tik augo.

3 diena
Lietuvos valstybės atkūrimo diena (vasario 16d.). Tokią ypatingą dieną nusprendėme sutikti didžiausiame ir, kaip paaiškėjo, prabangiausiame Slovakijos slidinėjimo kurorte – Jasnoje. Skipass‘as – 31€, su nuolaida – 25€.. Vaida ir Marius keikiasi, jog Austrijoj tas pats. Nieko nuvažiuosim ten kitą kartą, o dabar vedami Eglutės dainuojame patriotines dainas ir leidžiamės kartu su kūrybine grupe ir didžiule Lietuvos vėliava.

Palaipsniui įveikiamos visos trasos nuo mėlynų iki juodų ir kablys pagaunamas ant kaukolinio offroad‘o. Das ist fantastisch! Pirmoji dalis apšilimui – freeride‘as tarp eglučių per pusnis. Sklandus tolydus brovimasis per niekieno dar nečiuožtą sniegą, minkšti kritimai, natūralios gamtos sukurtos kliūtys. Slidinėjimo patirtis auga su kiekvieno metru. Trasa staiga pereina į gūbrių lauką. Paliekam visas jėgas kovodami su gūbriais. Ruožo pabaigoje įkuriam tradicine tapsiančią UM‘o stotelę, traukiam šildančiuosius gėrimus, Marius vis sugeba atrasti vietinių saldumynų, ir pasistiprinę kertam Fasttrack‘u tiesiai iki keltuvo, kad dar kartelį spėtume nusileisti kaukoline trasa.

4 diena
Žiema vis dar nesitraukia. Sninga nuo pat atvykimo. Išleidžiam Miką pas mergų į sostinę Bratislavą ir patys varom toliau šlifuoti kaukolinės. Marius nusprendžia, kad Eglutės slydimo greiti mažina akinių neturėjimas ir dienos pabaigoje prie baltutėlės aprangos priderinami akiniai. Tai buvo pirmoji investicija į žiemos sporto inventorių.

Kadangi žiema gili, tai švenčiam tradicines lietuviškas Kalėdas. Lalautojai pasipila po Liptovska Sielnica kaimelį. Chef‘as Marius šįkart laisvai pilsto Smirnoffo likučius sankryžoje, o jėgų pertekę slidininkai kala breiko judesiukus ant sniego. Judesiukai operatoriui pasirodė per greiti ir nuotraukų negavom. Bet valgėm bananų.

Nulalavom pas kaimyną Kapšelį. Ans jau buvo susirengęs tikrinti kas per netvarka kaime dedas, bet sugrūdom pas jį įkurtuvių pažymėt. Truputi pabuvom, truputi daugiau išgėrėm, ir Mindei šovė į galvą studentų anti-mintis: ką gali padaryti šiandien neatidėk rytojui. Kadangi jėgos tryško per kraštus, protai nematė reikalo bandyt mus nugint į lovas, tai Berniukas, Mindė ir Skirgaila užsiėmė girtų sumuštinių gamyba. Chillout‘inis procesas, lydimas lengvo slovakiško alaus sukompiliavo stack‘ą sumuštiakų – kam rytdienos priešpiečiai (ir zakusonas tuo pačiu).

5 diena
Kadangi pagal grafiką penktąją dieną turėjom būt, pavargę, tai intensyviai sprendėme užimtumo klausimą. Rezultate susikrovėm šmutkes ir išvarėm slidinėt. Mindė pakoregavo savo trimečio planus ir mokymąsi leistis snieglente perkėlė į „čia ir dabar“. Taupymo programa numatė sugrįžimą į Kubinska Hola kopimą į kalną nesinaudojant keltuvu. Šitam planui kojos netrukus pasakė – Ne!

