Prieš kelias dienas rašėme apie slidinėjimo patarimus, o dabar įvardinsime 10 tarptautinės slidinėjimo federacijos (FIS) taisyklių:
1. Dėmesys kitiems slidininkams. Elkitės taip, kad nesukeltumėte pavojaus aplinkiniams ar jų nesužalotumėte.
2. Greičio ir judėjimo trajektorijos apribojimas. Pasirinkite greitį ir judėjimo trajektoriją įvertinęs realią situaciją, matomumą trasoje, oro sąlygas, sniego dangą ir bendrą šlaito būklę.
3. Judėjimo trajektorijos pasirinkimas. Slidininkas, esantis aukščiau šlaite ir galintis iš ten daugiau matyti, privalo taip numatyti savo nusileidimą, kad nesusidurtų su žemiau esančiu.
4. Aplenkimas. Lenkti galima iš viršaus ir iš apačios, iš dešinės ir kairės, tačiau lenkiant privaloma laykits saugaus atstumo, kad nesusidurtumėte su bet kokį manevrą darančiu aplenkiamu slidininku.
5. Įvažiavimas ir užvažiavimas (į ką nors ir ant ko nors).
Kiekvienas slidininkas, įvažiavęs į ką nors ar užvažiavęs ant kokios kliūties, trasos užtvaros, būtinai privalo sustoti ir įsitikinti, ar nieko nesužalojo. Besiruošiantis įvažiuoti į trasą slidininkas privalo įdėmiai pasižiūrėti į viršų ir į apačią ir įsitikinti, kad nesukels pavojaus kitiems ir sau. Prieš pradėdami judėti padarykite tą patį.
6. Sustojimas. Negalima be tikslo sustoti ant siauro tako ar blogai matomoje vietoje ir taip trukdant kitiems. Pargriuvęs slidininkas privalo kaip galima greičiau atsikelti.
7. Pakilimas ir nusileidimas. Kiekvienas slidininkas, kylantis ar besileidžiantis šlaitu pėsčiomis, privalo eiti pačiu kraštu, kad netrukdytų kitiems.
8. Dėmesys ženklams. Svarbu atkreipti dėmesį į įspėjančius ir draudžiančius ženklus.
9. Elgesys atsitikus nelaimei. Atsitikus nelaimei, kiekvienas netoliese esantis slidininkas privalo suteikti pagalbą nukentėjusiam. Kiekvienas slidininkas turi mokėti teikti pirmąją pagalbą.
10. Nelaimingo įvykio liudijimas. Kiekvienas slidininkas, tapęs nelaimingo atsitikimo liudininku ar dalyviu (nesvarbu, kaltas jis ar ne), privalo pasakyti savo pavardę ir koordinates.
Pasiruoškite fiziškai
Dar prieš kelionę paruoškite savo organizmą didesniam fiziniam krūviui: sportuokite treniruoklių salėje arba lauke, bėgiokite. Jeigu yra galimybė, paslidinėkite Lietuvoje arba Latvijoje ant mažesnių kalnų. Tai padės prisiminti per vasarą jau pamirštus slidinėjimo įgūdžius.
Prieš pirmąjį rytinį nusileidimą pasimankštinkite, kad sušiltų raumenys. Slidinėdami įvertinkite savo fizines galimybes, jų nepervertinkite. Jeigu pajusite nuovargį, pailsėkite..
Slidinėjimo Apranga
Prieš žiemos sezoną, patikrinkite inventorių ir batus.
Batai neturėtų spausti, kojų trynimas neleis jums saugiai ir smagiai slidinėti. Ruošdamiesi kelionei nepamirškite pasiimti kepurės, pirštinių ir akinių bei kremo nuo saulės. Šalmas daugumoje šalyje privalomas visiems, siūlome paisyti šios rekomendacijos.
Civilinės atsakomybės draudimas
Be medicininių išlaidų draudimo taip pat įsigykite civilinės atsakomybės draudimą. Taip išvengsite nesusipratimų trasoje susidūrę su kitu slidininku ar snieglentininku, bei padarę jam žalos ar sutrikdę sveikatą. Kai kuriuose regionuose registracijos metu viešbučiai gali pareikalauti tokio draudimo.
Būtiniausia informacija
Jei nenorite išlaidauti važinėdami taksi, patartina atsiminti keltuvų bei „ski bus“ darbo laikus. Turėkite omenyje, kad prie kai kurių keltuvų gali susidaryti eilės. Su savimi turėkite slidinėjimo trasų žemėlapį. Pasidomėkite orų prognoze ir sužinokite, ar visos trasos bei keltuvai veiks norimą slidinėti dieną.
Slidinėjimo instruktoriaus paslaugos
Norint slidinėti reikia turėti žinių ir įgūdžių. Su instruktoriumi šios sporto šakos abėcėlę įsisavinsite daug greičiau ir saugiau nei savarankiškai ar su patyrusių draugų pagalba. Yra geriau išmokti taisyklingai slidinėti iš karto, nei turint neteisingų įgūdžių mokytis iš naujo.
Mityba slidinėjant
Valgykite kaloringą maistą ir vartokite daug skysčių, kad kompensuotumėte jėgas dėl padidinto fizinio krūvio šaltyje bei pasikeitusiame aukštyje.
Saugokite savo inventorių
Kalnuose kaip ir visur pasitaiko vagysčių. Dažniausiai vagiamas be priežiūros paliktas brangesnis slidinėjimo inventorius arba tiesiog tyčia ar netyčia sukeičiamas. Jei ilsiėtės kavinėje – nepalikite be priežiūros savo įrangos. Patartina turėti spynelę slidinėjimo įrangos prirakinimui tam skirtuose stovuose.
Viešbutyje buvome laiku pagal ekskursijos grafiką. Taip pat davėme šiek tiek arbatpinigių tiek vairuotojui, tiek ugnikalnio gidui (20-30tūkst.), nors tai nėra privaloma nes jie uždirba jau pakankamai palyginus su kitais šalies gyventojais ir dažniausiai nesitiki nieko gauti. Kaip mums pasakojo vairuotojas, tai indoneziečiui reiktų maždaug 900.000 IDR (~270 Lt) uždarbio per mėnesį, kad galėtų normaliai vidutiniškai gyventi, tačiau didžioji dalis dirba ir už žymiai mažiau.
Pavyko pamiegoti gal kokią valandą ir jau reikėjo keltis į trijų šventyklų, pusdienio ekskursiją – Grand Prambanan (140.000 IDR dviem). Atvyko beveik angliškai nekalbantis vairuotojas. Nuvežė į pirmą šventyklą (Sambisari), kur tik keli žmonės išvis buvo (vietiniai gyventojai, įėjimas po 2.000 IDR).
Sambisari nedidelė šventykla
Vėliau nuvežė į šalia vienos iš didžiausių Indonezijos šventyklų – Prambanan esančią mažesnę ir dar restoruojamą šventyklą. Čia įėjimas po 5.000 IDR, bet buvęs apsauginis bei prižiūrėtojas užsiprašė po 10.000 IDR, nes norėjo sau prisidurti, tačiau atėjo vairuotojas ir pasakė už oficialią kainą. Buvom vieninteliai turistai šioje šventykloje, o vienas prižiūrėtojas bandė vaizduot gidą, visur apvedžiojo, fotografavo, bet galiausiai paprašė pinigų už paslaugas ir kai davėme tik kelis tūkstančius (nes likę buvo tik stambesni, o dažniausiai tokie „paslaugų teikėjai“ grąžos neturi) tai buvo baisiai nepatenkintas, kad tiek mažai.
"noname" šventykla viduryje ekskursijos
Galiausiai atvažiavome sutikti saulėlydžio į Prambanan (įėjimas po 115.000 IDR). Prambanan – vieną didžiausių Pietryčių Azijos induistinių šventyklų kompleksų, pastatyta 850 m. Kompleksą sudaro 224 šventyklos iš kurių 3 didžiausios skirtos induistinei trejybei – Brahmai, Višnu ir Šyvai.
Prambanan maža dalis šventyklų
Merapi ugnikalnio vaizdas iš Prambanan šventyklų
Saulėlydis Prambanan šventyklų komplekse
Prambanan buvo gerokai daugiau turistų lyginant su ankstesnėmis aplankytomis, o ir plotas pasivaikščiojimui nemažas. Čia mes palydėjome tos pačios dienos saulę, kurią ryte matėme nuo Merapi ugnikalnio. Grįžus dušas, baseinas, lova, out’as…
Ekskursija į Dieng Plateau ir Borobudur
Ankstyvas kėlimasis (7 val. ryto) ir vėl .. į pilnos dienos ekskursiją (po 200.000 IDR) Dieng Plateau aktyvaus ugnikalnio kompleksą bei didžiausią budizmo šventyklą pasaulyje Borobudur.
Šį ir vienintelį kartą su autobusiuku teko važiuoti dar su kitais turistais, prancūzais. Pirmą ir paskutinį kartą be vairuotojo papildomai dar buvo angliškai kalbantis gidas.
