Žaislų muziejus Sintroje

Sintros žaislų muziejuje puiki žaislų kolekcija, nuo lėktuvų, mašinų ir traukinių įskaitant ir mums jau pažystamus XXa. žaislus, iki lėlių ir jų namų, prisukamų automobilių bei kareivėlių. Ko tik nėra šiame žaislų muziejuje ir viskas ne po kelis vienetus, o dešimtimis, šimtais..

zaislu_muziejus (30)
Dydžiai taip pat stebina, tai vos įmatomi kreivėliai, tai – dideli žaisliniai namai, automobiliai, traukiniai..

Čia pat galite įsigyti įdomesnių žaislų savo vaikams.

Oficialus puslapis

Quinta da Regaleira

Quinta da Regaleira – dar viena pasakiška pilis su dideliu parku Sintroje (įdomesnė ir už Palacio da Pena), kurioje graži ne tik pagrindinė pilis. Pačioje pilyje atidaryti vos keli kambariai ir daugiau istorijos, brėžinių nei senoviškai įrengtų kambarių.

quinta_da_regaleira (4)

Bet pati Quinta da Regaleira aplinka ir parkas tiesiog nuostabūs, nes jame galima rasti ne tik bažnyčią, krioklį, įvairiausius lieptelius, tiltelius, oranžeriją, apsaugos bokštelių, šaltinio vandens, bet ir požeminių sujungtų tunelių apraizgiusių visą parką tarsi koks voratinklis, požeminių bokštų, takelių vandenyje ir kt.

Daugiau pasakys matyt tik nuotraukos, nei žemėlapio studijavimas, bet prisegame ir jį ateičiai jei kažkas domėsis ir norės apsilankyti.

Oficialus puslapis (įėjimo mokestis buvo 6€ asmeniui, be audio ar kitokių gidų), wikipedia

Kalėdos Portugalijoje

Sveikiname sulaukus ir išgyvenus daugkartinio persivalgymo šventes 🙂 Taip pat linkime linksmai sutikti Naujuosius metus 🙂 Šį kartą aprašysime kaip sekėsi ruoštis didžiosioms šventėms bei jas sutikti.

Pastarasias pora savaičių oro temperatūra šoktelėjo šiek tiek aukštyn ir praktiškai visomis dienomis būdavo +16 – +18°C (lietaus beveik nebuvo), kai tuo pat metu Lietuvoje pradėjo šalti ir vis matėme temperatūros nukritimus iki -15 – -20°C bei didžiules pusnis.

Papuošimas šventėms

Eglutes ir namus portugalai taip pat puošia, bet prekybininkai kiek mažiau kiša įvairius papuošimus – nėra perkrauti visi praėjimai ir netgi poroje didelių parduotuvių neradome eglutei reikalingų atributų papuošti – teko apsilankyti kiniečių krautuvėlėse. Įdomus papuošimo atributas – Kalėdų senelio lėlės pakabinimas iš lauko pusės ir atrodo lyg senelis liptų siena link lango.

Dideliuose prekybos centruose visur sėdi Kalėdų seneliai su kokia nors pagalbininkę bei fotografu ir kviečia vaikus pabendrauti su seneliu, o atsisveikinant vaikams įteikia dovaną – dažniausiai pasakų knygutę. Šiemet tikėjomės, kad bus atrakcija mūsų mažajai eiti pas Kalėdų senelį, bet įsitikinom, kad dar per baisiai atrodo tie beveik beveidžiai seniai su ilgomis barzdomis 🙂 nors ir ne jai vienai, o ir keletui panašaus amžiaus portugalų vaikučų taip pasirodė.

Kas labai patiko perkant dovanas Portugalijoje, tai, kad tiek didžiuosiuose prekybos centruose, tiek ir smulkiose parduotuvėlėse dovanos yra pakuojamos visiškai nemokamai. Pardavėjos netgi kainas nukerpa prieš supakuodamos, kad gaunantieji nesužinotų 🙂

Šiemet nors ir sutikome šventes trise, tačiau 12 patiekalų bandėme pasiruošti 🙂 Ne visko pasiruošimui galima rasti, todėl likome be kūčiukų iki kitų metų.. Dalį produktų (pvz.: silkės) galima rasti ukrainiečių parduotuvėje (Sintroje), kur taip pat yra ir lietuviškų prekių – šokoladų, įvairių koncervų ar alaus. Dalį paruoštų kalėdinių patiekalų galima nusipirkti prekybos centruose ar specializuotose krautuvėlėse, pavyzdžiui populiariosios menkės buvo bent keletas skirtingų patiekalų.

Kūčių dienos pirmojoje pusėje nemaža dalis portugalų lekia į parduotuves susipirkti visą maistą šventėms, tuomet mažosios saldumynų parduotuvėlės klesti, nes dienos prekyba pagausėja keleriopai. Mūsų pamėgtoje parduotuvėlėje į pagalbą buvo pasikviesta bent keletas dar nematytų pardavėjų, kad spėtų visus aptarnauti. Čia labai visų mėgstamas portugalų tradicinis vaisinis pyragas (bolo rei) mums didelio įspūdžio nepadarė, netgi sakytume neskanu… (aišku kiekvienam savo) nors kiti portugalų saldumynai tikrai išskirtinio skonio.

Netradicinė Lisabonos eglutė

Vieną nevisai saulėtą dieną sugalvojome aplankyti Lisaboną ir pasižiūrėti kaip daugiamilijoninis miestas laukia Kalėdų. Aišku į Lisabonos centrą su automobiliu važiuoti būtų šiek tiek nepatogu, nes ir miestas nepažįstamas, ir stovėjimas brangus, taigi vykstame su traukiniu. Ši transporto priemonė mūsų mažajai labiau patinka, nes gali laisvai judėti ir nemažai žmonių maloniai ją kalbina 🙂

Mes jau centre. Pirmą gražų įspūdį paliko pats stoties pastatas, o vėliau ir Pedro IV aikštė, kurios visas papuošimo grožis išryškėjo tik sutemus. Toliau pasukome link vienos iš didingiausių Lisabonos aikščių – Komercijos aikštės (Praça do Comércio), kurioje tikėjomės rasti miesto Kalėdinę eglutę. Taip, ją radome, aišku ne iškart supratome, kad tai ji, nes tikėjomės ne tokios. Toliau nuo jos atsitraukus buvo galima suprasti ir pasigrožėti keistoka eglute. Tai paprasčiausiai eglutės forma ištempti tentai, kur viename šone transliuoja vaizdą iš aikštės. Čia buvo didžiausia pramoga prie jos susirinkusiems, kad gali pamojuoti į kamerą ir save pamatyti ant vieno eglutės šono.

Pagrindinė gatvė (Rua Augusta) vedanti eglutės link buvo gražiai papuošta, ten virė pagrindinis miesto gyvenimas. Prie pat įėjimo į šią gatvė galima buvo išgirsti kalėdinį chorą giedanti girdėtas dainas, tačiau dar nelabai suprantama kalba, bet vistiek smagu – jaučiasi kalėdinė dvasia 🙂 Einant toliau buvo galima rasti ne vieną kaštonų kepėją su savo aparatais uždūminančių pusę gatvės. Tai vienas iš mėgstamų portugalų skanėstų, kuriuos aišku galima pasikepti ir namuose 😉 tikrai skanu, teko ir mums pasivaišinti svečiuojantis pas buvusius šeimininkus.