Nuo kuo didesnio kalno leidies – tuo didesnė tikimybė išmokti valdyti snieglentę. Progresas kilo kaip ant mielių. Žavėjomės kokie esam gabūs ir šaunūs. Tik va kilimas su pašikniuku nebuvo toks sėkmingas. Po pirmojo roundo iškrito visi ant keltuvo trasos. Gerai, kad ir prižiūrėtojas kažką įnirtingai aiškino jam vienam suprantama kalba, todėl turėjome visas moralines teises jį ignoruoti.

Padavėjas užkandinėje pasitaikė kiek gudresnis – pamatęs, kad nenorime suprasti, jog jis mus kaip nieko neužsisakančius, o tik girtus sumuštiakus kertančius klientus nori išguiti laukan, pats išėjo lauk tarptautinių žodžių pasišaudyt. Deja netrukus grįžusio truputi išsimokslinusio slovako laukė Mindės koziris – vieną supka česnakova ant viso stalo… O Supkos česnakovos būta geros… Antigripinas ten visas. Bet gerulis toks. Netrukus supkos pasidaugino ant mūsų stalo, žodž gavos ir padavėjas sveikas ir kapšeliai sotūs. Tiesa pasirodė, kad lietuvių kalba nėra jau tokia svetima šiam kaboke. Eglutė netruko susitikt šimtą metų nematytų birštoniečių.

Pasiimam abstinencijos priepuolių kamuojamą Miką. Greit ištvarkom jo lauktuvėms atvežtą visą stopkę nacionalinės slovakų naminukės pagamintos Čekijoj, toliau Mikė mus vejasi gerdamas žvaigždute.

6 diena
Atėjo kalnų diena – traukiam į Olimpinius Aukštuosius Tatrus (flex). Graži giedra diena, iš tolo pasitinka smailos dangų remiančios viršūnės. Skuodžiam link jų serpantinais vis kildami aukštyn ir aukštyn, kol pasiekiame rimtų sportininkų bazę. Visi gal šiek tiek pailsėję po ale išeiginės puikiausios nuotaikos kylame viršun, grožimės saulės nutviekstais kalnais, slėniais. Pasikeliam labai aukštai. Nusileidžiam, vėl pasikeliam ten pat aukštai, vėl nusileidžiam… ir tai jau viskas.. vienintelaitės trasos mergaitėms pasirodo per mažai, taigi jos parduoda bilietus ir traukia karšto vyno link. Netrukus visi ima sekti jų pavyzdžiu išskyrus Miką, kuris užsiazartina pagavęs kablį ir kapoja trasą karts po karto.

Esam negailestingi – nėr ko čia viena trasa čiaužyt, juolab ji nekaukolinė. Paverčiam dieną apsipirkinėjimo švente. Vėl ieškom parduotuvių kurios bent kiek būtų ištroškusios mūsų €urų. Regiono centras – Poprad (Pabradė) su tuštoku prekybos molu, kuriame kas svarbiausia yra nemažai žiemos sporto prekių išpardavimu užsiimančių parduotuvėlių, ir čia slovakų marketingas pagauna mus – šluojamos bene 5 kartus nupigintos pirštinės, Mindė greit išrašo vartojamąją paskolą Mariui ant poros slidžių ir Eglutės batų. Taigi apsikraunam amunicija ir drožiam namo. Pabandom laimę ieškodami patogybinių snieglenčių batų. Snieglenčių asas parduotuvėje purto galvą užklaustas ar nekalbąs anglų, rusų, lietuvių kalbomis, užtat kelia savo markę ir teigia galįs viską paaiškint vokiškai. Surandamas vokiečių kalbos specialistas Aurimas, kuriam as(il)iukas protingu veidu rodo, kurie batai vyriški, o kurie moteriški.. bei tikina, kad dvigubai brangesni batai yra kokybiškesni, nei pigesnieji.. Nesužavėti profesionalumo apsisukam ir grįžtam namo laistyti slidžių. Vienas ekipažas beieškodamas interneto randa nerealų larioką kuriame, pagal geriausias amerikietiškas kavos refill‘o tradicijas bokaluose vis palaikomas pastovus alaus kiekis.

