Pagrindiniai šilko kelio miestai – Samarkandas ir Buchara Uzbekistane, šilko kelias iš Kinijos į Europą dažnai keliautojus veda per Turkmenistaną, Iraną… Tačiau ar neverta paieškoti netradicinio kelionės varianto? Samarkande išsiskirdavo du keliai – vienas į Europą, o kitas per Afganistaną į Indiją… Šiais laikas šilko kelias yra atgijęs, tik pirkliai keliauja ne karavanais, o KAMAZ sunkvežimiais…
Lapkričio 7 d., trečiadienis. Iš Varšuvos su persėdimu Prahoje skrendame apie 4000 km į Taškentą. Tolimasis lėktuvas apytuštis, keleiviai beveik vien uzbekai. Tad vakare atvykę į oro uostą greitai ir lengvai pereiname patikrinimus. Į viešbutį vykstame su taksi, taksistas mielai iškeičia beveik pusę milijono sumų (200 USD) daug geresniu kursu negu banke. Didžiausia piniginė kupiūra – 1000 sumų, o dienos išlaidoms reikia apie 100 tūkst., tad piniginę turėti šioje šalyje nėra prasmės – į ją tiesiog netelpa pinigai.
Lapkričio 8 d, ketvirtadienis. Papusryčiavę vištienos dešrelių išsiruošiame pasivaikščioti po Taškentą. Miestas yra naujas, labai primena Minską – plačios apytuštės gatvės, didingos aikštės, kruopščiai pjaunama žolė, švaru, tvarkinga. Ir prezidentas valdo šalį bene ilgiau nei Baltarusijos – Islamas Karimovas dar tarybiniais laikais buvo komunistų partijos sekretorius. Vis laimi rinkimus apie 90% balsų persvara.
Turistiniu požiūriu miestas įdomus muziejumi, kuriame saugoma 7 amžiaus seniausia pasaulyje korano kopija, atvežta įžymiojo karvedžio Timūro.
Užsukame į Čorsu turgų, kurio “dūmų zonoje” skaniai su pirštais pavalgome avienos šašlykų su svogūnais ir uzbekiška duona „non“ arba “lepioška”.
Aplankome agentūrą, padėjusią gauti vizas. Agentūros direktorė lieka kiek priblokšta mūsų kelionės planu bei pietavimu turguose, “turistų mes ten nevedame…”
Vakare nuvykstame į centrinę geležinkelio stotį. Stotis yra iš tolo aptverta ir norint patekti į vidų tenka tris kartus pateikti bilietus ir pasus, kruopščiai tikrinami asmeniniai daiktai. Kontroleriai labai ilgai žiūri į Vilniaus geležinkelio stotyje pirktus bilietus, tačiau jokių problemų nekyla. Pagaliau 18 vagonų sąstatas išvyksta į beveik 18 valandų trunkančią kelionę į vakarų Uzbekistane esantį miestą Urgenčą.
Lapkričio 9 d., penktadienis. Vis dar lėtai bildame traukiniu, kertame Kyzylkumo dykumą. Tačiau pervažiavus per plačią Amūdarjos upę peizažas pasikeičia, įvažiuojame į oazę ir stebime milžiniškas medvilnės plantacijas bei nuiminėjančius derlių spalvingai apsirengusius uzbekus.
Urgenčo miestas turistiniu požiūriu nėra įdomus. Įsėdame į seną, aplūžusį priemiestinį Škoda troleibusą ir išvykstame 30 km į didingą miestą Chiva, Chivos chanato sostinę. Troleibusas važiuoja lėtai, nukarę laidai keliose vietose neišvengiamai numeta “ūsus”, o vairuotojas net nesustabdydamas troleibuso vikriai iššoka ir vėl juos prikabina. 30 km kelionės bilietas kainuoja vos 1 Lt.
Per 1,5 val. pasiekiame šilko kelio miesto Chivos senamiestį, aptvertą didinga dykumos molio ir šiaudų mišinio siena. Už sienos į akis krenta storas, žemas, žalsvai glazūruotas minaretas Kalta Minor. 19 a. viduryje Mohamedas Amin Chanas nurodė pastatyti tokio dydžio minaretą, iš kurio galėtų matyti Bucharos miestą, tačiau chanas greitai mirė ir minaretas taip ir liko nebaigtas. Mieste daugybė 12-19 a. įvairiu laikotarpiu statytų, perstatytų pastatų, chanų statytų medresių (islamo mokyklų), mečečių, rūmų bei minaretų. Daugelio pastatų Vidurinės Azijos stilių rodo fasado aukšta į viršų smailėjanti arka, išpuošta melsvomis ir žalsvomis glazūruotomis ornamentuotomis plytelėmis. Vienas gražiausių pastatų – Allakuli Chano statyti rūmai Tosh-Hovli rūmai, kurių architektą chanas nužudė, nes jis nespėjo rūmų užbaigti per dvejus metus.