Kadangi vis dar nebuvome normaliai pailsėję tai džiugu, kad gidas “užsiėmė” su kitais turistais. Viename iš pokalbių išgirdome, kad prancūzai ruošiasi pirkti ekskursiją (ne tokią ekstremalią kaip naktinis kopimas į Merapio ugnikalnį) į kažkokį ugnikalnį, kur daveža iki laiptų ir reikia užlipt tik 300 laiptukų, kad skaitytųsi užlipimas ant ugnikalnio. Sekantį kartą ir mes taip “lipsim” 🙂
Nuvažiavome iki Dieng Plateau šventyklų komplekso (įvažiavimas po 20.000 IDR). Pamatėme kalnuose statytų nedidelių šventyklų, šalia kurių pilna prisodinta „durnaropių“, kurias vietiniai paaugliai ragauja ir apsineša. Tada pravažiuojant stabtelėjame prie Bimos šventyklos.
Dieng Plateau pilna durnaropių
Dieng Plateau keltas šventyklų kalnuose
Šventykla Bima
Kelias link kunkuliuojančio kraterio
Vietinių pramoga – fotografija su baltaodžiais (prie žalių ežerų)..
Vėliau sustojome prie, labai baisiai smirdančio siera, kraterio kaip jie jį vadina (mums labiau suprantamas būtų geizeris), o vanduo jame kunkuliavo. Keliolikai minučių užsukome ir prie „spalvotų“ ugnikalnių ežerų (įėjimas po 9.000 IDR). Pietų užsukome į kažkokią normalesnę užeigą, kur tikėjomės, kad pietūs bus įskaičiuota į kainą kaip ankščiau būdavo, bet vis dėl to teko susimokėt ~80.000IDR už dviejų žmonių pietus.
Patarimas. Perkant dienos ekskurijas reiktų pasitikslint ar įskaičiuoti pietūs, kad po to nenuvežtų į brangesnius, lyginant su vietine kaina, restoranus.
Meniu ir kainos prabangesniam restorane
Vienas iš užsakytų patiekalų (neatsimenam kuris)
Galiausiai nuvažiavome iki dienos tikslo įžymiosios Borobudur šventyklos (kai po 4 sav. po mūsų buvimo išsiveržė Merapi, ši šventykla buvo uždaryta kol bus nuvalyti visi ugnikalnio pelenai), kur už įėjimą į kompleksą paėmė dar po 130.000 IDR. Borobudur šventyklos kompleksąs (pastatytas VIII – IX a.) yra vienas įspūdingiausių pasaulyje budistinės architektūros pavyzdžių, pastatytas trimis šimtmečiais anksčiau nei žymiosios Kambodžos Angkor šventyklos. Milžiniška piramidės formos akmens šventykla išpuošta ornamentais bei filosofinio turinio akmens reljefais, vaizduojančiais kelią iš sunkios kasdienybės į nušvitimą.
Buvo likus tik valanda iki saulėlydžio tai pamanėme spėsime apeiti pusę šventyklos ir užlipsime iš galo – deja, visi praėjimai buvo užrakinti ir teko grįžti nemažą kelio galą bei eiti tik per pagrindinį įėjimą. Kadangi šią šventyklą uždarinėja prieš pat saulėlydį, tai vos spėjome užlipti bei pamatyti kelis kalnus bei daugybę varpus primenančias tuščiavidurias statulų, kurių viduje – Budos statulėlės. Reikia kišti į vidų ranką ir bandyti pasiekti tą statulėlę, kad gyvenime pildytųsi norai. Kaip gidas ir minėjo, taip apsauga ir padarė, nespėjus saulei nusileist pradėjo visus išvarinėt. Išeinant pardavinėtojai bandė prabėgom įsiūlyti batiką (ant odos darytą kokios nors deivės atvaizdą) pradžioje nuo $100, bet toliau ir net neklausėme. Tačiau nusipirkome 5 atvirutes už $2 🙂
Borobudur šventykla
Borobudur šventykla
Borobudur šventykla
Tiek Borobudur tiek ir kitose didesnėse šventyklose išėjimai padaryti taip, kad nepraėjęs mini turgelio neišeisi, nebent rasi paslėptą kelio sutrumpinimą link išėjimo, bet tokių rodyklių nesimatė. Prie tokio pardavėjų siūlymų reikia priprasti ir galiausiai nekreipti dėmesio, nes kainos nebūna pačios mažiausios prie šventyklų.
Grįždami pasiprašėme, kad mieste paleistų prie patikimo masažo, nes viešbučio kainos atrodė didelės. Kadangi gerai neatsiminėme visų kainų tai gavosi, kad ten kur nuvežė kainos buvo panašios (tik grįžus į viešbutį sugalvojome pasitikslinti kainas), tačiau kadangi nuo kopimo į ugnikalnį skaudėjo visus raumenis tai labai nesisielojom ir pasidarėme valandos trukmės aromatinius masažus po 200.000 IDR. Nors ir prašėme „softer“ varianto, tačiau net ir tas buvo labai skausmingas dėl iš vakaro patreniruotų ir gerokai skaudančių kojų raumenų 🙂
Džordžakartos centras ir stikliukas alkoholiui
Sekančią dieną po pailsėjimo darėm vietinį apsidairymą ir suvenyrų bei lauktuvių paiešką (buvo kelionės vidurys). Ankščiau aplankytame banke ėjome išsikeisti valiutos ir vis dėl to sugebėjome įkišti seno tipo šimtinę, kurios jau pradžioje nesitikėjome iškeisti.
Viena iš kūrybingų darbo dienų
Pagrindinė turistų gatvė Džordžakartoje yra Malioboro, kurioje pilna ir naudingų ir nenaudingų daiktų bei rūbų. Taip pat kiek toliau paėjus radome ir prekybos centrą kur jau buvo matomos fiksuotos kainos, tai jei jau derybos atsibodusios galima tiesiog iš ten pirkti.
Alaus pasirinkimo yra, bet jis brangesnis už patiekalą kavinėje
Meškiukai vaikams vežioti prekybos centre
Po apsipirkimų užsukome pavalgyt į pirmą pasitaikiusią, toliau nuo pagrindinės gatvės, kavinę ir pamatėme, kur gali būti filmuojami senovinio tipo filmai kur ant lubų sukasi ventiliatorius, stalai nežinia iš kelinto XXa. dešimtmečio, lankytojų nerasta, aplink badaujančios katės slankioja, bet yra tradicinė coca cola, o vištos patiekalas buvo visai skanus. Kauliukai labai patiko benamei(?) katei užklydusiai po mūsų pavalgymo.
Jaukus restoranėlis
Kadangi vis dar domino stikliuko (indonezietiškai sloki) pirkimas į kolekciją, tai bandėme ir šioje šalyje surasti ką nors kas galėtų parodyti, kur nusipirkti stikliuką su Indonezijos forma, pavadinimais ar vaizdais. Pasirodo tokių suvenyrų šioje šalyje nelabai yra, net ir apskritai be jokių vaizdų stikliukų nebuvo, nes vietiniai praktiškai negeria stiprių alkoholinių gėrimų.
Vis dėl to vienoje dirbtuvėje radome gražiai papuoštus stikliukus, bet pasirodo ten daro tik pagal užsakymus didelius kiekius, kaip vestuvėms ar pan. Paprašėme jei žino nurodyti kur galima būtų nusipirkti tokius daiktus. Parašė adresą ir išėjome ieškoti transporto. Kadangi vietiniai vežėjai sakė, kad adresas netoli tai galvojome pasiimt karietą su arkliu (kituose miestuose tokio transporto nėra), tačiau pasirodė, kad pigiau yra samdyti triratį minantį žmogų nei su gyvūnu pavežt. Taigi už 25.000 IDR susitarėm, kad nuveš iki nurodyto adreso. Vėliau supratome, kad už šią sumą suderėjome kokius 7-9km mynimo bei stūmimo su dviračiu. Vos ne vos radome tą nurodytą vietą ir pasirodė, kad ten daromi tik suvenyriniai puodukai ir įvairūs stiklai, tai vėl likome nieko nepešę. Už tą pačią sumą mūsų vairuotojas sutiko parvežti jau ir iki viešbučio. Vairuotojas tikrai sąžiningai vežiojo ir klausinėjo visų vietinių aplink kur pirkti stikliukų ar į kurią pusę važiuoti. Todėl pagalvojome, kad papildomai dar 10.000IDR duosim už tokį vargą. Bet kai papildomai padavėm, tai dar ištiesęs ranką į piniginę rodo, kad dar 5,000IDR pridėt.. Todėl galbūt geriau ir nepripratinti prie papildomų, nesuderintų, pajamų.
Vietinis skrydis Džordžakarta – Bali sala (Denpasar)
Iš vakaro bandėme susirasti transportą, kas pavežtų į oro uostą nes labai ankstyvas lėktuvas buvo (~7 val. ryto), tačiau pasirodo, kad viešbutis už 30.000 IDR turi autobusiuką su kuriuo nuveža klientus. Tačiau ryte jis „netikėtai“ pabrango iki 35.000 IDR. Bet ir tai kaina yra pakankamai normali, nes šiame mieste jau dauguma taksistų, dviratininkų, arklininkų kažkiek išnaglėję ir jei labai numušinėjama tai net ir nesivargina derėtis, o paprasčiausiai neveža. Oro uoste registracija į lėktuvą prasidėjo tik prieš keliolika minučių ir jokio skubėjimo nebuvo. Vietinis skrydis kainavo apie 100 Lt žmogui ir dar po 25.000 IDR oro uosto mokestis.