Į slidžių apžiūrą suguža ir likusioji kaimelio dalis ir dar du nauji draugai. Tiesa, šeimininkas Marius labai užsiėmęs ilgalaikiais keptuvės šveitimo darbais, vyriškai atlaiko ir Editos pasisiūlymus padėti ir kalėdinės Nikalojaus vodkės kvietimus prisėsti. Po ilgų darbų Marius prisėda. Padedant alui išgeriamas vienas TatranSki Čaj, po to dar paragaujama kito, po to žemyn nusiridena išsimiegojęs Aurimas ir pribaigiamas ir tas paskutinis buteliukas.

7 diena
Stebuklingas TatranSki Čaj rytas. Slidžių laistytuvai prabunda 6:00, pasiėmę savo galvas, nusineša jas žemyn ir toliau sėdi girti. Eglutė nenustoja džiūgauti šiuo nauju potyriu – kaipgi galima prabusti ir toliau lyg niekur nieko jaustis lygiai taip pat girtai kaip ir prieš užmiegant? Kadangi išvakarėse buvom nelabai įgalūs sumuštinių gamybai, tenka mėgautis slaviškom sriubytėm ir fritkėm su mokamu kečupu. Greta vykstančios moterų slalomo milžino varžybos aiškiai parodo, kad tobulėti dar yra kur. 3 Snieglentininkai ir snieglentininkė toliau septynmyliais žingsniais skuba tobulumo link, ir pagaliau jaučiasi absoliučiai patogiai ir maloniai lentom laisvai sklaidydami sniegą kairėn dešinėn, jausdami visišką rankų laisvę, pro ausis švilpianti vėją ir begalinį pasitinkinimą savimi, jog – aš galiu tai padaryti!

Toliau tęsiamas inventoriaus pildymas – Mikas įsigyja visai padorius Fisherius už visus 30€, vėliau į kolekciją atsigula ir patogučiai batai.

Mintyse vis dar kirba neuždėtas pliusas ant slovakiško pub‘o. Keturiese nulekiam į šaunų klubelį Route66 susitikit su kaimynais, pasiimam po tamsaus, česnakovos, viskas lyg ir gerai, bet… Bet širdis sako, kad tai paskutinis vakaras ir jį fakin reiktų praleisti su tais kurie buvo šalia visą savaitę. Deja grįžę gyvų nelabai randam ir palaukiam kol grįš alaus atsargas pasipildę kaimynai.

8 diena
Kelionė namo. Galimi variantai:
a. Tiesiai namo.
b. Ekskursija į Krokuvą ar į druskos kasyklas.
c. Slidinėjimas.

Vis dar alkani slidinėjimo Aurimas ir Mindaugas pasirenką C variantą. Pusdienis puikiausioje Jasnoje. Vėl puikiausios trasos, lygūs stadiono dydžio laukai leidžia skust viražais žemyn kvapą gniaužiančių greičiu. Pasikartosiu – fantastikeišen. Imamės naujų aukštumų – šalčiu alsuojanti kalno viršūnė. Užpustyta stebėjimo dvelkia atšiauria egzotika. Šalta. Bėgam į kaukolinę trasą, o čia išvarginti kūnai sako – „Ne, ačiū, bet kojom jau užteks“. Nebelieka jėgų kovai su posūkiais, tiesiog skriejam žemyn pasiduodami ir atsiduodami kalnams. Kilimo metu atsistato tik niekingai maža jėgų dalelytė ir kalno apačioje traukdami cigariles džiaugiamės kad nebeturime jokios teisės reikalauti iš šių atostogų daugiau. Jos mus išsunkė iki paskutinio energijos lašo, o mes jas – iki paskutinės taisyklingos snaigės. Pasisėmėm geriausių įspūdžių su didžiausiu kaupu.

Epilogas. Ant sparnų pakylėtam Mindaugui nukrenta paskutinė misija – susitikimas su Marriane. Eglutės šokoladas iškeičiamas į slovakės telefono numerį ir šioji laukia svečių kitąmet.
Niekur nebeskubam, užsukam į Route66, pavaikščiojam po 69‘ųjų metų dvasia kvėpuojantį Amerikos Istorijos muziejų, pavalgom daugiau mažiau nacionalinius pietus ir vejamės pabėgusius draugus.