Toliau einant gatve sutikome gyvas statulas, kurios sujuda jei įmeti pinigėlį. Čia pat pasirodymą surengė žmogus vaikštantis per stiklą ir žaidžiantis su ugnimi. Aišku kiekvienas iš animatorių už savo pasirodymą tikisi surinkti pinigų, bet toks jų darbas 🙂 Dar teko sutikti ir jaunimėlio – gatvės šokio grupę, kur keletas panelių šoko gatvės šokį po Rua Augusta arka, visai kaip filmuose, buvo smagu gyvai pasižiūrėti 🙂

Tokiu laiku žmonių pasirodė labai nedaug, gal todėl, jog sekmadienis. Paėjėjus kelis šimtus metrų į šoną nuo pagrindinės aikštės jau gatvėse buvo galima sutikt vos vieną kitą žmogų ir netgi atrodė visiškai nesaugu vaikščioti tamsiais skersgatviais. Tą patį patvirtino ir vienos suvenyrų krautuvėlės, kurioje buvome užsukę šiek tiek apsipirkti, pardavėjas. Jis paraginio kuo arčiau savęs laikyti pinigines ir kitus svarbius daiktus, nes vagystės Lisabonoje įvairiais metų laikais ir bet kuriuo paros metu yra gan dažnos, o mes dar ir atrodome kaip turistai.

Pasukome link pagrindinės gatvės. Ir nors buvo dar tik 18-19 val. tačiau daugelis parduotuvių, kavinių jau buvo užsidarę, žmonės išsiskirstę, gatvės „animatoriai“ taip pat dingę, tačiau vieno dalyko padaugėjo. Nuo tada kai sugrįžome į pagrindinę gatvę ir praėjome joje kokį kilometrą sulaukėme bent 4 ar 5 gan atvirus pasiūlymus nusipirkti įvairiausių narkotikų. Norintiemsiems čia nebūtų problemų surast pardavėjų, o policijos praktiškai nei kvapo aplink nebuvo matyti visą pusdienį.

Jau judame link stoties, tačiau sunku praeiti pro Pedro IV aikštę, kur sutemus pasirodė visas jos gražumas ir čia yra atrakcionai vaikams, kuriuose už vienodą 2 eurų (6,9 Lt) mokestį gali suptis vienoje iš 5 supynių. Čia taip pat gausu šviečiančių suvenyrų pardavinėtojų, kurie gan įkyriai vis siūlo įsigyti jų šviečiančių žaisliukų, aišku vaikams pamuojavus po nosimi tokiu žaisliuku jie jų užsinori, o čia ir prasideda išsisukinėjimo ir atsikratymo įkyriais pardavėjais menas.

Galiausiai spėjame į 22:08 traukinį, kuris pajuda namų kryptimi ir mes jau grįžtame namo pavargę, bet kupini kalėdiško nusiteikimo 🙂

Buvu­sius ir esa­mus apra­šy­mus galite rasti bendraukime.lrytas.lt, Face­book pus­la­pyje „Trise po pasaulį“.

 

Palácio da Pena bei vairavimo ypatumai Portugalijoje

Šią savaitę su aprašymu šiek tiek vėluojame, nes vyko būsto paieška ir persikraustymas. Apie tai kitame aprašyme. O šią savaitę, kai už lango standartiškai (paskutines pora savaičių) apie 13 laipsnių šilumos (Lietuvoje -5°C, pripustyta ir daug kur nevaloma), apie vieną gražiausių Sintros pilių, bei eismo ir transporto ypatumus.

Tiems kas skaito mūsų straipsnį pirmą kartą, norime pasikartoti, kokie yra viso šio neremiamo ir neužsakyto rašymo tikslai. Visų pirma rašome, tam, kad prabėgus ilgesniam laikui patys atsimintume detales, skirtumus. Galbūt tai kažkada nulems ar norėsime grįžti čia atostogų (apie Portugaliją nėra tiek prirašyta ir prikalbėta kaip apie kokią Ispaniją). O kadangi tikslinamės detales, tai nusprendėme aprašymais pasidalinti – gal kam nors jau dabar padėsime apsispręsti vykti ar nevykti į Portugaliją. Kainų bei požiūrio palyginimai taip pat dedami tam, kad žinoti ko tikėtis, ką aplankyti, kiek pasitaupyti, kaip nuvykti. Tiems kurie tikisi vien tik kelionių aprašymų siūlome nevargti – google turi gražesnių nuotraukų, o wikipedia detalesnių sistemingų vietovių aprašymų, tiesa angliškai.

Nacionaliniai Pena rūmai

Arba vietine kalba Palácio da Pena  – vienas iš 7 Portugalijos stebuklų. Tai rūmai, kur Portugalijos karaliai ir karalienės dažnai gyveno ir lankėsi, šiais laikais taip pat rengiami oficialūs valdžios priėmimai.

Šiuos rūmus aplankymui pasirinkome pirmus paklausę patarimo bei sulaukę saulėtos ir nelietingos dienos. Ir ne savaitgalio. Deja, anksti su vaiku išsiruošti iš namų retai pavyksta – šis atvejis neišimtis ir pajudėjome tik apie pietus. Mažylė nusnaudė pietų miegelio pakeliui link pilies vingiuotais, siaurais ir vienpusės krypties keliais.

Įėjimo mokestis (11 eurų arba 38 litai suaugusiam asmeniui) renkamas kalno viduryje dar keli šimtai metrų aukštyn link pilies. Galbūt todėl, kad už papildomus 2 eurus (6,9 litai) siūloma turistiniu autobusiuku nuvežti prie pilies (einant sakė bus 15 minučių, važiuojant 2 minutės). Pagalvojome, kad dar truputį per jauni – taigi visi palengva užlipome per maždaug 10 minučių bei šiek tiek aplenkėme kas 15 minučių važiuojantį autobusiuką.

Palácio da Pena rūmai primena Walt Disney filmus vaikams ir spalvotas pilis su gražiausiomis princesėmis. Šiuo metu vieną iš jų reikia pastoviai raginti neatsilikinėti ir neiti paskui visus tuos kalbinančius dėdes ir tetas 🙂

Pilyje galima įlipti praktiškai į kiekvieną bokštelį ir iš kiekvieno atsiveria vis kitoks vaizdas į Sintros apylinkes, o vakarinėje pusėje visi čia gyvenę karaliai turėjo gerą vaizdelį į Atlanto vandenyną.

Kadangi audio gido neėmėme (vaikams naujas pamatytas daiktas dažnai tampa labai reikalingas), tai plačiau skaitėme tik prie kambarių (kurie pasirodė tikrai maži kaip karališkoms valdoms) pavadinimų (žalias, poilsio, darbo, arabiško stiliaus ir daug įvairių kitų) esančiose lentelėse, o vaizdus siūlome žiūrėti nuotraukose.

Automobilių posūkio taupymas ir kultūra

Kaip jau minėjome, po to kai išsilaipinome Vokietijoje, tai vis dar iki šiol nebematome duobių (kai kur kartais būna kelio nelygumų, bet ne duobių), kur reikėtų saugoti ratus ar amortizatorius.

Taigi nors ir sakosi skurdžiai gyvenanti šalis, tačiau turi gerus kelius tiek greitkeliuose, tiek ir miesteliuose ar kaimuose. O kaimuose (ar tarp jų) netgi stovi „išmanieji“ šviesoforai, kurie matuodami greitį įjungs raudoną šviesą jei nors kiek viršysite greitį.

Artimosios automobilio šviesos, matyt neskaitomos reikalingomis Portugalijoje, nes dienos metu praktiškai niekas nevažinėja įjungęs, o vakare ir tai ne visi jomis pasinaudoja. Na, dar kartais įjungia per lietų.

Dauguma sankryžų pagrinde „reguliuojamos“ transporto žiedais ir neaišku kada kas sugalvos iš kurios juostos išvažiuoti iš žiedo. Prie visa to, posūkio signalas čia taip pat neįprastas dalykas (gal posūkio lemputes taupo?), netgi kai išvažinėjama iš žiedo.