Pakilome, pasižvalgėm pusvalandį į šonus ir nusileidome. Balis – induizmo (Hindu) lizdas Indonezijoje.
Oro uoste susirinkome visus įmanomus lankstinukus įvairioms ekskursijoms ir nuomoms. Pasukame laikrodį dar 1 valandą į priekį. Išeiname ieškoti taksi, nes apie 5 km atstumas iki viešbučio (gyvenvietė Kuta), tai labai pasijautė, kad esame vakariečių labai lankomoje vietovėje, nes taksistai minimalią sumą iškart prašydavo 70-100 tūkst. IDR (2-3 kart brangiau nei kituose miestuose) ir jei sakydavome mažiau tai praktiškai nusisukdavo ir nueidavo. Pasijautė, kad šioje saloje visi yra pripratę prie didesnių pajamų ir net turi išdidumo nenusipiginti. Galiausiai pora šimtų metrų paėję prie oro uosto išėjimo susiradome taksistą, kuris už 40.000 IDR nuvežė į vietą (nors nelabai sekėsi rasti tą adresą iš pirmo karto), tačiau automobilis buvo praktiškai be kondicionieriaus.. Bevažiuojant gatvėse pamatėme mažiau vietinių gyventojų nei turistų (visur kitur ant pirštų turistai skaičiuojami) ir iš vėliau matytų vaizdų supratome, kad ši šalies dalis – turtingų vakariečių „Palanga“ su daug įvairių pramogų bei palyginus mažai egzotikos.
Viešbutis Kutoje
Viešbutis (apie 5min. pėškomis nuo Indijos vandenyno) buvo taip pat 4 žvaigždučių ir kurio kainos prilygsta Lietuvoje esantiems viešbučiams (~1.1 mln. IDR už kambarį), o 4* lygio nelabai atitinka – pusryčiai tik iš 3 ar 4 patiekalų rinktis ir visada vienodi, mini baras tuščias, parkavimo praktiškai nėra, o ir šiaip pagal viską atitinka kokias 3*, palyginus su kitais viešbučiais šioje ir ankstesnėse kelionėse. Pliusas tik už tai kad buvo seifas ir nemokamas internetas.
Kambarį gavome pirmame aukšte (galbūt todėl vieną vakarą užmatėme driežiuką ant kambario sienos) prie pat baseino, kuriame visą dieną užsieniečiai pilna mirksta ir neina prie jokio Indijos vandenyno.
Vienu momentu pamatėme, kad viešbutis turi ir savo autobusiukus, tai galvojome, kad gal pigiai nuveštų atgal į oro uostą, tačiau pareikšta kaina 150.000 IDR šiek tiek didoka, kai už pusę šios kainos, bet kuris taksi nuvežtų. O vakarienę nusprendėme pasidaryti vietinėje terasoje, kuri lankstinuke ir internete labai gražiai parodyta, tačiau užlipus ant jos visiškai nieko gražaus nesimatė, buvo vaizdas į vandenyno pusę, bet ten šiuo metu vyksta naujo viešbučio statybos, tai matėsi tik statybų aikštelė. Tiek to, galim pavalgyt ir be gražaus vaizdo. Pasiėmėm 25 cm pica (labiau panaši į ~20cm) jau kainavo 47.000 IDR, kai kitur daugumoje vietų už tiek gaudavome pietus ir gėrimus dviems. Taip truputį po truputį ir susidarė įspūdis, kad Balyje nelabai pigu (lyginant kitas Indonezijos vietas).
Kurortas Kuta ir valiutos keitimai
Kuta – puiki vieta kiekvieną vakarą stebėti saulėlydį ant smėlėto ir plataus jūros kranto. Taip pat tai gera vieta banglenčių mėgėjams, nes Indijos vandenyno bangos kasdien buvo didelės. Dykaduonių banglenčių nuomuotojų pilna pakrantė ir įsiūlys net ir nenorintiems. Rusai Kutoje turi banglenčių mokyklą, o visa informacija rusiškai joje pateikta. Mes išbandėme vietinį paplūdimio nuomuotoją su pamokomis už 1 val. (75.000 IDR), nors visi siūlo 2 val. už 150.000 IDR ir daugiau, ypač agentūrose, tačiau 2 val. dažnai yra perdaug todėl tiek ir siūlo, nes po valandos vargų jau būna pakankamas išmokta ir nereik instruktoriaus arba būna pervargimas ir antros valandos jau nesinori “irkluoti”.
Surfingo pradžiamokslių dalia..
Vietoje šalto alaus - švieži vaisiai
Norėdami užsisakyti ekskursiją turėjome išsikeisti valiutą, o tą galima padaryti ant kiekvieno kampo. Ir visur valiutų kursai nurodyti pakankamai aukšti, tačiau kai ateinama ir pradedama skaičiuoti tai visas kupiūras skaičiuoja po 20tūkst. (įsivaizduokite kai duoda 900 tūkst. už $100). Tuomet sudėtas kruveles detaliai perskaičiuoji, atrodo teisingai paskaičiavo. Tada bachūriukai sudeda visas kupiūras į vieną krūvą pasako, kad dar yra keitimo mokestis ir atims 20 ar 40tūkst. iš bendros sumos.
Va čia ir prasideda turistų maustymas, nes visi pinigai sudedami į vieną vietą ir sudėjimo metu žiūrint į akis „nepastebėtai“ už prekystalio nukrenta pora kupiūrų po 20tūkst. ant žemės. Gerai, kad turėjome patirties su draugais, kurie užsiima panašia pramogine „magija“, todėl netiesiogiai stebint pavyko pamatyti šį veiksmą po kurio daugiau nebėjome į tokias keityklas. Apie šiuos dalykus žinojome iš anksto (dėkui keliaukime.com už patarimą), tačiau norėjosi patiems pamatyti kaip tas vyksta – pavyko 🙂
Vėliau pinigus keisdavome tik Kodak‘e, kur pagal pirminę informaciją keitimo kursas būdavo blogesnis, bet vis dėl to blogesnis atrodydavo tik todėl, kad tose neoficialiose keityklose yra rašoma keitimo suma be komisinių, kurie yra įskaičiuoti Kodak‘e į valiutos kursą. Tai tokie te Balio valiutų keityklų ypatumai
Jau pajutau spaudimą, kaip visiems įdomu kas toj Italijoj buvo (Makalius prisidėjo prie to savo straipsniais), o aš jau ruošiuosi vėl trumpai paskraidyti į skandinavijos pusę, žiauriai netikėtai – žiauriai gerai Niekaip neprisiruošiu ką nors papasakoti, nes kaskartą suvokiu, kad ir labai norėdamas į labai trumpą pasakojimą nesutilpsiu. Bandom.
Ką galima nuveikti nutūpus šalia Milano Bergamo oro uoste ir turint 2,5 dienos…? Paėmiau aukštą įššūkį, gan griežtai sustyguotą, kiek pavilksiu: 1 diena – pusdienis Milane, keletas įžimybių, traukiniu lekiu nakvynės į Veroną 2 diena – nuo pat ryto dar kartą aplekiu kas domina Veronoje link pietų sėdu į traukinį ir išlipu Venecijoje. Apsukęs gerą ratą, sėdu į traukinį ir nakvynės grįžtu į Milaną. 3 diena – nuo ankstaus ryto sėdu į traukinį išlipu prie Como ežero ir kylu į kalnus (man reikia jų). 4 diena – oro uostas ir skrydis namo.
1 diena
Sėdu į 29 autobusą ir išlipu prie pat Karmėlavos oro uosto. Pigu ir labai patogu – pagyrimai.
Lėktuvu skrydis neprailgo, nes išvakaro namie turėjau puskytės gimtadienio siurprizinį vakarėlį. Iš tiesų nespėjau normaliai sulaukti pakilimo – pačios mėgstamiausios skrydžio vietos. Lėktuvas nebuvo visiškai pilnas, lengvai radau vietą prie lango. Iškart prisisegiau žinojau, kad galiu lūžti. Netrukus mano galva atsirėmė į minštą lėktuvo sieną. Pramerkus akis jau mačiau dar snieguotas Alpių viršūnes.
Štai ir Bergamo oro uoste. Gaila, kad šortų nepasiėmiau, čia jau +22, iškart susipakavau džemperį ir striukę. Ieškau bilieto ir autobuso į Milaną. Netrukus bilietas su grįžimu atgal mano rankose (~16 EU). Perkant bilietus radau pakabintą užrašą\įspėjimą, kad Milane vyksta kažkoks streikas ir nevažiuoja metro, autobusai, traukiniai. Taiiip, galvojau smagu, nuotykiai prasideda nuo pat pradžios, reiškias kelionė bus gera Neramino, tik vienas, kad vakare turėjau traukiniu lėkti į Veroną.