Lapkričio 10 d., šeštadienis. Pernakvoję šalia senamiesčio esančiame viešbutyje, dar pasivaikštome po senamiestį. Suvenyrais prekiaujančios “babuškos” primygtinai siūlo pirkti įvairias megztas ir siūtas “tiubeteikas”, kurias čia pat ir mezga.
Atgal į Urgenčą vykti troleibusu nebeturime laiko, tad važiuojame maršrutiniu taksi, tiesiog paprastu Chevrolet automobiliu, į kurį susėda 4-5 keleiviai. Šį kartą už 30 km kelionę tenka pakloti gerokai didesnę sumą – apie 3,5 Lt, o kelionė trunka vos pusvalandį.
Vairuotojas išleidžia prie turgaus, kur “dūmų zonoje” (dūmai rūksta nuo kepamų šašlykų) suvalgome ypač skanių ir be abejo labai riebių šašlykų ir “pirožki s miasom”, kurie yra čia pat kepami apvalioje iš molio drėbtoje krosnyje.
Pavakare 22 vagonų sąstatu išvykstame į 13 valandų kelionę į Samarkandą, atgal Taškento kryptimi.
Lapkričio 11 d., sekmadienis. 6 val. ryto atvykstame traukiniu į pagrindinį šilko kelio miestą – Samarkandą. Čia išsiskirdavo du keliai – į vakarus iš Kinijos į Europą ir į pietus iš Kinijos per Afganistaną į Indiją.
Neapšviestomis duobėtomis gatvėmis einame į viešbutį. Šiaip taip prisibeldžiame ir paliekame daiktus. Turistų beveik nėra tad viešbučiai tušti – sezonas pasibaigęs, nors dieną dar vis maloniai lepina saulė ir apie 20 laipsnių šiluma. Pasidėję daiktus važiuojame į vienintelę tokiu metu dirbančią instituciją – turgų. Užvalgome “pirožki s miasom”, atsigeriame arbatos ir pradeda lįsti pirmieji saulės spinduliai. Čia pat prie turgaus didingai stūkso Bibi Khanym, Timūro kinės žmonos, mečetė su Timūro stiliaus aukštyn smailėjančia arka ir žalsvai melsvomis mozaikomis išpuoštu kupolu. 14 amžiuje tai buvo pati didžiausia mečetė – kupolas 41 m aukščio.
Pėsčiųjų alėja prieiname musulmoniškosios architektūros šedevrą – Registaną (išvertus iš tadžikų kalbos – smėlėtoji vieta). Viena šalia kitos stovi milžiniškos medresės, aukštyn siaurėjančios arkos fasadais ir išpuoštos melsvomis mozaikomis. Vienoje jų net pavaizduoti liūtai, nors islamo statiniuose gyvūnus vaizduoti draudžiama. Kiekvienoje jų yra uždaras kiemelis ir dviem aukštais įrengti kambariai, kuriuose gyvendavo studentai ir buvo klasės.
Paėję toliau praeiname “šokantį” fontaną ir prieiname Gur-E-Amir mauzoliejų, kur palaidotas pats Timūras bei jo sūnūs ir mokytojai. Timūro kapą žymi tamsiai žalias akmuo, apipintas legendomis. 18 amžiuje karvedys Nadir Šachas išsivežė šį akmenį į Iraną ir jis netyčia lūžo pusiau. Tuomet sunkiai susirgo jo sūnus. Karvedys skubiai pargabeno akmenį atgal į Samarkandą ir jo sūnus kaip mat pasveiko. 1941 m. birželio 21 d. rusų antropologas Michailas Gerasimovas atidarė Timūro karstą norėdamas ištirti palaikus. Sakoma, kad karste rado užrašą: kas atidarys mano karstą, tą užpuls daug baisesnis priešas, negu mane. Kitą dieną, birželio 22, Hitleris užpuolė Tarybų Sąjungą.