Policijos automobilių stovinčių krūmuose ir laukiančių pažeidimų nematėme. Nors pažeidimų, tiesa dažniausiai nekeliančių problemų eismo saugumui, yra, kaip pavydžiui parkavimas po draudžiamais ženklais arba greičio viršyjimas 20-30 km/val. (atrodo tai yra įprasta). O ir pamatę smulkų pažeidimą nelekia kuo greičiau bausti, gal stengiasi nematyti, kad kažkas pažeidė jei tai netrukdo aplinkiniams.

Nepaisant įvairių vairavimo niuansų, automobilių nematomumų (kiek pamenu taip mus įtikinėjo, kodėl reikia visada su šviesomis važinėti Lietuvoje), posūkių reto rodymų – per kelias savaites matėme tik vieną avariją. Gal visa tai susiję su tuo, kad vairuotojai atsakingesni, kultūringesni? Prie pėsčiųjų perėjų dažnai iš tolo mojuoja, kad galima eiti. Taip pat dažnai praleidžia sukančius į kitas gatves, net jei ir turi patys pirmenybę.

Jei restoranuose pradėsi valgyti, įskaičiuos į sąskaitą

Kalba eina, ne apie užsakytą maistą, o apie priedus (užkandą) kurią atneša ir padeda ant stalo po užsakymo pateikimo. Vieno daugiabučių kvartalų rajone užėję vieną pirmųjų kartų papietauti nudžiugome, kai atnešė sūrio, duonos, džemų, sardinių – pagalvojome įskaičiuota į kainą (panašiai kaip tapas Ispanijoje), bet vėliau iš čekio supratome, kad minėtosios užkandos kainuoja papildomai po 1-2 eurus.

Taigi, kas ypatingo šiame restorane? Visų pirma krenta į akį gan glaudžiai sustatyti staliukai nedidelėje salėje. Čia neakcentuojama erdvė ir sėdėjimo patogumas. Daugelis klientų sėdi pakankamai arti vieni kitų ir gali net užuosti kaimyno patiekalus. Padavėja nors ir nekalba angliškai tačiau visomis pastangomis stengėsi paaiškinti kokie patiekalai skanesni ir tinkamesni vaikui. Čia pirmą kartą paragavome mėgstamiausios portugalų žuvies – menkės (bacalhau), iš kurios galima visus metus kasdien gaminti skirtingus patiekalus – tiek ir dar daugiau receptų turi portugalai šiai žuviai gardžiai paruošti. Pirmas mūsų išbandytas menkės receptas buvo su kukurūzų miltuose sluoksniais sudėta menke. Tiesa salotų prie šio patiekalo buvo mažokai 🙂 nors patiekalo porcija didoka ir mes dviese (mažė valgė daržovių sriubytę) nesuvalgėme. Aišku gal ir dėl to, kad pradžioje suvalgėme visas tas užkandėles 🙂

Buvu­sius ir esa­mus apra­šy­mus galite rasti bendraukime.lrytas.lt, Face­book pus­la­pyje „Trise po pasaulį“.

 

 

Pirmieji žingsniai Portugalijoje

Šį lietingą, bet šiltoką (+12°C) penktadienį kai tuo tarpu tėvynėje (+4°C) prisėdome užbaigti pasakojimo apie mūsų atvykimą, įsikūrimą ir pirmuosius pasižvalgymus po žymų ir gražų miestą Sintra. Nėra labai šilta, tačiau to ir negalime tikėtis juk tai ne kokia Azija, o Europa. Beja viena lietuvių šeima (su mėnesiu vyresniu berniuku) šiemet nutarė peržiemoti Tailande.

Grįžtant prie Portugalijos – po saulės nusileidimo į Atlantą susėdome ir pajudėjome vingiuotais ir siaurais keliukais link mūsų laikinųjų namų. Šeimininkai (gyvenantys tame pačiame kieme, tik kitame name) jau buvo grįžę iš darbų. Vos pravėrę namuko duris buvome maloniai nustebinti, erdvus kambarys, žvakės… mūsų laukė 🙂 Šeimininkai mums padėjo susinešti daiktus ir maloniai pasiūlė pavakarieniauti pas juos. Pavakarieniavę ir šiek tiek pabendravę ėjome pailsėti po ilgos kelionės. Taigi nuo tos dienos gyvename Lisabonos priemiestyje, pakankamai aukštai kalnuose nedideliame kaimelyje visai netoli turistų labai lankomo ir mistinio miesto Sintra.

Kitą dieną Lisabonoje vyko didelis streikas, dėl kurio daug žmonių nėjo nei į darbą, nei į mitingus, tačiau Lietuvoje jis buvo parodytas kaip labai kovingas, nors suėmė vos kelis asmenis (tokiam 3 milijonų gyventojų miestui tikrai menkniekis). Mūsų tai toli gražu nelietė. Beveik įsikūrę ir pasiklausinėję kur randasi prekybos centras išvykome apsipirkti maisto produktų ir būtiniausių prekių.

Prekybos centrų džiunglės

Netoli mūsų yra du prekybos centrai – vietinis Continente (kiti prekybos tinklai Pingo Doce, Intermarché, Mini preço), bei daug kam Europoje žinomas – Lidl. Pastarajame gal kai kurios prekės ir pigesnės, tačiau jo dydis ir asortimentas būna pakankamai mažas, kad pastoviai ten apsipirkinėti. Be to atsiskaityti galima tik grynais pinigais arba vietinėmis tik debetinėmis kortelėmis (kas netenkina turint tarptautines korteles).

Iki šiol jau išsiaiškinome, kad Portugalijoje nėra šių Lietuvoje įprastų produktų – grikių, rūkytų gaminių, manų, silkės, grietinės, kefyro, varškės, duonos (tokios kaip pas Lietuvoje įprasta). Kiaušiniai pakuojami po 6 vienetus ir kainuoja apie 3,5 litus. Be karvės pieno yra nemažai pasiūlos ir sojos pieno mėgėjams. Taip pat vaikams nėra Pampers, čia pagrindinės sauskelnės Dodot. Daug prekių yra importuojama iš Ispanijos.

Palyginimui sudarėme lentelę su populiariais maisto produktais ir jų kainomis (vietinio ir Lietuvos prekybos centrų kainos). Imami dažniausiai keli panašūs produktai be jokių specialių priedų ar gamybos dėl ko labai padidėja vieno ar kito produkto kaina.

Produktas Portugalijoje (Lt) Lietuvoje (Lt)
Ryžiai 1kg 3,72-5,31 4,99-7,18
Cukrus 1kg 3,8-4,45 3,59-4,19
Pienas 1l 1,86-3,76 1,99-3,29
Kiaušiniai (M) 1 vnt. 0,57-0,68 0,41-0,7
Vištiena (krūtinėlė) 1 kg 20,7-24,03 17-20
Kalakutiena (filė) 1kg 18,95-24,8 23,99-27,99
Kiaulienos šonkauliai 1kg 13,81 14,99
Bananai 1kg 3,45 4,49
Obuoliai 1kg 3,07-7,9 1,99-5,49
Bulvės 1kg 1,55-3,45 0,79-1,49
Morkos 1kg 1,9-4,45 0,79-1,49

Ir žinoma, kaip gi be alaus. Yra ir importuojamo, ir vietinių gamintojų, tačiau praktiškai bet kokį alų perkant jo 1 litro kaina 7-10 Lt (už butelius papildomai mokėti nereik). Kodėl skaičiuojame litrui kainą? Todėl, kad čia pagrindiniai alaus buteliai yra 0.2 (vadinami mini) arba 0.25 litro, kartais galima rast ir 0,33 l. Atidarius tokį kiekį alaus jis nespėja greit išsikvėpti todėl išlieka šviežesnis ir gaivesnis, o ir išgerti 0.2 l buteliuką lengviau nei 0.5 l.