Su nekantrumu išlipau Milano centrinėje stotyje, sako streikas, o kur gaujos su lazdomis, degančios mašinos, riaušės, triukšmas, daužomos vitrinos….!!? Keisti tie Itališki streikai (o gal čia balanžio pirmos pokštas), matau ir keletas autobusų važiuoja. Stotyje ant stendo rašo daug atšauktų traukinių (bent traukinių streikas vyksta), prie informacijos aišku kilometro eilė ir daug nelaimingų personų su bilietais rankose (aišku jų traukiniai streike ). Atstovėjau eilę paklausti, kurie iš man tinkamų, pasirinktų (iškart turėjau atspausdintus grafikus namie) traukinių važiuos. Pasisekė, mano pasirinktas traukinys veža.
Maršrutą, kiek įmanoma buvau suplanavęs su ne express traukiniais (ne Eurostar), kurių bilietai du syk ir daugiau pigesni. Protingam bilietų aparate išsirinkau man tinkamą bilietą į Veroną ir susimokėjau kortele (nepilni 10EU).
Turistų info kioske gavau labai detalų Milano žemėlapį su keletu pažymėtų taškų. Atsilikau valanda nuo grafiko per tą streiką, bet manęs tokie dalykai nestabdo. Primečiau į kurią pusę mano labiausiai norimas Milano taškas – Milano katedra (Milan duomo). Pasukau į šalį nuo pagrindinės gatvės, kad aplankyt ramesnes neatrastas kitų vietas ir pasileidau link tikslo.
Iš pradžių labai vežė, tie Itališkų namų vaizdai, kuriuos matydavau, tik filmuose, paveiksluose – geltonas, raudonas, geltonas namas, žalios langinės, kokis tai vienas kitas žalumynas, smagu.
Pakeliui link katedros perėjau kiaurai Venecijos parką – gražu, čia jau pavasaris, žydi nematyti augalai.
Vauuu nu ir griozdas ta Milano katedra. Laikas senka ieškau kelio, kaip užsiropšti ant stogo. Prie kiekvienų durų stovi po policininką, kareivius kelis, skanuoja visus įeinančius – taaaiiiip, o aš su visais savo daiktais, ant kupros išsipūtus kuprinė – aišku pypia, prašo rodyt, kas pypia. Iškrausčiau visus pypiančius daiktus, susikroviau atgal, įšoku į vidų, o jau tamsu, baisu į kokią tvorelę neįsirėžti (oj primena tokį Las Vegas įvykį ) Viduje vietos daugiau, nei Kauno sporto halėje. Ištikro visai neblogai ten viskas, žmonės žvakutes degina, vienam gale pamaldos, kitam kažkokios kitos. Bet kur kelias ant stogo..??? Išeinu per kitą galą. Nieko. Nufotkinu kelias foto, grįžtu į vidų, gal kažką praleidau, vėl pypia viskas, vėl rodau savo turtus. Išeinu dar kitam gale. Matau ropykles – aš lipsiu!!! Aiškinu italui, kad noriu už 5EU lipti laiptais į viršų jis man – pikotili pikotili polinoči polinoči. Žodžiu supratau, kad laiptai (“pikotili” kažkokie), veikia iki “polinoči” Reiškias vienintelis kelias varyti liftu už 8EU. Išpradžių jau norėjau nekilti, bet pamąsčiau, kad čia vos nevienintelis taškas Milane, kurį tikrai noriu apžiūrėti. Einu į lifta – vėl pypia Vėl parodau visas savo nešamas dorybes, nedorybes Išlipu iš lifto ir ir ir…..
Nu nx galvoju 8EU už tokį vaizdelį pro kelias grotas… hmnmn… nesitiki, bandau išspausti kiek įmanoma daugiau iš tos mažos kertelės. Grįžinėju atgal, o čia į šoną atsivėrė siauras takelis per visą katedrą su visais vaizdais į Milaną ir net ant stogo užbėgau. Tiek daug pridėta visokių smulkių detalių, statulėlių, bokštelių, net suabejojau ar man ši katedra nepatinka labiau už Barcelonos Gaudi katedrą.
Viršuje, taip ramu, norisi dar pasėdėti, pasižvalgyt į Milaną – 7 min. ir metas tolyn, laikas nelaukia, traukinys irgi ypač per streiką
Nulipau žemyn, patraukiau senamiesčio keliukais link Sforco pilies.
Trakų pilies neprimena, bet neblogai. Į vidų tokių pastatų retai mane traukia, tad apėjau tik kiemą ir išlindau kažkokiam parke, o jau laikas grįžti į stotį. Čiupt čiupt, kur Milano žemėlapis…? Grįžau per visą pilį spardydamas, kiekvieną popierą panašią į žemėlapį ir radau Į stotį grįžtu kitu keliu – daugiau pamatysiu. Jėėėė prekybos centras, reik nusipirkti – atsigerti, vaisių kokių prie lietuviškų dešrelių Velnias užtrukau alų besirinkdamas, laiko išvis mažai liko, pirkiniai netelpa į kuprinę, reik bėgti arba traukinys į Veroną išlėks be manęs. Nu ir skuodžiau iš paskutinių visas apsiprakaitavęs, bet turiu alaus, vandens ir vaisių! Atbėgau 7 min likus iki traukinio, traukinys dar 10 min vėlavo, vėl sekasi Už 2 val. patamsėj aš jau Veronoj.
Žemėlapį truputį kreivai atspausdinau, nesimato, kur stotis. Teko traukti GPS ir iki nakvynės vietos eiti klausant Rūtos (Route66), o ta tai trumpiausią kelią rado – suk kairę, suk dešinę, suk kairę, dešinę….
Ir patiklūs tie Italai, viešbučio savininkas parašė, kad nebus ir visus raktus man paliko priklijavęs prie pašto dežutės dangčio iš vidaus, o užmokestį su raktais išeinant paprašė įmesti į pašto dėžutę. Vėl sekasi, vietoj bendro kambario, kur turėjom tryse gyventi gavau privatų už tą pačią kainą.
Nepraleidau progos pablūdinti dar po naktinę Veroną, paieškoti linksmų vietų. Graži Verona, ne veltui čia buvo J.Cezario kurortas, sutampa mūsų skoniai
2 diena
Poilsio nedaug, bet kam gaišti laiką Čia verta būtų ir ilgiau pabūti. Aplankiau Veronos areną 6EU, pasiūlė įsigyti Veronos turisto bilietą 16 EU, kuris galiotų visiems muziejams, bokštams, autobusams – verta įsigyti, jei ketini praleisti visą dieną, bet aš čia neužtruksiu.
Arena šiėk tiek nuvylę, nes ruošė kažkokiam koncertui ir statė sceną vidury – sumenkino visą įspūdį, bet atsipirko pačios Veronos vaizdai.
Pietūs – laikas į Veneciją. Be GPS dieną kelias daug aiškenis į stotį – visada tiesiai Vienintelis traukinys, kur teks lėkti su express 19EU, vietoj 6,25 EU, bet šį kartą laikas čia svarbiau, pigesnis labai nelaiku važiuoja ir ilgiau. Įlipu, viduje nėra kažkokio prakaito kvapo (gi 19EU klasė!), kaip pigesniam variante ir triukšmo mažiau, bet kėdės tai netokios patogios poilsiui, bet nors snūstelėjau, kaip studentavimo laikais per paskaitas ant stalo rankas sudėjęs, taip saldžiai. Suvalgiau pietums lietuviškų medžiotojų dešrelių. Pirmą kartą vežiausi maisto iš LT (medžiotojų dešrelės, kažkokio sūrio ir lietuviški šokoladukai) – pasiteisino, ne tik dėl taupumo, bet daugiausiai dėl laiko, tokiu tempu net nebuvo kada kad ir į mano mėgstamą kelionėse Burger King’ą (pas karalių ) užeiti, jau nekalbu apie restoranėlius.
Tai čia ta išgirta Venecija. Stotis iškart nepatiko, neradau protingų bilietams aparatų, šitie kortelių nepriima, neaišku kaip rasti bilietą nusipirkti norimam laikui. Apėjau dar ratą už statybinės užtvaros radau savo pamėgtus aparatus – dėl grįžimo bilietų nusipirkimo problemos nebus.
Išėjus iš stoties pirmas vaizdas tikrai šaunus, kaip filmuose Laikas nelaukia, reik keliauti per visus norimus Venecijos taškus. Turizmo info kioske žemėlapį gavau apgailėtiną, neina nieko suprasti, kaip pieštas kokio nemokšos 16 amžiuje, bet ką čia einu su visais palei kanalus ir gerai. Dėl laiko stokos neplaukiau autobusu – būtų visai įdomu pasižvalgyti iš kanalo vidurio, valanda berods ~6EU.
Šiaip Venecija nepaliko tokio įspūdžio kokio tikėjausi, bet vieną kartą gyvenime reikia aplankyti. Nors nuotraukose ją parodyti galima, kaip svajonių išsipildymą Jei būni matęs daugiau Italijos senų miestų, tai čia, Venecijoje, pastatai nėra kažkuo ypatingesni. Didžiausią įpūdį ir daro žinojimas, kad čia sala, kad gatvės yra kanalai, kad autobusai laivai, kad policija plaukia su motorkėmis, o siauromis gatvėmis vaikšto žmonės ir čia jų labai daug. Ką taupo Venecijoje, tai vietą, nes namai tai labai arti vienas kito, stovi bažnyčia ir prie jos šono prijungtas namas.