Grįžtame ir dar prisėdame ant suolelio pasigrožėti nuostabiais Registano statiniais. Grįžtame į turgų ir valgykloje suvalgome porciją nuostabaus plovo. Einame toliau ir prieiname Šah-I-Zinda – mauzoliejų alėją. Įėję pamatome siaurą gatvelę, palei kurią iš abiejų pusių vienas šalia kito stovi prabangūs mauzoliejai. Viename iš jų, bene gražiausiame, palaidota Timūro sesuo. Mauzoliejai nuostabiai išpuošti melsvai žalsvomis mozaikomis ir glazūruotomis plytelėmis.
Išėję iš miesto ir paėję porą kilometrų ant upės kranto prieiname Senojo Testamento pranašo Danieliaus kapą, šventą vietą musulmonams, krikščionims ir judaistams. Penkiais kupolais dengtame mauzoliejuje išvystame 18 m ilgio sarkofagą. Sakoma, kad pranašo Danieliaus kūnas nuolat auga, po 1 cm per metus. Ir šiuo metu jau 18 metrų.
Lapkričio 12 d., pirmadienis. Ryte papusryčiavę viešbutyje sėdame į taksi “piatačiok” ir vykstame į Bucharą su persėdimu Navoi mieste, važiuojame 4,5 val.
Atvykstame į Lyabi-Hauz, pagrindinę Bucharos aikštę aplink apstatytą medresėmis. Greta pamatome įdomias dengtąsias turgavietes po kupolais, kurie sulaiko vėsų orą vasarą. Dabartiniais laikais turgavietėse pardavinėjami suvenyrai, šilko skaros, kepuraitės. Paėję pėsčiųjų alėja prieiname seniausią Vidurinėje Azijoje – Ulugbeko medresę, ji nerestauruota, tad galima pasigrožėti autentiškomis išlikusiomis žalsvai melsvų plytelių mozaikomis. Netoliese prieiname milžinišką Kalono minaretą, čia stovintį jau daugiau kaip 880 metų. Jo nesunaikino Čingischanas, net Raudonoji armija 1920 m. užpuolusi miestą jo nesusprogdino. Minaretas išpuoštas 14 ornamentuotų juostų, visos jos skirtingos.
Greta milžiniška siena apjuosta tvirtovė, citadelė arba arkas. Deja, vidun patekti negalime, nes vyksta restauracijos darbai. Vakare po darbo valandų moterėlė prisistačiusi darbuotoja siūlosi įvesti vidun už atitinkamą mokestį, tačiau jau turime skubėti į traukinį. Pakeliui užsukame į čaichaną ir bendraudami su draugiškais uzbekais pavalgome riebių avienos šašlykų.
Vakare nuvykstame į stotį ir traukiniu išvykstame atgal į Samarkandą. Šį kartą važiuojame plackartu, tad turime progos bendrauti su draugiškais uzbekais. Esame nuolat vaišinami arbata ir 6-7 aplink susėdę uzbekai klausosi mūsų pasakojimų apie Lietuvą ir Europą.
Naktį išlipame Samarkande ir persėdame į traukinį, vykstantį į Termez miestą prie Afganistano sienos.Lapkričio 13 d., antradienis.Pro labai lėtai važiuojančio traukinio langą matome Pamyro kalnų prieigas, vėliau gamtovaizdis pasikeičia į stepę. Per pietus atvykstame į Termezą. Uzbekistano viza baigiasi, tad šiandien būtinai turime išvykti iš šalies. Turgelyje “jubileinyj bazar” pavalgome ir su taksi vykstame 20 km į pasienį.
Atsisveikinę su draugišku uzbeku vairuotoju, toliau keliaujame šilko keliu, vedančiu į Indiją. Prie muitinės jokios eilės nėra. Uzbekų muitininkas maždaug valandą kruopščiai patikrina visą mūsų bagažą, kišenes, suskaičiuoja pinigus. Pagaliau esame išleidžiami iš šalies. Atsisveikiname su ginkluotais Uzbekų kareiviais ir einame maždaug puskilometrio ilgio Draugystės tiltu per Amūdarjos upę. Kitoje upės pusėje – Afganistanas.