Sintros senamiestis: vietinių gėrybių ragavimas

Pora dienų pailsėjome (ne turistinė kelionė, kad visur skubėt) bei apsipratome prie naujų namų, aplinkos bei 15-17°C temperatūros (pavėsyje). Pirmą, kelių valandų, ekskursiją nusprendėme pasidaryti po artimiausią ir vieną populiariausių miestų Lisabonoje – Sintrą (buvusi karalių vasaros rezidencija).

Viena lietuvė maloniai sutiko mus palydėti ir aprodyti miestą. Sintros senamiestis nėra didelis, bet įspūdingas savo gamtos ir architektūros vaizdais: nameliais įsikūrusiais kalnuose, parkais su spalvingomis statulomis, keliukais grįstasi smulkiais akmenimis iš kurių išdėlioti įvairūs ornamentai ir ypač vaizdais į ant kalno esančią pilį. Kaip ir įprasta visuose senamiesčiuose yra nemažai kavinių, suvenyrų ir kitokių turistams skirtų pardavimo vietų.

Prieš ilgesnį pasivaikščiojimą užsukome į mūsų neoficialios gidės rekomenduotą kavinę Saudade (liet. Ilgesys), kurioje galėjome užsisakyti salotų (salotų retai kurioje kavinėje galima rasti) po 6 eurus (20.7 Lt) užsisakėme vištienos salotas, o mažajai mūsų keliauninkei trintų daržovių sriubos už 1,8 euro (6.2 Lt). Salotų porcija tikrai nemaža ir pilnai užteko pavalgyti. Šiaip kavinėse ar restoranuose antras patiekalas praktiškai nebūna pigiau nei 7-10 eurų (24.17-34.5 Lt) asmeniui.

Taip pat ragavome Galão (ekspreso kava su pienu aukštoje stiklinėje) su Torrada (skrudinta balta duona su sviestu), toks derinys dažnai vartojamas portugalų priešpiečių metu.

Ką vėliau mums parodė vietinio ir originalaus tai Ginja – vyšnių likeris, kuris įpilamas į mažą šokoladinį stikliuką, kurį kartu ir suvalgai gerdamas šį gėrimą (kaina 1 euras, 3.45 Lt). Šio gėrimo ir stikliukų  galima rasti ir didesniuose prekybos centruose, tačiau stikliukų kaina praktiškai tokia pati kaip ir senamiestyje esančiose Ginja parduotuvėlėse  (12 vnt. pakuotė 7 eurai, 24.17 Lt). Kaip vėliau sužinojome į stikliukus pilnai tinka ir kitokie lengvesni gėrimai (pvz.: kreminis likeris, citrinų, kriaušių, mėlynių ar žemuogių likeriai). Beje mūsų Facebook puslapio lankytojai informavo, kad šių stikliukų matė ir Lietuvoje (10 vnt. – 20 litų).

Apėję ratu aplink senamiestį dar nusprendėme išbandyti vietinius žinomus saldumynus seniausiosje Sintros užkandinėje Piriquita (liet. kanarėlė, atidaryta 1952 m.).

Vienas iš jų – Queijadinha (1,6 euro, 5,5 lito), kuris ypatingas tuo, jog jo sudėtyje yra šviežio sūrio ir cinamono.

Antrasis skanėstas – Travesseira (1,25 euro, 4,3 lito), „pagalvėlė“ pagaminta iš sluoksniuotos tešlos bei užpildyta kiaušinių bei migdolų kremu. Sklinda legendos, kad laumės pabarsto žvaigždžių dulkių ant Travesseiro skanėsto, taip pat, kad ruošiant tešla girdimos sirenos dainuojant.

Skanu. Matyt kaip ir dauguma skanėstų pasaulyje.

Dėmėsio – konkursas

Šią savaitę skelbiame konkursą „Bendraukime“ suvenyrams laimėti. Iki kitos savaitės ketvirtadienio vakaro siųskite savo atsakymus į konkursai@lrytas.lt. Laimėtojas bus išrinktas ir paskelbtas kitą savaitę.

O klausimas būtų toks – kokia žuvis yra populiariausia Portugalijoje? Atsakymas bus kitame aprašyme.

Buvusius ir esamus aprašymus galite rasti bendraukime.lrytas.lt, Facebook puslapyje „Trise po pasaulį“.

Šilko keliais (vidurinė Azija 2012)

Pagrindiniai šilko kelio miestai – Samarkandas ir Buchara Uzbekistane, šilko kelias iš Kinijos į Europą dažnai keliautojus veda per Turkmenistaną, Iraną… Tačiau ar neverta paieškoti netradicinio kelionės varianto? Samarkande išsiskirdavo du keliai – vienas į Europą, o kitas per Afganistaną į Indiją… Šiais laikas šilko kelias yra atgijęs, tik pirkliai keliauja ne karavanais, o KAMAZ sunkvežimiais…

Lapkričio 7 d., trečiadienis. Iš Varšuvos su persėdimu Prahoje skrendame apie 4000 km į Taškentą. Tolimasis lėktuvas apytuštis, keleiviai beveik vien uzbekai. Tad vakare atvykę į oro uostą greitai ir lengvai pereiname patikrinimus. Į viešbutį vykstame su taksi, taksistas mielai iškeičia beveik pusę milijono sumų (200 USD) daug geresniu kursu negu banke. Didžiausia piniginė kupiūra – 1000 sumų, o dienos išlaidoms reikia apie 100 tūkst., tad piniginę turėti šioje šalyje nėra prasmės – į ją tiesiog netelpa pinigai.

Lapkričio 8 d, ketvirtadienis. Papusryčiavę vištienos dešrelių išsiruošiame pasivaikščioti po Taškentą. Miestas yra naujas, labai primena Minską – plačios apytuštės gatvės, didingos aikštės, kruopščiai pjaunama žolė, švaru, tvarkinga. Ir prezidentas valdo šalį bene ilgiau nei Baltarusijos – Islamas Karimovas dar tarybiniais laikais buvo komunistų partijos sekretorius. Vis laimi rinkimus apie 90% balsų persvara.

Turistiniu požiūriu miestas įdomus muziejumi, kuriame saugoma 7 amžiaus seniausia pasaulyje korano kopija, atvežta įžymiojo karvedžio Timūro.

Užsukame į Čorsu turgų, kurio “dūmų zonoje” skaniai su pirštais pavalgome avienos šašlykų su svogūnais ir uzbekiška duona „non“ arba “lepioška”.

Aplankome agentūrą, padėjusią gauti vizas. Agentūros direktorė lieka kiek priblokšta mūsų kelionės planu bei pietavimu turguose, “turistų mes ten nevedame…”

Vakare nuvykstame į centrinę geležinkelio stotį. Stotis yra iš tolo aptverta ir norint patekti į vidų tenka tris kartus pateikti bilietus ir pasus, kruopščiai tikrinami asmeniniai daiktai. Kontroleriai labai ilgai žiūri į Vilniaus geležinkelio stotyje pirktus bilietus, tačiau jokių problemų nekyla. Pagaliau 18 vagonų sąstatas išvyksta į beveik 18 valandų trunkančią kelionę į vakarų Uzbekistane esantį miestą Urgenčą.

Lapkričio 9 d., penktadienis. Vis dar lėtai bildame traukiniu, kertame Kyzylkumo dykumą. Tačiau pervažiavus per plačią Amūdarjos upę peizažas pasikeičia, įvažiuojame į oazę ir stebime milžiniškas medvilnės plantacijas bei nuiminėjančius derlių spalvingai apsirengusius uzbekus.