Apsisukau Venecijoj greičiau, nereikės su persėdimais grįžti į Milaną, dar važiuoja tiesioginis pigus traukinys ~15EU. Vėl prakaito kvapas vagone ir patogesnės sėdynes snaudimui. Po 3 val, vėl Milanas.
Susiradau savo hostelį, palikau daiktus ir į naktinį Milaną.
Katedros vitražai naktį puikiai atrodo. Šeštadienio naktis, čia gi linksma turi būti, kur visi …? Prie katedros yra žmonių, bet ramu. Pasileidau paskui einančią žmonių vorelę, ėjau ėjau galvojau jau suktis ir priėjau. Nežinau ką priėjau, bet žmonių daug – kas sėdi ant žemės šnekasi, kas rankoje alaus turi ir stovi su motorolerio šalmu (motorolerių Milane daug ir labai įprasta, net su kablukais panelės jei važinėja) ir taip ištisa gatvė atrodo, kad jie laukia kažko. Ištikro tai ten tokie bariukai maži, nėra vietos, tai visi ant gatvės šurmuliuoja, net tromvajui nėra kaip pravažiuoti iš lėto minia prasiskiria… Grįžtant į hostelį, paragavęs alaus (smagu), dar picos kampu pasistiprinau – kažko ypatingo nebuvo, storas batonas su sūriu, bet labai norėjau
3 diena
Planas – anksti nuo 8 val lėkti į tik atsidariusį prekybos centrą (šalia hostelio), nusipirkti atsigerti ir prie Como ežero į Como miestelį, tada pasikelti į Brunate ir ieškoti kalnų viršūnių. Viskas labai gerai – dienos bilietą transportui kažkokioje spaudos parduotuvėlėje nusipirkau už 3EU – autobusu bus greičiau į stotį nulėti. Kas čia dabar nedirba maisto parduotuvė, gi jau net po 8 val, ką “al Sobota” (kažkaip taip) nereiškia, kad visą savaitę dirba…? Juk sekmadienis, bet be alaus į kalnus tai aš nevarysiu. Pavažiavau truputį su autobusu, gražios moteriškės paklausiau kur apsiprekyti ir BINGO! Su gėrimais tai perlenkiau, labai ištroškęs nuėjau, o tik išėjęs litrą sulčių išmaukiau akimirksniu o maišelyje dar ir to ir to yra, kur aš tiek dėsiu Na bet aš pakeliui į stotį. Beje važiuoti į Como reikia ne iš centrinės stoties, o iš Cadorma. Bilietas į vieną pusę 4,05 EU. Italijoje geležinkeliai populiarūs, vien Milane gal 6 stotys. Kai žiūri bilietus reik žiūrėt kas parašyta – MI C.LE (centrinė stotis), MI LAMB (Lambrate), MI N CA (Cadorma) žodžiu šitus stočių pavadinimų sutrumpinimus netaip lengva iššifruoti.
Valio aš jau Como iškarto užuočiu kalnų orą….
Pasikeliu super funikulieriumi (~5EU atgal pirmyn) virš Como mietelio į Brunate miestuką.
Jamam tą švyturį tolumoj. Aš vaikis kalnų, tai su lipimo tempu problemų nėra. Įėjimas į švyturį 1EU, vaizdai neblogi, tik labai jau tie laiptukai pasirodė nepatvarūs, bet galvos nenusisukau. Švyturio (faro) balkone užkandau ir atsigaivinau, saulutė šviečia taip gerai. Nu bet tako į kalnus nerandu, truputį kyla nepasitenkiniamas. Gaunu SMS “sveiki atvykę į Šveicariją, tarifai….”, netoli Alpės ir Šveicarija – tikrai netoli Iš švyturio turi matytis Alpių viršūnės, nors diena nėra apsiniaukus, bet tolumoje toks rūkas atrodo.
Suku ratus, turiu rasti keliuką į kalnus. Radau žymėjimą su rodykle, patenkintas pėdinu – kelias susiaurėja, visas lapais užkritęs, labai gerai tikra gamta Varau varau kol nei aukštai nei neauštai baigėsi kelias Įdomus atvejis, grįžtu atgal, nes žmonių aplink tai irgi nėra.
Užtai įdomių dalykų paklydęs randi Kaip čia ji atvažiamo man neaišku.
Sugaišau pusvalandį – nepastebėjau, kad keliukas išsiskiria, bet dabar jau teisingam kelyje žmonių vis sutinku. Mano laikas senka, didinu tempą ir visus lenkiu. Pasiekiau savo išsvajotą viršūnę, turėjau pusvalandį pasimėgavimui, nes grįžimui iki stoties reik turėti 2 valandas.
Ne pati aukščiausia mano viršūnė 1235 m, bet buvau patenkintas. Užkandau lietuviškų dešrelių su Itališku alum ir žemyn. Gerai, kad laiko pasilikau, nes į funikulierių buvo eilė, visi užsimanė žemyn į Como.
Štai vėl aš Milane paskutinį vakarą.
Sforco, pilis naktį atrodo gerai – įdomiai apšviesta.
Keliaujant link autobuso į hostelį, galvoju paskutinis vakaras, laiko dar truputį yra prisėsiu kur, atsigaivinsiu. Prisėdau tokiam smagiam restoranėlyje, net nerestoranėlyje “Cafe ….” buvo parašyta, lauke pėščiųjų gatvėje tarp Sforco pilies ir Milano katedros. Pavaišino čipsais, kaip smagu. Užsisakiau kapučino (labai skani) ir itališko alaus (vidutiniškai skanus). Paprašiau sąskaitos ir ….. 17EU!!!! Tai čia buvo brangiausi gėrimai mano gyvenime
4 diena
Poilsio dvi valandos, autobusas 5:00 į Bergamo oro uostą iš centrinės stoties, o nuo Hostelio pėsčiomis (niekas nevažiuoja iki 5 val čia) su visa manta ~40 min, bet man dėl vaikščiojimo problemų nėra.
Viskas, daugiau nenoriu rašyti, bent jau visko iškarto ir klaidų taisyti jau nebe – geriau gyvą gaudykit ir kamantinėkit
Pabaigai foto albumas
P. S. Jei kam reikia, turiu galiojantį Milano transporto dienos bilietą, te jį pasirodo reikėjo žymėti – nedariau to ir turiu galiojantį traukinio bilietą iš Milano į Veroną – irgi pasirodo nežymėjau
Atostogų metu užpuolė koks tai negalavimas – jaučiu kiekvieną savo kūno raumenį, “laužosi” kaulai, temperatūros nesimatavau, reiškias ji normos ribose, nors prakaitas muša – aš neturiu jos! Liga perniek nenuėjo, jau pirmą negalvimo dieną gimė kelionės planas ateinančiai atostogų pabaigai, reikės net viena diena atostogas prasitęsti Šitas reikaliukas susitvarkė greitai Kelionės norėjau “Low budget”, išlėkti reikia už nepilnos savaitės, iš Kauno atsivėrė iškart kelios papigiai kryptys:
Birminghamas – labai smagus ir gražus miestukas, bet jau buvau, nebent atlėktų kasnors iš UK gyvenančios chebros, bet tada nebesigaus Low budget su visais fetsivalaisi
Barcelona (Girona) – buvęs, per daug nesužavėjo
Giothenburgas – vienas favoritų buvo, bet šiaip neturėčiau, ką veikti ten tris dienas – skylė Bet greičiausiai kada nors nulėksiu
Oslas – žiauriau norėčiau, fiordai etc, bet Norvegijai verta daugiau skirti laiko ir aišku euriukų ten daug daugiau išeis, bent pagal girdėtus mitus, brangi šalis – kitą sykį
Milanas – oooo čia norėjau lėkti, kai žvejojau bilietus į AC/DC koncertą, bet bilietų taip ir tada nepavyko gauti. Reiškias aš atvarau, vis dar nors nepilnai išpildytas AC/DC buvau (jaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa !!!!!), Milane ne Bus pirmas kartas Italijoj
Šiandien radome ir pristatome dar vieną būdą kaip gauti visai nemokamai Prepaid kortelę. Tiesiog reikia naudotis Neteller, Anglijoje įkurtos bendrovės, paslaugomis. Čia kortelės išsiėmimas nieko nekainuoja ir nėra jokių metinių mokesčių. Taip pat galite atsisiųsti virtualią kortelę su kuria taip pat manau galėsite apmokėti bilietus (dar neteko išbandyti) jei būsite persivedę reikiamą pinigų kiekį į Neteller sąskaitą.
Daug kas iš mūsų šiais laikas keliauja Ryanair pigiais skrydžiais ir praktiškai visada mokame kortelės mokestį 5eur už vieną bilietą. Nebenorite mokėti šio mokesčio? Išeitis yra pasirinkti tam tikras Prepaid korteles kurios yra išankstinio mokėjimo kortelės ir jos suteikia galimybe skristi Ryanair be kortelės mokesčio.