Perėjus tiltą pasitinka draugiški Afganistano kareiviai. Čia jokių tikrinimų nėra – pasienietis besišypsodamas užsirašo į sąsiuvinį mūsų paso duomenis ir išlydi. Rusiškai susikalbėti čia jau nebegalime – tik dari (persų) kalba arba kai kas kalba angliškai. Sutinkame taksi vairuotoją, kuris mus veža 50 km į artimiausią miestą Mazar-I-Šarifą. Aplink matome šiukšlynus, subomborduotus griuvėsius, senus į metalo laužą panašius automobilius.Lapkričio 14 d., trečiadienis.Netoliese esantis miestelis Balchas žavus savo istorija, legendos sako, kad Nojus čia išlipo iš savo valties, svarbų šilko kelio miestą buvo užkariavęs Aleksandras Makedonietis, čia gimė Zaratustra. Šiuo metu iš šio istorinio miesto beveik nieko neliko, viskas per karus sunaikinta. Dėl laiko stokos ir dėl to, kad žmonės įspėja, kad ten yra talibų, nusprendžiame į miestą nevykti. Susipažįstame su draugišku vaikinu, dirbančiu tarptautinėje statybų įmonėje, kuris pavedžioja po Mazar-i-Šarifą, užsukame į kruopščiai kareivių saugomą banką. Miesto centre apžiūrime nuostabų statinį – melsvomis mozaikomis išpuoštą Hazrat Ali musulmonų šventovę statytą 15 amžiuje, čia palaidotas Muchamedo giminaitis Ali. Šventovės aikštė pilna baltų balandžių, sakoma, kad čia tokia šventa vieta, kad jei atskrenda pilkas balandis, per 40 dienų jis tampa baltu.
Užsukame į čaichaną, kur pavalgome ne tokių riebių afganistanietiškų šašlykų. Sėdame į taksi ir vykstame į oro uostą. Į akis krenta ypatingas dėmesys saugumui. Taksi vairuotojas išleidžia maždaug 500 m iki oro uosto pastato, arčiau privažiuoti neleidžiama. Sustoja pro šalį važiuodamas oro uosto saugumo tarnybos viršininkas, ir pasiūlo sėsti į jo automobilį, nes eiti čia nesaugu. Privažiuojame seną, apleistą oro uosto pastatą, kur kruopščiai patikrinami mūsų daiktai. Pagaliau įsėdame į lėktuvą ir skrendame į Kabulą, jkuris taip pat buvo šilko kelio miestas.
Atskridę pasijuntame nejaukiai, lyg karo zonoje. Šen bei ten skraido kariniai sraigtasparniai, daugybė Jungtinių Tautų ženklais nužymėtų šarvuotų automobilių. Įsėdame į taksi, kuris giriasi esąs “saugus”, tačiau už vos 5 km atstumą paima 20 dol. Vykstame į pasirinktą viešbutį, kuris pasirodo remontuojamas, o savininkas “saugų” kambarį tarp statybų aikštelių gali pasiūlyti už kuklius 100 dol. Važiuojame į kitą “saugų” viešbutį, kur šiaip taip išsiderame kuklų kambarį už 100 dol., bet ne statybų aikštelėje.Lapkričio 15 d., ketvirtadienis.Dėl bendrakeleivio ligos ir dėl žmonių įspėjimų nusprendžiame nevykti į Bamijaną, kalnų slėnį, buvusį budizmo centrą, kadangi kelyje yra banditų, pasitaiko užpuolimų ir apiplėšimų. Vietoj to nusiperkame bilietus ir skrendame į vakarų Afganistano miestą Heratą, netoli Irano sienos. Lėktuve susipažįstame su draugišku afganu ir pakviesti nusprendžiame apsistoti jo name. Vakare atvykstame duobėta smėlio gatvele į nuostabų, tarsi “kolonijinį”, kolonomis išpuoštą namą. Kambariai iškloti dideliais kilimais, miegame ant ant kilimo patiesto čiužinio – taip įprasta Afganistane.Lapkričio 16 d., penktadienis.Pusryčiams su arbata gauname labai skanios duonos “nan”, kurią pasidažome į grietinę arba užsitepame sūrio. Naimas mielai sutinka aprodyti miestą. Heratas yra geriausiai išlikęs Afganistano šilko kelio miestas, kadaise trumpai buvęs Timūridų imperijos sostinė. Miestas įsikūręs stepėse, toli nuo Afganistane dominuojančių kalnų. Saugumo situacija čia gera, nors policijos mieste daug, dažnai stabdomi ir tikrinami automobiliai. Miesto istoriniai monumentai yra prastoje būklėje, subomborduoti britų ir rusų.