Urgenčo miestas turistiniu požiūriu nėra įdomus. Įsėdame į seną, aplūžusį priemiestinį Škoda troleibusą ir išvykstame 30 km į didingą miestą Chiva, Chivos chanato sostinę. Troleibusas važiuoja lėtai, nukarę laidai keliose vietose neišvengiamai numeta “ūsus”, o vairuotojas net nesustabdydamas troleibuso vikriai iššoka ir vėl juos prikabina. 30 km kelionės bilietas kainuoja vos 1 Lt.

Per 1,5 val. pasiekiame šilko kelio miesto Chivos senamiestį, aptvertą didinga dykumos molio ir šiaudų mišinio siena. Už sienos į akis krenta storas, žemas, žalsvai glazūruotas minaretas Kalta Minor. 19 a. viduryje Mohamedas Amin Chanas nurodė pastatyti tokio dydžio minaretą, iš kurio galėtų matyti Bucharos miestą, tačiau chanas greitai mirė ir minaretas taip ir liko nebaigtas. Mieste daugybė 12-19 a. įvairiu laikotarpiu statytų, perstatytų pastatų, chanų statytų medresių (islamo mokyklų), mečečių, rūmų bei minaretų. Daugelio pastatų Vidurinės Azijos stilių rodo fasado aukšta į viršų smailėjanti arka, išpuošta melsvomis ir žalsvomis glazūruotomis ornamentuotomis plytelėmis. Vienas gražiausių pastatų – Allakuli Chano statyti rūmai Tosh-Hovli rūmai, kurių architektą chanas nužudė, nes jis nespėjo rūmų užbaigti per dvejus metus.

Lapkričio 10 d., šeštadienis. Pernakvoję šalia senamiesčio esančiame viešbutyje, dar pasivaikštome po senamiestį. Suvenyrais prekiaujančios “babuškos” primygtinai siūlo pirkti įvairias megztas ir siūtas “tiubeteikas”, kurias čia pat ir mezga.

Atgal į Urgenčą vykti troleibusu nebeturime laiko, tad važiuojame maršrutiniu taksi, tiesiog paprastu Chevrolet automobiliu, į kurį susėda 4-5 keleiviai. Šį kartą už 30 km kelionę tenka pakloti gerokai didesnę sumą – apie 3,5 Lt, o kelionė trunka vos pusvalandį.

Vairuotojas išleidžia prie turgaus, kur “dūmų zonoje” (dūmai rūksta nuo kepamų šašlykų) suvalgome ypač skanių ir be abejo labai riebių šašlykų ir “pirožki s miasom”, kurie yra čia pat kepami apvalioje iš molio drėbtoje krosnyje.

Pavakare 22 vagonų sąstatu išvykstame į 13 valandų kelionę į Samarkandą, atgal Taškento kryptimi.

Lapkričio 11 d., sekmadienis. 6 val. ryto atvykstame traukiniu į pagrindinį šilko kelio miestą – Samarkandą. Čia išsiskirdavo du keliai – į vakarus iš Kinijos į Europą ir į pietus iš Kinijos per Afganistaną į Indiją.

Neapšviestomis duobėtomis gatvėmis einame į viešbutį. Šiaip taip prisibeldžiame ir paliekame daiktus. Turistų beveik nėra tad viešbučiai tušti – sezonas pasibaigęs, nors dieną dar vis maloniai lepina saulė ir apie 20 laipsnių šiluma. Pasidėję daiktus važiuojame į vienintelę tokiu metu dirbančią instituciją – turgų. Užvalgome “pirožki s miasom”, atsigeriame arbatos ir pradeda lįsti pirmieji saulės spinduliai. Čia pat prie turgaus didingai stūkso Bibi Khanym, Timūro kinės žmonos, mečetė su Timūro stiliaus aukštyn smailėjančia arka ir žalsvai melsvomis mozaikomis išpuoštu kupolu. 14 amžiuje tai buvo pati didžiausia mečetė – kupolas 41 m aukščio.

Pėsčiųjų alėja prieiname musulmoniškosios architektūros šedevrą – Registaną (išvertus iš tadžikų kalbos – smėlėtoji vieta). Viena šalia kitos stovi milžiniškos medresės, aukštyn siaurėjančios arkos fasadais ir išpuoštos melsvomis mozaikomis. Vienoje jų net pavaizduoti liūtai, nors islamo statiniuose gyvūnus vaizduoti draudžiama. Kiekvienoje jų yra uždaras kiemelis ir dviem aukštais įrengti kambariai, kuriuose gyvendavo studentai ir buvo klasės.

Paėję toliau praeiname “šokantį” fontaną ir prieiname Gur-E-Amir mauzoliejų, kur palaidotas pats Timūras bei jo sūnūs ir mokytojai. Timūro kapą žymi tamsiai žalias akmuo, apipintas legendomis. 18 amžiuje karvedys Nadir Šachas išsivežė šį akmenį į Iraną ir jis netyčia lūžo pusiau. Tuomet sunkiai susirgo jo sūnus. Karvedys skubiai pargabeno akmenį atgal į Samarkandą ir jo sūnus kaip mat pasveiko. 1941 m. birželio 21 d. rusų antropologas Michailas Gerasimovas atidarė Timūro karstą norėdamas ištirti palaikus. Sakoma, kad karste rado užrašą: kas atidarys mano karstą, tą užpuls daug baisesnis priešas, negu mane. Kitą dieną, birželio 22, Hitleris užpuolė Tarybų Sąjungą.

Grįžtame ir dar prisėdame ant suolelio pasigrožėti nuostabiais Registano statiniais. Grįžtame į turgų ir valgykloje suvalgome porciją nuostabaus plovo. Einame toliau ir prieiname Šah-I-Zinda – mauzoliejų alėją. Įėję pamatome siaurą gatvelę, palei kurią iš abiejų pusių vienas šalia kito stovi prabangūs mauzoliejai. Viename iš jų, bene gražiausiame, palaidota Timūro sesuo. Mauzoliejai nuostabiai išpuošti melsvai žalsvomis mozaikomis ir glazūruotomis plytelėmis.

Išėję iš miesto ir paėję porą kilometrų ant upės kranto prieiname Senojo Testamento pranašo Danieliaus kapą, šventą vietą musulmonams, krikščionims ir judaistams. Penkiais kupolais dengtame mauzoliejuje išvystame 18 m ilgio sarkofagą. Sakoma, kad pranašo Danieliaus kūnas nuolat auga, po 1 cm per metus. Ir šiuo metu jau 18 metrų.

Lapkričio 12 d., pirmadienis. Ryte papusryčiavę viešbutyje sėdame į taksi “piatačiok” ir vykstame į Bucharą su persėdimu Navoi mieste, važiuojame 4,5 val.

Atvykstame į Lyabi-Hauz, pagrindinę Bucharos aikštę aplink apstatytą medresėmis. Greta pamatome įdomias dengtąsias turgavietes po kupolais, kurie sulaiko vėsų orą vasarą. Dabartiniais laikais turgavietėse pardavinėjami suvenyrai, šilko skaros, kepuraitės. Paėję pėsčiųjų alėja prieiname seniausią Vidurinėje Azijoje – Ulugbeko medresę, ji nerestauruota, tad galima pasigrožėti autentiškomis išlikusiomis žalsvai melsvų plytelių mozaikomis. Netoliese prieiname milžinišką Kalono minaretą, čia stovintį jau daugiau kaip 880 metų. Jo nesunaikino Čingischanas, net Raudonoji armija 1920 m. užpuolusi miestą jo nesusprogdino. Minaretas išpuoštas 14 ornamentuotų juostų, visos jos skirtingos.