Vienas paprasčiausių variantų yra atsidaryti Skrill (ex Moneybookers) sąskaitą, užsisakyti kortelę vos už 10 EUR per metus ir galiausiai gavus kortelę bei padarius pavedimą į Skrill Ūkio banke turimą sąskaitą imti ir pirkti bilietus be jokių Ryanair mokesčių. Taip pat nereikia mokėti jokių mėnesinių ar metinių mokesčių turint Skrill sąskaitą.
O jei tingite darytis šią kortelę visada galime susitarti ir padėsiu užsakyti bilietus Jūsų skrydžiams.
Jei iškils kokių klausimų rašykite – pasistengsiu pagelbėti.
Istorija prasidėjo tada kai per Etihad Airways oro liniją surinkome nemažą mylių skaičių ir nusprendėme jas išsigryninti įsigyjant kokį nors daiktą. Pasirinkome žaidimų konsolę PSP GO ir teko primokėti vos 9.32 EUR su pristatymo išlaidomis. Prasidėjo laukimas ir siuntos stebėjimas per FedEx‘o puslapį. Prekė vos per 3 dienos sugebėjo išskristi iš JAE ir per Didžiąją Britaniją bei Paryžių atvykti iki Vilniaus oro uosto (siuntinys registruotas buvo penktadienį, ~7h ryto)! Nuostabu!
Tačiau čia ir prasidėjo linksmybės.. Visą dieną nesulaukiau nei kurjerio skambučio nei dar kažko. Galiausiai po darbo valandų (turbūt specialiai, kad jau niekur neprisiskambintume) skambina UAB Translaineris direktorė ir sako, kad reikės susimokėt muitus bei visokius mokesčius (nes prekė iš trečiosios šalies) ir klausia ar bus galimybė pačiam atvažiuoti. Kadangi esame iš Kauno tai sakau, kad nebus galimybės darbo valandomis atvažiuoti tai paprašė emailą, kad persiųstų informaciją.
Atsidarius el. paštą pirminis šokas, kad ten jau yra sutartis (su gramatinėmis klaidomis… ) su UAB Translaineris dėl jų paslaugų pasinaudojimo:
· 100 Lt Translainerio mokestis (kol kas minimalus pradžioje – vėliau gal būtų ir pakilęs)
· 55 Lt terminalo mokestis
· 15 Lt banko komisinė rinkliava (?!?)
· ir dar muitai bei PVM
· ir dar kiekvieną dieną auganti suma už prekės saugojimą terminale.
Taip pat prisegta skenuota prekės sąskaitos kopija, kuri kažkodėl yra 50 USD (jau muitinama vertė).
Iškart skambinau į Vilniaus oro uosto muitinę ir atsiliepęs darbuotojas nematė mūsų siuntos kaip sulaikytos (idomu kodėl pirmiau skambina ne muitinė, o iškart tarpininkas??), todėl pasiūlė jau tik pirmadienį kreiptis tiesiai į FedEx.
Pirmadienis. Skambinu į FedEx‘ą, o ten duoda dvi galimybes arba atsiimti pačiam ir viską tvarkytis (jau bus ir terminalo mokestis ir visi kiti išskyrus tarpininko) arba samdyti vienintelį(!) tarpininką UAB Translaineris. Tuomet pabandėme susisiekti su Lietuvos pašto prekių įvežimo iš užsienio tarnyba (kuri taip pat teikia tarpininkavimo paslaugas), kuriai mokestis būtų tik 14,99 Lt bet tik tuo atveju jei uždedami muito ir PVM mokesčiai. Tačiau pašto tarnyba atsakė, kad visur gali pagelbėti išskyrus Vilniaus oro uostą!?! Kas čia per UAB Translaineris monopolis?
Galiausiai pirmadienio vakare apsisprendęs, kad nebus galimybės važiuot ir derint atsiėmimo dokumentų, nusiunčiu pasirašytą UAB Translainerio sutartį, kad jie taptų mano tarpininkais. Antradienį atsakymo nei ženklo. Trečiadienį jau teiraujuosi kada bus kokia nors reakcija. Ateina atsakymas, kad dar dokumentai nebaigti tvarkyti (kodėl tempiamas laikas jei žino, kad už kiekvieną dieną yra mokama terminalui?!?).
Galiausiai trečiadienio vakare (vėl po darbo valandų) sulaukiu UAB Translainerės vadovės skambučio, kad mano siųsti net du patvirtinimai apie 9,32 EUR apmokėjimą neatitinka ir bus naudojama pirminė sąskaita esanti su preke ir priskaičiuoti visi siuntimo draudimai bei kiti mokesčiai ir galiausiai prie jų visų bus pridėtas muitas ir PVM. Kategoriškai nesutinku mokėti už tai kas nepriklauso (nes apmokėjimo vertė nėra muitinė) laukiu ketvirtadienio ryto.
Ketvirtadienis. Skambinu FedEx‘ą tie aiškina, kad praktikoje dar nebuvo taip, kad net ir įrodžius mažesnę mokėjimo vertę būtų sumažinama suma, nes jei taip įvyktų tai būtų sukčiavimas ir pinigų plovimas. Skambinu į Vilniaus oro uosto muitinę, tai ten pat paaiškina, kad dar niekad nebuvo jokių sąskaitų sumažinimo precedentų ir visada mokama pagal pirminę su preke atėjusią sąskaitą (t.y. jei koks kinietis sumaišo ir Jums vietoj 100 USD išrašo 10.000 USD sąskaitą, tai Jūs ir mokesčius turėsit mokėt nuo 10.000 USD. Nelogiška? Taip yra..). Nepadėtų net jei siuntėjęs atsiųstų perrašytą sąskaitą su realia suma.
Taip pat muitinė nesugėbėjo paaiškinti kiek kainuoja terminalo viena diena, atseit ten atskiras UAB‘as, kuris kaip ir UAB Translaineris, daro biznį ir tik pradėjus muitint paaiškėtų kažkokia mokama suma. Muitinė taip pat nesugėbėjo tiksliai įvardinti kiek būtų mokesčių kai prekės vertė išrašyta 50 USD..
Taigi viską apsvarsčius ir paskaičiavus kiek reikėtų mokėt UAB Translaineriui (100+55+15), Terminalui (X Lt / 6d.), muitinei (muitas bei PVM mažiausiai nuo 50 USD sąskaitos), kurjeriai arba kitos transportavimo išlaidos prekės atvežimui iš Vilniaus oro uosto iki namų (15 – .. Lt) tiesiog tapo nebeverta imti šios prekės, o jei ji brokuota arba transportavimo metu pažeista/sugadinta? O už bendrą sumą jau ir Lietuvoje galima nusipirkti naują žaidimų konsolę…
Ketvirtadienio vakaras. Parašėme prekės atsisakymo laišką ir pasiaiškinimą FedEx‘ui ir gavome patvirtinimą.
Kaip vėliau išsiaiškinau su tokia pačia situacija susidurė ir draugas per ebay iš trečiosios šalies per FedEx siuntęs cd įrašų už 70$ (~180 Lt). Jis pasirinko visko (muitų, tarpininkavimo, pvm, kt.) mokėjimą tai galutinė cd įrašų vertė patapo ~550 Lt…
Ši patirtis leis likusiam gyvenimui stengtis nesiųst nieko per FedEx‘ą bei Lietuvoje privisusių monopolinių bendrovių, be kurių paslaugų praktiškai neįmanoma išsisukti, net jei prekės vertę yra pakankamai maža.
Ryte kėlėmės gal kokią 5h ir netgi gavome pusryčius, nes pradeda gaminti net prieš 6 val. Išėjus iš viešbučio taksi gavome vos už 20.000 IDR – tokią kainą pasakėm ir iškart sutiko pats pirmasis taksi. Šį kartą taksi turėjo taksometrą, kuris stebint jis prisuko tik ~8.000 IDR. Dar pora tūkstančių taksistui kainavo įvažiavimas į stoties teritoriją, todėl reali kaina buvo tik kokia 10tūkst. IDR. Atvykus į Gambir stotį reikėjo praeit vartus (kaip oro uoste į skrydį), o traukiniai stotyje važiuoja trečiame pastato aukšte, tai būnant antrame aukšte ir važiuojant traukiniui dreba visos lubos.
Mūsiškis traukinis vėlavo kokį pusvalandį (8:00 grafikas), tačiau matemė kad nesame vieninteliai turistai laukiantys šio maršruto tai didelės baimės nebuvo. Galiausiai traukiniui atvykus sulipome į vidų, lagaminus teko dėti prie kojų. Taip važiuojant apie 7 val. tikrai būtų nepatogu, taigi pradėjome blaškytis ir mąstyti kaip čia įsipatoginti… Ir mums už nugarų sėdintis geranoriškai nusiteikęs indonezietis vieną lagaminą priėmė į šalia esančią laisvą vietą (o kur būtų tilpę ne pirmos klasės traukinyje?). Jis vėliau truputį bandė apšviesti ką galėtume pamatyti Džordžakartoje, nors vos mokėjo anglų kalbą, tačiau mūsų turimos knygos žemėlapyje pieštuku pažymėjo kelias rekomenduotinas aplankyti vietas.