Netoli namų apžiūrime Musalos kompleksą – iš 20 išlikusius penkis pavojingai pakrypusius minaretus, šalia esantį melsvomis plytelėmis išpuoštą mauzoliejų. Gana gerai išlikęs ir paremontuotas Herato senamiestis, kur galima pasivaikščioti siaurų gatvelių labirintais, užsukti į buvusių turgaviečių kiemus. Šalia senamiesčio – Arkas, ką tik restauruota tvirtovė, į kurią patekti niekaip negalime, nes filmuojamas talentų šou… Pravažiavę pro karo su talibais laikų tankų kapinyną, atvykstame Gazar Gah mauzoliejų, Sufi šventyklą, geriausiai išlikusį Timūridų kompleksą Afganistane. Nerestauruotame mauzoliejuje galime pasigrožėti autentiškomis melsvų ir žalsvų plytelių mozaikomis. Šalia pamatome originalaus afganų sporto “buzkaži” žaidynes: arklių raiteliai bando sugauti ožį…
Grįžę į centrą aplankome nuostabią vėlgi mozakomis išpuoštą Penktadienio mečetę ir pagaliau pasibaigus filmavimui patenkame į Arką.
Vakarą praleidžiame brangiausiame miesto restorane, už 12 Lt nusipirkę po milžinišką porciją “palao” – afganiško plovo, ryžiai patiekiami su mėsa, tačiau be daržovių, šviežios daržovės patiekiamos atskiroje lėkštelėje. Į patiekalą užsipilame labai rūgštaus jogurto ir viską valgome užsikąsdami atsiplėšę po gabalą duonos paplotėlio “nan”. Virtuvėje čia jau susiduria Vidurinės Azijos ir Indijos tradicijos – maistas gardinamas įvairiaspalviais aštriais indiškais prieskoniais.Lapkričio 17 d., šeštadienis.Atsisveikinę su afganu Naimu vykstame į Herato oro uostą. Pro spygliuotas tvoras įėję į statybininkų vagonėlį užsiregistruojame ir skrendame ukrainietišku ypač susidėvėjusiu lėktuvu su ukrainiečių įgula.
Atvykę į Kabulą jau atsisakome “saugiųjų” taksistų paslaugų ir viešbučių ir už penkis kartus mažesnę kainą atvykstame į “nesaugų”, bet daug geresnį viešbutį miesto centre už dvigubai mažesnę kainą.
Pasivaikščiojame po garsiąją “chicken street”, buvusią pagrindinę turistinę suvenyrų gatvę, kur prekeiviai vis dar atkakliai prekiauja suvenyrais, šilko skaromis, tačiau šie guli gerokai apdulkėję… Gatvėse galima paragauti šviežiai spaustų granatų sulčių, įvairių pyragėlių bei tirštos “krakmolinės” sriubos su virtu kiaušiniu bei daržovėmis.
Lapkričio 18 d., sekmadienis. Palaipsniui priprantame prie Kabulo chaoso, daugybės ginkluotų kareivių bei policininkų ir pastatytų bunkerių, saugančių bankus ir kitokias svarbias įstaigas. Nuvažiuojame į Kabulo nacionalinį muziejų. Susprogdintas 2003 m. karo metu, tačiau dabar atstatytas, vienas iš didžiųjų pasaulio muziejų, kuriame eksponuojami įvairūs šalies teritorijoje rasti archeologiniai radiniai – nuo 2-3 tūkstančių metų prieš Kristų žalvarinių antgalių iki 2-3 amžiaus po Kristaus milžiniškų Budos statulų bei islamo laikotarpio dirbinių. Visuomeniniu autobusu pavažiuojame iki Babūro sodų – šis šeichas, kuris taip pat ten palaidotas, įkūrė nuostabų sodą 16 amžiuje. Per karą sunaikintas, sodas kruopščiai atkuriamas, sodinami egzotiniai augalai, tai viena iš gražiausių ir ramiausių Kabulo vietų. Marmurinį mauzoliejų pastatė Tadž Mahalo Agroje, Indijoje statytojas. Iš ten mikriuku pavažiuojame į milžinišką Kabulo turgų, apie 2 km pločio, kuriame galima nusipirkti tikriausiai bet ką. Ypač žavi kilimų skyrius bei paukščių gatvė, kurioje parduodama nuo mažų spalvingų papūgėlių iki medžioklinių sakalų meniškai sumeistrautuose narveliuose.
Lieka neaplankytas nuostabus Bamiano slėnis, kol kas nuvykti žemės transportu ten yra nesaugu. Naujoji avialinija East Horizon Airlines jau kitą savaitę žada pradėti skrydžius į Bamianą, tad teks grįžti dar kartą ir į maršrutą įtraukti ir šį tašką.
Tuo kelionę šilko keliais baigiame ir vakare Afganistano avialinija Safi Airways skrendame į Jungtinių Arabų Emyratų sostinę Abu Dabį keletą dienų pailsėti po sudėtingos kelionės.
Keliautojas Aušrys (http://www.geros-keliones.lt/)