Klasikinis lenkiškas siaubiakas – pasiklystam daugiaaukštėjė sankryžoj, važiuojam į priekį ir vėl atsirandame toj pačioj sankryžoj… Nevilties apimti susikaupiam ir ištrūkstam, – tiesiai į akliną rūką.
pEžiukas klaidžioja rūke. GPS‘as irgi. Visai nenustebtume darsyk išlindę Varšuvos žiedų raizgalynėj. Šįsyk pasiseka labiau ir pakliūnam į Berniuko gimtadienio vakarėlį. Greitai suvartojame stingstantį tortą ir per šąlančią žemę pasiekiame namus.

Susitiksim kitais metais!

Kapšelio ir co Slovakiškąją legenda surinko Aurimas
Kelionių naujienos

Birštono pirtelė žiemą

3 Comments

Projekto vieta: Pirtis, Birštonas, Lietuva
Projekto laikas: 2009 01 30
Dalyvių skaičius: kaip visad -niolika

Pilnai perkrautas žalias ekipažas lėtai yrėsi per mašinų jūrą žemai apačioje palikdamas šalčio sukaustytus Kleboniškio krantus. Dryžuotasis kapitonas Mindė nusprendė pasimėgauti kiekviena kelionės minute ir nurodė vairininkei Vaidai plaukti vaizdinguoju kursu. Prietaisams ėmus skleisti paslaptingus signalus, prisišvartavom gelbėjimo operacijai draugiškoj Meškos pastogėj. Kol transportas taisė pats save, o pirtelėje palikti kapšeliai nerimavo dėl mūsų likimo įgula visai papigiai pasisotino ir apšilo 😉

Sentimentų banga užplūdo išvydus pirtelės žiburius laukuose. tyliai pravėrus duris pasitiko šilumos pliūpsnis, Mero gitaros brazdesys ir pasiilgusių kapšelių rankos. Jau nenaujokai esam, žinom ką daryt – turim savo vietas pirtelėj, už stalo, prie bokalo, pūslės, artimo draugo ar labai artimos Justės.

Su pirmuoju jubiliejum Kokai – būk didis kapšas! Nugalėtojo šampano purslai pašventino pirtelę ir kapšelius. Visus. Iki skausmo pažistamus veidus. Nerealias (sveikiname evaldą su sugrįžimu), už savo trečiojo veido pasislėpusį Kešą, nauja vienetine maikute pasipuošusį Koką, atgimęs Meras, muskle-shirt pasidabinusį Paulių, draugiškai nusiteikusį Dziudziuką su masažiškai nusiteikusia Dziudziuke, Traškį su patogiai pasijony kabaluojančiu kapšeliu, dažytoją Doncę &? hyper Cytę, kapšelio administracijos darbuotojus – pavaduotoją Eglutę ir ūkio dalies vedėją Marių, iš supermeno apsiausto išnirusį žurnalistą Aurimą ir ištvermingąjį neigiamai aplinkinių įtakai nepasiduodantį Zėringį. Viskas? brangieji, čia dar trūksta poros užpakalių! ruoškitės nuodėmių atpirkimo akcijai 🙂

Krizė? – tebūnie šis žodis paskutinis šiuose memuaruose. Kūrikas liuciferis kaunensis nepagailėjo malkų savo katilinei ir termometro rodyklei tris kart apsisukus apie savo ašį suvarė nuodėminguosius kapšelius atgailauti už savo niekšybes ant pirtelės grindino. Dar kartą pagalvokite kaip pernai nusidėjote kapšeliui ir prižadėkite tai pakartoti – liuciperis su malonumu išpers jus dar kartą, a jei priešinsies, he‘s gonna shoot ya biaatch.

Įvykio anoniminis informatorius Aurimas