Kelionės metu į ryžių laukus turbūt atsižiūrėjome visam gyvenimui, nes susidaro įspūdis, kad praktiškai daugiau nieko be ryžių ir neaugina. Po truputį kildavome aukštyn į kalnus, po to leisdavomės, o šis pirmos klasės traukinys ant bėgių keistai drebėdavo bei dundėdavo – neaišku kuriame amžiuje jie ten buvo nutiesti.
Vienoje stotyje stabtelėjome trumpam, kur keli vietiniai pardavėjai greit prabėgo per traukinio vidų tikėdamiesi ką nors parduot todėl susidarė jausmas, kad tik dėl pardavimų ir sustojo tas traukinys, nes retai kur stodavo apskritai. Pardavimų ir maisto siūlymų netrūko ir pačiame traukinyje. Per labai nešvarius Argo Dwipangga traukinio langus taip pat matėme nemažai ir sporto aikštelių (krepšinio, futbolo, tinklinio ar badmintono).
Sostinėje Džakartoje miegama visur
Gyvenimas prie bėgių
Apetitiniai kanalai
Ryžiai...
..ryžiai..
.. ir dar kartą ryžiai..
Pradžia Džordžakartoje (Yogyakarta arba Yogya)
Išlipus iš traukinio indonezietis mus palydėjo iki taksi ir su vietiniais pašnekėjo bei paaiškino, kad mes eisim pėškom (buvom sumastę su tuo vietiniu eit pakeliui, nes tik ~2km atstumas, bet su jo nerišlia anglų kalba nesupratome, kad jis pirmiau eis pavalgyt, tai teko keist planą), bet galiausiai suderėjome vieną iš įnoringų taksistų nuvežti už 20.000 IDR, nors pradinės sumos buvo dvigubos ir daugiau.
Viešbutis 4 žvaigždučių, nors visa aplinka, parkavimas, durų atidarinėjimas ir aptarnavimas prilygsta 5 žvaigždutėms. Jei atvykote pakeliauti tai tokio prabangaus nereiktų. Viešbutyje buvo nemokama treniruoklių salė (net nebuvo kada išbandyti), baseinas, nemokamas internetas, o pusryčiai švediško stalo tipo su daugybe patiekalų, vaisių ir saldumynų, kurių ne visus pavyko išragauti per kelias dienas. O papildomo maisto bei mini baro kainos jau gerokai aukštesnės nei gatvėje ar parduotuvėje.
Viešbutyje esančioje kelionių agentūroje iš vakaro tikėjomės užsisakyti kelionę, tačiau kai sužinojome, kad dviem žmonėm kiekviena kelionės diena (praktiškai tik vairuotojas su mašina ir retais atvejais gidai) kainuos po 400-500 Lt greitai perėjome prie paieškų internete, kur susiradome kelias turizmo agentūras. Ir ryte išėjome į miestą ieškotis kur čia kelionių susirast į aplinkines įžymias vietoves.
Patarimas. Keliones reikia susiieškoti kaip galima ankščiau iš vakaro arba internetu užsisakyt, kad atvažiuotų iki viešbučio su vairuotoju. Susimokėt pilnai patikimai galima ir vairuotojui.
Pradžioje ėjome išsikeisti pinigų, nes likutis jau buvo prie galo. Nuėjome į kitoje gatvės pusėje esantį banką. Padavėme kupiūromis po $5, $10, $20, nors oficialus keitimo kursas buvo nurodytas vienas, tai paskaičiavus pasakė kad kokiais 5-10% duos mažiau nes smulkios kupiūros. Tada paklausėme kiek būtų jei po $1 keistume tai duotų apie 20% mažiau nei oficialus kursas. Tuomet ištraukėme kupiūras po $100, tai pasirodė, kad nepriima tų kurios prasideda kodu A (senos leidybos), o priima tik su kodo pradžia H (naujesni). Dėl kupiūrų senumo nežinojome – bus pamoka. Tada davėme kelias šimtines su H pradžia, tai vėl nuėjo ir atėjus pasakė, kad vėl duos kokiais 5% mažiau vien todėl, kad pinigai buvo perlenkti dukart.. Po šito bandymo jau trūko kantrybė ir išėjome. Taigi banke oficialaus kurso sumą duoda tada kai duodate $100 kupiūromis, kurios yra visiškai naujos be jokių perlenkimo žymių.
Išėjus gatvėje nusprendėme pabandyti šiame mieste esantį triratį minamą taksi (Džakartoje ir Balyje jų nėra). Išsitraukėme pirmą susirastą kelionių agentūros adresą ir susitarėm, kad nuveš už 20.000 IDR, nors vaizdavo labai nepatenkintą. Vėliau supratome, kodėl jis nebuvo entuziastingas veždamas du vos į vienvietę transporto priemonę telpančius turistus. Pasirodo atstumas iki tos turizmo bendrovės buvo kokie 4-6km ir mynimo buvo tikrai nemažai. Įkalnėse net buvo pagailę (~48m. vyras, „storumo“ kaip dauguma paauglių) kaip nulipdavo nuo dviračio ir stumdavo kiek jėgų turi, tačiau atsisakydavo kai sakydavom, kad galim paeiti įkalnėse.
Vietinių transportas
Turistų transportas
Į tokį sugebėjome net dviese tilpti
Galiausiai kai privežė iki susirastos agentūros – ji jau buvo uždaryta, tačiau toje pačioje gatvėje pamatėme dar pora veikiančių ir vienoje iš jų nusipirkome praktiškai visas keliones Džordžakartoje. Mėtytis tarp agentūrų nėra tikslo, nes visų kainos identiškos.
Kadangi jau saulė turėjo tuoj leistis ir tą dieną ekskursijų nebuvo galima padaryti, tai išsirinkome naktinę ekskursiją tą patį vakarą, o sekančiai dienai tik po poros valandų pertraukos nuo pirmosios.
Kadangi buvo tik viena naktinė ekskursija tai ją ir pasirinkome, nors labai svarstėme ar reikėtų ją bandyti.. Tai ekskursija – kopimas į veikiantį, vieną aktyviausių pasaulyje, ugnikalnį Merapi.
Šis „džiaugsmas“ kainavo po 190.000 IDR (~57 Lt). Užsisakėme dar pora kelionių kitoms dienomis. Vietinės agentūros darbuotojos gan neblogai kalbėjo angliškai, taigi paprašėme, kad užrašytų kelis vietinius patiekalus Išėjus lauke vis dar laukė tas pats mūsų „taksistas“. Pradžioj lyg ir norėjom pasivaikščioti po apylinkes ir užeiti pavalgyti agentūroj pasiūlyto maisto, bet jis niekaip neatstojo, pasiūlė nuvešti į gerai vietinį maistą ruošiančią kavinę bei palaukti tiek kiek reikės, kad tik su juo grįštume atgal į viešbutį. Taip ir padarėme pakeliui į viešbutį stabtelėjome pavakarių – Gudek (vištiena su ryžiais ir kt.), o jis tuo tarpu laukė lauke kol baigsim valgyt. Taigi pavalgius ir nustebus, kad jų vietinis patiekalas yra vištiena su vaisių žele ir dar kažkokiu aštriu „marmeladu“ (tikėjomės labiau egzotikos 🙂 ) pajudėjome viešbučio link.
Patiekalas Gudek
Dar pas jį paprašėme, kad pakeliui kokių nors prieskonių parodytų , tačiau jis mūsų nesuprato, o pradėjo savo siūlyti ar norim pamatyt kažką ko mes nesupratom su jo nerišlia anglų kalba, bet sutikom ir užvežė pas batik (spalvinimo menas su vašku) menininkus. Pirmiausia užsukome pas vieną, kuris gaminana figūras šešėliniam teatrui. Pamatę kainas 300-500tūkst. IDR už nuspalvintą odą tikrai galvojome po pasakojimų apsisuksime ir eisime iš ten, bet po neilgų demonstracijų pastebėjome Bimos (vietinė deivė) dirbinį (iš kažkokio gyvūno odos), kurios pradinė kaina 400.000 IDR iškart pasakius 200.000 IDR sutiko parduoti, bet daugiau nebenuleido.Vėlesniuose keliones etapuose panašių dirbinių (galbūt ne tiek kokybiškų) teko matyti turgavietėse už ~60.000 IDR.
Išėjus iš šio menininko užrodė paveikslus su batik stiliumi. Čia jau žinojome, kad nepirksime (nors transportuotis įmanoma) todėl ir kainų neklausėme, bet išklausėme kaip viskas yra daroma ir bandysime lietuviškoms velykoms pritaikyti šį spalvinimo būdą vašku, nes nusipirkome darbui su vašku skirtą įrankį (bandysim kiaušinius marginti 😉 ). Po to mūsų vairuotojo griežtai paprašėme (tik taip su jais įmanoma) jokių daugiau menų ir pirkinių – tiesiai į viešbutį, tai taip ir padarė – daugiau niekur nestojo. Vairuotojas pasitaikė vienas iš geriausiai kalbančių šioje šalyje sutiktų žmonių, tai paklausinėjome ir šiaip papasakojo ką ir kur galima pamatyt ar nusipirkt. Grįžimą iki viešbučio jau susitarėm už 40.000 IDR, nes jis jau buvo privatus mūsų pusdieno vairuotojas.