Greta milžiniška siena apjuosta tvirtovė, citadelė arba arkas. Deja, vidun patekti negalime, nes vyksta restauracijos darbai. Vakare po darbo valandų moterėlė prisistačiusi darbuotoja siūlosi įvesti vidun už atitinkamą mokestį, tačiau jau turime skubėti į traukinį. Pakeliui užsukame į čaichaną ir bendraudami su draugiškais uzbekais pavalgome riebių avienos šašlykų.

Vakare nuvykstame į stotį ir traukiniu išvykstame atgal į Samarkandą. Šį kartą važiuojame plackartu, tad turime progos bendrauti su draugiškais uzbekais. Esame nuolat vaišinami arbata ir 6-7 aplink susėdę uzbekai klausosi mūsų pasakojimų apie Lietuvą ir Europą.

Naktį išlipame Samarkande ir persėdame į traukinį, vykstantį į Termez miestą prie Afganistano sienos.Lapkričio 13 d., antradienis.Pro labai lėtai važiuojančio traukinio langą matome Pamyro kalnų prieigas, vėliau gamtovaizdis pasikeičia į stepę. Per pietus atvykstame į Termezą. Uzbekistano viza baigiasi, tad šiandien būtinai turime išvykti iš šalies. Turgelyje “jubileinyj bazar” pavalgome ir su taksi vykstame 20 km į pasienį.

Atsisveikinę su draugišku uzbeku vairuotoju, toliau keliaujame šilko keliu, vedančiu į Indiją. Prie muitinės jokios eilės nėra. Uzbekų muitininkas maždaug valandą kruopščiai patikrina visą mūsų bagažą, kišenes, suskaičiuoja pinigus. Pagaliau esame išleidžiami iš šalies. Atsisveikiname su ginkluotais Uzbekų kareiviais ir einame maždaug puskilometrio ilgio Draugystės tiltu per Amūdarjos upę. Kitoje upės pusėje – Afganistanas.

Perėjus tiltą pasitinka draugiški Afganistano kareiviai. Čia jokių tikrinimų nėra – pasienietis besišypsodamas užsirašo į sąsiuvinį mūsų paso duomenis ir išlydi. Rusiškai susikalbėti čia jau nebegalime – tik dari (persų) kalba arba kai kas kalba angliškai. Sutinkame taksi vairuotoją, kuris mus veža 50 km į artimiausią miestą Mazar-I-Šarifą. Aplink matome šiukšlynus, subomborduotus griuvėsius, senus į metalo laužą panašius automobilius.Lapkričio 14 d., trečiadienis.Netoliese esantis miestelis Balchas žavus savo istorija, legendos sako, kad Nojus čia išlipo iš savo valties, svarbų šilko kelio miestą buvo užkariavęs Aleksandras Makedonietis, čia gimė Zaratustra. Šiuo metu iš šio istorinio miesto beveik nieko neliko, viskas per karus sunaikinta. Dėl laiko stokos ir dėl to, kad žmonės įspėja, kad ten yra talibų, nusprendžiame į miestą nevykti. Susipažįstame su draugišku vaikinu, dirbančiu tarptautinėje statybų įmonėje, kuris pavedžioja po Mazar-i-Šarifą, užsukame į kruopščiai kareivių saugomą banką. Miesto centre apžiūrime nuostabų statinį – melsvomis mozaikomis išpuoštą Hazrat Ali musulmonų šventovę statytą 15 amžiuje, čia palaidotas Muchamedo giminaitis Ali. Šventovės aikštė pilna baltų balandžių, sakoma, kad čia tokia šventa vieta, kad jei atskrenda pilkas balandis, per 40 dienų jis tampa baltu.

Užsukame į čaichaną, kur pavalgome ne tokių riebių afganistanietiškų šašlykų. Sėdame į taksi ir vykstame į oro uostą. Į akis krenta ypatingas dėmesys saugumui. Taksi vairuotojas išleidžia maždaug 500 m iki oro uosto pastato, arčiau privažiuoti neleidžiama. Sustoja pro šalį važiuodamas oro uosto saugumo tarnybos viršininkas, ir pasiūlo sėsti į jo automobilį, nes eiti čia nesaugu. Privažiuojame seną, apleistą oro uosto pastatą, kur kruopščiai patikrinami mūsų daiktai. Pagaliau įsėdame į lėktuvą ir skrendame į Kabulą, jkuris taip pat buvo šilko kelio miestas.

Atskridę pasijuntame nejaukiai, lyg karo zonoje. Šen bei ten skraido kariniai sraigtasparniai, daugybė Jungtinių Tautų ženklais nužymėtų šarvuotų automobilių. Įsėdame į taksi, kuris giriasi esąs “saugus”, tačiau už vos 5 km atstumą paima 20 dol. Vykstame į pasirinktą viešbutį, kuris pasirodo remontuojamas, o savininkas “saugų” kambarį tarp statybų aikštelių gali pasiūlyti už kuklius 100 dol. Važiuojame į kitą “saugų” viešbutį, kur šiaip taip išsiderame kuklų kambarį už 100 dol., bet ne statybų aikštelėje.Lapkričio 15 d., ketvirtadienis.Dėl bendrakeleivio ligos ir dėl žmonių įspėjimų nusprendžiame nevykti į Bamijaną, kalnų slėnį, buvusį budizmo centrą, kadangi kelyje yra banditų, pasitaiko užpuolimų ir apiplėšimų. Vietoj to nusiperkame bilietus ir skrendame į vakarų Afganistano miestą Heratą, netoli Irano sienos. Lėktuve susipažįstame su draugišku afganu ir pakviesti nusprendžiame apsistoti jo name. Vakare atvykstame duobėta smėlio gatvele į nuostabų, tarsi “kolonijinį”, kolonomis išpuoštą namą. Kambariai iškloti dideliais kilimais, miegame ant ant kilimo patiesto čiužinio – taip įprasta Afganistane.Lapkričio 16 d., penktadienis.Pusryčiams su arbata gauname labai skanios duonos “nan”, kurią pasidažome į grietinę arba užsitepame sūrio. Naimas mielai sutinka aprodyti miestą. Heratas yra geriausiai išlikęs Afganistano šilko kelio miestas, kadaise trumpai buvęs Timūridų imperijos sostinė. Miestas įsikūręs stepėse, toli nuo Afganistane dominuojančių kalnų. Saugumo situacija čia gera, nors policijos mieste daug, dažnai stabdomi ir tikrinami automobiliai. Miesto istoriniai monumentai yra prastoje būklėje, subomborduoti britų ir rusų.

Netoli namų apžiūrime Musalos kompleksą – iš 20 išlikusius penkis pavojingai pakrypusius minaretus, šalia esantį melsvomis plytelėmis išpuoštą mauzoliejų. Gana gerai išlikęs ir paremontuotas Herato senamiestis, kur galima pasivaikščioti siaurų gatvelių labirintais, užsukti į buvusių turgaviečių kiemus. Šalia senamiesčio – Arkas, ką tik restauruota tvirtovė, į kurią patekti niekaip negalime, nes filmuojamas talentų šou… Pravažiavę pro karo su talibais laikų tankų kapinyną, atvykstame Gazar Gah mauzoliejų, Sufi šventyklą, geriausiai išlikusį Timūridų kompleksą Afganistane. Nerestauruotame mauzoliejuje galime pasigrožėti autentiškomis melsvų ir žalsvų plytelių mozaikomis. Šalia pamatome originalaus afganų sporto “buzkaži” žaidynes: arklių raiteliai bando sugauti  ožį…

Grįžę į centrą aplankome nuostabią vėlgi mozakomis išpuoštą Penktadienio mečetę ir pagaliau pasibaigus filmavimui patenkame į Arką.

Vakarą praleidžiame brangiausiame miesto restorane, už 12 Lt nusipirkę po milžinišką porciją “palao” – afganiško plovo, ryžiai patiekiami su mėsa, tačiau be daržovių, šviežios daržovės patiekiamos atskiroje lėkštelėje. Į patiekalą užsipilame labai rūgštaus jogurto ir viską valgome užsikąsdami atsiplėšę po gabalą duonos paplotėlio “nan”. Virtuvėje čia jau susiduria Vidurinės Azijos ir Indijos tradicijos – maistas gardinamas įvairiaspalviais aštriais indiškais prieskoniais.Lapkričio 17 d., šeštadienis.Atsisveikinę su afganu Naimu vykstame į Herato oro uostą. Pro spygliuotas tvoras įėję į statybininkų vagonėlį užsiregistruojame ir skrendame ukrainietišku ypač susidėvėjusiu lėktuvu su ukrainiečių įgula.

Atvykę į Kabulą jau atsisakome “saugiųjų” taksistų paslaugų ir viešbučių ir už penkis kartus mažesnę kainą atvykstame į “nesaugų”, bet daug geresnį viešbutį miesto centre už dvigubai mažesnę kainą.

Pasivaikščiojame po garsiąją “chicken street”, buvusią pagrindinę turistinę suvenyrų gatvę, kur prekeiviai vis dar atkakliai prekiauja suvenyrais, šilko skaromis, tačiau šie guli gerokai apdulkėję… Gatvėse galima paragauti šviežiai spaustų granatų sulčių, įvairių pyragėlių bei tirštos “krakmolinės” sriubos su virtu kiaušiniu bei daržovėmis.

Lapkričio 18 d., sekmadienis. Palaipsniui priprantame prie Kabulo chaoso, daugybės ginkluotų kareivių bei policininkų ir pastatytų bunkerių, saugančių bankus ir kitokias svarbias įstaigas. Nuvažiuojame į Kabulo nacionalinį muziejų. Susprogdintas 2003 m. karo metu, tačiau dabar atstatytas, vienas iš didžiųjų pasaulio muziejų, kuriame eksponuojami įvairūs šalies teritorijoje rasti archeologiniai radiniai – nuo 2-3 tūkstančių metų prieš Kristų žalvarinių antgalių iki 2-3 amžiaus po Kristaus milžiniškų Budos statulų bei islamo laikotarpio dirbinių. Visuomeniniu autobusu pavažiuojame iki Babūro sodų – šis šeichas, kuris taip pat ten palaidotas, įkūrė nuostabų sodą 16 amžiuje. Per karą sunaikintas, sodas kruopščiai atkuriamas, sodinami egzotiniai augalai, tai viena iš gražiausių ir ramiausių Kabulo vietų. Marmurinį mauzoliejų pastatė Tadž Mahalo Agroje, Indijoje statytojas. Iš ten mikriuku pavažiuojame į milžinišką Kabulo turgų, apie 2 km pločio, kuriame galima nusipirkti tikriausiai bet ką. Ypač žavi kilimų skyrius bei paukščių gatvė, kurioje parduodama nuo mažų spalvingų papūgėlių iki medžioklinių sakalų meniškai sumeistrautuose narveliuose.

Lieka neaplankytas nuostabus Bamiano slėnis, kol kas nuvykti žemės transportu ten yra nesaugu. Naujoji avialinija East Horizon Airlines jau kitą savaitę žada pradėti skrydžius į Bamianą, tad teks grįžti dar kartą ir į maršrutą įtraukti ir šį tašką.

Tuo kelionę šilko keliais baigiame ir vakare Afganistano avialinija Safi Airways skrendame į Jungtinių Arabų Emyratų sostinę Abu Dabį keletą dienų pailsėti po sudėtingos kelionės.

Keliautojas Aušrys (http://www.geros-keliones.lt/)

5 parų kelionė į vieną pusę (į Portugaliją)

Ketvirtadienis. Šiek tiek po pietų. Galiausiai pavykus viską susipakuoti bei paskutinį kartą šiemet Lietuvoje sočiai papietauti (ačiū tėvams) sėdame ir pajudame iš Kauno link Klaipėdos – labai neskubame, nes vengiame duobių, kurios prikrautam automobiliui šį kartą dvigubai skaudesnės. Visą kelią lyja “kaip iš kibiro”.

Net ir su navigacijos pagalba šiek tiek sunkiau randame keltą (ankščiau netekę plaukti), bet spėjame laiku. Pasilikę daiktus kajutėje leidžiamės į fojė, pasiimame atsigerti, užkandžių – ilga kelionė link Portugalijos prasideda (keltu apie 738 km).

Atsiradus vaikui į atostogas pradedame žiūrėti iš kito kampo, džiugu pamatyti vaikams skirtas vietas – žaidimų kambarius net ir keltuose – puikus ramybės kampelis tėveliams 🙂 Po nakvynės – pusryčiai ir dar pakankamai ilgas laiko tarpas iki išlipimo Kylio (Kiel) uoste (atplaukiame tik 18 val. vietos laiku), prakalbame su kitais keliaujančiais tėveliais, pamiegame, nekantraujame.

Traukiniai automobiliams

Penktadienis. Keltas nevėluoja ir visus paleidžia numatytu laiku 18 val. (traukinyje su automobiliu turime būti tarp 20:40 ir 21:10) ir judame link Hamburgo Altona stoties. Greikeliais važiuojame 120-140 km/h ir daugumai trukdome pirmoje juostoje. Nuo čia pamirštame kas yra duobės ir pagaliau galima žiūrėti į kelio ženklus, o ne į patį kelią. Per maždaug pusantros valandos pasiekiame tikslą – traukinių stotį iš kurios su automobiliu per naktį važiuosime iki Lörrach (Vokietija, prie pat Prancūzijos sienos, atstumas apie 810 km).

Traukiniuose automobiliams keliami specialūs aukščio reikalavimai, kur skaičiuojamas kiekvienas centimetras. Su stogo bagažine galime važiuoti tik per Vokietiją (didžiausias leistinas aukštis – 205cm), nes norint važiuoti iki Prancūzijos leistinas maksimalus aukštis – 175 cm. dėl manomai žemų Prancūzijos tunelių.

Traukinio kupė kartu vyksta pagyvenusi vokiečių pora (labai supratingi, puikiai kalbantys angliškai,  taip pat nepritariantys tinginiaujančių graikų gelbėjimo planams), kuriems autotraukinių kaina (mokėjome 205 EUR, jie pirko iš anksto už 237 EUR) atrodo didoka, bet išbandyti vertėjo. Traukinio kokybė nuvylė – labai seni vagonai, miegojimui net vidutinio ūgio žmonėms yra labai nepatogu. Ir nors buvo daug neužimtų kupė neleido pasikeist į atskirą, galima tik iš anksto užsisakyt primokėjus dar apie 100 EUR (miego vietos plotis dėl to nepasikeičia, su mažu vaiku to labai reiktų). Ryte traukinyje gauname šilto gėrimo (pagal pageidavimą kava arba arbata) ir sausą pusryčių davinį (prancūziška bandelė, marmaledas, sviestas, tepamas sūris, sulčių pakelis ir kt.).

Svetinga prancūzaitė

Šeštadienis. Į Lörrach atvykstame apie 8 val. ryte, bet dar kol paruošia ir iškrauna automobilius praeina beveik valanda. Likusi kelionės dalis lieka automobiliu – pirmai dienai pasirenkame ilgiausią maršrutą ~700 km – važiuojame iki Limožo (Limoges) miesto. Kelionėje į priekį link Portugalijos nevengiame mokamų kelių, nes tai sutaupo tikrai daug laiko, dažnai ir kuro, nei važinėjant aplinkeliais. Nuo Prancūzijos nebesupratome pagal kokius ES reikalavimus Lietuvoje prieš kelis metus buvo padaryta, kad reikia važinėti visada įjungtomis šviesomis, kai nei Prancūzijoje, nei Ispanijoje, nei Portugalijoje matėsi, kad tokio dalyko nėra.

Limože nakvynę susiradome praktiškai paskutinėmis dienomis – pirmą kartą per apgyvendinimo pažinčių puslapį couchsurfing.org (žmonės įvairiuose pasaulio vietose nemokamai priima užsieniečius, aprodo miestą, leidžia pernakvoti). Nors atvykome pakankamai vėlai (~21 val., visą dieną lijo ir 7 valandų maršrutą su keliais sustojimais įveikėme per ~12 valandų) prancūzaitė mūsų laukė su šilta vakariene (trinta garbanotosios trūkažolės sriuba, neįprasto mums skonio, ir bulvių bei mėsos pyragu). Mums buvo paruoštas atskiras kambarys, rankšluosčiai ir karštas dušas 🙂 Pavakarieniavę ir šiek tiek pabendravę nuėjome ilsėtis po gan varginančios dienos. Ryte, svetingoji prancūzaitė, mus nustebino tradiciniais prancūzų pusryčiais, tai prancūziškos bandėlės (traški, salstelėjusio skonio bandelė, skaniausia šviežiai iškepta) su arbata iš dubenėlių (kad būtų didesnis arbatos kiekis).

Viena gražiausių Europos įlankų – San Sebastian

Sekmadienis. Daugiau nakvynių nesame susiorganizavę ir šiai dienai turime numatę ~500 km iki norimo aplankyti miesto – San Sebastian (Ispanija). Oras puikus, sekmadienį automobilių srautas visai nedidelis, o ir mažajai keliauninkei kelionė neprailgsta nes mama su ja visą laiką bendrauja, žaidžia. Su kuro likučiu stengiamės pervažiuoti Prancūzijos sieną ir jau Ispanijoje užsipilti pigesnio kuro (skirtumas apie 0.4-0.5 Lt/l).

Atvykus į San Sebastian einame pasivaikščioti paplūdimiu, gaila, kad nespėjome atvykti dar šviesiu paros metu, tačiau ir šviesose paskendusi įlanka atrodo įspūdingai. Jau gerokai sutemus einame ieškoti nakvynės. Kadangi miestas kurortinis (bet 61 kvadratiniame kilometre gyvena net 186 tūkst. vietinių gyventojų), tai kainos viešbučiuose dažnai viršyja 100 EUR už naktį, net ir gerokai toliau nuo paplūdimio. Įdomu, kad praktiškai visi viešbučiai registratūroje surašę kainas nuo 150 iki 350 EUR už naktį, bet kai pradedi teirautis tai nuleidžia (ale čia rodomos savaitgalinės kainos) iki 85-100 EUR. Po geros valandos paieškų ir nepriimtinų kainų, išsitraukiame iš anksto per booking.com pasiruoštą kelių viešbučių sąrašiuką ir vykstame į artimiausią, Palacio de Aiete 4* (pigiau net už 2-3 žvaigždučių viešbučius) – nors kaina registratūroje užrašyta vėlgi labai didelė, bet galioja ta, kurią matėme internete – 61.6 EUR (be pusryčių). Kadangi esame su vaiku tai parenka didesnį kambarį už tą pačią kainą 🙂

Nakvynė dvare ir ispaniško stiliaus barai

Pirmadienis. Nors ir buvo didelis noras, bet ryte jau nespėjame sugrįžti į San Sebastian paplūdimį (tikimės dar sugrįšime pavasarį) ir judame į Ispanijos gilumą (numatytas atstumas vėl apie 500 km). Ilgoje kelionėje kaip ši, kai nežinai kiek nuvažiuosi kurią dieną, gera praktika iš ryto, dar esant viešbutyje, užsisakyti kitą viešbutį sekančiai nakvynei (tiek prognozuoti atstumą jau visai įmanoma), kad po to nereiktų sugaišti nemažai laiko paieškai.

Pasirenkame nakvynę mažame miestelyje Ciudad Rodrigo, viešbutyje Hotel Molino De Agueda 3*, kurį pasirinkome dėl panašumo į dvarą (45 EUR su pusryčiais). Viešbutis, panašu, kad yra šeimos verslas (angliškai nekalbėjo), virtuvės neturi, todėl negalėjo nieko pasiūlyti užkasti – išvažiavome į miestelį ieškoti vakarienės. Pačiame centre vaikštant matėme daug barų Simpson‘ų stiliaus – patalpoje beveik tamsu ir keli diedai vos ne ant baro miega 🙂 Vis dėl to, po ilgų paieškų į tokį vieną didesnį, kur barmenė buvo moteris ir matėsi ne vien girti vyrai, sugalvojome užeiti – pasisekė, turėjo šilto maisto meniu.

Angliškai niekas čia nekalbėjo, kokį pusvalandį žaidėme su išmaniaisiais telefonais versdami vieni kitiems. Užsisakėme ir laukėme, tuomet sužinojome, kad tiems kas atėjo ne į barą, o pavalgyti yra atskira patalpa net su staltiesėmis. Vakarienė: pirmas patiekalas (bulvių salotos ir beveik bulvytės „Free“), antras patiekalas (kepta vištiena ir keptas kiaulienos kepsnys su bulvytėm free ir daržovėmis) į kainą įskaičiuotas alkoholinis ar kitoks gėrimas ir visa tai po 10 EUR. Sotu, net per daug kaip vakarienei. Mūsų šviesiaplaukė mažoji paragavusi keletos bulvyčių nusprendė geriau pabendrauti su vietiniais, vis praeidama barmenė ją pakalbindavo, virtuvės darbuotojai net išlįndinėdavo pasižiūrėti 🙂

Viešbutyje, matyt taupumo sumetimais, naktį nebuvo šilto vandens, ryte pradėjo po truputį šilti. Pusryčiai buvo iš parduotuvėje pirktų maisto produktų (bandelių, duonų, raikytų mėsų ar sūrių). Pasimatė ir daugiau taupymo požymių, bet kaip bed and breakfast tipo viešbučiui, manome kokybės pakanka.

Saulėlydis Sintroje

Antradienis. Apie 400 kilometrų iki Lisabonos. Palikę viešbutį ir užsipylę pigesnio Ispaniško kuro greitai įvažiuojame į Portugaliją. Gamta iškart pasikeičia – iš išdžiuvusių ir dykynes primenančių Ispanijos pakelių vaizdas pradeda žaliuoti ir daugėja augalijos. Kadangi mus priimti gali tik po įprastų darbo valandų – prie Lisabonos važiuojame iki artimiausio paplūdimio Sintroje Praia das Macas. Kelionėje Kaunas – Sintra (paplūdimys Praia das Macas) įveiktas atstumas – 4128 km., iš jų automobiliu – 2580 km. Kelių mokesčiams išleidome 298 Lt.

Dėl neskubėjimo beveik pamirštame, kad norime pamatyti saulėlydį Atlanto vandenyne – dabar jau skubame. 17:47 sustojame ir paskutinę akimirką nufotografuojame besileidžiančią saulę. Atvykome.

Aprašymus taip pat skaitykite bendraukime.lrytas.lt, Facebook puslapyje “Trise po Pasaulį“.

Visi žiemos Portugalijoje aprašymai čia.