Visas Džordžakartos transportas: arkliai, triračiai, motociklai ir automobiliai
Saulėtekis ant Merapi ugnikalnio
Grįžus iš miesto viešbutyje pasistiprinome ir susiruošėme, kaip po kelionės galime patvirtinti, didžiausiam šios kelionės įspūdžiui – kopimui į aktyvų ugnikalnį Merapi. Apie 10 val. vakaro vairuotojas Nindya atvyko laiku ir iš pirmo žvilgsnio jį atpažinome, nes atrodė kaip indėnas iš amerikiečių filmų, bet anglų kalbą buvo bene geriausiai įvaldęs iš visų sutiktų vietinių gyventojų. Pakeliui daug pasakojo apie cunamius, ugnikalnių išsiveržimus, prieš kelis metus buvusius turistų apiplėšimus šiame kelyje, indoneziečių gyvenimo būdą ir atsakė į daug mūsų klausimų, nes iki šiol niekas normaliai nesuprasdavo arba nemokėdavo paaiškinti.
Stovykla iš kurios turėjome pajudėti buvo 1500 metrų aukštyje, ugnikalnio aukštis 2968 metrų. Kylant į stovyklą sustojome prie vietinio kaimo šventės, kurioje vyko lyg ir tabako derliaus nuėmimo šventė, o visas kaimas buvo susirinkęs apie šokių salėje išsipuošusius šokėjus. Tiek vietiniai, tiek mūsų vairuotojas yra pilnai įsitikinę, kad po to kelių valandų šokių į vietinius įsikūnija velnias (ar kažkas pan.) ir tuomet tas šokėjas daro keistus dalykus (valgo stiklą ir pan.).
Merapi pakalnės kaimelio šventiniai šokiai
Nindya kažkiek papasakojo ir apie mūsų laukiančią kelionę džiuglėmis į Merapio ugnikalnį. Kopimai organizuojami šiaurinėje pusėje, nes truputį mažesnė tikimybė esant ugnikalnio išsiveržimui, kad vyks į šiaurinę pusę. Minėjo, kad pietinėje pusėje yra pakankamai tigrų ir kitų džiunglių gyvūnų, nuo kurių ne vieni savarankiški alpinistai nėra grįžę. Galėjo pasitaikyti ir šiaurinėje pusėje minėtų gyvūnų, tačiau minios atseit jie bijo.
Kopimas turėjo prasidėti 1 val. nakties, o viršuje turėjome būti apie 5 val. ryto – prieš pat saulėtekį. Palaukėme to vakaro pilnos turistų grupelės, kurioje buvo apie 10 narsuolių. Buvo duoti 4 vietiniai gidai (3 turistai vienam gidui) mokantys kelis angliškus žodžius, įsijungėme žibintuvėlius ir pajudėjome į viršų. Kol ėjome kokį kilometrą dar asfaltuotu pasviriu keliuku į atrodė, kad bus tikrai sunku, tačiau galvojome, kad taip po truputį einant iš užlipsim. Tuomet baigėsi asfaltas ir supratome, kad tiek daug kartų keiktis dar neteko….. ~3,5 val. kopimas akmenimis ir grioviais su kuprinėmis tikrai nesuteikė tiek džiaugsmo kaip gulėjimas paplūdimyje. Kuo aukščiau tuo labiau vėso oras ir vėjas didėjo, tačiau daug rengtis irgi buvo blogai, nes prakaitavimas nuo kopimo buvo dar didesnis.
Per gerą valandą atsiskyrėm į kelias grupes pagal greitį, mes, deja, judėjome lėčiausios grupės priekyje, nors pradėjome gan energingai su greičiausiais. Pakeliui vieną turistą praradom, nes čiurnos trauma atsinaujino – tai likom penkiese su vienu gidu. Pertraukėles kartais darėm net kas pora minučių, per kurias kas nors atsigerdavo, kas nors užkasdavo (būtinai reik užkandos ir gėrimų), gidai ir parūkydavo, pora kiniečių ir pamedituot spėdavo.
Belipdami matėme kaip prie kito kalno artėja audra su žaibavimais tai tas dar vis skatino lipti aukštyn, o kadangi buvo likęs tik vienas gidas, tai net ir nusileist jau nebūtų kaip. Griaustiniai taip ir nepraėjo pro kitus kalnus bei ugnikalnius – išsisklaidė. Gidas gal pusiaukelėje pasakė, kad mes tikrai neužlipsim su tokiais tempais. Bet vargais negalais prie viršaus prisivijome priekyje buvusius turistus, nes užkopti iki pačios pačios viršunės ir pamatyt lavą žiūrint į kraterį niekam neleido, nes ugnikalnis leido daug dujų ir dumų. Po to sužinojome, kad prieš kelias dienas buvo paskelbtas pavojus dėl ugnikalnio išsiveržimo, o grįžus, po trijų savaičių nuo kopimo, perskaitėme naujienas kopimą į šį ugnikalnio uždarymą ir suaktyvėjimą, bei avarinio lygio paskelbimą. Ir vos kelioms dienoms praėjus apie išsiveržimą ir žmonių bei gyvūlių žūti.
Nepaisant pastovios išsiveržimo grėsmės ugnikalnio papėdėje įsikūrę ne tik daug kaimų, bet net ir nemažas miestas (Solo). Vietiniai neturi baimės gyventi šioje vietoje (po kelių savaičių esant didžiausiai grėsmei dėl išsiveržimo – atsisakė evakuotis), nes mano, jog jei ir išsiverštų lava, tai tekėtų žymiai ankščiau susiformavusiais lavos grioviais. Kiek pasakojo vairuotojas tai per paskutinius kelis išsiveržimus praktiškai žudavo tik tie žmonės kur laukuose (gerokai nuo ugnikalnio) darbuodavose laukuose ir juos užmušdavo krentantys akmenys, bei kokie nors neatsargūs turistai. Iš viso jų narsumo susidarė įspūdis, kad indoneziečiai neturi baimės nei drebėjimams, nei cunamiams, nei ugnikalniams, o viską priima taip pat paprastai kaip pas mus kokia nors audra.
Saulės patekėjimas buvo „šis tas“, o vaizdai ir nuotraukos suteikė keliolika minučių džiaugsmo, kol nepradėjome lipimo žemyn…
Saulėtekis nuo ugnikalnio Merapi
Lipant žemyn jau buvo šviesu ir kiek drasiau dėl matomo kelio, tačiau atsirado kita problema – slidinėjantys akmenys iš po kojų. Todėl teko kiek atsargiau dėti žingnius. Pora minimalių griuvimų labai nepristabdė lipimo ir jau matėm šviesą tunelio gale – kaimo stovyklą iš kurios startavome. Viduryje lipimo pamatėme keletą vietinių gyventojų, kurie rytais užlipa ir prisirenka žolių prakuroms daugiau nei atrodo galėtų panešti, ir tokiu ankstyvu metu jau leidžiasi žemyn…
Šalia Merapi viršūnės. Aukščiau neleido dėl didelio dujų kiekio einančio iš kraterio.
Kito ugnikalnio fone su puslapio reklama 🙂
Ugnikalnio nuokalnė
Matosi pakalnėje esantis kaimas (~1,5km aukštyje)
Just nice one
O čia Merapio seismografas
~6:30 ryto jau žmonės leidžiasi su ryšuliais
Besileidžiant šalia ir skardžiai...
Tabako auginimas pakalnėje
Galiausiai pasiekėme asfaltuotą kelią prie kurio šį kartą jau laukė mūsų vairuotojas ir pavežė tą likusią kelio atkarpą. Kai paklausėme kodėl negalėjo pavežti iš vakaro kai į kalną reikėjo lipt tiesiog pasijuokė, kad turėjome apšilti kojas.. Gavome pusryčių ir alaus, tada supratome, kad visi vargai baigti.. 🙂
Patarimas. Tokiai ekskursijai reikalingas bent poros mėnesių fizinis pasiruošimas, ypač kojoms.
Važiuojant atgal mūsų vairuotojas kažką dar pasakojo, bet jau sunku buvo girdėti, nes po naktinio žygio labai norėjosi miego. Buvome pas jį prašę, kad užveštų kur nors kur galima būtų nusipirkti ryžių rinkėjų kepurę, taigi jis stabtelėjo prie turgaus kur ir nusipirkome tą kepurę už 30.000 IDR, tai pat parekomendavo paragauti vaisių salak, o jau važiuojant link viešbučio stabtelėjęs kelio pakraštyje iš ilgų žolių parodė kokias figūras (gėlę, papūgą) vaikystėje darydavo.
Vietinių pramoga – fotografija su baltaodžiais (prie žalių ežerų)..
Niekaip neprisiruošiu ką nors papasakoti, nes kaskartą suvokiu, kad ir labai norėdamas į labai trumpą pasakojimą nesutilpsiu. Bandom.
Išlipu iš lifto ir ir ir…..
Šitas reikaliukas susitvarkė greitai 
Kelionės norėjau “Low budget”, išlėkti reikia už nepilnos savaitės, iš Kauno atsivėrė iškart kelios papigiai kryptys:
